TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Raimundas Lopata: Prezidento Valdo Adamkaus istorijos samprata (I)

Valdas Adamkus
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Valdas Adamkus
Šaltinis: 15min
0
A A

Sovietinės okupacijos epocha paliko ryškų spaudą ne tik Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio biografijose, bet ir jų istorinėse pažiūrose. Emigracija atsiliepė Prezidento Valdo Adamkaus biografijoje: pavardės keitimas, JAV pilietybė, darbas federalinės valdžios institucijose ir aktyvi veikla išeivijos „Santaros-Šviesos“ sambūryje. Kokią žymę įspaudė egzilis V.Adamkaus istorijos refleksijoje?

Santykis su istorija lietuviškajame egzilyje

Tai – ne vien tik empirinis klausimas, bet ir praktinė-teorinė išeivijos istorinės tapatybės problema. Antanas Maceina ją apibūdino kaip įtampą tarp asmens ir istorijos. Vytautas Kavolis – kaip žmogaus santykio su istorija dviprasmiškumą. Mąstytojai sutarė dėl problemos prigimties. Pasikeitusios erdvės ir laiko dimensijos įtakoja išeivio santykį su istorija.

„Žmogus turi istoriją tiek, kiek jis yra suaugęs su erdve ir laiku, kuriuose buvoja, – rašė filosofas A.Maceina. – Tačiau visai kitokia susidaro padėtis, tėvynę palikus ir nebenorint ar nebegalint jon grįžti. Tokiu atveju iš tikrųjų kinta asmens santykis su istorija, atverdamas galimybę žmogui iš istorijos iškristi ir virsti klajokliu laike“.

Pasak sociologo V.Kavolio, „išeivijoje subrendusiems tenka patiems ir savo istoriją susirasti. Užuot atėję iš istorijos, nešini neišsemiamu tradicijų turtu, jie turi, iš savo tuštybės išleisdami šaknis, istorijon įaugti. Jų istorija – Afrika“.

Pasak sociologo V.Kavolio, „išeivijoje subrendusiems tenka patiems ir savo istoriją susirasti. Užuot atėję iš istorijos, nešini neišsemiamu tradicijų turtu, jie turi, iš savo tuštybės išleisdami šaknis, istorijon įaugti. Jų istorija – Afrika“.

Lemtingai pasikeitus istorijos koordinatėms išeivija atsidūrė akistatoje su svetimomis istorijomis. Egzilyje prarandamas organinis ryšys su sava tauta ir jos istorija, nes nedalyvaujama tėvynės ateities kūrime, o su svetimu kraštu toks ryšys neegzistuoja, kadangi nedalyvauta to krašto praeities kūrime.

Sutardami dėl išeivijos santykio su istorija problemos kilmės, A.Maceina ir V.Kavolis siūlė skirtingus tos problemos sprendinius. A.Maceinos nuomone, siekiantis išlikti istorišku imigrantas turi kelias alternatyvas: arba konservuoti pažintą savo tautos praeities istoriją, arba ieškoti ateities svetimo krašto istorijoje. Filosofas pasisakė už pirmąją, konservatyviąją (konservacinę) alternatyvą.

„Neturėdamas praeities, – teigė filosofas. – Esu klajoklis laike, galėdamas tik bastytis tarp dviejų istorijų, kurios abi man nepriklauso ir kuriose aš esu tik perėjūnas. /.../ Užtat „identiteto“ klausimas ir tegali būti išspręstas, tik apmąstant savo santykį su sava istorija“. A.Maceina ragino „įsiglausti“ į savą istoriją ir tokiu būdu išvengti perėjūno likimo. Jis siūlė išeivijai istorinės tapatybės problemą spręsti neatsisakant savo tėvynės praeities, ją saugant ir toliau pažįstant savo tautos istoriją.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II.

Konservacinio pobūdžio, daugiausia tarpukario Lietuvos istorinę atmintį saugančios išeivijos teoriniai ir praktiniai pavidalai XX a. dešimtajame dešimtmetyje įtakojo politinį procesą išsivadavusioje Lietuvoje. 1997 – 1998 m. Lietuvos prezidento rinkimų antrojo turo metu filosofas Arvydas Juozaitis, vadovavęs kandidato į prezidentus Artūro Paulausko rinkimų kampanijai, paskelbė straipsnį, kuriame varžovą V.Adamkų pavadino atėjūnu, t.y. iš kitos erdvės ir laiko, ne iš dabartinės Lietuvos istorijos atsibasčiusiu, jos realijų nepažįstančiu, todėl ir negeidžiamu atsikėlėliu.

Filosofas Arvydas Juozaitis, vadovavęs kandidato į prezidentus Artūro Paulausko rinkimų kampanijai, paskelbė straipsnį, kuriame varžovą V.Adamkų pavadino atėjūnu, t.y. iš kitos erdvės ir laiko, ne iš dabartinės Lietuvos istorijos atsibasčiusiu, jos realijų nepažįstančiu, todėl ir negeidžiamu atsikėlėliu.

