Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 13d. 19:00

Panoptikumas cirko vardu: „Kas dabar linksmina Vilnių?“

19 a. cirko plakatas
Alvido Jancevičiaus nuotr. / 19 a. cirko plakatas

Cirkas visais istorijos tarpsniais buvo liaudiškiausias menas, turintis šimtametes tradicijas. Tik gaila, kad dar ir šiandien jis daugeliui tebelieka vis tuo pačiu balaganu su klajokliais akrobatais, su grandinėmis prirakintais lokiais, su nuolatos krentančiomis klounų kelnėmis bei nesibaigiančiais antausiais. Lietuvos cirko ir cirko Lietuvoje istorija yra sukaupusi daugybę pačių netikėčiausių, kurioziškiausių istorijų. Deja, greta pasaulinių garsenybių būta nemažai apsišaukėlių, piktnaudžiavusių garbingu cirko artisto vardu.

1882 metų lapkričio penktą dieną laikraštyje „Vilenskij vestnik“ („Vilniaus šauklys“) pasirodė straipsnis „Kas dabar linksmina Vilnių?“

„Du „Žvėrynai“ – vienas su dvikojais artistais iš Neapolio „Ermitažo“ pastate, kitas – su keturkojais raiteliais improvizuotame balagane Botanikos sode, kažkoks neaiškus „neūžauga – liliputas“ „Saksonijos“ viešbutyje, šansono dainininkės greta „šlykščiosios biržos“ – Vilniaus vežikų stovėjimo vietos. Štai tos pigios pramogos, kuriomis linksminasi dabar mūsų Vilniaus publika. „Žvėrynas – Ermitažas“, kaip ir p. Vinklerio žvėrynas, skiriasi tuo pačiu: ir pirmajame, ir antrajame nėra žvėrių, bet abiejuose vyksta vaidinimai. „Ermitažo“ vaidinimus paįvairina dažnos muštynės. Vien paskutinėmis dienomis ten įvyko keletas susidūrimų, nors tai buvo saviškių konfliktai. Visose tose vietose lankytojų per akis. Nėra jų tik vienoje vietoje – miesto teatre. Žvėrynuose pilna žmonių, o meno šventovė tuščia.“

1870 metų gegužės keturioliktąją laikraštis „Vilenskij vestnik“ pranešė, kad Vilniuje, „Londono“ viešbutyje (dabartinėje Vokiečių gatvėje), priešais miesto teatrą, keletą dienų nuo vienuoliktos valandos ryto iki dešimtos vakaro gerbiamajai publikai pasirodys didžiausias pasaulio žmogus – milžinas Emanuelis. Jis, pasak reklamos, buvęs tik dvidešimt vienerių metų, ūgis siekęs du metrus keturiasdešimt centimetrų. Laikraščio tvirtinimu, Emanuelis laikytinas vos ne vyro idealu – labai gražus, linksmas, raudonskruostis, svėręs šimtą septyniasdešimt du kilogramus. Labai daug valgė. Galėjo prisidegti cigarą nuo gatvės žibinto. „Milžiną“ Vilniuje lydėjo du liliputai – Davidas ir Kolibris.

Tame pačiame viešbutyje nuo 1871 metų gruodžio aštuntosios savo gebėjimus demonstravo be rankų gimusi Luiza Ebigauzen. Ji mokėjo kojomis įverti į adatą siūlą, siuvinėti įvairius raštus, rašė, šukavosi, valgė. 1883 metų pabaigoje čia pat galima buvo apžiūrėti seseris – albinoses sidabriniais plaukais ir raudonomis akimis dvidešimt dvejų metų Aurorą ir dvidešimt ketverių metų Amaliją.

Nuo neatmenamų laikų vaikai dalyvaudavo cirkų programose.

1876 metų gegužę Katedros aikštėje Vilniaus publiką linksmino „didžiausias milžinas“ trisdešimtmetis Moro iš Prancūzijos Bordo miesto, kurio ūgis buvęs apie du metrus trisdešimt centimetrų, taip pat gražiausias pasaulio liliputas dvidešimt devynerių metų šešiasdešimt devynių centimetrų ūgio ir aštuonių kilogramų svorio princas Volga. Kartu su jais pasirodžiusi septyniolikos metų mergina – stipruolė Matilda, svėrusi šimtą keturis kilogramus bei aštuoniolikmetė iš Olandijos, kurios ūgis buvęs du metrai septyniolika centimetrų, o svėrusi ji šimtą trylika kilogramų.

