Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasakojimas apie „beveik“ LDK kolonijas Gambijoje ir Tobage

Justly Watson. Jokūbo sala ir jo fortas Gambijoje. 1755
Nuotr. iš nzidinys.lt / Justly Watson. Jokūbo sala ir jo fortas Gambijoje. 1755
Šaltinis: www.nzidinys.lt
0
A A

Iš pradžių privalu paaiškinti šio straipsnio atsiradimo istoriją. 2006 m. Vokietijoje vyko XVIII pasaulio futbolo čempionatas, kuriame B grupėje žaidė Trinidado ir Tobago Respublikos rinktinė. Nors ir buvo laikoma viena sėkmingiausių Karibų regiono komandų, tai buvo pirmas kartas, kai jai pavyko įveikti atrankos barjerą.

Dar neprasidėjus čempionatui vienas mano bičiulis paklausė, kurios šalies rinktinei simpatizuoju. Kadangi nebuvau didelis sporto žinovas, atsakymas buvo panašus į ožio mekenimą.

Būdamas neabejingas istorijai, bičiulis paslaptingai prislopintu balsu užsiminė, kad kažkaip ar Trinidadas, ar Tobagas yra buvusios Lietuvos kolonijos. Tai pasakęs jis keistai pažvelgė į mano pakitusią veido išraišką ir... skubiai pasišalino.

„Pseudomokslininkas“, – pagalvojau prisimerkęs. Įdėmiai stebėjau tolstantį siluetą, mintyse svarstydamas įvairias aplinkybes, kurių paveiktas mano geras draugas taip sunkiai susirgo. Bet, norėdamas argumentuotai paneigti jo kliedesius, grįžęs namo atsiverčiau dabar „neprisimenu kurią“ vieną retų tuo metu enciklopedijų. (Čia gerbiamiems skaitytojams primintina, kad apie neribotas interneto galimybes 2006 m. galima buvo tik pasvajoti, o gerbiamai redakcijai – kad ne visi yra baigę VU Istorijos fakultetą, kuriame per pirmus metus atidengiamos beveik visos Lietuvos istorijos paslaptys.)

Būdamas neabejingas istorijai, bičiulis paslaptingai prislopintu balsu užsiminė, kad kažkaip ar Trinidadas, ar Tobagas yra buvusios Lietuvos kolonijos.

Vakare peržiūrėjęs Trinidado istoriją ir, aišku, nieko neradęs, prieš miegą dar prisiverčiau pažiūrėti ir apie Tobagą. Žemėlapyje aptikau vulkaninės kilmės salą, kurios viduryje puikavosi seniai užgesęs ugnikalnis, o šalia buvo... Didžioji Kuršo įlanka. Miegas kažkur dingo.

Už poros dienų sėdėjau „neprisimenu kuriame“ bare su negausiu būreliu draugų tarp beveik baltaplaukių užsieniečių (dauguma, matyt, švedai) ir stebėjau, kaip Trinidadas ir Tobagas sužaidė lygiosiomis su Švedija. Buvo puiki, nors ir negausi buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kolonijos palaikymo grupė. Abi likusias varžybas Trinidadas ir Tobagas sėkmingai pralaimėjo.

Skatinamas nenumaldomo troškimo išsiaiškinti tiesą, daugelį metų rinkau iš įvairių šaltinių informaciją apie buvusias ATR kolonijas. Aišku, kad technologijoms pažengus į priekį, informacijos paieška gerokai paleng­vėjo.

Pradėjus dėstyti kultūrologiją VU, pateikdavau studentams kai kuriuos atrastus faktus. Paskatintas ir kai kurių žurnalistų, pagaliau visa tai sudėjau į šiokį tokį tekstą, kurį dabar mieliems NŽ-A skaitytojams ir pristatau. Kaip neišvengiamą išlygą turiu pažymėti labiau literatūrinį, o ne mokslinį rašinio pobūdį, tad neatmestina, kad šis tas šiek tiek čia gali būti ir pagražinta.

Visa nepaprasta istorija prasidėjo dar 1561 mūsų Viešpaties metais.

Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ket­leris, suprasdamas Maskvos kunigaikštijos ir Švedijos keliamas karines grėsmes, o taip pat nematydamas galimybių priešintis agresijai tik savo jėgomis, susitaręs dėl paramos su LDK didžiuoju etmonu Mikalojumi Radvila Ruduoju ir didžiuoju kancleriu Mikalojumi Radvila Juoduoju, 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniuje pasirašė sutartį, pagal kurią Livonijos ordino teritorijoje buvo įkurta LDK vasalinė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštija.

1562 m. kovo 5 d. su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Ketleriui ir jo giminės palikuonims „iki gyvos galvos“ perleidžiamas visapusiškas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštijos valdymas. Vėliau, 1569 m. sudarius Liublino uniją, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštija tapo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dalimi. Didysis magistras Ketleris kaip atlygį už savo lojalumą gavo toliau valdyti Kuržemės, Žiemgalos ir Sėlos žemes.