Prieš keletą metų filosofas aiškino, esą tą straipsnį specialiai rašęs kaip A.Paulauskui „kontrproduktyvų aktą“, skirtą geresniam nei buvusio prokuroro variantui  – V.Adamkui – paremti, mobilizuojant centro dešinės pakraipos rinkėjus.

Galima svarstyti, kokią praktinę įtaką straipsnis turėjo rinkimų rezultatams, tačiau sunku abejoti panaudotos atėjūno sąvokos sąsaja su teoriniais AMaceinos apmąstymais klajoklio laike tema. Mažai abejonių,  kad filosofas A.Juozaitis nebūtų buvęs susipažinęs su filosofo A.Maceinos tekstais istoriškumo tema. Klausimas kyla dėl A.Juozaičio taikytų maceiniškų sąvokų V.Adamkui apibūdinti sąžiningumo.

A.Juozaitis prisipažįsta dvejojantis, kokie veiksniai lėmė V.Adamkaus pergalę rinkimuose: politiniai, būdingi tik tuometei XX a. pabaigos Lietuvai, ar geopolitiniai, taikyti tuometėje tarptautinėje politikoje identifikuojamame Baltijos regione?

Beveik sinchroniškai Lietuvoje ir Latvijoje vykusiose prezidentiniuose rinkimuose pergales šventė išeivijos atstovai. Politinę specifiką Lietuvoje A.Juozaitis siejo su gaju šalyje Amerikos – išlaisvintojos mitu ir V.Adamkaus kandidatūros geresniu nei pirmuose Lietuvos prezidento rinkimuose kandidatavusio S.Lozoraičio žinomumu.

Pasak filosofo, V.Adamkus „gamtosauginių ir kultūrinių kelionių į Lietuvą metu žiniasklaidos buvo puikiai reklamuojamas (beje, reklamuojamas būdavo net SSRS laikais). Tuo būdu V.Adamkaus pergalė paliudijo visuomenės lūkesčių dėsnį: žmonėms vis dar reikėjo ne naujo, o patikimo“.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Valdas Adamkus muša būgną per Vilniaus knygų mugės atidarymą „Litexpo“ parodų rūmuose.
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Valdas Adamkus muša būgną per Vilniaus knygų mugės atidarymą „Litexpo“ parodų rūmuose.

Klausimas būtų, kaip dera patikimo ir atėjūno sąvokos? A.Juozaičio panaudota atėjūno sąvoka tiko politinei priešpriešai Lietuvoje skatinti, tačiau ar ji  charakterizavo patį V.Adamkų? Apibūdindamas V.Adamkų maceiniškomis kategorijomis A.Juozaitis klydo. Pakeitęs amerikietiškąją erdvę lietuviška, Prezidentas atsinešė kitą patirtį, kitą laiko perspektyvą. Objektyviau V.Adamkų vadinti ateiviu iš ateities.

Prezidentas atsinešė kitą patirtį, kitą laiko perspektyvą. Objektyviau V.Adamkų vadinti ateiviu iš ateities.

Brėžiant V.Adamkaus istoriškumo kontūrus, svarbi aplinkybė yra Prezidento  priklausomybė išeivijos santariečių – akiratininkų grupei.

Jos veiklą vertindamas Tomas Venclova rašė: „laikas parodė, kad ta grupė vienintelė sugebėjo pasirengti permainoms Lietuvoje ir suvaidinti jos gyvenime rimtesnį vaidmenį“. Rašytojas turėjo galvoje sėkmingą idėjinę, politinę ir kultūrinę „Santaros–Šviesos“ įtaką atsikuriančiai Lietuvai, nesiimdamas analizuoti tokios įtakos priežasčių.

Santariečių idėjinis lyderis V.Kavolis, kuris, be kita ko, kartu su V.Adamkumi XX a. šeštame dešimtmetyje yra suredagavęs vieną pirmųjų „Santaros-Šviesos“ leidinių „Į laisvę veda mūsų kelias“, buvo atsargesnis. Jis kalbėjo apie reliatyvią sėkmę, nesiryždamas spręsti, ar santariečių egzilyje užimta intelektualinė bei praktinė laikysena bus priimtina nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

V.Adamkus yra paaiškinęs V.Kavolio atsargumo priežastis. Prezidento žodžiais, „pažindami šviesiausius Sąjūdžio veidus dar nesupratome visos posovietinės tikrovės. Blogiausia, kas mūsų laukia į laisvę grįžusioje šalyje – tai visuomenės, kaip susiorganizavusių, savanoriškų, pilietinių organizacijų solidaraus tinklo, nebuvimas. 1993-aisiais Vytautas [Kavolis] su liūdesiu pripažino, kad, deja, taip ir nutiko“.