1894 metų rugpjūčio mėnesį Pupkinos name (dabartinėje Didžiojoje gatvėje Nr. 75), priešais Vilniaus Rotušėje veikusį miesto teatrą, pasak reklamos, veikė gyvų miniatiūrinių liliputų paroda. Tam, kas surasiąs kitus analogiškus liliputus, pažadėta penkių tūkstančių rublių premija. Rublis tada buvo ypatingai tvirtas – tais metais darbininkas per mėnesį uždirbdavo keturiolika rublių. O su publika bendravo ir į klausimus atsakinėjo trisdešimt šešerių metų amžiaus markizas Volge iš Budapešto (ūgis – septyniasdešimt vienas centimetras) bei markizė Luiza iš Samaros gubernijos (ūgis – apie keturiasdešimt septynis centimetrus). Jų žodžiais, markizų titulus jiems suteikusi pati Ispanijos karalienė. Liliputai kalbėję įvairiomis kalbomis, nors be pašalinių pagalbos negalėję dargi užlipti ant kėdės. Vilniuje jie, be kita ko, su tarnais ir sekretorėmis apsilankė ir „Vilenskij vestnik“ redakcijoje.

1894 metų rugpjūčio mėnesį impresarijus Varadis Voras atvežė į Vilniaus Šulcės-Benkovskio panoptikumą penkiolikos metų berniuką – „paukščio galvą“, mikrocefalą, bet ganėtinai inteligentišką, kaip pastebėjo spauda, žmogų – žmogaus, beždžionės ir paukščio mišinį. Tai buvo liliputas, visa kūno sudėtimi labai skyręsis nuo liliputų. Jo galva, liudytojų pasakojimu, iš tiesų priminė paukščio galvą. Berniukas laisvai kalbėjo gimtąja vengrų kalba, svėrė apie septynis kilogramus. Trys jo broliai, tokie pat, kaip ir jis, mirė ankstyvoje vaikystėje. Likusieji brolis, sesuo ir tėvai esą visai normalūs žmonės.

1873 metų spalio mėnesį, vėlgi „Londone“, Vokiečių gatvėje gastroliavo F.Pateko cirkas, kurio pasirodymuose dalyvavo dresuoti šunys ir smauglys. Šiandien mūsų jau nebestebina reklamos vingrybės. Bet štai kaip savo vaidinimus prieš šimtą keturiasdešimt metų reklamavo F.Patekas: „Spalio keturioliktąją mokytas šuo Frida pirmąjį kartą gros fortepijonu Vokietijos ir Anglijos himnus, dainuos iš natų italų kompozitorių operų arijas, spręs matematikos uždavinius. Kitas šuo – „španielis“ – loš su publika kortomis, o Frida žais domino.“ Gaila, kad to meto laikraščiai nerašė, kiek reklama atitiko tikrovę...

Alvido Jancevičiaus nuotr./Julija Pastrana
Alvido Jancevičiaus nuotr./Julija Pastrana

1863 metų spalio mėnesį A.Syrkino spaustuvė išleido knygą „Bosko – odrodzony“ (kortų, magijos, chemijos ir mechaninių triukų rinkinys su paaiškinimais), tuo metu kainavusią 30 kapeikų. O 1875 metų pradžioje „Europos“ viešbutyje atidaryta iliuzijos triukų ir stebuklingų aparatų parduotuvė, kurioje buvo galima įsigyti ir vėliau demonstruoti žiūrovams per 150 įvairiausių triukų.

1876 metų birželio dvidešimt septintąją Sokolovskio viešbutyje (dabar Vokiečių gatvė) gastroles pradėjo Karlo Aufrhitingo dresuotų blusų cirkas iš Egipto. Reklama skelbė, kad pasirodymuose dalyvaus per 250 blusų...

Blusos nepaliko vilniečių ramybėje ir ateityje. 1983 metais Pilies skvere miestiečius stebino dresuotų blusų, delfino ir dvigalvės žuvies cirkas iš Paryžiaus. Laikraščio „Vilenskij vestnik“ recenzento nuomone, jokios dresūros ten nebuvo – tereikėjo reikiamu momentu ant blusų užlašinti lašelį likerio...

