Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Profesorius Alfonsas Eidintas: „O kas tas Antanas Smetona? Tai – Lietuva.“

A.Eidintas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. / Alfonsas Eidintas
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

„Antanas Smetona buvo tokia figūra, kurios galėjai nekęst, galėjai nemėgt, galėjai neigt jo politines pažiūras, bet šiaip ar taip jis išlaviravo Lietuvos Tarybą, kaip jos pirmininkas, per visas negeroves Vokietijos okupuotoj Lietuvoj iki nepriklausomybės“, – konstatavo istorikas ir ambasadorius Alfonsas Eidintas, pristatydamas naujausią savo knygą „Antanas Smetona ir jo aplinka“.

Prieš 94 metus dabartiniuose Signatarų namuose, sostinės Pilies gatvėje, buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Čia pristatoma ir A.Eidinto knyga apie A.Smetoną. Anšlagas. Žmonėms neužtenka gausiai suneštų kėdžių, todėl sėdi ant palangių arba ramsto sienas. Dvi su puse valandos. „Prie A. Smetonos buvo geriau“, „Ne, jis tėvynės išdavikas“, – šnabždasi salėje.

Išdidus, šiek tiek rimtas, šiek tiek valiūkiškas ir puikus oratorius – toks vakaro kaltininkas. Po gausios literatūros ir istorijos gurmanų klausimų lavinos bei prašymų pasirašyti, profesorius A.Eidintas rado laiko su „15min“ pasikalbėti apie pirmąjį Lietuvos prezidentą, Nepriklausomybės Akto signatarą, jo artimuosius ir knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ atsiradimo aplinkybes. 

– Knygą, tik gerokai plonesnę, apie A.Smetoną išleidote 1990-aisiais. Jautėtės ne viską tada pasakęs?

– Tada dar labai mažai žinojome. Knyga buvo tokia apgraibom parašyta, politinės biografijos bruožai be pretenzijų. Ir kiek tada leido – dar buvo sovietinė cenzūra. Aš tuomet sudarinėjau A.Smetonos rinktinius raštus, tai buvo labai palanku parašyti trumpą jo biografiją. Tuo metu ji buvo visai naudinga bent jau susipažinti su A.Smetona: ką jis darė, kas buvo.

Čia yra visai kitokia knyga. Labai daug archyvų ir šaltinių atsivėrė, pavyzdžiui, pasinaudojau užsienio diplomatų įspūdžiais apie A.Smetoną. Labai daug nuotraukų įdėjau – kaip antrą pasakojimą. Šįkart galėjau. Tada viskas buvo labai apribota, žinot, net popieriaus nebuvo, trumpai drūtai, ir dar buvo raginimų nepakeisti visko radikaliai. Leidykla prisibijojo, ir aš prisibijojau, todėl tai yra dvi visiškai skirtingos knygos.

– Kokia šios knygos siunčiama žinia?

– Tai lietuvių politinio, kultūrinio elito, kuris supo A.Smetoną, paieškos. Kas padėjo susikurti tokiai Lietuvai, kokia ji susikūrė, ta prieškarinė vadinamoji A.Smetonos Lietuva.

– Pasirodžius informacijai apie jūsų naująjį leidinį, suvalkiečiu pasivadinęs internautas parašė: „Naujo nieko nesitikiu. Tiek autorius, tiek aš, kaip skaitytojas, jau per seni keisti savo nuomones.“

– (Juokiasi) Na, aš dar nesijaučiu senas, nes su daugybe tyrinėjimų, kurie buvo išleisti, straipsnių, monografijų, būna, kad labai daug kas keičiasi. Ir požiūriai. Galbūt ne taip radikaliai, bet keičiasi ir keisis! Dar čia ne viskas padaryta. Iš tikrųjų buvo labai įdomu su A.Smetonai artimais žmonėmis susipažinti, bet galbūt buvo dar žmonių, apie kuriuos mes nežinome.

– Kas buvo tie artimi žmonės?

Buvo labai įdomu su A.Smetonai artimais žmonėmis susipažinti.

– Vienas artimiausių – profesorius Izidorius Tamošaitis, A.Smetonos bendramintis ir sekėjas. Gerokai jaunesnis už jį. Ir šeimos draugas, ir sirgalius. Kitas A.Smetonos sirgalius ir padėjėjas – Juozas Tūbelis su žmona, Sofijos Smetonienės seserimi. Jie buvo bendraminčiai ir draugai nuo gimnazijos laikų. Toliau – kunigai Vladas Mironas ir Juozas Tumas-Vaižgantas! Labai daug padėjo A.Smetonai, jie kartu dirbo tautiniam judėjime. Kad nepamirščiau dar ko nors... (Iš švarko kišenės ištraukia lapelį, skaito.)