Pirmasis Rusijos caras Ivanas Rūstusis ne iš karto susitaikė su tokiais „savanoriškais prisijungimais“, todėl visas karas dėl prieigos prie Baltijos jūros regione esančių neužšąlančių uostų tęsėsi iki pat 1582 m.

Remiantis išdėstytais faktais, galima teigti, kad iš tiesų Kuršas buvo daug artimesnis LDK sąjungininkas, nes Lenkija ir buvo per toli, ir neturėjo didelių interesų nei Sėlos, nei Žiemgalos, nei Kuršo žemėse.

Be to, Ketleris stengėsi suartėti giminystės ryšiais su LDK didikais, todėl savo dukterį Oną Ketler 1586 m. sausio 12 d. ištekino už didžiojo maršalkos Alberto Radvilos. Artėjančių vestuvių proga dar 1585 m. Vilniuje buvo išspausdinta LDK raštininko Elijaus Piligrimovskio parašyta panegirika „Šviesiausiojo kunigaikščio ir pono Alberto Radvilos vestuvėms“.

1605 m. rugsėjo 27 d. švedai prie Salaspilio patyrė triuškinamą pralaimėjimą: LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujami 3800 karių sugebėjo laimėti prieš 14 000 švedų armiją.

1587 m. mirus kunigaikščiui Ketleriui, įpėdiniais tapo jo sūnūs Frydrichas ir Vilhelmas. 1596 m. jie pasidalijo kunigaikštystę į dvi dalis – Frydrichas valdė Žiemgalą ir Sėlą, su rezidencija Mintaujoje, o Vilhelmas – Kuršą, su rezidencija Kuldygoje. Dėl vidaus konfliktų su vietiniais žemių valdytojais 1616 m. Vilhelmas buvo priverstas bėgti, o visą Kuršo kunigaikštijos valdymą perėmė Frydrichas.

Kadangi Kuršo vasalinis suverenitetas ATR neatrodė pernelyg sudėtingas, nauji valdovai paprastai nesikišdavo į vietos reikalus. Aišku, prireikus reikalaudavo kariuomenės, ir visada beveik laiku gaudavo pačius geriausius karius.

Švedija taip pat troško valdyti buvusias Livonijos žemes. Vadovaujama paties karaliaus Karolio IX galinga kariuomenė sėkmingai pradėjo puolimą. Bet 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Salaspilio patyrė triuškinamą pralaimėjimą: LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujami 3800 karių sugebėjo laimėti prieš 14 000 švedų armiją.

Salaspilio pergalei pasiekti labai padėjo įvykis, pakėlęs visos LDK kariuomenės ūpą ir sutrikdęs švedų kariuomenės gretas: prasidėjus mūšiui anapus Dauguvos su 300 raitelių būriu pasirodė Kuršo kunigaikštis Frydrichas Ket­leris.

Jo vadovaujamas negausus narsių vyrų būrys metėsi į sraunią ir plačią upę, per brastą persikėlė į mūšio vietą, sėkmingai atakavo dešinį priešų kariuomenės kraštą ir, pakeliui išblaškydami švedų gretas bei sukeldami suirutę, įsiliejo į Chodkevičiaus vadovaujamas pajėgas.

Dėl tokio netikėto manevro mūšis buvo laimėtas ir buvusios Livonijos žemės išvaduotos. 1629 m. rugsėjo 25 d. Altmarke buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp ATR ir Švedijos. Kuršo kunigaikštijoje stojo taikos ir klestėjimo laikotarpis, trukęs iki 1795 m.

Nors ir turėdami didelę autonomiją, Kuršo kunigaikščiai negalėjo svajoti nei apie įtaką politikai, nei apie aukštas pareigybes ATR. Mat Ketlerių giminė, priešingai nei Prūsijos Hohencolernai, neturėjo galingų ir turtingų giminaičių bei užtarėjų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje. Tad buvo ieškoma kitų įmanomų politinių sąjungininkų ir būdų plėsti gamybai ir prekybai Baltijos jūros regione.

Salaspilio mūšyje išgarsėjęs narsusis kunigaikštis Frydrichas Ketleris neturėjo palikuonių. Nors ir buvo iškilusi grėsmė, kad Ketlerių giminės valdymas gali baigtis, tačiau po Frydricho Ketlerio mirties, kunigaikščiu tapo išvaryto ir nuo valdymo nušalinto jo brolio Vilhelmo sūnus Jokūbas. Būtent kunigaikščio Jokūbo valdymo laikotarpiu Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštijoje (Ducatus Curlandiae et Semigalliae) suklestėjo prekyba, leidusi įgauti didžiulę galią ir sukaupti nesuskaičiuojamus turtus.

Būsimasis Kuršo kunigaikštis Jokūbas gimė Kuldygos mieste. Sakoma, jo krikštatėvis buvo Anglijos karalius Jokūbas I. Bet kuriuo atveju, jis daug kuo prisidėjo įgyvendinat Jokūbo Ketlerio ambicingus planus. Nors XVII a. prekyboje dominavo dar 1602 m. įkurta Olandijos Ostindijos bendrovė, kurios apie 1000 laivų kasmet įplaukdavo ir į Baltijos jūrą, Anglijos įtaka vis dėlto buvo labai stipri.

