TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Sovietų armijos vyrai ir moterys Antrajame pasauliniame kare: kaip buvo prarastas žmogiškumas?

N-18
Sovietų kariai įžengia į Lietuvą
Leidyklos „Briedis“ nuotr. / Sovietų kariai įžengia į Lietuvą
Šaltinis: 15min
0
A A

„Dešimt mūsų išprievartavome dvylikametę vokietę mergaitę. Bijojome tik, kad mūsų medicinos seselės nesužinotų – gėda“, – rašoma Svetlanos Aleksijevič knygoje, kurioje surinkti Antrojo pasaulinio karo moterų dalyvių prisiminimai apie karo baisumus.

Rašytojai laiškus siuntė ir savo istorijas pasakojo fronte tarnavę vyrai, tačiau pridėti jas sutrukdė cenzūra. Portalas gordonua.com pateikia dalį iš šių išgyvenimų, cenzūruotojų išmestų iš knygos „Kare be moteriško veido“.

„Aš šią naktį prabudau ... Tarsi kažkas šalia verkia ... Aš – kare ... Mes traukiamės. Kažkokia moteris prie Smolensko atidavė man savo suknelę. Galiu persirengti. Viena tarp vyrų. Kartais mūviu kelnes, o kartais persirengiu vasariška suknele ... Prasidėjo moteriškos bėdos. Anksčiau nei turėjo būti, matyt, dėl jaudinimosi.

Nuo apmaudo, nuo patirties. Kas bus ten, kur nueisime? Miegoti tenka prie krūmų, ant kelmų. Mūsų buvo tiek, kad miške vietos visiems neužteko. Mus tiek kartų jau pagavo, kad niekuo nebetikime... Kur mūsų aviacija? Kur mūsų tankai?

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių kapai
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių kapai

Miegoti tenka prie krūmų, ant kelmų. Mūsų buvo tiek, kad miške vietos visiems neužteko.

Viskas, kas skrenda virš galvų, šaudo – vokiečių. Tokia ir patekau į nelaisvę. Prieš tai man dar peršovė abi kojas... Gulėjau ir po savimi dariau... Nežinau, kaip sugebėjau ištverti naktį. Man gaila tų, kurie skaitys šitą knygą ir tų, kurie jos neskaitys.“

...

„Man priklausė budėti tą naktį... Užėjau į sunkiai sužeistųjų palatą. Guli sužeistas kapitonas. Dar prieš budėjimą mane įspėjo, kad jis šią naktį mirs... Neištemps iki ryto... Klausiu jo: „Na kaip? Gal galiu kažkuo padėti?“... Niekada nepamiršiu...

Jis staiga nusišypsojo tokia šviesia šypsena ir su kančia veide pratarė: „Atsisek chalatą... Parodyk man savo krūtis... Aš taip seniai nemačiau moters...“. Man pasidarė gėda ir aš kažką sumurmėjusi išėjau. Sugrįžau po valandos. Jis jau gulėjo negyvas. Su ta šypsena veide.“

...

„Išėjome apsidairyti ... Kur bepažvelgsi, visur vokiečiai. Nusprendėm: ryte veršimės su kova. Vis tiek mirsim, tai geriau jau mirkime kaudamiesi. Kovoje. Pas mus buvo trys merginos. Jos naktį atėjo pas tuos, kas galėjo... Ne visi, žinoma, buvo pajėgūs. Nervai, patys suprantat. Štai tokie reikalai...

Kadras iš „YouTube“/Serialo „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (Unsere Mütter, Unsere Väter) scena
Kadras iš „YouTube“/Serialo „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (Unsere Mütter, Unsere Väter) scena

Vis tiek mirsim, tai geriau jau mirkime kaudamiesi. Kovoje. Pas mus buvo trys merginos. Jos naktį atėjo pas tuos, kas galėjo...

Kiekvienas ruošėsi mirti.. Ryte likome tik septyni, nors buvo penkiasdešimt. Likę krito nuo vokiečių ginklų. Aš pamenu tas merginas su dėkingumu... Nei viena iš jų nebuvo gyvųjų gretose... Niekada jų nebesutikau.“

...

„Kažkas mus išdavė... Vokiečiai sužinojo, kur slepiasi mūsų partizanų būrys. Apsupo mišką iš visų pusių. Mus išgelbėjo pelkės, link kurių persekiotojai neužėjo. Ir technika, ir žmonės ten atsidūrė. Kelias dienas ar net savaitę mes stovėjome ten iki kaklo vandenyje.

