Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 18d. 08:48

1918-ųjų Vasario 16-ąją valstybę atkūrusios Lietuvos Tarybos archyvo odisėja

Lietuvos Taryba – Nepriklausomybės akto signatarai
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. / Lietuvos Taryba – Nepriklausomybės akto signatarai

Praėjus lygiai vienam amžiui nuo Lietuvos valstybės atkūrimo vis dar lieka aktualūs klausimai kur, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis dingo Vasario 16-osios akto originalas. Rasti atsakymus į kai kuriuos iš jų gali padėti atskleistos Lietuvos Tarybos archyvo istorijos peripetijos.

Požiūris į archyvinius dokumentus

Priežastis, dėl kurių neturime Lietuvos nepriklausomybės akto originalo ir net nežinome kur jis pradingo, iš dalies paaiškina Lietuvoje nuo seno susiformavęs valstietiškas požiūris į archyvinius dokumentus ir archyvus apskritai. Tą požiūrį bene geriausiai iliustruoja lietuvių liaudies pasaka apie vilko bajorystės dokumentus.

Joje istoriniai dokumentai suprantami kaip kažkoks paprastiems žmonėms svetimas, praktinės reikšmės neturintis, reikalingas tik tuščiagarbiškumui patenkinti ir todėl ironiškai traktuotinas dalykas. Dėl to archyvinius dokumentus, galbūt, išskyrus tuos, kurie liudija kokius nors turtinius santykius, didžioji dalis mūsų visuomenės prilyginama nevertiems dėmesio „seniems popieriams“, nes jie esą neturi praktinės reikšmės.

Iš čia atsiranda ir atsainus požiūris į archyvus ir jų tvarkymą. Įdomu, ar kam nors kilo klausimas, kodėl Signatarų namuose dabar eksponuojamą dokumentą iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinio archyvo sudaro ne vienas per pusę perlenktas lapas su lietuvišku ir vokišku Vasario 16-sios akto tekstu, bet du lapai? Primygtinai reikalaudami eksponuoti dar ir antrąjį lapą – kaizerio Užsienio reikalų ministerijos tuometinio atstovo Vilniuje Georgo von Bonino surašytą lydraštį, – vokiečių archyvistai pabrėžtinai pademonstravo, jog tai yra ne Lietuvos nepriklausomybės akto originalas, o tik to akto visų signatarų parašais aprobuotas tekstas su lydimuoju raštu, persiųstas Vokietijos kancleriui.

Tuo pačiu ši vokiečių pasirinkta dokumento eksponavimo forma primena, jog tai yra vientisas dokumentas, kuris negali būti traktuojamas kaip du atskiri ir jį viešai pateikiant yra privaloma laikytis archyvistikoje visuotinai pripažinto dokumentų ir jų susiformavusių sankaupų vientisumo ir nedalomumo principo.

O juk tik ką suradus šį dokumentą su lietuvišku ir vokišku Vasario 16-sios akto tekstu, Lietuvos viešojoje erdvėje iš karto pasipylė įvairūs siūlymai ir reikalavimai perimti jį iš Vokietijos. Maža to, netgi pasigirdo balsų, patariančių padalinti dokumentą į dvi dalis ir lietuviškąją perduoti Lietuvai. Visa tai tik dar kartą pademonstravo nekorektišką dalies mūsų visuomenės požiūrį į archyvus ir turėjo mažų mažiausiai nemaloniai nustebinti Vokietijos archyvistus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nepriklausomybės Akto pristatymo akimirka
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Nepriklausomybės Akto pristatymo akimirka

Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad nekorektišką požiūrį į archyvinius dokumentus ir archyvus paveldėjome iš tarpukario Lietuvos. Laiku nepriimti sprendimai, archyvų panaudojimas asmeniniams ar interesų grupių tikslams, atsainus požiūris į dokumentų tvarkymą, aplaidus jų saugojimas padarė nemažą, o kartais ir nebepataisomą žalą valstybės ir tautos dokumentiniam paveldui. Apie tai liudija ir Lietuvos Tarybos archyvo istorija.

Lietuvos Tarybos archyvo užuomazga

Vasario 16 d. akto originalo ir jo dublikato likimai yra glaudžiai susiję su Lietuvos Tarybos archyvo likimu. Detalesnis šio klausimo nagrinėjimas reikalauja išsamesnės studijos, nes kaip konstatavo istorikas Simas Sužiedėlis „nepriklausomos Lietuvos laikais [...] nebuvo sutelkti ir sutvarkyti tarybos protokolai, gausūs memorandumai ir raštai, pirmieji išleisti įstatymai ir kita dokumentacija“. Kadangi Tarybos archyvo rekonstrukcija yra atskiro tyrinėjimo objektas, todėl čia tik pamėginsime apžvelgti bent pagrindinius šio archyvo formavimo ir saugojimo istorijos etapus.

Lietuvos Tarybos dokumentai nuo pat jos įkūrimo buvo saugomi Lietuvių mokslo draugijoje (LMD) Vilniuje. Dar ankščiau ten buvo perduodami saugoti ir kitų lietuvių organizacijų dokumentai. Pavyzdžiui, P.Klimas savo „Dienoraštyje“ mini, kad 1916 metais „atiduotas L.M. d-jos archyvan gerai saugoti“ įgaliojimas S.Kairiui ir A.Žmuidzinavičiui pasirašyti po Rusijos pavergtų tautų skundu prieš Rusiją . Kadangi iki pat 1918 m. kovo mėn. Taryba neturėjo pastovių patalpų, tai LMD taip pat tapo ir jos dokumentų saugojimo vieta, o jų saugotojo pareigos buvo patikėtos Tarybos nariui ir Draugijos pirmininkui Jonui Basanavičiui. Būtent jam, 1918 m. vasario 16 d. pasirašius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, ir buvo įteiktas saugoti šio dokumento originalas.

Apie tai paliudijo P.Klimas savo laiške A.Šapokai nurodydamas, kad „originalas turėjo būti Vilniuje Mokslo Draugijos bibliotekoj Basanavičiaus paslėptas“. Jeigu iš tikrųjų taip, tai su apgailestavimu turime konstatuoti, jog nuo pat originalo pasirašymo dienos viešai jo niekas daugiau taip ir neišvydo. Maža to, kadangi LMD archyvas dėl įvairių priežasčių buvo tvarkomas netinkamai, neišliko netgi jokio dokumentiškai užfiksuoto fakto, jog Akto originalas tikrai buvo ten saugomas.

Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona kartu buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininku. Kol Taryba neturėjo savo patalpų, jis rezidavo šio Komiteto patalpose Vilniuje, Didžiojoje g. 30 buvusiame pirmininko kabinete. Kaip prisimena signataras A.Stulginskis, tuo metu Komiteto mašininke dirbo J.Naujalytė, kuri pirmininko suredaguotus raštus tiek Komiteto reikalais, tiek ir kitais Lietuvos gyvenimo klausimais, atspausdindavo lietuvių ir vokiečių kalbomis. Todėl tikėtina, kad pirmieji Tarybos raštai gimė ar buvo parengti šio Komiteto patalpose.

Tačiau Prezidiumas nelabai uoliai vykdė Tarybos nutarimus, susijusius su dokumentų tvarkymu ir posėdžių protokolų rašymu.

Vieni iš svarbiausių Lietuvos Tarybos veiklos dokumentų buvo plenarinių posėdžių protokolai. Jie pradėti rašyti nuo pat pirmojo posėdžio 1917 m. rugsėjo 24 d. Protokolus rašė Tarybos sekretoriais buvę J.Šaulys, P.Klimas, J.Šernas. Vieninteliame oficialiame 1918 m. sausio 9 d. Tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo ir vokiečių okupacinės valdžios atstovai, sekretoriauti buvo pakviestas dar ir tuometinis Tarybos raštinės vedėjas Vladas Stašinskas. Vėliau Lietuvos Tarybos plenarinius posėdžius protokolavo kun. Juozas Tumas, Stasys Šilingas, Tadas Petkevičius.

Protokolų tvarkymo darbas vyko vangiai. 1917 m. gruodžio 14 d. posėdyje iškilus klausimui, „ar dabar jau galima būtų išdavinėti nariams oficialines ištraukas iš posėdžių protokolų, nutarta: kol protokolai galutinai nesutvarkyti, neduoti jokių ištraukų, o paskui tik prezidiumo nutarimu“. Tų pačių metų gruodžio 15 d. posėdyje Taryba pavedė Prezidiumui perimti savo žinion lietuvių konferencijos Vilniuje Organizacinio komiteto dokumentus bei nutarė „ateityje protokolų nuorašus įteikti kiekvienam nariui“, o Tarybos II ir III sesijos protokolus parengti „bent penkiuose egzemplioriuose“.

Tačiau Prezidiumas nelabai uoliai vykdė Tarybos nutarimus, susijusius su dokumentų tvarkymu ir posėdžių protokolų rašymu. Tai liudija, kad ir tokie faktai. Organizacinio komiteto ir kitus Vilniaus konferencijos dokumentus iš juos saugojusio kun. Povilo Dogelio Prezidiumas perėmė tik 1918 m. gegužės 7 d., o protokolų stenografavimo darbų organizavimą dėl Prezidiumo vilkinimo Taryba 1918 m. sausio 10 d. posėdyje buvo priversta pavesti Tarybos nariu K.Bizauskui.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Kazimieras Bizauskas.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Kazimieras Bizauskas.

Tarybos sekretoriato ir biuro veiklos organizavimas

Daugiau dėmesio archyvo ir einamųjų dokumentų tvarkymui Prezidiumas pradėjo skirti Tarybai gavus patalpas. Jau 1918 m. vasario 18 – 21 d. posėdžiuose Prezidiumas nutarė pradėti vesti savo posėdžių protokolų knygą, perspausdinti rašomąja mašinėle ir sutvarkyti Tarybos plenarinių posėdžių protokolus bei suregistruoti įvykdytus ir neįvykdytus jos priimtus nutarimus, užvesti gaunamų ir siunčiamų raštų registravimo knygas, pradėti tvarkyti Tarybos buhalterinius dokumentus.

Taip pat buvo nuspręsta pagaminti Lietuvos Tarybos antspaudą, blankus bei „pasamdyti žmogų prie rašomosios mašinos ir šiaip biuro darbui“. Tų pačių metų kovo 1 d. šiam darbui buvo priimtas studentas P.Jucaitis, o kovo 11 d. Prezidiumo posėdyje nutarta dar „pasamdyti Tarybos biuran prie rašomosios mašinos Mortą Kirvinskaitę iš Smeltės prie Klaipėdos“.

Apie tai jai pranešti ir gauti leidimą atvykti į Vilnių apsiėmė vicepirmininkas J.Šaulys. Šis atvejis, kai į Tarybos biurą buvo nuspręsta kviesti darbuotoją net iš Klaipėdos, rodo, jog tuo metu trūko žmonių, galinčių ir mokančių dirbti kanceliarinį darbą. Dėl to iškildavo problemų rengiant dokumentus plenariniams Tarybos posėdžiams. 1918 m. kovo 19 d. posėdyje J.Vileišis apgailestavo, kad Prezidiumas neparengė svarstymui pateiktų dokumentų nuorašų. Vicepirmininkas J.Šaulys paaiškino, kad Prezidiumas nespėja padaryti reikiamų nuorašų, nes trūksta darbuotojų, mokančių spausdinti rašomąja mašinėle, ir pasiūlė padiktuoti svarstomus dokumentus, kad Tarybos nariai galėtų juos užsirašyti ir išstudijuoti. Taip ir buvo padaryta.

Tam tikrų nesklandumų Sekretoriato ir Tarybos biuro darbe, atrodo, įnešė Tarybos sekretoriaus J.Šerno ir biuro vedėjo V.Stašinsko nesutarimai. P.Klimas savo dienoraštyje 1918 m. balandžio 27 d. yra pažymėjęs, jog „sekretorius Šernas vaidina didelį poną, bet nieko nemoka dirbti“.

Siekdamas pagerinti Tarybos biuro darbą, Prezidiumas 1918 m. kovo 13 d. posėdyje nutarė pakviesti dirbti Lietuvių tarybos Minske sekretorių Eduardą Misevičių, o kovo 20 d. – iš Rygos pasikviesti dar vieną mašininkę – Joaną Putrytę. Neaišku, ar tuo metu buvo gauti okupacinės valdžios leidimai minėtiems darbuotojams atvykti į Vilnių ir ar jie pradėjo eiti savo pareigas, tačiau Tarybos dokumentų rengimas ir tvarkymas mažai pagerėjo.