Jaunystėje Jokūbas daug keliavo po Europą, gyveno ir mokėsi Prancūzijoje, Anglijoje ir Olandijoje. Tuo metu Olandija buvo galingiausia kolonijinė imperija, o Amsterdamas buvo iš tiesų tiesiog didžiausias pirklių miestas. Žinia, olandų turtai daugiausia buvo sukrauti iš prekybos vergais, įvairiomis retomis ir egzotinėmis prekėmis, atgabentomis iš kolonijų.

1642 m. tapęs kunigaikščiu trisdešimtmetis Jokūbas Kurše steigė naujas manufaktūras, plėtojo metalo apdirbimą, statydino tam metui modernius prekybinius bei karo laivus. Užmegzti prekybiniai ir įvairaus lygio asmeniniai santykiai su Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Portugalijos ir kt. šalių pirkliais, o taip pat įsteigtų manufaktūrų duodamas pelnas leido įkurti Kuršo kunigaikštijos prekybos ir karo laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje ir Liepojoje.

Jokūbas, žinodamas, kad net ir nedidelė kolonija gali duoti labai daug pelno, turėdamas nemenką laivyną, Liepojos bei Ventspilio neužšąlančius jūros uostus, nusprendė pradėti savarankišką prekybą.

Baltijos jūros regione prekyba buvo menka, o didžiausi konkurentai olandai kontroliavo beveik visus uostus. Jokūbas, žinodamas, kad net ir nedidelė kolonija gali duoti labai daug pelno, turėdamas nemenką laivyną, Liepojos bei Ventspilio neužšąlančius jūros uostus, nusprendė pradėti savarankišką prekybą.

1650 m. vasarą Kuršo kunigaikštis per savo agentą Amsterdame Henry Momberowi įkūrė prekybinę Gvinėjos bendrovę.

Dar net tinkamai nesutvarkęs visų reikalingų dokumentų, tais pat metais išsiuntė du karo laivus, vadovaujamus majoro Heinricho Focko, į Afrikos pakrantę ieškoti tinkamos vietos naujam prekybos uostui.

Tuo pat metu Kuršo kunigaikštijos įgaliotasis pasiuntinys Franzas Hermamis von Puttkammeras paprašė Olandijos Ostindijos bendrovės didžiausios konkurentės – Hagos pirklių sąjungos – visapusiškos apsaugos ir tarpininkavimo įvairiuose teismuose.

Nepaisant įvairių biurokratinių olandų pirklių išsisukinėjimų ir trukdymų, 1651 m. spalio 26 d. Ketleris, tarpininkaujant majorui Fockui, už nedidelę sumą iš vietinių genčių karaliaus Nuimi nupirko netoli šiaurinės Gambijos upės kranto negyvenamą Šv. Andriejaus salą, nutolusią apie 10 km nuo upės deltos. Šią salą jau anksčiau buvo atradę portugalų pirkliai, tačiau ilgam čia neįsikūrė.

Beveik tuo pat metu buvo nupirkta ir Bandžulo sala, įsikūrusi prie pietinių upės žiočių. Tai ir buvo Kuršo kunigaikštijos kolonijos steigimo pradžia Gambijoje. Kadangi nei Šv. Andriejaus, nei Bandžulo salose nebuvo gėlo vandens, iš čiabuvių buvo nupirktas 60 km nuo upės nutolęs žemės sklypas Gassanu genčių regione.

Iš karto Šv. Andriejaus saloje buvo pradėtas statyti gerai įtvirtintas fortas, už kurio statybą buvo atsakingas Fockas. Iš akmens pastatyta 4 bastionų tvirtovė tuo metu visiškai kontroliavo upės deltos navigaciją. Ant­ras mažesnysis fortas buvo pastatytas Bandžulo saloje. Įdomu, kad nepaisant laiko, vėlesnių bombardavimų iš jūros pusės ir daugelio metų nepriežiūros forto griuvėsiai Šv. Andriejaus saloje išlikę iki šių dienų ir yra tapę atvykstančių turistų lankymo vieta.

Šv. Andriejaus salos fortas buvo naujai įsteigtos kolonijos centras, iš kurio buvo organizuojama ir kont­roliuojama prekyba. Į fortą be kareivių taip pat buvo siunčiami ir vedę vyrai, kurie atlikdavo įvairius darbus. Forto komendantas buvo ir visos kolonijos gubernatorius.

Šalia forto buvo pastatytos kareivinės, mainų cent­ras, gyvenamieji namai ir nedidelė liuteronų bažnyčia, kurios pirmuoju kunigu tapo Gottschalkas Ebelingas, o vėliau – Joachimas Dannenfeldas. Kunigas, pagal kunigaikščio Jokūbo nurodymus, turėjo ne tik rūpintis kolonijos gyventojais, bet ir skleisti krikščionybę tarp vietinių genčių, tad privalėjo mokėti vietines kalbas.