Prezidentas pripažino, kad išeivijoje santariečių puoselėtoms ideologinėms gairėms ir laisvės vizijai kilo komplikacijos, susidūrus su posovietinės Lietuvos realybe.

„Aš galvojau, – sako V. Adamkus. – Kad užteks kokio dešimtmečio, kai ateis nauja, pilna idealizmo karta ir pradeda naują istorijos lapą, kuris pilnas vertybių už kurias aukojasi ir dėl kurių verta gyventi. Penkiasdešimties metų laikotarpis turėjo padaryti įtakos naujai kartai, kuri formavosi, ir čia turime visus tuos rezultatus, nesutarimus, biurokratiją, nesąžiningumą, kur materializmas tapo idealu. „Aukso veršis“, kurį stengiamasi bet kokia kaina pasigauti. Tai suprantama, kada po penkiasdešimties metų atskirta tauta mato, kaip Vakarų pasaulis toli nuėjo, ir norima kiek galima greičiau tai pasivyti ir gauti, naudotis tais visais pasiekimais“.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Valdžios regalijų grąžinimo prezidentui grąžinimo ceremonija
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Valdžios regalijų grąžinimo prezidentui grąžinimo ceremonija

Santariečių atviros ir gyvosios lietuvybės, t.y. pasaulio laisvėje atsinaujinti gebančios lietuvybės, idėja paremtos istorijos perspektyvos posovietinė, į išmėginimų laisve laikotarpį žengusi Lietuva nebuvo pasiruošusi priimti.

„Santaros-Šviesos“ laikysena buvo paremta liberalumo, individualumo ir lietuvybės dermės ieškojimais. Intelektualiniu tos dermės bendravardikliu tapo minėta gyvosios lietuvybės idėja. Šūkis „Veidu į Lietuvą“ ir jį lydėję praktiniai veiksmai leido neužsisklęsti atsineštoje į egzilį istorijoje ir bent minimaliai dalyvauti okupuotos tėvynės dabartyje.

Šūkis „Veidu į Lietuvą“ ir jį lydėję praktiniai veiksmai leido neužsisklęsti atsineštoje į egzilį istorijoje ir bent minimaliai dalyvauti okupuotos tėvynės dabartyje.

Kol Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovybės svarstė, kaip, ką ir kiek paremti Lietuvoje, „Santara–Šviesa“ kėlė lietuvių kultūros nedalomomo principą ir vykdė kultūrinius mainus su sovietine Lietuva.

Šios funkcijos nevykdė kitos išeivijos organizacijos. Pasak V.Adamkaus, „tai buvo vienas protingiausių ano meto sprendimų, neleidusių pasaulio valstybėms pamiršti, kad Lietuva, nors ir okupuota, yra gyva“.

Prezidentas pabrėžė, kad okupacija nenutraukė Lietuvos istorijos, o jos politinės ateities klausimas sprendėsi tiek okupuotame krašte, tiek už jo ribų. Praktinis šūkio „Veidu į Lietuvą“ įgyvendinimas buvo ir tarptautinės politikos elementu, ir komunikacinį ryšį tarp atskirų tautos dalių užikrinančiu laidu. Įvariomis priemonėmis įgyvendinamais kultūriniais mainais santariečiai skelbė išreiškiantys įsipareigojimą lietuvių kultūros likimui, atsakomybę už jį, o taip pat sudarantys galimybes įgyvendinti pragmatiškus interesus – autentiškiau pajausti gyvenimo pulsą okupuotame krašte, gyvą istoriją ir atsargiai skleisti liberalios demokratijos suvokimą.

V.Kavolio iniciatyva XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje lietuviškame egzilyje JAV, tik ką pasibaigus makartizmo erai, aiškintasi, kaip jaunieji liberalai supranta liberalizmą. Anketa su klausimais (kaip liberalai turėtų suvokti laisvę, atsakomybę, politinius bei ekonominius santykius, religiją, nacionalizmą, kas yra liberalų atstovai ir priešai) buvo išsiųsta trisdešimt aštuoniems asmenims.

Sulaukus devynių atsakymų, tarp jų ir iš Valdo Adamkevičiaus, V.Kavolis apibendrindamas rašė: „Liberalizmo turinį nusako santykis tarp dviejų pagrindinių veiksnių: individo sąžinės ir bendruomenės intereso. Per pirmąjį polių jaunųjų liberalizmas suranda ryšį su krikščionybe (bet atmeta klerikalizmą) ir egzistencializmu. Per antrąjį – su tautiškumu (atmesdamas šovinizmą) ir demokratiniu socializmu. Susilietęs su šiomis sistemomis, liberalizmas tampa sintetizuojančiu, nebe skiriančiu, dvasiniu judėjimu ir vienija bendruomenę, suskilusią pagal šių minties sistemų ekskliuzyvumo ašį. Tačiau beveik niekur anketose nesurasime „tradicinių“ liberalų tikėjimo bruožų, kaip racionalizmas, tikėjimo pažanga, „natūraliosiomis“ teisėmis. Liberalizmas šiandien yra konkretaus individo sąžinės su jo bendruomenės įstatymais ir tradicijomis susidūrimo problema, kuriai išspręsti nėra lengvai pritaikomų receptų“.