Kai kurie Tarybos nariai ir toliau buvo nepatenkinti plenarinių posėdžių protokolų rašymo kokybe bei tvarkymu. 1918 m. balandžio 25 d. rytiniame posėdyje J.Vileišis pareiškė, kad „protokolai ligi šiol nesutvarkyti ir kalbos neužrašytos“, o J.Vailokaitis pareikalavo, kad būtų sudaroma daugiau protokolų egzempliorių. Į tai buvo atsakyta, kad Prezidiumas jau ėmėsi „žingsnių stenografijai išdirbti, po 2 mėn. rasi tai bus galima. Dabar gali būti tik trumpai užrašomas turinys.[...] Naujų rašinėtojų kviesti neturi kurių, be to, keltų painiavos pats jų kvietimas. Todėl atmainų įvesti nėra galima tuo tarpu“.

Tam tikrų nesklandumų Sekretoriato ir Tarybos biuro darbe, atrodo, įnešė Tarybos sekretoriaus J.Šerno ir biuro vedėjo V.Stašinsko nesutarimai. P.Klimas savo dienoraštyje 1918 m. balandžio 27 d. yra pažymėjęs, jog „sekretorius Šernas vaidina didelį poną, bet nieko nemoka dirbti. Stašinskas nenori apsileisti Šernui ir retiruojasi (t.y. šalinasi) nuo darbo“. Šiuos nesutarimus pamėgino išspręsti Prezidiumas 1918 m. gegužės 27 d. posėdyje atleisdamas V.Stašinską iš Tarybos biuro vedėjo pareigų ir į jo vietą paskirdamas jau minėtą E.Misevičių. Tačiau dėl to dokumentų rengimo Tarybos plenariniams posėdžiams kokybė, atrodo, nedaug kuo pagerėjo. Tų pačių metų liepos 24 d. P.Klimo dienoraštyje įrašyta pastaba: „Sekretoriatas tingi net sudaryti projekto kopijas!“

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Petras Klimas.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Petras Klimas.

Lietuvos Tarybai gavus patalpas šv. Jurgio pr. Nr. 11 ir 13 bei ten įkūrus Tarybos biurą, pamažu pradėti kaupti ir tvarkyti Tarybos dokumentai. Pagal Tarybos vidaus tvarkos taisykles jos archyvo ir biuro darbo priežiūra buvo pavesta Tarybos sekretoriui. Tarybos pastate atskiros patalpos archyvui saugoti nebuvo, nors bibliotekai buvo skirtas vienas kambarys. Pirmasis žingsnis tvarkant archyvą buvo žengtas Prezidiumui 1918 m. gegužės 7 d. perėmus iš kun. P.Dogelio lietuvių konferencijos Vilniuje Organizacinio komiteto bei pačios konferencijos dokumentus. Tačiau permaininga besikuriančios valstybės politinė situacija šį darbą ne tik sustabdė, bet ir nulėmė jau sukaupto Tarybos archyvo išsklaidymą po įvairias institucijas ir žinybas.

Sukaupto Lietuvos Tarybos archyvo išsklaidymas

Pirmasis archyvo išskaidymo etapas prasidėjo 1918 metų vasarą. Jį nulėmė tai, jog pasikeitus Lietuvos Tarybos, nuo 1918 m. liepos 11 d. pasivadinusios Lietuvos Valstybės Taryba (LVT), darbo sąlygoms, jos archyvą saugoti LMD tapo nepatogu ir neracionalu. Dokumentų atskyrimas nuo jų naudotojų – Tarybos, o vėliau ir Vyriausybės – vis labiau ėmė apsunkinti tiek saugotojo, tiek ir pastarųjų institucijų darbą.

Apie tai liudija išlikęs Tarybos sekretoriato ir ministerijų susirašinėjimas su J.Basanavičiumi: 1918 m. liepos 1 d. generalinis sekretorius J.Šernas prašo perduoti Tarybos plenarinių posėdžių protokolus; 1918 m. gruodžio 1 d. P.Klimas – padaryti kopiją Tarybos 1918 m. liepos 11 d. priimtos konstitucijos, pasirašytos numatomo rinkti Lietuvos karaliumi hercogo Vilhelmo Uracho, pridurdamas, jog „būtų mums (Užsienio Reikalų Ministerijai) daug geriau, kad Tamsta tą dokumentą atiduotum mūsų archyvan“; 1918 m. gruodžio 10 d. J.Šernas prašo to paties dokumento kopijos, nurodydamas, kad „jei nebus kopijos, tai atnešk vieną originalą“, o gruodžio 19 d. paveda Tarybos buhalteriui A.Rucevičiui iš LMD paimti „visus Tarybos valstybinius aktus“.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Jokūbas Šernas.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Jokūbas Šernas.

Tokiomis aplinkybėmis dalis Lietuvos Tarybos archyvo dokumentų, perduotų saugoti LMD, atsidūrė Lietuvos Tarybos sekretoriate ir biure. Iš ten jie vėl buvo išduodami įvairioms žinyboms ir asmenims. Pavyzdžiui, yra išlikusi to laikotarpio Teisingumo ministerijos reikalų vedėjo Vaclovo Sidzikausko pasirašyta pažyma, liudijanti, jog jis 1918 m. lapkričio 8 d. iš Tarybos biuro vedėjo E.Misevičiaus paėmė 43 archyvinius dokumentus, taip pat dvi P.Klimo pažymos apie paimtus iš Sekretoriato lietuvių konferencijos Vilniuje dokumentus bei Tarybos plenarinių posėdžių protokolus.

Apie pastarąsias P.Klimo pažymas reikėtų pakalbėti plačiau, nes jos yra tiesiogiai susijusios su Vasario 16-sios akto dublikato istorija. Trumpai priminsime, jog dublikatu vadintinas rašomąja mašinėle atspausdintas Vasario 16-sios akto egzempliorius, pasirašytas visų Lietuvos Tarybos narių. Jis taip pat yra dingęs ir yra žinomas tik jo vaizdas, užfiksuotas populiariai vadinamoje „A.Šapokos istorijos faksimilėje“.

Paskolintas iš archyvo sugrįžo... po šešerių metų

Viena iš aukščiau paminėtų pažymų liudijo, jog P.Klimas 1918 m. lapkričio 25 d. iš Lietuvos Tarybos sekretoriato paėmė „visus Valstybės Tarybos protokolus nuo pirmosios sesijos iki devintosios su visais priedais“.

Šiuos dokumentus, kaip ir 1917 metų lietuvių konferencijos Vilniuje medžiagą, kurią pagal kitą pažymą paėmė iš Sekretoriato dar 1918 m. spalio 30 d., jis ruošėsi panaudoti rengiant spaudai dokumentų rinkinį apie Lietuvos valstybingumo raidą 1915–1918 metais. Savo dienoraštyje P.Klimas yra nurodęs, jog nuo 1918 m. gruodžio 22 d. iki 1919 m. sausio 14 d. gyvendamas Berlyne, buvo „jau bemaž prie galo priėjęs su „Diplomatine knyga“ (su dokumentais nuo 1915 ligi 1918 XI 11 d.) ir žemėlapiu...“.