1893 metų gegužės mėnesį tik trims dienoms Pilies skvere įsikūrė atvykęs „magas ir burtininkas“, kuris pristatė gerbiamajai publikai dvigalvį delfiną ir įvairių pasaulio šalių blusas... Šios keistos įmonės šeimininkas turėjo daugybę dokumentų, įrodančių, kad, girdi, delfinas tikrai pagautas 1891 metais, kad tai esąs iš tiesų fenomenalus reiškinys, kad juo domėjęsi garsiausi mokslo žmonės. Labai gerai, kad buvo nors kažkokie dokumentai, nes, kaip pastebėjo „Vilenskij vestnik“ apžvalgininkas, kitaip tame smaluotame medgalyje vargiai kas būtų atpažinęs „stebuklą“. O šeimininkas tuo metu aiškino naiviai publikai, esą, tikrai sutepęs žuvį smala kad nepradvoktų... O blusų dresūra... Jas kinkė į miniatiūrinius sidabrinius vežimėlius, patrankas, traukiniukus ir t. t. Jokia dresūra čia iš tiesų net nekvepėjo – blusas, kaip jau minėta, reikiamu momentu apipurkšdavo likeriu.

1905 metų balandžio dvidešimt pirmą dieną, dalyvaujant Vilniaus gydytojų grupei, Indijos fakyrų triukų vakarą surengė Saegdi Džabara ir Soliman Ben Said (tikrieji). Be gausybės kitų bandymų, ponas Ben Saidas, laikraščio žodžiais, išsiėmė iš akiduobės savo akį ir perdūrė ją kinžalu...

1894 metų spalio mėnesį Vilniuje, dabartinėje Didžiojoje gatvėje, demonstruoti du didžiausi Berlyno panoptikumo stebuklai. Amerikietės La Belle Irene kūną dengė daugiau kaip keturi šimtai tatuiruotų figūrų, simbolių, ženklų, atliktų milijonu adatos dūrių. Taip pat, pirmąjį kartą Rusijoje, buvo rodomos gyvos Siamo dvynės iš Indijos Radika ir Dodika.

1879 metų lapkričio mėnesį Sokolovskio viešbutyje su gerbiama, bet ganėtinai primityvia, publika bendravo (tiksliau, kvailino) aiškiaregė aštuoniolikmetė mergina. Už atsakymą į vieną klausimą iš žiūrovo biografijos pastarasis, esą, mokėjęs keturiasdešimt kapeikų, už tris klausimus – vieną rublį. Vienas seansas šeimai kainavo aštuonis rublius.

Po kurio laiko viešbutyje „Rosija“ (dabartinėje Didžiojoje gatvėje) apsistojo jauna aiškiaregė iš Egipto ponia Meta Bertgold. Ji kiekvienam lankytojui asmeniškai pasakydavo ar pastarasis vedęs, kiek žmonių šeimoje, kokie šeimos narių vardai ir t.t. Apie atsakymų kainą laikraščiai neužsimena.

1914 metais Maksimiliano Truci cirke Lukiškių aikštėje gastroliavo unikalus egiptietis Ali „stručio skrandžiu“. Jį kai kas dar vadino „žmogumi – akvariumu“. Per pasirodymą Ali išgerdavo trisdešimt stiklinių vandens ir išpildavo atgal. Prarydavo dešimt gyvų varlių, šešias auksines žuveles ir visą tą gyvastį ištraukdavo... Taip pat prarydavo šešiasdešimt lazdyno riešutų ir vieną migdolą. Per vieną pasirodymą, publikai pageidaujant, migdolą išėmė dvidešimt septintą. Rijo tris spalvotas nosines ir tuojau pat grąžino atgal. Per savo benefisą Ali rengėsi praryti auksinį moterišką laikrodį...

