Dabar populiaru
Publikuota: 2013 liepos 2d. 21:40

Stanislovas Rubinovas: Duobė ir SS (1943–1944)

Stansilovas Rubinovas.
Nuotr. iš S.Rubinobvo knygos „Miške ir scenoje“. / Stansilovas Rubinovas

Leidykla „Versus aureus“ išleido Kauno kamerinio teatro įkūrėjo ir meno vadovo Stanislovo Rubinovo knygą „Miške ir scenoje“ (Vilnius: „Versus aureus“, 2013. – 256 p.). S.Rubinovo gyvenimo istorija – kupina dramatiškų įvykių. Šiuose prisiminimuose gausu įdomių Lietuvos prieškario gyvenimo detalių iš autoriaus vaikystės, tragiškų karo įvykių fragmentų, pokario realybės, sovietinio laikotarpio absurdo. Peikiame kelias ištraukas iš S.Rubinovo knygos.

Duobė

Stojo vasara. Miške gyventi pasidarė lengviau.

Butvilas atnešė žinią, kad didelė dalis vokiečių armijos Rusijos gilumoje buvo apsupta ir paimta į nelaisvę ir kad rusai varo užpuolikus atgal. Gandai apie Hitlerio pralaimėjimus žadino viltį išlikti. „Dar keli mėnesiai, – sakėme, – gal pusė metų, ir viskas pasikeis.“

Mes ėmėme galvoti apie ateitį! Išgyventi ne dieną, ne dvi, o iki pat išvadavimo, iki „permainos“, kaip mes tada vadinome. Vitoldo Butvilo galvoje kilo nauja idėja. Jis pasiūlė mums pasislėpti po žeme. Jo manymu, bus ir šilčiau, ir saugiau.

Ištisas dienas mes gulėdavome ar sėdėdavome, o sutemus iškopdavome į paviršių. Naktį, kartais kas antrą, ateidavo mūsų gelbėtojas ir atnešdavo pavalgyti: duonos gabalą, virtų bulvių arba košės, butelį „arbatos“ su pienu.

Tolokai nuo kaimo miško gelmėje ant kalniuko mes išsikasėme duobę, uždengėme jos viršų plonais rąstais, apklojome velėna. Ant viršaus dar užvertėme didelį šakotą medį ir tokiu būdu įsirengėme žeminę. Ji buvo maždaug dviejų metrų ilgio, kiek daugiau nei metras pločio ir tiek pat gylio. Užteko vietos dviem gulėti ir sėdėti. Iš lauko puikiai užmaskuota, o į vidų galima patekti per siaurą angą, dengiamą lentele su velėna ir šakomis.

Visą šį darbą turėjome atlikti per vieną naktį. Sunkiausia buvo likviduoti iškastas žemes: nugabenti jas kuo toliau, nepaliekant pėdsakų.

Taip duobė tapo mūsų būstu ilgiems dešimčiai mėnesių.

Ištisas dienas mes gulėdavome ar sėdėdavome, o sutemus iškopdavome į paviršių. Naktį, kartais kas antrą, ateidavo mūsų gelbėtojas ir atnešdavo pavalgyti: duonos gabalą, virtų bulvių arba košės, butelį „arbatos“ su pienu, retais atvejais – truputį lašinių ar porą kiaušinių (gausi Butvilų šeima pati prastai maitinosi). Šį maistą reikėjo taupyti iki kito atnešimo. Bėda buvo ta, kad visi produktai tuojau pat imdavo pelyti, ir mes nuolat maitinomės pelėsiais. Gal todėl ir nesirgome jokiomis infekcinėmis ligomis?

Duobėje nebuvo šalta. Mes gulėjome ant šiaudų, apsikloję visokiais skudurais. Kojūgalyje stovėjo vienintelis rakandas: kibiras – mūsų tualetas.