Atrodo, jog Vokietijoje jis tą dokumentų rinkinį ir baigė ruošti, nes 1919 m. sausio 16 d. laiškelyje Lietuvos atstovybės Berlyne nariui J.Purickiui prašė atsiųsti į Šveicariją „Diplomatinės knygos“ ir jos įžangos korektūrų po 2 egz.“. Minėtas dokumentų rinkinys buvo išleistas 1919 metais prancūzų ir vokiečių kalbomis.

Ar galėjo kartu su protokolais tada į P.Klimo rankas patekti ir Vasario 16 d. akto dublikatas? Atrodo, jog taip.

Kadangi Tarybos posėdžių protokolus iš Sekretoriato P.Klimas paėmė 1918 m. lapkričio 25 d., o tų pačių metų gruodžio 21 d. kartu su Lietuvos Tarybos pirmininku A.Smetona ir nariu V.Lastauskiu išvyko į Berlyną, akivaizdu, kad su savimi jis pasiėmė ir minėtus archyvinių dokumentų originalus, kurie buvo reikalingi knygai užbaigti. Taip jie atsidūrė Vokietijoje.

Ar galėjo kartu su protokolais tada į P.Klimo rankas patekti ir Vasario 16 d. akto dublikatas? Atrodo, jog taip. Tarp išlikusių Lietuvos Valstybės Tarybos dokumentų pavyko rasti lydraštį, pavadintą „Į archyvą ir prie protokolų“. Tai rašomąja mašinėle atspausdintas sąrašas dokumentų, kurie turėjo būti perduoti į Tarybos archyvą ir prijungti prie ten saugomų plenarinių posėdžių protokolų kaip priedai.

Po spausdintu tekstu, kuriame paskutinis įrašytas dokumentas pavadintas „Kanclerio raštas nuo 21.2.18. dėlei Tarybos nutarimo iš 16.2.18.“, ranka juodu rašalu įrašyti dar dviejų dokumentų pavadinimai: „Paskelbimo formula“ ir „Kaizerio telegrama“. Atrodo, kad „Paskelbimo formula“ tai ir yra Vasario 16 d. akto dublikatas. Jis, kaip ir kiti sąraše minimi dokumentų originalai, turėjo būti pridėtas prie posėdžių protokolų kaip priedas. Kadangi P.Klimas iš Sekretoriato protokolus paėmė „su visais priedais“, tai galėtume teigti, jog kartu pas jį atsidūrė ir Akto dublikatas. Problema tik ta, kad minėtas dokumentų lydraštis yra be datos. Tad gali kilti abejonių, ar jis negalėjo būti sudarytas jau po to, kai P.Klimas paėmė protokolus.

Šias abejones išsklaidyti iš dalies padeda Tarybos generalinio sekretorias J.Šerno 1918 m. liepos 1 d. raštelis J.Basanavičiui, saugojusiam Lietuvos Tarybos archyvą Lietuvių mokslo draugijoje. Jame J.Šernas prašė J.Basanavičių „grąžinti Tarybos pilnaties posėdžių protokolus, nes jie, ypač prieš Tarybos sesiją, kanceliarijoje yra labai reikalingi“.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Jonas Basanavičius.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Jonas Basanavičius.

Taigi, posėdžių protokolai iki 1918 m. liepos 1 d. buvo saugomi Lietuvių mokslo draugijoje buvusiame Tarybos archyve. Vadinasi ir lydraštyje išvardinti dokumentai buvo perduoti į šį archyvą iki minėtos datos.

Po liepos 1 d. protokolai su visais priedais buvo atiduoti Lietuvos Tarybos sekretoriatui, iš kurio P.Klimas juos ir pasiėmė 1918 m. lapkričio 25 d. Taip kartu su protokolais pas jį atsidūrė ir Vasario 16 d. akto dublikatas. Jis buvo reikalingas rengiant minėtą dokumentų rinkinį apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Tačiau neteko surasti kokių nors įrodymų, jog Akto dublikatą, kaip kartais yra teigiama, P.Klimas išsivežė į užsienį tam, kad jį panaudotų Paryžiaus taikos konferencijoje.

Pas P.Klimą Akto dublikatas užsiliko iki 1925 m. vasario 18 d., kai su keliais kitais Lietuvos Tarybos dokumentais buvo perduotas saugoti Prezidento kanceliarijos archyvan. Taigi, dublikatas kartu su Tarybos protokolais 1918 m. lapkričio 25 d. paimtas iš LVT archyvo pas P.Klimą „užsibuvo“ daugiau nei šešerius metus ir niekas archyve jo nepasigedo...

Vienas archyvas – trijose valstybėse

Antrasis Lietuvos Tarybos dokumentų išsklaidymo etapas susijęs su valstybinių įstaigų evakuacija iš Vilniaus, kai 1918 metų pabaigoje prie sostinės ėmė artėti Rusijos bolševikų kariuomenė. Nors Vyriausybė ir Valstybės Taryba iš Vilniaus į Kauną pasitraukė tik 1919 m. sausio 2 d., kitų valstybinių įstaigų evakuacija prasidėjo dar prieš 1918 metų Kalėdas.

Apie tai savo atsiminimuose užsimena vyskupas Justinas Staugaitis, tada Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininkas. 1918 m. gruodžio 22 d., gavęs skubią į užsienį išvykusį Tarybos pirmininką A.Smetoną pavaduojančio S.Šilingo telegramą, kviečiančią nedelsiant atvažiuoti į Vilnių, J.Staugaitis iš karto atskubėjo į Kauno geležinkelio stotį. Ten kaip tik atvyko traukinys iš Vilniaus. „Prie traukinio galo buvo prikabinti du ar trys vagonai, iš kurių pradėjo lipti mūsų įstaigų tarnautojai vilkdami didelius popierių ryšulius. Tai mūsų įstaigos evakuojasi iš Vilniaus. Sutikau ir savo svainį Tulauską: jis parvežė visą finansų ministerijos bagažą“.

Nerijus Kuzmickas/Signataras Justinas Staugaitis.
Nerijus Kuzmickas/Signataras Justinas Staugaitis.