V.Kavolio nuomone, anketos atsakymų autorius vienija bendruomenei įsipareigojančio liberalizmo idėja. Būti liberalu – tai individualiomis dvasinėmis pastangomis, gerbiant sąžinės laisvę bei išlaikant pakantumo santykius, jungti bendruomenę į visumą, kurioje vyrautų moralė ir žmogiškoji tolerancija kitaminčiams.

Tomo Lukšio/BFL nuotr./Valdas Adamkus
Tomo Lukšio/BFL nuotr./Valdas Adamkus

Politiškai liberalizmas tokioje bendruomenėje atlieka integralo, sankabos tarp krikščioniškos demokratijos ir egzistencializmo, socialistinės demokratijos ir nacionalizmo vaidmenį. Į individualų aktyvumą ir bendruomenės telkimą orientuotą lietuviškąjį liberalizmą santariečių idėjinis vedlys konkretino egzilio sąlygoms.

V.Kavolis nuomone, „į užjūrius išblokšti lietuviai yra atsidurę tarp skirtingų tradicijų – paveldėtosios ir tų, su kuriomis jie susiduria naujoje aplinkoje. Tuo būdu jie yra įgiję kritinę laisvės galimybę tiek savosios tradicijos atžvilgiu, tiek tų naujųjų, kurios juos supa. Jie turi istorinę progą laisviau, negu žmonės, kurie gyvena apsupti vienos bendruomenės tradicijų ir joms pasiduoda – įgyvendinti savo individualųjį žmogiškumą“.

Mąstytojo įsitikinimu, paveldėtos tradicijos konservavimas (A.Maceinos siūlymas) arba susitaikymas (konformizmas) su naujos erdvės laiku skatina pasyvumą ir nepalieka laisvės žmogiškajam individualizmui reikštis. Jis siūlė trečiąjį kelią, ragindamas būti individualiu tarpkultūriniu tiltu, pažįstančiu kultūras, bet nepasiduodančiu joms ir kuriančiu iš laisvų įsipareigojimų plaukiančią, todėl nepanašią į kitas realybę.

„Mūsų lietuvybė, – teigė V.Kavolis. - Nebėra vien europinės tradicijos dalis ir jos apribota, bet ji neturi tapti ir lengvu pasidavimu amerikietiškai tradicijai, – pirkti dvasinę ramybę provincinės amerikiečių kultūros priėmimo kaina. Žmogiškumo kelias yra būti globaliniu, giliai pažįstančiu savo paveldėtąją tradiciją – tuo ir savąsias šaknis, – ir tačiau siekiančiu nugalėti jos ribas savo paties įsipareigojimais.Ne vienoks ar kitoks konformizmas, bet ir ne viskam abejingas indefirentizmas. Aktyvus žmogaus būtį įprasminanančių įsipareigojimų ieškojimas ir jų nuolatinis vykdymas savo paties gyvenime – tai mūsiškė žmogiškumo samprata. Mūsų lietuvybė yra šio globalinio koncepto aktyvus vykdymas lietuviškoje bendruomenėje. Mūsų veiklos praktinis tikslas yra praplėsti žmogiškąją galimybę, būnant lietuviu“.

V.Kavolis kvietė išeiviją istorinės tapatybės problemą spręsti ne konservacinės ir konformistinės prieigų pagalba, bet aktyviai ugdant tokį istoriškumo tipą, kuris leistų lietuvių imigrantui išlikti aktyviu istorijos kūrėju.

V.Kavolis kvietė išeiviją istorinės tapatybės problemą spręsti ne konservacinės ir konformistinės prieigų pagalba, bet aktyviai ugdant tokį istoriškumo tipą, kuris leistų lietuvių imigrantui išlikti aktyviu istorijos kūrėju. Istoriškumas turėjo būti grindžiamas nauja kultūrine sinteze, lietuvybės derinimu su šiuolaikiniu žmogiškuoju globalumu (universalumu).

Tautiškumo ir universalumo dermės idėja nebuvo nauja lietuvių kultūroje ir politikoje.

Tarpukario Lietuvoje tautiškumą suderinti su universalumu rūpėjo Antanui Smetonai.

„Kas lietuviška, – aiškino Prezidentas. – Turi būti ir žmogiška. Šiandien tautiškumas visur pasidarė labai opus, perdėtas. Daug kur jis suprantamas klaidingai. Kas savo sukurta, tai ir gera, ir prakilnu; kas kitų, tai niekis“.