Po žeme puikiai girdėdavosi žmonių balsai ir dar geriau – žingsniai. Butvilas, eidamas pas mus, iš tolo pakosėdavo, tai buvo ženklas: „nebijokite, savi“. O, kaip nekantriai mes laukdavome šitų garsų!

Tačiau pasigirsdavo ir kitų garsų, dėl kurių tekdavo gerokai padrebėti. Šis miškas nebuvo labai tankus, todėl žmonės kartais praeidavo pro pat mūsų slėptuvę. O kai atsirado grybų, vaikščiojimas pasidarė kasdienybe. Naktį kiek galėdami aplinkui nurinkdavome grybus, kad nebūtų pagundos naršyti šiame rajone.

Kartą grupė vyrų, eidami per mišką, stabtelėjo būtent prie mūsų duobės ir susėdo ant nuversto virš jos medžio. Jie keletą valandų trypė ant mūsų stogo, rūkė, gėrė, juokavo, o mes tuo tarpu nei gyvi, nei mirę meldėme Dievą, kad jie nenustumtų šakų ir velėnos ir neapnuogintų mūsų įrenginio.

Vieną vakarą išgirdome karvių mūkimą ir vaikiškus balsus. Piemenys kažkodėl ginė bandą per mišką. Staiga karvės sustojo prie mūsų slėptuvės ir ėmė ją uostinėti. Viskas aišku: jos užuodė šlapimą! (Karvėms žmogaus šlapimas – didelis skanėstas.) Vakarais kibiras būdavo pilnas. Berniukai niekaip negalėjo nuvaryti gyvulių toliau ir galiausiai susidomėję, kas gi taip traukia karves prie tos vietos, ėmė kasti žemes. Pamatę rąstus, vaikai žaibiškai pabėgo, palikę bandą.

Susirinkę daiktus pabėgome ir mes.

Reikėjo kuo greičiau įspėti Vitoldą, kad prie duobės gali būti pasala. Ačiū Dievui – suspėjome.

Tą pačią naktį kitame miške, dar toliau nuo kaimo, įsirengėme panašią duobę. Šį kartą pasirinkome tankesnę vietą, kad jokios karvės ar kiti gyvuliai mūsų nedemaskuotų.

Šioje duobėje tūnojome neilgai.

Kitą dieną mūsų buvusią duobę vokiečiai išdraskė granatomis.

Kažkoks vyriškis rinko miške žabus. Pastebėjęs vienoje vietoje daug sausuolių, ėmė įnirtingai traukti juos ir užkabino velėną, dengiančią liuko dangtelį. Pakėlęs jį, išvydo mūsų kojas. Jis riebiai nusikeikė ir rėkdamas pabėgo. Suprantama, dingome ir mes.

Kitą dieną mūsų buvusią duobę vokiečiai išdraskė granatomis.

Po kurio laiko mes apsigyvenome dar vienoje duobėje. Sakoma, trečias kartas nemelavo: taip, šitos slėptuvės niekas nerado, ji išliko sveikutėlė ir pokario laikais.

Štai ir dar viena žiema. Pasnigo. Duobėje nešalta, tačiau atsirado nenumatytų problemų. Kiekvienas maisto atnešimas, o ir mūsų išėjimas į paviršių buvo paženklintas sunkiai sunaikinamais pėdsakais sniege. Todėl kartais po keletą parų tekdavo kęsti alkį ir troškulį, neturint galimybės palikti slėptuvę, pajudėti, atlikti gamtinius reikalus. Mes kaip išganymo laukėme, kad pasnigtų, nes miško tankmėje, net esant stipriam vėjui, nepustė.

Dešimt mėnesių duobėje – ištisa mano gyvenimo epocha. Dešimt mėnesių gulomis (man buvo 13 metų), be dienos šviesos. Juk iš duobės išeidavome, jei tai buvo įmanoma, tik naktimis, o į vidų šviesa patekti negalėjo. Duobėje trūko oro (uždegtos balanos liepsnelė nyko). Mus kankino šlapimo ir nepraustų kūnų smarvė, votys, utėlės, nušalusių galūnių skausmai.