Pateiktas atsiminimų fragmentas leidžia teigti, kad nors Valstybės Taryba Vilnių paliko tik 1919 m. sausio 2 d., apie planuojamą persikėlimą buvo žinoma bent dešimt dienų iki išvykimo ir Tarybos darbuotojai turėjo laiko jam pasiruošti. Per šį laikotarpį buvo pasirengta evakuoti ir Tarybos archyvą. Greičiausia todėl 1918 m. gruodžio 19 d., J.Šernui pavedus, A.Rucevičius iš LMD paėmė „Vilhelmo pripažinimo Lietuvos nepriklausomybės aktą ir Uracho rinkimo aktą“, o gruodžio 21 d. J.Basanavičiui perdavė saugoti Lietuvos Tarybos kasos dokumentus ir prašė „paslėpti juos geriau“.

Remdamiesi išlikusiais dokumentais galime teigti, jog Valstybės Tarybai evakuojantis iš Vilniaus, jos archyvas buvo padalytas į tris dalis. Pirmoji dalis – Prezidiumo priimtų aktų originalai ir kiti svarbesni dokumentai – 1919 metų pradžioje buvo išsiųsti saugoti į Lietuvos atstovybę Berlyne. Ten taip pat atsidūrė ir Tarybos kasos knyga, dalis kasos dokumentų (kvitų) bei Lietuvos Tarybos plenarinių posėdžių protokolai. Juos, greičiausia, ten paliko P.Klimas 1919 m. sausio viduryje išvykdamas iš Vokietijos į Šveicariją.

Taip 1919 m. pradžioje Lietuvos Valstybės Tarybos archyvas buvo išsklaidytas ir atsidūrė trijose valstybėse: Vokietijos sostinėje Berlyne, Lenkijos okupuotame Vilniuje ir laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune.

Tai leidžia teigti keli išlikę Tarybos nario A.Stulginskio laiškai, 1919 m. pradžioje rašyti Juozui Purickiui, dirbusiam Lietuvos atstovybėje Berlyne. Viename jų, datuotame sausio 30 d., prašoma atsiųsti į Kauną Tarybos protokolų nuorašus. Kitame, rašytame tų pačių metų vasario 19 d., vėl apie tai užsimenama ir klausiama: „Kaip su L.Tarybos protokolų kopijomis? Mums reikalinga tai turėti“.

Antroji dalis Lietuvos Tarybos archyvo dokumentų, iki 1918 m. gruodžio pabaigos vis dar buvusių LMD, taip pat ir A.Rucevičiaus 1918 m. gruodžio 21 d. ten perduota saugoti dalis kasos dokumentų bei dokumentų aplankai su užrašu “Stasio Šilingo ir Jurgio Šaulio archyvas“ pasiliko Vilniuje, Lietuvių Mokslo Draugijoje.

Trečioji dalis archyvo dokumentų kartu su Valstybės Taryba buvo evakuota į Kauną. Kaip prisimena Birutė Grigaitytė-Novickienė, tada dirbusi Tarybos biure, 1919 m. sausio 1 d. ji gavusi nurodymą atvykti į biurą „bylas pakrauti“. Ten rado savo bendradarbę Birutę Bulotaitę. Trečioji biuro darbuotoja jau buvo išvykusi į Kauną. Dokumentai evakuacijai buvo ruošiami „visą dieną be atodūsio“. Ankstų sausio 2 d. rytą iš Vilniaus į Kauną išvyko paskutinis besitraukiančių vokiečių sąstatas. „Traukinyje mums buvo skirti du vagonai: vienas Lietuvos valdžiai, kitas – inventoriui ir byloms“, – prisiminė B.Grigaitytė-Novickienė. Pastarajame buvo sukrauti ir Lietuvos Tarybos archyvo dokumentai.

Taip 1919 m. pradžioje Lietuvos Valstybės Tarybos archyvas buvo išsklaidytas ir atsidūrė trijose valstybėse: Vokietijos sostinėje Berlyne, Lenkijos okupuotame Vilniuje ir laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune. Atvirkštinis procesas prasidėjo jau tų pačių metų vasario – kovo mėnesį, kai archyvo dokumentai vėl buvo pradėti telkti ir tvarkyti, tik šį kartą ne Vilniuje, bet Kaune.

Valstybės Tarybos dokumentų tvarkymas ir archyvo likvidavimas

Jau 1919 m. vasario 7 d. J.Šernas kreipėsi į Lietuvos atstovybę Berlyne prašydamas „su pirmuoju kurjeriu“ atsiųsti į Kauną Tarybos kasos knygą ir kasos kvitus. Kovo mėnesį Taryboje pradėti tvarkyti dokumentai, evakuoti iš Vilniaus. Kaip liudija B.Grigaitytė-Novickienė, 1919 metų pradžioje Valstybės Taryboje Kaune buvo tik dvi tarnautojos: „aš, paaukštinta į Valstybės Tarybos reikalų vedėjos pareigas, ir mašininkė Antanina Vainiūnaitė, pagarsėjusi vėliau Dramos teatro aktorė A.Kubertavičienė.“ Darbo Taryboje buvo nedaug, todėl „mudvi su Vainiūnaite buvome daugiausia užimtos atsivežto iš Vilniaus archyvo tvarkymu“.

A.Smetoną 1919 m. balandžio 4 d. išrinkus pirmuoju Lietuvos prezidentu, LVT pirmininku tapo Stasys Šilingas. Be kitų darbų, jis rūpinosi ir išblaškyto Tarybos archyvo sutelkimu bei jo dokumentų tvarkymu.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Antanas Smetona.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Antanas Smetona.

1919 m. birželio 25 d. Prezidiumo vardu S.Šilingas ir Tarybos sekretorius V.Petrulis slaptu raštu kreipėsi į J.Basanavičių, prašydami „įteikti šio rašto padavėjui visą viršminėtą Valstybės Tarybos archyvą, sukrautą Mokslo Draugijoj [...], kad atvežus tą medžiagą Kaunan“. Šis prašymas buvo pagrįstas tuo, jog „Prezidiumas, tvarkydamas Valstybės Tarybos posėdžių protokolus ir ruošdamas juosius spaudai, reikalingas yra visos tos medžiagos, kuri tuos protokolus gali padaryti pilnesniais ir visuomenei suprantamesniais“. Rašte neįvardintas asmuo, kurio asmenybės mums nustatyti nepavyko, tų pačių metų liepos mėnesį atvyko į Lenkijos okupuotą Vilnių ir iš J.Basanavičiaus liepos 22 d. paėmė LMD saugotus „5 pundus Valstybės Tarybos dokumentų, 1 pundą kasos dokumentų ir 2 konvertu (t.y. aplankus) su dr. J.Šaulio ir J.Vileišio dokumentais“.