Nors XVII a. vergai iš Vakarų Afrikos buvo pati pelningiausia prekė, Olandijoje vergovė buvo laikoma nelegalia. Tačiau būtent Olandijos Ostindijos bendrovė buvo didžiausias prekybos žmonėmis tinklas, tiekiantis šią darbo jėgą Amerikai.

Nėra informacijos, ar Kuršo kunigaikštija prekiavo vergais, tačiau yra žinoma, kad ji palaikė labai draugiškus santykius su vietinėmis gentimis. O tai ilgainiui labai pravertė.

Bet vergai nebuvo vienintelis turtas, kuriuo Vakarų Afrika traukė europiečius. Tai ir dramblio kaulas, auksas, vaškas, indigas, kava, juodmedis ir kt. Europiečiai į Afriką įveždavo geležies, sidabro ir vario lydiniams, stiklo karoliukus, koralus, gintarą, druską, brendį ir kitus „tonizuojančius gėrimus“. O taip pat ginklus – šaltuosius ir šaunamuosius.

Nėra informacijos, ar Kuršo kunigaikštija prekiavo vergais, tačiau yra žinoma, kad ji palaikė labai draugiškus santykius su vietinėmis gentimis. O tai ilgainiui labai pravertė.

Kita kolonija buvo Tobago sala Karibų jūroje. Ši sala, priklausanti Mažųjų Antilų salynui, dar 1498 m. rugpjūčio 4 d. buvo atrasta Kristupo Kolumbo ekspedicijos ir dėl savo grožio pavadinta Bella Forma. Vėliau 1502 m. salą aplankė ispanų keliautojas Alonso de Ojeda ir kartografas Chuanas de la Kosa, kurie šį gražų gamtos stebuklą pavadino Isla La Magdalena.

1596 m. į salą įžengė anglų ekspedicijos leitenantas Lawrence‘as Keymas, kuris pranešė, kad sala yra negyvenama. Ir tik po Elzbietos I mirties 1603 m. karalius Jokūbas I paskelbė salą Anglijos kolonija.

Nors populiarioje literatūroje teigiama, kad Tobago sala buvusi neva karaliaus Jokūbo I dovana „mylimam krikštasūniui Ketleriui“, tačiau tai tik neaiškios kilmės gandų pagrindu atsiradusi legenda. Iš tiesų 1628 m. karalius Karolis I perdavė valdyti Tobagą grafui Pilypui Montgomeriui (vėliau Pembruko grafui), tačiau šis jokių kolonizacijos veiksmų nesiėmė.

Ir tik 1637 m. ang­lai iš netoliese Barbadose įkurtos kolonijos atplaukė į Tobagą, ketindami čia įkurti gyvenvietę. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas, nes juos užpuolė čiabuviai ir beveik visus išžudė. Likę gyvi anglų nelaimėliai sėdo į laivą ir persikėlė į Providencijos salą netoli Bahamų.

Tuo metu Anglijoje Varviko grafas Robertas Richas išpirko iš Pembruko grafo teises į Tobagą ir 1639 m. nusiuntė ekspediciją salai kolonizuoti. Tačiau čiabuviai ir vėl daugumą anglų naujakurių išžudė.

Dar tais pat 1639 m. karalius Karolis I visas teises į salą perdavė Kuršo kunigaikščiui Jokūbui, žinoma, ne tiek dėl kolonizacinių nesėkmių, kiek dėl realių problemų, konkrečiai – skolų, kurių našta, nepaisant Stiuartų vis didinamų mokesčių, revoliucijos ir pilietinio karo išvakarėse (kad ir dėl vadinamųjų vidaus „vyskupų karų“) buvo didžiulė, – o Ketleris mielai skolindavo dideles sumas „krikštatėvio Jokūbo įpėdiniams“.

Veikiausiai dar tais pat 1639 m. Kuršo kunigaikštis į Tobagą nusiuntė karo laivus ir saloje išlaipino 212 kolonistų, kuriems ne tik pavyko įkurti gyvenvietę, bet ir sudaryti taikos sutartį su čiabuviais.

Netrukus kilusi tropinės karštinės epidemija išguldė visus kolonistus, todėl įkurta gyvenvietė buvo apleista. 1642 m. kunigaikštis Ketleris, diplomatiniais keliais užsitikrinęs olandų pirklių sąjungos palaikymą, į Tobagą naujai kolonijai įkurti nusiuntė 300 kolonistų.

Veikiausiai dar tais pat 1639 m. Kuršo kunigaikštis į Tobagą nusiuntė karo laivus ir saloje išlaipino 212 kolonistų, kuriems ne tik pavyko įkurti gyvenvietę, bet ir sudaryti taikos sutartį su čiabuviais.