Tautos auklėjimo kelią Prezidentas mėgino tiesti dora, religine tvarka ir visuotinėmis idėjomis, politiškai atsiribojant nuo totalitarizmo, nacionalsocialistinio rasizmo ir liberalios demokratijos. A.Smetona jautė etnocentrizmu besiremiančios Lietuvos valstybės civilizacinį neperspektyvumą, tačiau geopolitinių veiksnių įtakojamas nebuvo apsisprendęs dėl politinių problemos sprendinių.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Valdas Adamkus
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Valdas Adamkus

Išeivijoje Amerikoje V.Kavolis siūlė išeitį. Jis pasisakė už krikščionybės ir liberalizmo vertybių suderinimą, aktyvų tautinį humanizmą, t.y. pagarbą žmogui ir jo įsitikinimų laisvei. V. Kavolis lietuvybės dermę su globalizmu (universalizmu) – atvirą pasauliui lietuvybę – traktavo kaip perspektyvą civilizacinei lietuvybei, kuri būtų pajėgi išlaikyti ne tik kultūrinę saviraišką, bet ir papildyti valstybingumo atkūrimo motyvacijas.

Santariečių idėjinio lyderio žodžiais, „tautinė kultūra yra tie platūs, dažnai sąvokomis neišreiškiami, bet pajuntami rėmai, kurių dvasią bręstantis žmogus įsisiurbia nesąmoningai drauge su motinos pienu ir vaikų klegesiu, lekiant nuo kalno rogutėmis“, turėjo tapti gyva, sušiandientinta ir atvira pasauliui.

V.Kavolis pasisakė už sąmoningą lietuviško tapatumo kintamumą egzilio sąlygomis. Jo žodžiais, „žmogus, kuris nėra laisvas pasąmoninių savo kultūros elementų atžvilgiu (ir tuo būdu ligi amžiaus galo paliks savo tautinės kultūros vaikais), gali būti gerokai laisvas sąmoningųjų racionaliųjų savo kultūros elementų (ideologijų, filosofijų, religijų) atžvilgiu. Tokią prasmę ir turi žmogaus sugebėjimas pralaužti savo kultūros kiautą“.

Tai – daugiau protestantiškas lietuvybės supratimas. Širdis neleis suklysti, kas yra lietuvybė. Moralinis imperatyvas padiktuos, koks turėtų būti lietuvybės santykis su aplinka, o protas – kokia jos ateitis.

V.Kavolio nuomone, pasauliui atvira lietuvybė privalėtų remtis autonomine kultūrinių vertybių emocijų sistema. Ji laiduoja tautinį tapatumą, lojalumą ir kūrybingumą įsisavinant naujos aplinkos vertybinius bei technologinius elementus.

V.Kavolis rašė: „Šitokio pobūdžio kultūra gali tapti didžiai kūrybinga, nes ji paprastai pažįsta ne tik savo, bet ir aplinkos vertybių sistemas ir laimi didesnį objektyvumą bei gali pasinaudoti abiejų kultūrų ištekliais. Šios kultūros pavyzdys – modernus judaizmas, davęs Marxą, Freudą ir Einsteiną – tris galingiausius moderniojo pasaulio reformatorius“.

„Santaros-Šviesos“ idėjinis lyderis ragino žydų pavyzdžiu kurti autonominę lietuvių imigrantų kultūrą, kuriai būtų būdingas ir kosmopolitiškumas, bendrumas su amerikietiškąja, ir skirtingumas, specifiškumas.

V.Kavolio žodžiais, „jei lietuvių kultūra nebus suformuluota kaip išsakytų prielaidų sistema, tam tikrais atžvilgiais bendra su amerikietiškąja ir tam tikrais skirtinga, ir apie šiuos suprantamus skirtingumus nebus suorganizuota tautinės kultūros ideologija, – lietuvių kultūra emigracijoje liks releguota į vaikystės prisiminimus, neefektyvius gyvenime ir kūrybiškai nenašius“.

Intelektualinės autonomijos sukūrimas užtikrintų kritišką vertybių perimimą ir apspręstų konkrečius tapatinimosi atvejus, t.y. atviros lietuvybės formas. 

Žydų autonomiją garantuojantį religijos veiksnį lietuvių atveju pakeičia tautą telkianti ir bendro gėrio idėją išreiškianti atviros pasauliui lietuvybės idėja kaip kultūrinė ir politinė religija. Ji yra kritiška ne tik nacionalinio primityvizmo (etnocentrizmas, intelektualinis sentimentalizmas), bet ir vakarietiškų perversijų (doktrinieriškumas, kolektyvizmas) bei išsekimų (pasitenkinimas, neatsakomingumas) atžvilgiu.

Pasak V.Kavolio, „ateityje, susidarius sąlygoms, tai gali reikšti tiesioginę kovą prieš sovietinį iššūkį Vakarų civilizacijai, ypač kiek ši kova vyks lietuviškoje plotmėje“.