1891 metų balandžio vienuoliktąją Šiauliuose su komiškos iliuzijos ir transformacijos programa viešėjo aktorius – mimas Oneginas. Vien tik veido raumenimis jis per tris minutes publikos akivaizdoje sugebėjo pademonstruoti žmogaus viso gyvenimo evoliuciją. Be to, ponas Oneginas vaizdavo ir istorines asmenybes: Oto Bismarką, Nikolajų Miklucho – Maklajų, Levą Tolstojų, Napoleoną I, Viljamą Šekspyrą, Ivaną Turgenevą bei kitus. Ilgiausiai – dvylika sekundžių – užtruko persikūnydamas į Miklucho – Maklajų. O. Bismarku artistas „pavirto“ per dešimt, o L.Tolstojumi – per aštuonias sekundes.

Po penkerių metų vilniečius stebino ir nepakartojamasis pasaulinio garso fizionomistas Natanas Švarcas, scenoje rodęs per šimtą penkiasdešimt įvairių personažų.

1906 metų gegužės mėnesį Minske pasirodė afišos, reklamavusios būsimą „skeleto-virtuozo“, užjūrio stebuklo išradėjo anglo profesoriaus Gario Tomsono pasirodymą. Sprendžiant iš reklamos vingrybių, atlikėjas čia pasirodė „pakeliui iš Vilno“, kur, reikia tikėtis, sulaukė tokio pat „pasisekimo“, kaip ir birželio pirmosios koncerte Minsko dailiųjų menų mylėtojų draugijos salėje. Apie gastroles Vilniuje nepavyko rasti jokios informacijos, tačiau Minske, vos prasidėjus koncertui, publika ėmė veržtis į kasą reikalaudama grąžinti pinigus. Gaila, taip ir lieka neaišku, ką apskritai rodė svečias iš Anglijos ir kas buvo tas jo išrastas „skeletas“...

O 1914 metų kovo pradžioje „Vilenskij vestnik“ laikraštis paskelbė, jog pirmąjį kartą tūlas Nikas Karteris (o iš tikrųjų – garsus amerikietis iliuzionistas Nelsonas Karteris, lankęsis Vilniuje ne kartą) bus uždarytas Šopeno alaus daryklos statinėje ir iš jos išsivaduos... Taigi ir čia – jos didenybė reklama.

Negalima nepasakyti keleto žodžių ir apie vaikų dalyvavimą cirkų pasirodymuose, juo labiau, kad tuo metu tai buvo gana plačiai pasklidęs reiškinys.

1890 metų balandžio dvidešimt pirmąją „Vilenskij vestnik“ išspausdino atsiliepimą apie Trucio cirko programą: „Puikūs ir mažieji artistai, ypatingai jauniausioji mergaitė, atliekanti šokėjos vaidmenį, nors, mūsų nuomone, vaikai šokiuose ir apskritai balete privalo griežtai laikytis estetikos reikalavimų ir, žinoma, doroviškumo. Vaikai – žiūrovai turi suprasti vaikų – artistų vaidybą, jokiu būdu nedera jiems skirti pikantiškų ar vulgarių vaidmenų, vaizduojančių suaugusius.“

Nuo neatmenamų laikų vaikai dalyvaudavo cirkų programose. Vieni slapta pabėgę iš namų, kiti tėvų specialiai atiduoti klajojančioms trupėms – tarsi vergai, be dokumentų, be patirties ir paramos, dirbti už maistą. Deja, mažai kas rūpinosi jų mokymusi, darbo saugumu. O repeticijos, šių dienų akimis žiūrint, primindavo tikrą katorgą. Vaikai, kaip ir suaugusieji, neretai susižalodavo, susilaužydavo, visam gyvenimui tapdavo invalidais, bet tai šioje srityje buvo kaip ir įprasta. Visi taip vadinamos senosios mokyklos meistrai šią mokyklą išėjo. Puikiai anų tolimų laikų mažųjų artistų gyvenimą savo garsiojoje apysakoje „Gutaperčinis berniukas“ aprašė rusų rašytojas D.Grigorovičius, apsakyme „Cirkas atvažiavo“ amerikiečių rašytojas A.Malc, čekų rašytojas E.Basas romane „Umberto cirkas“ ir kiti.

Bet literatūra lieka literatūra, o gyvenimas tekėjo savo vaga. Devynioliktajame amžiuje – dvidešimtojo amžiaus pradžioje į Vilnių atvykdavę cirkai šia prasme nebuvo išimtis.