Gyvenvietė buvo įkurta kitoje, patogioje vietoje ant kranto, kuri vėliau ir net iki dabartinių laikų vadinama Kuršo įlanka. Tais pat metais, tik truputį vėliau grafas Richas kitoje salos dalyje įkūrė kitą gyvenvietę, kurioje buvo auginamas tabakas ir indigas. Tačiau ir vėl anglams nepasisekė, nes vietiniai čiabuviai sunaikino ir plantacijas, ir gyvenvietę. Nors Kuršo kunigaikštijos kolonija išsilaikė, tačiau taikos sutartis su indėnais nutrūko ir gyvenvietė buvo nuolat puldinėjama. Matyt jausdamas, kad Tobagas nėra lengvas laimikis, Kuršo kunigaikštis 1647 m. bandė parduoti teises į salą jau de facto puritonų valdomoje Anglijoje, tačiau pirkėjo, žinoma, neatsirado. 1650 m. Kuršo kolonistų likučiai paliko Tobagą ir persikėlė į anglų valdomą koloniją Gvianoje.

Tuo metu viena pelningiausių augalinių kultūrų buvo cukranendrės. Žemės įdirbimas ir kiti lauko darbai jas auginant reikalaudavo daug fizinės darbo jėgos, o išnaikinus vietinius gyventojus, buvo atvežami juodaodžiai vergai iš Vakarų Afrikos.

Kadangi kunigaikštis Jokūbas labai rimtai svarstė galimybę kuo greičiau pradėti žemės įdirbimą ir cukranendrių auginimą Tobage, jam reikėjo daug juodųjų vergų. Ir Gambijos kolonija čia galėjo suteikti pigios darbo jėgos. Aišku, galvojant apie greitą pelną, buvo galima tiesiog paimti į nelaisvę prie Gambijos krantų gyvenančius juodaodžius.

Tačiau nenorėdamas gadinti gerų santykių su vietos gentimis, kunigaikštis Jokūbas įpareigojo kolonijos gubernatorių susitarti su vietiniais dėl vergų tiekimo. Draugiškos čiabuvių gentys gaudė savo priešus ir mainydavo į įvairius daiktus.

1654 m. gegužės 20 d., veikiausiai pakeliui užsukęs į Gambijos koloniją ir pasikrovęs vergų, į Tobagą atvyko 45 patrankų Kuršo kunigaikštijos karo laivas „Das Wappen der Herzogin von Kurland“. Laivu taip pat atplaukė 25 karininkai, 124 kareiviai ir 80 naujakurių šeimų. Laivo kapitonas Villemas Mollensas pavadino salą „Naujuoju Kuršu“. Pietvakarinėje salos dalyje buvo pastatytas medinis fortas Jakobforts. Šalia forto įsikūrė gyvenvietė Jakobpilset (vėliau, žlugus Naujojo Kuršo kolonijai, toje vietoje įkurtas Plimuto miestas).

Aplinkinėms vietovėms buvo suteikti vardai: Didžioji Kuršo įlanka, Jokūbo įlanka, Naujoji Mintauja, Liepojos įlanka, Mažoji Kuršo įlanka – išsaugojo pavadinimus iki dabartinių laikų. Pačiais pirmaisiais kolonijos egzistavimo metais buvo pastatyta maža liuteronų bažnyčia.

Deja, netrukus paaiškėjo, kad pietinėje pakrantėje jau nuo XVII a. pradžios buvo įsikūrę olandai. Iš tiesų dar 1627 m. vienas olandų prekybinis laivas, vadovaujamas kapitono Jacobo Gijszo, grįždamas į Europą ištyrinėjo šią salą ir pranešė, kad tai yra puiki vieta gyvenvietei ir uostui steigti.

1628 m. Vlisingeno miesto burmistras Janas de Mooras suorganizavo sėkmingą ekspediciją į Tobago salą. Atvykę 68 olandų kolonistai įkūrė Nieuw Walcheren gyvenvietę ir pastatė fortą, kuriam buvo suteiktas jų gimtojo miesto vardas – Vlisingenas. Gyvenvietė ir fortas buvo įkurti netoli dabartinės Tobago sostinės Plimuto.

Nors prieš tai olandų pirklių įvairiuose pranešimuose buvo teigiama, kad sala negyvenama, tačiau saloje nuo seno gyveno avarakų ir karibų indėnų gentys, kurios, kaip minėta, buvo labai karingai nusiteikusios įvairių kolonistų atžvilgiu. Nors įvairios ligos bei indėnų puldinėjimai išretino olandų kolonistų gretas, tačiau 1629 ir 1632 m. atvykę nauji nuotykių ieškotojai iš Olandijos sėkmingai įsikūrė saloje. Ir netrukus čia jau pastoviai gyveno apie 200 kolonistų.

Tuo tarpu ispanai, kurie sėkmingai buvo įsikūrę greta esančioje Trinidado saloje, remdamiesi popiežiaus bulėmis ir toliau laikė Tobago salą savo teritorija. Negalėdami taikstytis su tokiu olandų įžūlumu, 1636 m. ispanai nusiuntė karinę ekspediciją, kuri labai sėkmingai 1637 m. sausio 1 d. užėmė ir sunaikino olandų koloniją. Į ispanų nelaisvę pateko kelios dešimtis olandų kolonistų, tarp kurių buvo ir Vlisingeno miesto burmistro de Mooro sūnus Kornelius.