Vaikas verkia, o persekiotojai su šunimis visai netoli... Jei išgirs, mums galas. Suprantat? Teko priimti sprendimą.

Su mumis buvo radistė, kuri neseniai pagimdė... Vaikas alkanas... Prašo krūties... Motina pati nevalgiusi, nebeturi pieno. Vaikas verkia, o persekiotojai su šunimis visai netoli... Jei išgirs, mums galas. Visiems. Trisdešimčiai žmonių... Suprantat? Teko priimti sprendimą.

Niekas iš vadovaujančių nenorėjo duoti įsakymo, motina pati susiprato. Ji panardino vaiką po vandeniu ir kurį laiką jį laik ... Vaikas nebeverkė... Nei garso... O mes negalėjome pakelti akių nei į motiną, nei vienas į kitą.“

RaBoe/Wikipedia nuotr./Vokiečių kariai prie sunaikinto sovietų tanko (1941 m. vasara)
RaBoe/Wikipedia nuotr./Vokiečių kariai prie sunaikinto sovietų tanko (1941 m. vasara)

...

 Mes juos paskerdėme kaip kiaules, po kąsnelį. 

„Kai paėmėme belaisvių vokiečių, pasivedėme juos į šalį... Jų nesušaudė, per lengva būtų jiems mirtis.

Mes juos paskerdėme kaip kiaules, po kąsnelį. Aš norėjau tai stebėti. Laukiau! Ilgai laukiau tos akimirkos, kol pamatysiu, kaip jiems iš skausmo sprogsta akys… Ką jūs apie tai išmanote?! Jie mano mamą ir seseris sudegino gyvas.“

...

„Prie Stalingrado buvo tiek žuvusiųjų, kad arkliai jų nebebijojo. Nustojo bijoti. Arklys šiaip bijo lipti ant mirusio žmogaus… Savus mes surinkome, o vokiečiai mėtėsi visur… Nušauti… Apledėję. Aš, šoferis, vežiau dėžę artilerijos sviedinių ir girdėjau kaip mašinos ratai traiško vokiečių kaukoles… Ir buvau laimingas.“

Vokietijos valstybės archyvo/wikimedia.org nuotr./Žuvusių miesto gyventojų kūnai prieš kremavimą
Vokietijos valstybės archyvo/wikimedia.org nuotr./Žuvusių miesto gyventojų kūnai prieš kremavimą

...

Dešimt vyrų išprievartavo vieną... Moterų neužteko, daugelis pabėgo nuo sovietų armijos, rinkomės jaunas. Mergaites…

„Ateinam… Pirmosios vokiečių gyvenvietės. Mes – šaunuoliai. Galiūnai. Ketveri metai be moterų. Vynas, užkanda. Užvertėme vokiečių mergaites ir… Dešimt vyrų išprievartavo vieną... Moterų neužteko, daugelis pabėgo nuo sovietų armijos, rinkomės jaunas. Mergaites…

Dvylikos, trylikos met … Jei rėkia ar mušasi, įgrūdame ką nors į burną. Jai skauda, o mums juokinga. Aš nesuprantu dabar, kaip taip galėjome. Vaikinas iš inteligentiškos šeimos… Bet tai buvau aš… Bijojome tik, kad mūsų merginos, mūsų medicinos seselės nesužinotų – gėda.“

...

„Po karo… Po karo žmogaus gyvybė nieko nebuvo verta. Duosiu vieną pavyzdį… Važiuoju po darbo vieną dieną, o šalia staiga pradėjo rėkti: „Laikykite vagį! Laikykite vagį! Mano rankinė“.

„Scanpix“ nuotr./Po bombardavimo Drezdeno gatvėse guli žuvusiųjų kūnai.
„Scanpix“ nuotr./Po bombardavimo Drezdeno gatvėse guli žuvusiųjų kūnai.

Autobusas sustoja. Jaunas karininkas išsiveda lauk berniuką, padeda jo ranką sau ant kelio ir – bam! – sulaužo per pusę.

Autobusas sustoja. Jaunas karininkas išsiveda lauk berniuką, padeda jo ranką sau ant kelio ir – bam! – sulaužo per pusę. Įlipa atgal. Važiuojame toliau. Niekas neužstojo berniuko, niekas neiškvietė milicininko ar daktaro.

O pas karininką visa krūtinė apkabinėta medaliais. Kai norėjau lipti savo stotelėje, jis iššoko ir padavė man ranką: „Praeikite, mergaite“. Toks galantiškas. Ak, bet tai vis dar karas. Visi – karo žmonės.“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min