Vieną naktį Butvilas atvedė pas mus nepažįstamą merginą, žydę, ir liepė laikinai ją priglausti. Vardą jos pamiršau, žinau tik, kad tuo metu ji buvo 19 metų, kad neteko tėvų ir visų artimųjų, kurie buvo nužudyti jos akivaizdoje, o pati pabėgo iš sušaudymo vietos.

Mergina porą savaičių gyveno su mumis. Dabar jau vietą, orą ir netgi kibirą teko dalintis trims. Jai būnant atmosfera mūsų būste pasidarė slogi. Dar labiau trūko oro, gulėti galima buvo tik ant šono.

Nauja gyventoja buvo niūri, visiškai nebendravo su mumis, į klausimus neatsakinėjo. Patekti pas partizanus ir keršyti – vienintelis merginos tikslas.

Kai ji išėjo, savo duobėje pasijutome komfortiškai.

(Kaip čia neprisiminsi žinomos istorijos apie nelaimingą skurstantį žydą, kuris pasiskundė rabinui, kad jau nebeturi jėgų gyventi mažame kambarėlyje su gausia šeima. Tada rabinas liepė į tą kambarį dar susinešti vištas.

– Na, kaip? – po kelių dienų paklausė rabinas.

– Dar blogiau, – atsakė nelaimingasis.

– Atsivesk dar ožką, – pasakė rabinas.

 Kai žydas pareiškė, kad pasidarė dar sunkiau, rabinas liepė apgyvendinti ten ir karvę.

– Na, kaip? – po kažkiek laiko paklausė rabinas.

Išgirdęs begalines aimanas rabinas leido visus gyvulius grąžinti atgal. Žydas pasidarė laimingas.)

Laikas duobėje slinko lėtai ir nuobodžiai. Gulėti ant nugaros, ant vieno, ant kito šono, atsisėsti, atsiklaupti – visi galimi fiziniai pratimai. Pora blausių šviesos spindulėlių pro orui įeiti angas, vis tas pats nesikeičiantis vaizdas. Šalta smėlėta žemė (duobės sienos) ir nugulėti šiaudai – štai ir visi pojūčiai.

Paskutinį kartą skaičiau knygą, t. y. mačiau spausdintą žodį prieš pustrečių metų, aname nerealiame gyvenime: šiltame, šviesiame bute. Tada ir pasibaigė mano mokslai – pradinis keturių skyrių išsilavinimas lenkiškoje mokykloje.

Paskutinį kartą skaičiau knygą, t. y. mačiau spausdintą žodį prieš pustrečių metų, aname nerealiame gyvenime: šiltame, šviesiame bute. Tada ir pasibaigė mano mokslai – pradinis keturių skyrių išsilavinimas lenkiškoje mokykloje. Duobėje ėmiau „atrajoti“ perskaitytas knygas, bandžiau prisiminti daugybos lentelę, kadaise išmoktas eiles. Kūriau alegoriškus eilėraščius, pasakojau mamai visokias išgalvotas istorijas.

Mano motina nuogąstavo, kad pati gimnazijoje nepakankamai gerai mokėsi ir negali dabar tinkamai manęs lavinti. Tačiau ji stengėsi, kiek galėjo: mokė mane rusų kalbos, deklamavo Aleksandro Puškino, Sergejaus Jesenino, Aleksejaus Kolcovo eiles, primirštas vietas pakeisdama skiemenimis „tata tata rata ta“, pasakojo Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Viktoro Hugo knygų siužetus, citavo Cicerono kalbas, lotynų sentencijas, ji dainuodavo romansus ir operų arijas taip, kaip jai atrodė, kad jos turi skambėti. Aš ir dabar prisimenu eilėraščius su tais pačiais nukrypimais, išmoktus ten, duobėje.