Tačiau, pasitraukus ispanams, 1654 m. rugsėjį de Mooro palikuonys Adrianas ir Kornelius Lampsiusai surengė naują ekspediciją į Tobagą, kuriai vadovavo Peteris Besquardas. Olandai įsikūrė kitoje salos pusėje ir pastatė tris galingus įtvirtintus fortus: Lampsiusbergą, Bevereną ir Bellavista.

Nauja olandų kolonija labai greitai plėtėsi ir gyventojų skaičiumi netruko pralenkti Kuršo koloniją. Žinoma, kad 1657 m. Kuršo kolonijoje buvo 500 gyventojų, o olandų – 1200. Dėl teisybės paminėtina, kad tarp olandų kolonistų buvo ir apie 500 prisijungusių prancūzų, kurie atsikėlė iš kitų salų ir irgi bandė šioje saloje Mažosios Kuršo įlankos pakrantėje įkurti gyvenvietę Le Quartier des Trois Riviиres.

Netrukus po tokios, regis, sėkmingos Kuršo kolonizacijos pradžios tapo aišku, kad olandai neketina toleruoti konkurencijos.

Net keli Kuršo prekybiniai laivai plaukiant iš Gambijos į Europą buvo areštuoti, apkaltinus juos gabenant kontrabandą.

O kaipgi sekėsi Kuršo kunigaikštijos kolonijai Gambijoje? Beveik visame pasaulyje įsisiūbavus pirmajam Anglijos ir Nyderlandų jūriniam karui, 1652 m. vienas prekybinių Kuršo kunigaikštijos laivų buvo nukreiptas nuo Afrikos krantų ir jam neleista priplaukti prie Gambijos kolonijos, o į pareikštus diplomatinius protestus niekas nekreipė dėmesio. Tais pat metais net keli Kuršo prekybiniai laivai plaukiant iš Gambijos į Europą buvo areštuoti, apkaltinus juos gabenant kontrabandą.

Tuometinis Gambijos kolonijos komendantas Fockas, matydamas, kad bendra situacija klostosi labai nepalankiai, nuolatos prašė pagalbos. Norėdamas atkreipti dėmesį, net ėmėsi įvairių gudrybių: laiškais informavo Kuršo kunigaikštį Jokūbą apie tariamai upės aukštupyje atrastus aukso luitus. Tai padėjo, nes buvo organizuotos dar dvi ekspedicijas, kurios netrukus išplaukė iš Europos ir sėkmingai pasiekė Gambiją.

Tačiau paaiškėjus, kad jokio aukso nėra, 1655 m. vietoje nušalinto Focko naujuoju gubernatoriumi Gambijoje buvo paskirtas kapitonas majoras Otto Stielis. Nuo tada prasidėjo Kuršo kolonijos klestėjimas. Nors buvo bandoma organizuoti ir perlų rinkimą, tačiau didžiausią pelną duodavo... vergai.

Kadangi kunigaikštis Jokūbas su vietinių genčių karaliukais, kuriuos laikė lygiais sau, stengėsi sugyventi taikiai ir dažnai keisdavosi dovanomis, juodaodžiai vergai buvo gabenami tik iš tolimesnės žemyninės Afrikos dalies. Vergais Kuršo kunigaikštį aprūpindavo pirklys Diula, pats priklausęs Gambijos teritorijoje gyvenančiai mandingų genčiai.

Vietiniai karaliukai buvo net nusiuntę į Kuršo kunigaikštystę savo pasiuntinius, kur juos labai maloniai Mintaujos rezidencijoje priėmė pats kunigaikštis Jokūbas. Kaip vėliau paaiškėjo, tokia darni draugystė labai padėjo vėliau kovojant su olandais.

Tobago saloje įsikūrusioje Kuršo kunigaikštijos kolonijoje taip pat stojo klestėjimo laikai. Nors amžini priešai ir konkurentai olandai įsikūrė pietinėje salos dalyje, tačiau šiaurinės pakrantės Jokūbo įlankoje (dabar Didžioji Kuršo įlanka) pastatytas stipriai įtvirtintas Jokūbo fortas (dabar Plimuto miestas), matyt, atgrasė bet kokius priešų puolimus. Be samdomų karių ir įvairaus plauko nuotykių ieškotojų taip pat į šią salą kėlėsi gyventi ir ūkininkai su visomis savo šeimomis.

Priešingai nei Gambijoje, Tobage puikiai augo cukranendrės ir tabakas. Pastoviai kursuojantys Kuršo prekybiniai laivai į įvairius Europos uostus gabeno cukrų, tabaką, kavą, medvilnę, imbierą, indigą, romą, kakavą, vėžlių kiautus, tropinius egzotinius paukščius ir visa kita, ką galima buvo brangiai parduoti.