– Vieną asmenį pamiršote...

– S.Smetonienę? Taip! (Juokiasi)

– Kokią įtaką A.Smetonai ir apskritai valstybės valdymui turėjo žmona Sofija? Ar ją būtų galima palyginti, tarkim, su Michelle Obama?

– Aš ją palyginčiau su labai gera patarėja. A.Smetona, nėra abejonės, dalydavosi savo rūpesčiais, ir ji buvo patarėja, ir rekomenduodavo, ir žmones pristatydavo. Sofija buvo vienas iš artimiausių žmonių, kurios pagalba jam buvo svarbi. Ji vyrą visokeriopai palaikė.

Dar buvo artimų žmonių. Pavyzdžiui, adjutantai: Tadas Šakmanas ir Vaclovas Šliogeris. Abu universitetus Vakaruose baigę, raštingi žmonės. T.Šakmanas – prieškarinio žurnalo redaktorius buvęs. Dar labai artimas buvo kunigas Julius Bielskis – sekretoriato vadovas. Kurį laiką – Augustinas Voldemaras. Ir mokytojas, bet čia daugiau jaunystės laikais, Jonas Jablonskis, nes kalba prezidentas labai domėjosi.

Apie kai kuriuos žmones nedaug medžiagos tebuvo. Baronas Stasys Šilingas visą teisinę A.Smetonos valdymo sistemą sustatė. A.Smetona prieš mirtį labai ramiai parašė: „Aš nepažeidinėjau Lietuvos įstatymų, aš valdžiau pagal Lietuvos esamus įstatymus“, kuriuos parengė teisingumo ministras S.Šilingas. Tai yra tiesa: vis tiek, kad ir autoritarinė valstybė, konstitucija, įstatymai – kad ir pagal šitą modelį – turėjo būti sudaryti. S.Šilingas man atsivėrė kaip A.Smetonos laikų teisinės sistemos architektas.

– Ar kartą pasakęs, kad A.Smetona valdė ne vienas ir apskritai buvo tik simbolis 1926–1940 metų valstybės, kurioje gyveno mūsų tėvai ir seneliai, šiuos žmones turėjote galvoje?

– Taip, be abejo. Vienas žmogus būti negali. Jis tikrai tardavosi su visais. Geriausias liudijimas yra Vaclovo Šliogerio memuarai: A.Smetona lygindavo, ką jam kiti sakė, ką jam Šliogeris sakė, ką jam Bielskis sakė, ir labai vertindavo tą nuomonę. Žinoma, jį nuginčyti buvo nelengva, bet nuomones rinko, buvo tikrai aukšto intelekto inteligentas.

A.Smetonai nebuvo nesvarbu, kas yra kalbama, kaip yra manoma šaly. Jis gaudavo visas apžvalgas iš kariuomenės, iš saugumo – iš visur. Domėjosi, ką žmonės galvoja. Nors ir rašoma knygoje daug apie kitus žmones, bet tai A.Smetoną daugiau atskleidžia. Aš ir g ką sužinojau.

– Ką įdomaus atradote?

– Man asmeniškai buvo didžiausi du atradimai: Izidorius Tamošaitis ir jo darbai, tautininkų ideologijos (labai nedaug težinojau) ir Juozas Tumas-Vaižgantas kaip A.Smetonos rėmėjas. Tai yra fantastika, ir toks palaikymas, sakyčiau, ilgas žavėjimasis A.Smetona. Buvo įdomu dirbti su ta medžiaga. Galbūt atsirastų ir daugiau, galbūt ne viską pastebėjau.

– Kaip per 22 metus nuo pirmos knygos apie A.Smetoną iki dabartinės pasikeitė skaitytojai? Esate sakęs, kad kai pasirodė pirmoji knyga, A.Smetona buvo tarsi laisvės, valstybės simbolis. Kaip prezidentas vertinamas dabar?

– Dabar galbūt šiek tiek pasikeitė požiūris, nes tada dar Lietuvos nepriklausomybė buvo neatkurta, nepriklausoma Lietuva buvo idealas, ir A.Smetona asocijavosi su ja. Paskui žmonės, kai nepriklausomybė buvo paskelbta ir pradėta įtvirtinti, jau galėjo lyginti su tuo, kaip sekėsi anuo metu, kaip dabar sekasi, pirmaisiais metais. Skirtumai dideli, bet buvo ir panašumų. Abiem atvejais buvo labai sunku ir sudėtinga.

Žmonių sąmonėje ta prieškarinė Lietuva, A.Smetonos Lietuva, buvo kažkoks kokybės ženklas.

