Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Per armėnų genocidą Turkijoje žmonės buvo šaudomi, mirdavo nuo bado ir išsekimo

Protestas prie Kalifornijos valstijos valdžios, kuriame reikalaujama pripažinti armėnų genocidą
„Scanpix“/AP nuotr. / Protestas prie Kalifornijos valstijos valdžios, kuriame reikalaujama pripažinti armėnų genocidą
Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse žlungančioje Osmanų imperijoje gyveno apie 2 mln. armėnų. 1922 m. jų buvo tik kiek mažiau nei 400 tūkstančių. Apie 1,5 mln. iš jų buvo išžudyti pačiais įvairiausiais būdais per armėnų genocidą. Kaip teigia istorikas Davidas Fromkinas, prievartavimai ir mušimai buvo įprasta elgesio su armėnais praktika. Tie armėnai, kurie nebuvo nužudyti iš karto, išvaryti į atokias kalnuotas ir dykumų vietas, kur mirdavo nuo bado ir troškulio, rašo naujienų svetainė nytimes.com.

Pats terminas „genocidas“ atsirado tik 1943 m., kuomet jį pasiūlė Lenkijos žydų kilmės teisininkas Raphaelis Lemkinas. Jis pats domėjosi armėnų žudynių istorija ir aprašė nacių Vokietijos vykdytą žydų naikinimą.

Be to, dabartinėje Turkijoje net priimtas įstatymas, pagal kurį „turkiškumo įžeidimas“, t.y bet koks bandymas kelti armėnų tautos tragedijos klausimą, laikomas nusikaltimu.

Patys turkai tai, kas įvyko 1915 m. ir baigėsi didelės dalies armėnų mirtimis, laiko karo, kuris žymėjo kažkada galingos Osmanų imperijos pabaigą, išdava. 

Turkijos visuomenės dauguma vengia istorikų naudojamo genocido termino ir teigia, kad tuometė imperijos valdžia visai nenorėjo sunaikinti kurios nors socialinės grupės.

Be to, dabartinėje Turkijoje net priimtas įstatymas, pagal kurį „turkiškumo įžeidimas“, t.y bet koks bandymas kelti armėnų tautos tragedijos klausimą, laikomas nusikaltimu.

Įtakinga JAV armėnų bendruomenė jau ilgą laiką spaudžia šalies Kongresą pripažinti armėnų genocidą. Turkija dėl tokio žingsnio jau yra nutraukusi karinį bendradarbiavimą su Prancūzija. Paryžius armėnų genocido faktą pripažino dar 2007 m.

Vis dėlto, George'ui W. Bushui vadovaujant JAV, Turkija buvo laikoma itin svarbia Vašingtono sąjungininke, kurios nenorėta erzinti.

Daugelis istorikų šiandien sutaria, kad šio genocido šaknys glūdi paskutiniuose Osmanų imperijos gyvavimo metuose.

Osmanų imperijos laikais religinės mažumos mokėjo kiek didesnius mokesčius negu musulmonai, tačiau visą laiką turėjo savo religines, socialines ir teisines struktūras.

Daugiausia Rytinėje Mažosios Azijos pusiasalio dalyje gyvenantys armėnai dažniausiai užsiėmė prekyba ir pramone bei buvo turtingesni už savo kaimynus turkus, kurie užsiiminėjo arba žemės ūkiu, arba dirbo valstybinėse institucijose ir kariuomenėje.

XX a. pradžioje Osmanų imperijoje atsirado nacionalistinis „Jaunaturkių“ judėjimas, kurio nariai, įkvėpti Vakaruose tuo metu madingų nacionalizmo idėjų, siekė šios didžiulės daugiatautės valstybės turkizacijos.

Būtent „jaunaturkiai“ Pirmojo pasaulinio karo metu ir pradėjo vaizduoti armėnus kaip Rusijos penktąją koloną šalyje. Armėnai įvardinti grėsme šalies saugumui. Tiesa, būtina paminėti, kad kai kurie krikščionys armėnai, ypatingai nacionalistinių pažiūrų, tuo metu iš tiesų bendradarbiavo su rusais ir vykdė partizaninius veiksmus imperijos viduje. 

Tuomečiose laikraščio „The New York Times“ straipsniuose žurnalistai jau rašė, kad „Mažojoje Azijoje vykdoma krikščionių naikinimo politika“.

1915 m. balandžio 24 d. keli šimtai armėnų intelektualų buvo suimti ir vėliau nužudyti. Represijos prieš šią tautą įvairiose Osmanų imperijos vietose tęsėsi iki 1917 metų.

Tuomečiuose laikraščio „The New York Times“ straipsniuose žurnalistai jau rašė, kad „Mažojoje Azijoje vykdoma krikščionių naikinimo politika“.

Armėnų nekilnojamasis turtas būdavo nusavinami, o kariuomenėje tarnavę armėnai nuginkluoti ir išsiųsti į darbo stovyklas, kuriose jie arba būdavo nužudomi, arba dirbdavo iki mirties.

Turimi duomenys, kuriuos pateikė to meto Vakarų šalių diplomatai ir misionieriai, atskleidžia, kad armėnai būdavo laidojami masinėse kapavietėse, o vyrai, moterys ir vaikai siunčiami į Sirijos dykumas. Pakeliui didelė jų dalis mirė nuo išsekimo ir bado.

To meto Turkijos sąjungininkė Vokietija pradžioje laikėsi neutralios pozicijos ir nesmerkė šių savo sąjungininkės vykdomų žudynių, tačiau vėliau Berlynas taip pat buvo pašiurpęs nuo tokio elgesio ar armėnais.

JAV ambasadorius Osmanų imperijoje Henris Morganthau savo memuaruose rašė: „Kai turkų pareigūnai davė nurodymus dėl šių deportacijų, jie suteikė nurodymą pasiųsti į mirtį visą tautą – jie tai puikiai suprato ir pokalbiuose su manimi net nebandė slėpti šio fakto“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min