Abi Kuršo kolonijos klestėjo, tačiau netrukus tai baigėsi: prasidėjęs Antrasis Šiaurės karas smarkiai pakeitė bendrą Šiaurės ir Rytų Europos šalių gyvenimą. Nors kunigaikštis Jokūbas Ketleris stengėsi pabrėžti savo šalies neutralumą, tačiau į tokias jo diplomatines pastangas mažai kas kreipė dėmesį. 1658 m. rugsėjo mėnesį Jokūbas ir visa jo šeima buvo įkalinti Rygoje.

Abi Kuršo kolonijos klestėjo, tačiau netrukus tai baigėsi: prasidėjęs Antrasis Šiaurės karas smarkiai pakeitė bendrą Šiaurės ir Rytų Europos šalių gyvenimą.

Kai tik žinios apie kunigaikščio Jokūbo įkalinimą pasklido Europoje, Kuršo kolonija Tobage buvo užpulta pietinėje salos dalyje įsikūrusių olandų kolonistų.

Visi prekybiniai laivai buvo užimti, o aplink fortą įkurta gyvenvietė – sudeginta. Olandų naujakuriai apsupo Jokūbo fortą ir 1659 m. gruodžio 11 d. privertė Naujojo Kuršo gubernatorių Hubertą de Beveriną pasiduoti. Visi Kuršo kolonistai nesutiko likti Tobage ir persikėlė į... Jamaiką. Tolimesnis jų likimas nėra žinomas.

Netrukus Olandijos Ostindijos agentas paslaugiai pasiūlė „globą“ ir paskutinei Kuršo kolonijai Gambijoje. Nors komendantas Stielis, argumentuodamas duota priesaika Kuršo kunigaikščiui, griežtai atsisakė paklusti, jau pirmosiomis atakos dienomis olandai užėmė pakrantes. Matyt, norėdami išvengti bereikalingų aukų bei žinodami, kad jau kelerius metus Gambijos Jokūbo forto kareiviai negauna algos, olandai sugebėjo papirkti kareivius ir šie, sukėlę maištą, plačiai atvėrė tvirtovės vartus. Komendantas Stielis buvo surakintas grandinėmis ir išplukdytas į Kuršo kunigaikštystę.

Tačiau 1660 m. pradžioje forte buvusius olandų kareivius netikėtai užpuolė piratai, kurie tuo metu buvo pavaldūs Švedijai. Užimtą fortą jie bandė perduoti Švedijos karalystei.

Bet 1660 m. netoli Gdansko pasirašyta Olivos taikos sutartis tarp ATR ir Švedijos vėl atkūrė Gambijos kolonijos priklausomybę Kuršui. Atgavęs laisvę Jokūbas suskubo atkurti tvarką Gambijoje ir informavo tuo metu Olandijoje buvusį Stielį, kad jis vėl skiriamas vadovauti kolonijai.

Majoras Stielis nedvejodamas surinko įgulą ir išplaukė į Gambiją. Tačiau vos tik pasiekė Šv. Andriejaus saloje įrengtą fortą, pasirodė trys olandų karo laivai. Forto įgulai buvo paskelbta, kad visą koloniją perima Olandijos Ostindijos bendrovė ir nedelsiant griežtai pareikalauta palikti salą. Maža įgula negalėjo priešintis ir iš karto pasidavė, o Stielis buvo surakintas grandinėmis ir įmestas į kalėjimą. Tačiau Kuršo kolonija sulaukė gana netikėtos pagalbos.

Olandai, kad ir žinodami apie draugiškus Kuršo kolonistų santykius su pietiniame Gambijos upės krante gyvenančiomis gentimis, bandė prigaudyti vietinių gyventojų ir paversti juos vergais. Tai patyrę genčių karaliukai susivienijo ir neleido olandams pasiekti gėlo vandens ir statyboms reikalingos medienos.

Prie bend­rų „partizaninių veiksmų“ taip pat prisijungė ir nuo olandų vergų medžiotojų nukentėjusi šiaurinio kranto Kombo gentis. Olandų pavėluotai pradėtos derybos žlugo, nes vienas pagrindinių reikalavimų buvo paleisti nelaisvėje laikomą tikrąjį Kuršo Gambijos kolonijos komendantą Stielį, išplaukti iš šios upės bei niekada negrįžti.

Nors olandai bandė kariauti ir su karo laivais įplaukę į upę atidengė ugnį iš patrankų į pakrantėje įsikūrusias gyvenvietes, tačiau tolimesni besipriešinančiųjų veiksmai privertė olandus pasitraukti. Vietos gyventojai puikiai pažinojo upę ir per labai trumpą laiką įrengė galingą užtvarą, taip įkalindami olandų laivus upės vagoje.

Matydamas, kad tikrai nėra galimybės išlaikyti koloniją, olandų flotilės kapitonas paleido komendantą Stielį. Kai tik užtvara upėje buvo išardyta, olandai paliko tvirtovę ir išplaukė į vandenyną. Pasak kai kurių legendų, olandų kapitonas pažadėjo „dar sugrįšiąs, idant pakartų Stielį ant rėjos“. Tačiau šie pažadai niekada nebuvo įgyvendinti.