Žmonių sąmonėje ta prieškarinė Lietuva, A.Smetonos Lietuva, buvo kažkoks kokybės ženklas. Tas pasakymas: buvo tvarka, buvo taip, buvo anaip. Arba: buvo blogai, nedideli uždarbiai. Ta jo svarba teigė nepriklausomybę, ir prieidavai prie to, kad tai yra nepriklausoma valstybė. Ką reiškia „prie rusų“, „prie vokiečių“, „prie A. Smetonos“? O kas tas A.Smetona? Lietuva.

– A.Smetona dukart bėgo iš Lietuvos. Kaip tai pateikiate knygoje ir kaip tai vertinate?

– Pirmą kartą – 1919 metais iškilo būtinybė paimti paskolą iš Vokietijos, nes tik A.Smetona, kaip Tarybos pirmininkas, galėjo pasirašyti. Tai, žinoma, priešai vertino blogai. Bet tą paskolą jis panaudojo Lietuvos gynybai. O dėl 1940 metų mano vertinimas labai paprastas: žmogus gelbėjo savo ir savo šeimos gyvybę. Latvijos ir Estijos prezidentai žuvo SSRS.

– Klausantis jūsų atrodo, kad jaučiate simpatiją prezidentui?

– Kaip politikui, žmogui, visuomenės veikėjui – žinoma jaučiu, nors į jo režimą žiūriu kritiškai ir galbūt be to buvo galima apsieiti. Bet bet iš esmės tai jaučiu simpatiją, be abejo!

– Knygos išleidimo metai – 2011-ieji, tačiau pristatote ją likus kelioms dieoms iki Vasario 16-osios ir dar tokioje vietoje. Ar neapmaudu, kad, anot tyrimų, dauguma lietuvių dabar Nepriklausomybę išmainytų į ekonominę gerovę?

– Aš tuo nelabai noriu tikėti. Tyrimų anketoje turbūt klausimas ne taip suformuluotas buvo. Arba šiaip žmonės gal supykę ko nors buvo, kas nors premijų negavę.

O su knygos pristatymu išėjo atsitiktinai. Nepavyko taip, kaip buvo planuota, knyga išleista gerokai po Naujųjų, paskui buvo šalčiai.

– Gal taip ir geriau išėjo?..

– Gal ir gerai. Vis tiek švenčių proga žmonės visada atkreipia dėmesį, ką nusipirkti, ką padovanoti, o tokios šventės proga gal sugalvos draugams ar giminėms padovanoti tokią knygą.

– Žmonės knygos pristatyme smalsavo, ar grįš prezidentas į Lietuvą?

– Matot, mes vis tiek, matyt, turime dar viską įvertinti. Kaip tik tokia diskusija užvirė: galbūt dar veikia nepalankūs istorijos momentai, situacija jo grįžimui gal dar nepalanki, bet norėtųsi. Yra A.Smetonos gatvių, yra jo paminklas. Vienas tiktai. Kaune, prie buvusios prezidentūros. Yra tokios premijos už viso gyvenimo nuopelnus. Tai palauksime, kas iškels tokią idėją. Žurnalistai ir dabar jam gali statyti paminklą už svarbių leidinių redagavimą. Už tą jo šviečiamąją liniją – kultūrinimo, lietuvinimo. Čia klausimas retorinis, aš nežinau. Tauta nuspręs.

– O kaip dėl gandų apie A.Smetonos palaikų pargabenimą į Lietuvą?

– Girdėjau neoficialių gandų, kad buvo planų, bet nesusitarta. Šeima norėjo, kad jį palaidotų Katedros požemiuose, bet suprantate, čia atsiranda daug niuansų: Katalikų bažnyčia ir jos santykiai su vadovybe... (pasako tyliai tyliai.) Daug čia visko.

Lietuva dar ne tokia

Ričardas Garuolis, Lietuvos tautininkų sąjungos tarybos vadovas

„Esu tautininkas nuo 1992 metų, ir kiek yra bendrauta su A.Smetonos šeimos nariais, tai šeimos pozicija buvo tokia: jie perveš palaikus tik tada, kai Lietuva bus tokia, apie kokią A.Smetona svajojo. Ir, šeimos akimis, Lietuva dar nėra tokia, dar labai daug to sovietinio paveldo, tvaiko, palikimo negero, ir nenori, kad jų protėvis A.Smetona būtų spjaudomas gimtinėje tų, kurie kovojo prieš jo idėjas. Tautininkų sąjunga keletą kartų prašė, kad būtų puiki proga per tokias šventes nešti gėles, tačiau artimieji mano, kad Lietuva dar nėra tokia, kokia turėjo būti: gražesnė, geresnė.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min