Ir dar motina pasakojo apie Johaną Volfgangą Gėtę ir Frydrichą Šilerį, Johaną Sebastianą Bachą, Liudviką van Bethoveną ir Johanesą Bramsą. Ji sakė, kad vokiečių tauta davė pasauliui didelę kultūrą.

Tuo patikėti aš negalėjau.

SS (1944-ųjų kovas)

Dabar niekaip negaliu prisiminti, dėl kokios priežasties tada neilgam buvome palikę duobę ir apsigyvenome Butvilų klojime. Gal pėdsakai sniege ryškiai matėsi ir reikėjo palaukti, kol pradės snigti ar bent pustyti, gal šiaip mums buvo leista pailsėti žemės paviršiuje.

Aš pabudau paryčiui nuo keisto nerimo. Šuo tyliai inkštė (karo metu, kaip jau minėta, Baltarusijoje šunys nelojo). Išsiropščiau iš šieno ir pribėgau prie klojimo vartų. Buvo šviesi naktis. Pro skyles lentose gerai matyti kaimo kelias. Kaip košmariškame sapne pamačiau privažiavusį dengtą karinį sunkvežimį ir iš jo lipančius esesininkus charakteringomis juodomis uniformomis. Jų buvo daug. Sušukęs pažadinau motiną. Čiupom savo daiktus ir akimirksniu išdūmėme pro vartus.

Bėgome basi per sniegą miško link. Iki jo buvo apie porą šimtų metrų. Keista, bet vokiečiai ilgai mūsų nepastebėjo. Kai liko iki miško 20–30 metrų, prapliupo automatų serijos.

Bėgome basi per sniegą miško link. Iki jo buvo apie porą šimtų metrų. Keista, bet vokiečiai ilgai mūsų nepastebėjo. Kai liko iki miško 20–30 metrų, prapliupo automatų serijos. Kulkos zvimbė, draskė medžius, mes bėgome griuvinėdami ir šiaip ne taip pasiekėme tankmę. Ten pasijutome saugiau: žinojome, kad vokiečiai į mišką nekiša nosies.

Tik tada bandėme apsiauti. Tai padaryti buvo labai sunku, nes nuo šalčio nejutome nei rankų, nei kojų. Dar viena bėda: mano motina visiškai negalėjo atsistoti. Nuo streso ji nebevaldė kojų. Ką daryti? Juk reikia eiti. Aš suradau didelę medžio šaką ir paguldęs ant jos motiną tempiau per mišką. Tokiu būdu tik kitą naktį pavyko mums pasiekti duobę.

Butvilas atėjo pas mus dar vėliau: trečią ar ketvirtą naktį. (Savaime suprantama, jog visą šį laiką mes badavome.) Jis papasakojo, kad vokiečiai darė kratas beveik visame kaime. Jie nesuprato, iš kur mes išbėgome. Tačiau jų atvažiavimo priežastis buvo visai kita. Kokia – neaišku.

Butvilų šeima, kuri nežinojo, kad mums pasisekė pabėgti, tuo metu išgyveno ne per geriausias savo gyvenimo akimirkas.

Nuo šiol mus lankydavo gana retai. Iš karto atnešdavo didesnį kiekį maisto: duonos, virtų bulvių, baltintos „arbatos“. Visa tai akimirksniu supelydavo, ir mes maitindavomės grynais pelėsiais. Naktimis išlipusi iš duobės mano mama iš naujo mokėsi vaikščioti. Ji griuvinėjo, verkdama kėlėsi – kojos visai neklausė.

Butvilas pasakojo, kad pasklido gandas apie paslaptingą moterį su berniuku, kuriuos neva matydavo tai šen, tai ten... Vokiečiai Astrave iškabino plakatą, kuriame paskelbta solidi suma už mūsų pagavimą. Seniūnas Vasilevskis – Boliučekas – ėmė dar uoliau šmirinėti.

Slapstytis šiame rajone pasidarė labai pavojinga, ir mes su savo gelbėtoju pradėjome aptarinėti galimus variantus.