Iš pateiktų citatų aiškėja, kad, pirma, iki 1919 m. birželio mėn. į Kauną iš Lietuvos atstovybės Berlyne jau buvo pargabenti Tarybos posėdžių protokolai, nes kitaip būtų buvę neįmanoma juos tvarkyti bei ruošti spaudai; antra, jog ta Tarybos archyvo dalis, kuri 1918 metų pabaigoje buvo palikta Vilniuje ir saugoma LMD, 1919 m. liepos mėn. gale buvo išvežta į Kauną.

Likviduotos Valstybės Tarybos archyvas buvo patalpintas buvusiuose gubernatūros rūmuose Kaune, kur nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. dirbo Lietuvos Respublikos prezidentas ir veikė jo kanceliarija.

Dabar sunku pasakyti, kokie darbai buvo atlikti tvarkant Tarybos archyvą iki 1920 m. gegužės 15 d., kai susirinko Steigiamasis Seimas ir Valstybės Taryba baigė savo veiklą. Tų pačių metų gegužės 18 d. buvęs LVT pirmininkas S.Šilingas kreipėsi į Prezidentą A.Stulginskį, prašydamas sudaryti Valstybės Tarybos likvidavimo komisiją. Prezidento pavedimu Ministras Pirmininkas E.Galvanauskas 1920 m. birželio 4 d. sudarė komisiją „Valstybės Tarybos turtui ir archyvams likviduoti“. Jos pirmininku tapo J.Šernas, nariais – Ministrų Kabineto reikalų vedėjas T.Petkevičius ir Valstybės kontrolierius J.Zubrickas. Komisijai buvo pavesta LVT archyvo dokumentus perduoti toliau saugoti Prezidento kanceliarijai.

Tų pačių metų liepos 20 d. įvykusiame komisijos posėdyje J.Šernas informavo, jog „visi Valstybės Tarybos dokumentai ir archyvas, išskyrus Aukštojo Valstybės Tarybos Prezidiumo aktų – originalų ir kai kurių kitų svarbesniųjų Valstybės dokumentų, kurie 1919 m. pradžioje buvo išsiųsti į Lietuvos Pasiuntinybę Vokietijoje apsaugojimui – jau yra atiduoti Valstybės Prezidento Kanceliarijon.“ Išklausiusi šią informaciją, komisija nutarė, kad “Aukštojo Valstybės Tarybos Prezidiumo ir kiti likusieji dokumentai, sutvarkius juos ir suregistravus“ taip pat turi būti perduoti Prezidento kanceliarijai.

Vykdomoji komisija: „reikėjo rūpintis atlikti darbą tomis pat jėgomis, kurios yra...“

Likviduotos Valstybės Tarybos archyvas buvo patalpintas buvusiuose gubernatūros rūmuose Kaune, kur nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. dirbo Lietuvos Respublikos prezidentas ir veikė jo kanceliarija.

Prezidento kanceliarijai perduotas Tarybos archyvas, atrodo, nebuvo pilnai sukomplektuotas ir sutvarkytas. Jame buvo sukaupti daugiausia dokumentai, išsklaidyti Valstybės Tarybai keliantis iš Vilniaus į Kauną. Daug dokumentų, išsklaidytų pirmajame etape, kai jie atsidūrė įvairių žinybų ir privačių asmenų dispozicijoje, į Prezidento kanceliariją 1920 metais nepateko. Tokią išvadą galima padaryti remiantis tuo faktu, kad tik 1925 metais ten buvo perduotas Vasario 16-sios akto dublikatas ir kai kurie kiti dokumentai, kuriuos P.Klimas 1918 metais buvo paėmęs iš Tarybos sekretoriato. Tai liudija ir vėliau Lietuvos spaudoje ne kartą keltas klausimas dėl Tarybos archyvo sutelkimo ir sutvarkymo bei atskirų asmenų rodytos iniciatyvos tai padaryti.

1928 m. vasario 18 d. signataro J.Šaulio pasiūlymu Prezidentūroje buvo sušauktas Vasario 16 d. akto signatarų pasitarimas, kuriam pirmininkavo Respublikos Prezidentas A.Smetona. Be Prezidento, jame dalyvavo dar dešimt buvusių Lietuvos Tarybos narių. Pasitarime buvo nuspręsta: „1) sutvarkyti Valstybės Tarybos archyvą ir jame surinkti visą, kas tik liečia Valstybės Tarybos susikūrimą ir jos darbuotę ligi Steigiamojo Seimo; 2) paskelbti visą, kuri jau gali būti skelbiama Valstybės Tarybos archyvo medžiagą visuomenės žiniai; 3) pasirūpinti, kad visi Valstybės Tarybos nariai surašytų savo autobiografijas ir savo atsiminimus ir kad visi tie dalykai būtų sukrauti Valstybės Tarybos archyve“.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Jurgis Šaulys.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Jurgis Šaulys.

Tuo rūpintis buvo išrinkta Vykdomoji komisija, į kurią įėjo signatarai M.Biržiška, P.Dovydaitis, P.Klimas ir J.Šaulys. Pirmasis šios komisijos posėdis įvyko tų pačių metų vasario 20 d. Jame J.Šaulys buvo išrinktas šios komisijos pirmininku, o P. Dovydaitis – sekretoriumi. Taip pat buvo nutarta „rinkti ir tvarkyti visa, kas liečia Vilniaus grupę, vedusią akciją ligi Vilniaus konferencijos; Vilniaus konferencijos protokolus ir kitą liečiančią ją medžiagą; Valstybės Tarybos rašytinius dokumentus: protokolus, susirašinėjimą ir kt.; Vilniaus, Kauno ir apskritai visą Lietuvos spaudą iš vokiečių okupacijos ir Valstybės Tarybos veikimo meto; svetimos spaudos – Vokietijos, Šveicarijos, Švedijos, Danijos, Jungtinių Amerikos Valstybių, Prancūzijos ir kt. – medžiagą Lietuvos klausimu“. P.Klimui komisija pavedė parašyti Valstybės Tarybos kroniką, M.Biržiškai – pasirūpinti atsiminimų rinkimu, o P.Dovydaičiui – archyvinės medžiagos paieška ir tvarkymu.