1880 metų birželio keturioliktąją Činizelio cirkas pirmąjį kartą vilniečiams rodė spektaklį „Mažasis kapitonas Grantas laukinių saloje“. Čia, kartu su kitais artistais, dalyvavo penkiasdešimt nebalnotais poniais jodinėjusių vaikų. 1884 metų rugpjūčio mėnesį publika galėjo išvysti drąsuolį dešimtmetį raitelį Stefaną. Rugsėjo mėnesį vengrų Šmidlio cirke vyko benefisas skirtas klounui Pinkui ir jo mažyliams vaikams Pauliui ir Paulinai. 1897 metų gegužę brolių Dukanderų cirke pasirodė mažieji raiteliai aštuonerių metų Dubelis ir dešimtmetis Cibelis, o 1906 metų gegužę čia pat įvyko mažamečių jojikų Keti ir Alfredo Devinje benefisas. 1911 metų spalio penkioliktąją F.Izako cirke vakariniam vaidinimui maniežas buvo visiškai atiduotas vaikams – surengtas visų mažamečių cirko vaikų benefisas.

Alvido Jancevičiaus nuotr./Gaetanas Činizelis 1870 m.
Alvido Jancevičiaus nuotr./Gaetanas Činizelis 1870 m.

Net garsiajame, viename geriausiųjų Rusijos, Trucių, cirke, vaikų pasirodymų manieže neatsisakyta. 1890 metų balandžio dvidešimt aštuntąją Vilniaus spauda rašė: „Balandžio dvidešimt septintąją, penktadienį, didžiulio pasisekimo sulaukė mažametė artistė Ela, ypatingai lengvai demonstravusi įvairius pratimus ant trapecijos“. Ant trapecijos – tai reiškia aukštai ore, kur rizika daug kartų didesnė. Ir tokios įprastos šiandien apsauginės lonžės (troso) taip pat nenaudota.

1895 metų gegužę Vilniuje gastroliavo pasaulinio garso Karlo Muminio cirkas. Reklama skelbė, kad jo programoje dalyvavo mažiausia pasaulio stipruolė, 19 amžiaus fenomenė šešiametė Little Agnes. Ji vadinta, jeigu vėl tikėsime reklama, „patrankų karaliene“. Mat, mergaitė, esą, kilnodavusi įvairius svorius iki šimto penkiolikos kilogramų...

1907 metų spalio dvyliktąją „Vilenskij vestnik“ laikraštyje pasirodė straipsnis, atspindėjęs tipišką vaikų išnaudojimą to meto cirke:

„Dažnai Devinje cirko programose rodomas numeris „G. Kopylcovas ir mažametė Lidija – pratimai ant kopėčių“.

Mažametė Lidija...Ar seniai rašyta ir skelbta apie draudimą mažamečiams dirbti cirkuose.

Repeticijos, šių dienų akimis žiūrint, primindavo tikrą katorgą.

Mažametė Lidija vaikiškai atsargiai garbingos publikos akivaizdoje, daugiau negu šešių metrų aukštyje, atlieka gimnastikos pratimus, o ponas Kopylcovas laiko kopėčias ant peties.

Neatsargus žingsnis, balanso praradimas – ir mažametė Lidija vartysis sužalota ant žemės.

Nei tinklo, nei matracų.

Tvirtos vyriškos rankos, žinoma, gali suspėti pagauti vaiką – bet jeigu nesuspės?

Tūkstantinė žiūrovų minia taps vaiko sužalojimo dalyve.

Argi pats šis pasirodymas nėra kančia mažametei Lidijai?

Gutaperčiniai vaikai, žinoma, atneša cirkui nemažą pelną ir pramogą publikai. Bet reikia atsiminti, jog vaiko gyvybė visada priklauso nuo suaugusių žmonių atsakomybės.

Sunku stebėti šią mažametės Lidijos dramą...“

Gera šių žodžių iliustracija gali būti ir kitas pavyzdys.

1906 metų spalio vienuoliktąją Znamenskajos cerkvėje Žvėryne pakrikštyta našlaitė pono Izako cirko jojikė Marija Vedernikova.

Jai apie šešiolika metų. Dvejų metų paimta į Pankratovo cirką, penkerių pradėjo pasirodymus. Būdama aštuonerių metų, nukrito ir susilaužė šonkaulį bei išsinarino koją. Iki šios dienos Marija neturėjo jokio dokumento.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min