Nors Stielis ir vėl vadovavo kolonijai, tačiau buvo aišku, kad be pagalbos ir paramos iš Kuršo kolonija Gambijoje anksčiau ar vėliau pateks į stipresnių konkurentų rankas. Šį kartą grėsmė atkeliavo iš kitos pusės. Tuo metu Anglijoje Stiuartai vėl grįžo į sostą. Smarkiai sustiprėjusi Anglija kariavo ne tik prie savo krantų, bet ir sėkmingai pradėjo konkuruoti su olandų pirkliais. Įkurta Karališkoji Anglijos kelionių ir prekybos su Afrika bendrovė per labai trumpą laiką perėmė kai kurias olandų kolonijas.

1661 m. kovo 16 d. Anglijos karo laivai, vadovaujami majoro Roberto Holmeso, priplaukė prie Kuršo kunigaikštijos kolonijos Gambijoje ir pareikalavo pasiduoti.

Tuo metu fortas dar turėjo septynias veikiančias patrankas, tačiau visą įgulą sudarė tik septyni žmones (tarp jų buvo bent dvi moterys). Apie normalią forto gynybą galima buvo tik pasvajoti. Tačiau įgulai vadovavęs majoras Stielis nusprendė taip lengvai ir negarbingai nepasiduoti.

Temstant iš forto kovo 17 d. buvo paleistas įspėjamasis šūvis į vieną anglų fregatų, o tarp vietinių gyventojų buvo išplatinta žinia, kad britai tikrai atvyko vergų. Tačiau tokie gandai nesulaukė jokios reakcijos ir viskas pakrypo į blogąją pusę. Nors komendantas Stielis vis dar tikėjosi, kad britai gerbs Kuršo neutralumą, bet taip neatsitiko ir kovo 19 d. įgula pasidavė. Šv. Andriejaus sala buvo pervadinta karaliaus Jokūbo (James) vardu.

Per mažiau nei trejų metų Kuršo kunigaikščio Jokūbo įkalinimą švedų nelaisvėje, „Kuršo kunigaikštijos kolonijinė imperija“ nustojo egzistuoti. Gyvenimo pabaigoje kunigaikštis Jokūbas dar mėgino atgauti kolonijas diplomatiniais kanalais, tačiau pasiekė tik tiek, kad 1664 m. mainais už atsisakymą bet kokių pretenzijų į Gambiją anglai pripažino, jog Kuršo kunigaikštijai priklauso... Tobagas. Reikia prisiminti, kad tuo metu Tobago sala nepriklausė Anglijai, o Anglijos karalius Karolis II tikrai nesirengė kariauti su Olandija dėl kažkokios Naujojo Kuršo salos.

Tolimesnis abiejų kolonijų likimas priklausė nuo didžiųjų dominuojančių Europos šalių. 1695, 1702, 1709 ir net 1779 m. buvusį Kuršo kunigaikštijos Jokūbo fortą Šv. Andriejaus saloje bandė užimti prancūzai. Galų gale 1783 m. sala atiteko Anglijai. 1816 m. praradusi strateginę svarbą sala buvo apleista.

Kunigaikštis Jokūbas Ketleris mirė Mintaujoje (Jelgavoje) 1682 m. sausio 1 d.

Kai kurie gandų besivaikantys šaltiniai teigia, kad Ketleris net ketino kolonizuoti tolimąjį nesenai atrastą Australijos žemyną. Sakoma, kad šis planas netgi turėjęs popiežiaus Inocento X palaiminimą. Tačiau esą šiam mirus, naujasis popiežius atsisakęs remti kolonizaciją.

Tai štai toks trumpas pasakojimas apie „beveik“ LDK kolonijas. Aišku, bandžiau įsivaizduoti, kad įvairiai susidėliojus istorinėms aplinkybėms, kolonijos būtų išlikusios bent šiek tiek „baltiškos“. Ir skambėtų tada smėlėtuose Gambijos ir Tobago paplūdimiuose tokie mieli lietuviški žodžiai: „Šaltas alus, karšti čeburėėėkai“.

Retkarčiais dar ilgesingai pasižiūriu į Olandijos kelionių bendrovių siūlomą poilsį Gambijoje, o taip pat į įvairias turistų įkeltas nuotraukas interaktyvioje erd­vėje. Fortas su išlikusiomis patrankomis Šv. Andriejaus saloje „tebestovi dar vis. Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos / Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..“ O Tobago sostinėje Plimute centrinėje aikštėje ir iki dabar yra išlikusi paminklinė lenta pirmiesiems Kuršo kolonistams.

JUOZAPAS BLAŽIŪNAS (g. 1972) – hum. m. dr. (Vilniaus sakralinės molbertinės tapybos kūrinių tvarkybos istorija nuo XVI a. iki 1939, Vilniaus dailės akademija, 2013), molbertinės tapybos kūrinių restauratorius, dailėtyrininkas, dailės istorikas, kultūrologas, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos docentas.

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min