Kaip matyti iš pacituoto posėdžio protokolo, Vykdomoji komisija užsibrėžė atlikti labai didelį darbą, kuris neapsiribojo tik Lietuvos Tarybos, kaip institucijos, jau sukaupto archyvo sutvarkymu ar jo papildymu, bet reiškė iš esmės naujo archyvo suformavimą. Ne veltui tų pačių metų rugsėjo mėnesį „Lietuvos aide“ paskelbtame straipsnyje J.Šaulys rašė: „Geriausia būtų, kad tokios archyvinės medžiagos rinkimui būtų sudarytas pas mus tam tikras atskiras organas arba, eventualiai, kad būtų atitinkamai pertvarkytas mūsų Valstybės archyvas, kuriam tuomet galima būtų pavesti visos istorinės reikšmės archyvinės medžiagos rinkimą ir to rinkimo organizavimą“.

Tačiau per visą Lietuvos pirmosios nepriklausomybės laikotarpį tokia institucija įkurta nebuvo. Nebuvo pertvarkytas ir Valstybės archyvo darbo organizavimas. Todėl Vykdomajai komisijai, susibūrusiai visuomeniniais pagrindais, reikėjo „rūpintis atlikti darbą ir tomis pat jėgomis, kurios yra“. O tų pajėgų nebuvo daug. Kiekvienas komisijos narys turėjo savo tiesioginį darbą: du iš jų buvo diplomatiniais Lietuvos atstovais užsienyje, kiti du – dirbo mokslinį ir visuomeninį darbą. Aišku, kad visi jie negalėjo skirti daug laiko archyvinės medžiagos rinkimui bei tvarkymui.

Prabėgus dešimčiai metų nuo šios komisijos sukūrimo, „Lietuvos aido“ žurnalistas Augustinas Gricius, rašydamas apie Valstybės Tarybos archyvo sutvarkymo būtinumą, retoriškai klausė: „O kur yra tas V.Tarybos archyvas, kiek jame surinkta medžiagos ir kas iš tos medžiagos jau publikuota visuomenei? Negirdėti vykdomosios komisijos darbų vaisių“.

Bet komisijos darbo vaisių, atrodo, būta. Viename iš savo straipsnių, rašytų 1952 metais emigracijoje, M.Biržiška yra užsiminęs, kad „jau Kauno laikais Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Pranas Dovydaitis, rodos, dar kas nešė, nežinau kodėl, man protokolinę ir kitokią Tarybos medžiagą, kurią paskiau bene Valstybės Archyvan esu atidavęs, o iš ten, be abejo, jau 1940 m. maskoliai Maskvon bus išvežę“. M.Biržiška, tai rašydamas praėjus beveik 25 metams po minėtos komisijos sudarymo, galėjo ir neprisiminti, jog buvo jos nariu. Tačiau paminėtos signatarų, įėjusių į šios komisijos sudėtį, pavardės leidžia manyti, jog M.Biržiška rašė būtent apie ją.

Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Mykolas Biržiška.
Nerijaus Kuzmicko nuotr./Signataras Mykolas Biržiška.

Autorius nelabai užtikrintai teigė, kad tą archyvinę medžiagą „bene, Valstybės Archyvan esu atidavęs“. Tas bene leidžia suabejoti šiuo teiginiu ir iškelti versiją, jog ta medžiaga buvo atiduota ne į archyvą, o 1944 m. paslėpta Vilniuje, dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto palėpėje. Tarp ten 1999 m. surastos M.Biržiškos Antrojo karo metu paslėptos archyvinės medžiagos yra nemažai ir Lietuvos Tarybos dokumentų originalų. Jeigu taip, tai visiškai suprantamas ir tas bene. Juk negalėjo straipsnio autorius, nors ir išeivijos spaudoje, 1952 m. parašyti, kad tuos dokumentus paslėpęs Lietuvoje ir tuo nesukelti sovietinio saugumo organų susidomėjimo.

LVT dokumentaiprivačių žmonių rankose“

Prezidento kanceliarijoje saugoma Lietuvos Tarybos archyvinė medžiaga taip pat nebuvo iki galo sutvarkyta. „Lietuvos aidas“ 1937 m. balandžio 21 d. rašė: „Bet, kiek teko sužinoti, jis (t.y. Tarybos archyvas) taip pat nėra bent taip sutvarkytas, surašytas, suinventorizuotas, kad iš jo niekas nežūtų, kad būtų galima juo naudotis mokslo ir tyrinėjimų reikalams“. Galbūt todėl istorikai A.Vasiliauskas ir Z.Ivinskis, tarpukariu rašę apie Lietuvos Tarybos veiklą 1917–1918 metais, nepasinaudojo ten saugotais dokumentais.

Savo straipsniuose jie daugiausia rėmėsi Tarybos posėdžių protokolais, bet ne jų originalais, o mašinraštiniais nuorašais, kurie, neaišku kodėl, buvo saugomi Kariuomenės archyve. Atrodo, jog ten protokolų nuorašai atsidūrė jau po 1928 metų, nes tais metais žurnalo „Mūsų žinynas“ 45-tame numeryje publikuotoje kapitono J.Laucevičiaus Kariuomenės archyvo veiklos apžvalgoje apie juos nieko neužsimenama.

Kadangi Z.Ivinskis Kariuomenės archyve saugomus dokumentus tyrinėjo 1933–1935 metais atlikdamas karinę prievolę, vadinasi, protokolų nuorašai ten turėjo atsirasti ne vėliau kaip iki to laiko. Iš šio archyvo Tarybos protokolų nuorašai sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 2 d. Krašto apsaugos ministerijos vyriausiosios likvidacinės komisijos sprendimu kartu su kitais kariuomenės archyvais buvo perduoti LTSR Vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvų skyriui, iš kur vėliau pateko į dabartinį Lietuvos centrinį valstybės archyvą.

Paskutinį kartą prieš 1940 m. okupaciją apie Tarybos archyvo sutvarkymo būtinybę 1940 m. kovo 11 d. „Lietuvos aide“ rašė A.Merkelis, apgailestaudamas, jog „nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo dokumentai yra išblaškyti po įvairių įstaigų archyvus ir net privačių žmonių rankas“. Frazę apie „privačių žmonių rankas“ jis tikriausiai pasiskolino iš istoriko Z.Ivinskio. 1939 m. spaudoje paskelbtame straipsnyje apie Vasario 16 d. akto genezę, pastarasis nurodė, jog „Lietuvos Tarybos protokoluose nuo 1918. I. 31 (Prot. Nr. 54) iki 1918. III. 19 (Prot. Nr. 64) yra spraga – trūksta 9 posėdžių protokolų (prieš II. 16 ir po tos datos). Rodos, tie protokolai yra privačiose rankose“.