Atviros pasauliui lietuvybės idėjai suteikiama ne tik kultūrinė, bet ir politinė prasmė. Atviroji lietuvybė turėjo tapti naujos lietuviškosios tapatybės kūrimo būdu, egziliniu jos variantu kaip atsvara tiek imigraciniam konservacizmui ir konformizmui, tiek sovietų Lietuvoje diegtam identitetui, paremtam formule „internacionalinis savo forma ir nacionalinis savo turiniu“.

Atviroji lietuvybė kaip politinis veiksnys

Išeivijoje V.Kavolis ragino naujos lietuviškos tapatybės kūrime pasinaudoti pozityviais Vakarų civilizacijos ištekliais. Jis plėtojo kultūrologinį, bendruomeninį atviros lietuvybės koncepcijos turinį: atvirumas pasaulio laisvei ir modernumui, lietuvybės dermė su globalizmu (universalizmu) kaip perspektyva civilizacinei lietuvybei, liberalumas kaip tolerancija kitaminčiams ir sąžinės laisvei, individualus moralinis įsipareigojimas bendruomeniškumui, liberalizmas kaip sankaba tarp krikščioniškos demokratijos ir egzistencializmo, demokratinio socializmo ir nacionalizmo.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Veronika Povilionienė ir Valdas Adamkus
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Veronika Povilionienė ir Valdas Adamkus

Vakaruose kilusią idėją apie pasaulio laisvėje atsinaujinti gebančią lietuvybę prezidentas V.Adamkus nepriklausomoje Lietuvoje mėgino įpolitinti, keldamas laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės siekius.

V.Adamkaus žodžiais, „mūsų valstybės atsivėrimas pasauliui, sąžiningas mūsų visuomenės atvirumas heroizmo, lemtingų klaidų bei nuopolių kupinai savo istorijai – tai esminės prielaidos moderniai lietuvybei, pilietinei Lietuvai bręsti“

Ši idėja taip pat formuoja ir Prezidento požiūrį į istoriją. Tarpusavyje priklausančius, iš išeiviško lietuviško liberalizmo plaukiančius siekius jis suvokė kaip Lietuvos modernizavimo ir vakarėjimo pagrindus.

Prezidentas jais mėgino remti atviros pasauliui valstybės raidos perspektyvą. V.Adamkaus žodžiais, „mūsų valstybės atsivėrimas pasauliui, sąžiningas mūsų visuomenės atvirumas heroizmo, lemtingų klaidų bei nuopolių kupinai savo istorijai – tai esminės prielaidos moderniai lietuvybei, pilietinei Lietuvai bręsti“.

Atviros pasauliui valstybės perspektyvai pagrįsti jis pasitelkia ir istorinę argumentaciją. Galime pasakyti ir taip – per atviros lietuvybės idėjos prizmę V.Adamkus žiūri į istoriją, nevengdamas jos suasmeninimų. Prezidentas mato save veiksniu istorijoje.

Atviros pasauliui valstybės perspektyva

V.Adamkaus žodžiais, „Lietuvos istorija primena: atsiverdama Europai ir pasauliui, priimdamato pasaulio įvairovę, mūsų valstybė darydavo didžiausią pažangą. Tautų ir kultūrų dialogas, politinė drąsa priimti civilizacijos naujoves visada buvo neatskiriama Lietuvos tapatybės dalis, atnešanti naudos ir sulaukianti pačių garbingiausių įvertinimų“.

Prezidento nuomone, atsivėrimas pasauliui – tai politiniu apsisprendimu  realizuojamas valstybės utilitarinis interesas. Mainais už civilizacinį atvirumą yra gaunama politinė nauda. Tai – mintis, plaukianti iš atviros lietuvybės koncepcijos, skatinančios pasinaudoti kultūrų ištekliais kaip instrumentais kūrybingumui ir modernumui kurti. Lietuvos istorija subordinuojama atviros lietuvybės idėjai, o ne atvirkščiai. V.Adamkui rūpi ne tiek Lietuvos istorija, kiek jos politinis panaudojimas dabarties politiniams tikslams.

„Mes – Lietuva“, – su tautiniu pasididžiavimu tardavo Didžiosios Kunigaikštystės bajorai“, – apeliuoja į LDK politinę tautą V. Adamkus.

„Mes – Lietuva“, – su tautiniu pasididžiavimu tardavo Didžiosios Kunigaikštystės bajorai“, – apeliuoja į LDK politinę tautą V. Adamkus.

Jis primena: „Lietuvos giminė“ – taip kadaise save vadino į politinę Didžiosios Kunigaikštystės tautą susibūrę lietuviai, žemaičiai ir gudai. Jie lipdė ir gynė valstybę kultūros ir karo žygiais, galvodami apie mus, jų palikuonis, Lietuvos valstybės paveldėtojus. Tad dabarties kūryboje mes jausimės stipresni būdami kartu su protėviais, remdamiesi jų dramatiška patirtimi ir išmintimi“.

Kartais Prezidentas įsijaučia taip, jog pats imasi kaip tiesioginis paveldėtojas tapatintis su buvusiais Lietuvos valdovais. Europos monarchų apsuptyje atidarydamas Valdovų rūmus Vilniuje, jis ištaria: „Šiandien, šiame garbingų svečių būryje, jaučiu panašius jausmus, kokius, manau, turėjo jausti tų laikų Lietuvos valdovai“.

Apsilankęs Ukrainoje, Volynės srityje esančiame Lucke, V. Adamkus dienoraštyje fiksuoja: „Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, čia yra Gedimino sūnaus Liubarto pastatyta pilis, primenanti Trakų pilį.

Kaip teigė istorikas Alfredas Bumblauskas, aš buvau antrasis Lietuvos vadovas po Vytauto Didžiojo apsilankęs Lucke“. Tai keli pavyzdžiai, iliustruojantis ir V. Adamkaus bandymus surasti atvirą santykį su LDK istorija, ir veiksniškumo istorijoje įsiasmeninimą. 

Kita vertus, Prezidentas akcentuoja, kad „XX amžiaus Lietuva buvo statoma ne tiek gręžiantis į romantinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mitą, kiek naudojantis savo meto pažangesnių Europos valstybių patirtimi: perimant ir diegiant čia, tėvynėje, jų kultūrinius ir ūkinius laimėjimus, mokantis iš jų klaidų“, retoriškai klausdamas, „ar ne čia glūdi priežastys reiškinio, kurį istorikai šiandien vadina Lietuvos Respublikos fenomenu? Ar ne šios aplinkybės lėmė itin sparčią ūkinę, kultūrinę ir pilietinę lietuvių visuomenės raidą?“.

Atvira lietuvybė reiškia Lietuvą, kuri priklausomai nuo politinės konjunktūros yra atvira jos skirtingoms  interpretacijoms ir istoriškai skirtingoms valstybingumų patirtims. Išeivijoje sukurta koncepcija yra utilitariškai taikoma dabartinio valstybinio gyvenimo realijoms.

Alfredo Pliadžio nuotr./Sekmadienį, Vilniuje ,minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, buvo pagerbti Lietuvos partizanai ir laisvės gynėjai.
Alfredo Pliadžio nuotr./Minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, buvo pagerbti Lietuvos partizanai ir laisvės gynėjai. 2009 m.

Priklausymas Vakarams istoriškai ženklino valstybės civilizacinę pažangą. V. Adamkaus žodžiais, „esame istorijos sukurta bendruomenė. Esame istoriją kurianti bendrija. Daugiau nei prieš septynis amžius Lietuva, priėmusi krikštą ir karūną, pasuko Vakarų civilizacijos keliu. Ji pradėjo gyventi remdamasi krikščioniškosios Europos idealais, principais ir vertybėmis. Įsipareigodama ne tik savo, bet ir Europos tapatybei. Senoji Lietuvos valstybė gynė laisvės ir žmonių brolybės idealus ir tuo didžiavosi“.

Lietuvos istorija prasideda jos valstybiniu ir vertybiniu atsivėrimu Vakarams. Atvirumas Vakarams ir įsiliejimas į juos užtikrino Lietuvos civilizacinį subjektiškumą. Čia svarbi yra ne Lietuvos tapatybė, bet Lietuvos vakarietiška tapatybė kaip politinis šūkis.

Akcentuodamas įsipareigojimų bendruomeniniam ir bendraeuropietiškam tapatumui svarbą, V.Adamkus  išlaiko sąsajas su santarietiškoje aplinkoje populiariu kvietimu ieškoti ne tik individualių, bet ir bendruomeniškai įprasminančių įsipareigojimų. Istorinės interpretacijos pagalba šis kvietimas politiškai sudabartinamas.

Prezidentui  svarbi ne tiek bendroji Lietuvos istorija, kiek konkretūs tos istorijos faktai, patvirtinantys šalies ėjimą į Vakarus. Ta šalimi nebūtinai gali būti Lietuva. Panašiai galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Lenkiją ir, labai pasistengus, apie Latviją bei Estiją.

Prezidentui  svarbi ne tiek bendroji Lietuvos istorija, kiek konkretūs tos istorijos faktai, patvirtinantys šalies ėjimą į Vakarus. Ta šalimi nebūtinai gali būti Lietuva. Panašiai galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Lenkiją ir, labai pasistengus, apie Latviją bei Estiją.

Politiškai iškeliant vakarietišką Lietuvos tapatybės šūkį, Lietuvos sampratoje paradoksaliai nelieka Lietuvos. Ji lietuviams virsta abstrakčia istoriosofine kategorija, be konkrečių prisirišimo ženklų. „Lietuvą visiškai pagrįstai būtų galima apibūdinti kaip kalbos, kultūros ir istorinės atminties tauta“, – tvirtina V. Adamkus.