Istorikas A.Eidintas, pasiremdamas šiais faktais ir detektyviniam tyrimui būdingu klausimu „kam tai galėjo būti naudinga“, 1988 m. iškėlė versiją, jog tos „privačios rankos“, nuslėpusios minėtus Tarybos protokolus – tai A.Smetona arba jo aplinkos žmonės.

1940 metais žurnale „Kultūra“ buvo atspausdintas straipsnelis, kurio autorius rašė: „Praėjo vieneri metai nuo šio fakto (protokolų trūkumo – aut. past.) iškėlimo, o, kiek man žinoma, niekas dėl jo viešai nėra pasisakęs, lyg tai būtų normaliausias kasdieninis mūsų gyvenimo reiškinys. Taip pat negirdėti, kad tie dokumentai būtų surasti. Tad kodėl tyli mūsų visuomenės veikėjai? Kodėl tyli mūsų istorikai? Argi jiems visiškai nerūpi mūsų praeitis ir tos praeities paminklai?“. Iškelti klausimai taip ir liko neatsakyti. Jokių oficialių ar neoficialių paaiškinimų to meto spaudoje taip ir nepasirodė.

Istorikas A.Eidintas, pasiremdamas šiais faktais ir detektyviniam tyrimui būdingu klausimu „kam tai galėjo būti naudinga“, 1988 m. iškėlė versiją, jog tos „privačios rankos“, nuslėpusios minėtus Tarybos protokolus – tai A.Smetona arba jo aplinkos žmonės. Kaip rašė pats istorikas, tai – tik versija, kuri turi teisę egzistuoti „iki tol, kol ją paneigs nauji faktai ir mokslinės išvados“. Kol kas nesiimsime šios versijos vertinti, bet tik konstatuosime, kad trūkstami protokolų nuorašai atsirado XX a. 7-tame dešimtmetyje ir dabar yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.

„Privačių rankų“, kuriose vienaip ar kitaip atsidūrė kai kurie Lietuvos Tarybos dokumentai, buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, istorikas Simas Sužiedėlis yra pateikęs tokį faktą: „Lietuvos nelaisvės laikais (atrodo, jog kalbama apie 1940 – 1944 metus – aut. past.) Mokslų Akademijos bibliotekai Vilniuje buvo privačių asmenų atnešti kai kurie Tarybos protokolai, bet neteko tada tikrinti, ar tai buvo trūkstamieji, ar kurie kiti. Tolimesnis jų likimas neaiškus“. Lietuvos Tarybos dokumentai, o konkrečiau – 1918 m. vasario 15 d. Tarybos posėdžio protokolas – buvo atsidūręs pas Vaclovą Biržišką, kuris, pasak vieno išeivijos spaudos leidinio, „apleisdamas Lietuvą, jį saugioj vietoj paslėpęs. Kur jį paslėpė ir ar tik tą vieną protokolą – velionis nusinešė į kapus“.

Tokių faktų tikriausiai galima būtų surasti ir daugiau. Belieka tik pritarti M.Biržiškos išvadai, kad Tarybos posėdžių „protokolai iš viso nekaip buvo rašomi ir tvarkomi, nebuvo nei kaip reikėtų laikomi.“ Atrodo, jog šis apibendrinimas tinka ir visam Lietuvos Tarybos archyvui.

Prezidento kanceliarijos archyvo mįslė

Kaip jau minėta, 1920 m. likvidavus LVT, jos archyve saugoti dokumentai buvo perduoti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai. Ji buvo įsikūrusi atskirame dviejų aukštų mūriniame pastate šalia Prezidentūros rūmų, užpakalinėje jų pusėje prie Seimo ir P.Lukšio gatvių. Oficialus jos adresas – P.Lukšio g. 7.

Šiame pastate, be kanceliarijos, dar buvo įrengti butai jos viršininkui, Prezidento asmeniniam adjutantui, Prezidentūroje tarnavusiems karininkams bei aptarnaujančiam personalui: dviem vairuotojams, sodininkui, šveicoriui. Jame, Prezidento kanceliarijai skirtose patalpose įkurtame archyve, buvo patalpinti ir iš LVT perimti dokumentai. Be jų, ten buvo saugomi ir Prezidento kanceliarijos dokumentai, priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų originalai.

A.Smetonai 1940 m. birželio 15 d. pasitraukus iš Lietuvos, kanceliarijos archyvas (ar bent dalis jo dokumentų) kartu į užsienį išvežtas nebuvo ir pasiliko Prezidentūroje. Tikėtina, kad iki šios institucijos likvidavimo 1940 m. rugpjūčio pabaigoje, jis ten ir toliau buvo saugomas. 1940 m. rugpjūčio 23 d. einantis Respublikos Prezidento pareigas J.Paleckis pasirašė Archyvų įstatymą.

Kas vėliau nutiko su Prezidentūros kanceliarijos archyvu ir jame saugotais dokumentais iki šiol yra nežinoma. Nėra jokių bent kiek dokumentiškai pagristų prielaidų, jog šis archyvas dar iki sovietų – vokiečių karo pradžios ar jo metu buvo išvežtas į SSRS ar Vokietiją.

Šis įstatymas nustatė, kad visa archyvinė medžiaga, taip pat ir veikiančių valstybinių įstaigų, tampa valstybės nuosavybe bei „pavedama valstybės archyvo organų žiniai ir atiduodama saugoti tų organų archyvams“. Tokiu „valstybės archyvo organu“ tapo Vidaus reikalų ministerijoje, vėliau pertvarkytoje į liaudies komisariatą, įkurtas Archyvų skyrius. Jo viršininku buvo paskirtas SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato Vyriausiosios archyvų valdybos atsiųstas į Lietuvą saugumo kapitonas V.Nornovas.

Kas vėliau nutiko su Prezidentūros kanceliarijos archyvu ir jame saugotais dokumentais iki šiol yra nežinoma. Nėra jokių bent kiek dokumentiškai pagrįstų prielaidų, jog šis archyvas dar iki sovietų – vokiečių karo pradžios ar jo metu buvo išvežtas į SSRS ar Vokietiją. Taip pat neišliko jokių užuominų, jog jis buvo sąmoningai sunaikintas ar žuvo dėl karo veiksmų. Galime tik konstatuoti, jog dalis tame archyve buvusių dokumentų, tarpe jų ir Lietuvos Tarybos posėdžių protokolų nuorašai bei kai kurie kiti LVT archyvui priklausę originalūs dokumentai, išliko ir dabar yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

24:16
02:03
02:59

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min