Taip galima apibūdinti daug valstybių.

Lietuvos kultūrinio tapatumo ženklais V.Adamkus renkasi universalią politinę prasmę turėjusius Lietuvos istorijos įvykius. Jo žodžiais, „kalbėdami apie Lietuvos tūkstantmetį, kalbame ir apie mūsų tūkstantmetį Europoje. Lietuvos ženklai šioje istorijos atkarpoje – tai naują europinės teisės sampratą žymintis Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), vakarietišką lavinimosi sampratą šešioliktojo amžiaus Rytų Europai atnešęs Vilniaus universitetas (1579 m.), pirmoji Europoje Lietuvos ir Lenkijos Konstitucija (1791 m.), Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautų laisvės valią simbolizuojanti žmonių grandinė – Baltijos kelias (1989 m.) bei daugelis kitų svarbių įvykių“.

Ši citata pabrėžia universalią prasmę turėjusius Lietuvos istorijos įvykius, be sąsajų su nusistovėjusiais etnografiniais Lietuvos atpažinimo ženklais.

Kartu Prezidentas neabejoja, kad „teigiamas mūsų tautos bruožas – tai giliai sąmonėje įsišaknijęs suvokimas, kad būtina išsaugoti nacionalinę tapatybę. Tai rodo tūkstantmetė Lietuvos istorija ir mūsų patirtis.

Ši savybė – gimtosios kalbos ir tautinių papročių išsaugojimas – visada buvo aiškiai išreikšta. Nepriklausomai nuo pasaulio šalies, kurioje gyvena, lietuviai stengiasi perduoti šias vertybes jaunajai kartai“.

V.Adamkus pabrėžia etnokultūrinių savitumo išsaugojimą kaip sąmoningą, valingą pastangą išlikti lietuviais ir išlaikyti lietuvybę. Tai įžvalga, plaukianti ir iš Prezidento asmeninės, egzilinės patirties.

V.Adamkus kalba apie tautinį bendruomeniškumą kaip atsaką į globalizacijos primetamą vienodumą. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovus jis ragina kurti tokią bendruomenę, „kuri padėtų išsaugoti lietuvišką savitumą ir tapatybę, kuri neleistų, kad jų kalbą bei kultūrą užgožtų svetima kalba ir kultūra“.

Jis užsimena apie „tautos jėgą“, „iš gimtosios kalbos, istorijos, atminties ir išsaugotos kultūros“ XX a. pradžioje gimusią Lietuvą, Sąjūdžio primintą „vieną didžiulę, darnią lietuvių Tautą“, o taip pat valstybės dvasinį dėmenį, „kuris reiškiasi per mūsų patriotizmą, tautiškumą, kultūrą“.

Jis primena, kad Lietuvos jaunimui „itin svarbu, kad protėvių tradicijos ir visos tautos kūryba jaunimui nuo mažumės būtų pažįstama ir sava, o tautosakos pažinimas būtų neatsiejama bendrojo ugdymo dalis“.

Jis užsimena apie „tautos jėgą“, „iš gimtosios kalbos, istorijos, atminties ir išsaugotos kultūros“ XX a. pradžioje gimusią Lietuvą, Sąjūdžio primintą „vieną didžiulę, darnią lietuvių Tautą“, o taip pat valstybės dvasinį dėmenį, „kuris reiškiasi per mūsų patriotizmą, tautiškumą, kultūrą“.

Verta prisiminti T.Venclovos žodžius apie V.Adamkaus ir Aleksandro Štromo pažiūrų panašumus. Rašytojas apie A.Štromą sakė: „Jam niekada nekilo abejonių dėl savo tautinio tapatumo: jis buvo lygia dalimi ir žydas, ir lietuvis (pridursiu – dar šiek tiek rusas, amerikietis ir anglas), neginčijamas pasaulio pilietis ir aistringas Lietuvos patriotas, organiškai sutapęs su jos kultūra. /.../ Aleksandro Šromo gyvenimas ir veikla geriausiai įrodo, kad kosmopolitizmas neprieštarauja patriotizmui, o jį papildo ir pagilina: mūsų dienomis tiktai sąmoningą pasaulio pilietį galima vadinti tikru, neanachronišku tėvynės mylėtoju“.

Kitaip tariant, kalbėdamas apie Lietuvos kultūrinio ir politinio atpažinimo ženklus istorijoje, V. Adamkus vienu ir tuo pačiu metu yra ir kosmopolitas, ir tautinis romantikas.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Valdžios regalijų grąžinimo prezidentui grąžinimo ceremonija
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Valdžios regalijų grąžinimo prezidentui grąžinimo ceremonija

Tęsinys po 24 valandų.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min