Žmonės pasakojo, kad Svirio rajone rusų partizanai užėmė kelis kaimus, ir vokiečių tvarka ten nebegalioja. Jeigu pavyktų iki ten nusidanginti, būtume išgelbėti.

Mums reikėtų įveikti apie 50 kilometrų, tačiau mama negalėjo žengti nė žingsnio.

Trys dienos (1944-ųjų liepos 1–3 d.)

Nerimą kelianti tyla. Nė vieno šūvio. Eidami į rytus mes pasiekėme Smurgainius (Smorgoń). Į miestą, suprantama, neiname. Bandom suprasti, kas vyksta.

Staiga iš už horizonto išniro kelios dešimtis juodų lėktuvų ir nedideliu aukščiu kaukdami ėmė lėkti mūsų link. Iš už to paties horizonto pasipylė ugnies škvalas, lydimas nežmoniško kauksmo ir gaudesio. Čia pat sproginėjo sviediniai. Viskas paskendo juoduose dūmuose ir dulkėse. Supratome: rusų armija daužo vokiečius. Mes atsidūrėme epicentre, pačioje fronto linijoje. Ir, nors natūraliai buvo baisu, džiaugsmas gožė baimės jausmą.

Vakare šūviai ir sprogimai nutolo ir atrodė, kad jau viskas baigta – fronto banga persirito. Mes drąsiai nuėjome pas žmones į artimiausią sodybą. Kaimiečiai džiaugėsi, kad praūžęs frontas nesudegino jų trobesių. Mus pavalgydino ir apnakvino.

Pirmą kartą per trejus metus miegojome ramiai, tikėdami, kad rytas, kuris išauš, bus laisvės rytas ir kad visi baisumai jau praeity. Pagaliau...

O iš ryto, kaip ir dera tikros tragedijos žanrui, atsitiko štai kas.

Į trobą įsiveržė du ginkluoti vyrai. Iš uniformos (dalinės) galima buvo suprasti, kad tai fašistų „policajai“. Kalbėjo nerišliai, buvo girti, irzlūs, pikti. Labiausiai kibo prie manęs: porą kartų užsimojo mušti šautuvo buože, bet nesudavė, o paskui liepė man eiti su jais į kiemą. Motina puolė ginti, bet gavo smūgį šautuvu į krūtinę ir pargriuvo.

Mane išvedė.

Kieme šiurkščiai pristūmė prie medžio ir pririšo prie jo virve. Negalėjau pajudėti. Tada vienas jų atsitraukė nuo manęs maždaug per dešimt žingsnių, pakėlė šautuvą ir ėmė taikyti man į galvą. Nuaidėjo šūvis.

Kieme šiurkščiai pristūmė prie medžio ir pririšo prie jo virve. Negalėjau pajudėti. Tada vienas jų atsitraukė nuo manęs maždaug per dešimt žingsnių, pakėlė šautuvą ir ėmė taikyti man į galvą. Nuaidėjo šūvis. Kulka sudraskė medžio žievę, stipri oro srovė trenkė man į veidą. Antras šūvis – kulka pataikė į medį iš kitos pusės... Dar šūvis, dar... Aš žiūrėjau į vamzdį plačiai atvertomis akimis, kaskart mačiau blykstelėjimus, jutau smūgius į medį ir žinojau: kai šito nepajusiu – bus po visko. Galiausiai pasigirdo sausas trakštelėjimas – pasibaigė šoviniai. „Policajai“ paliko mane ir išėjo.

Aš išsivadavau ir svyruodamas kaip girtas nuėjau į trobą. Motina pasitiko ant slenksčio ir ilgai žiūrėjo man į veidą.

– Tave sušaudė? – dalykiškai paklausė.

– Ne, – taip pat rimtai atsakiau.

Ir tik suvokęs visą klausimo ir atsakymo absurdą ėmiau garsiai juoktis. Juokiausi, kol apsiverkiau. Aš verkiau, verkiau garsiai kūkčiodamas, gal pusę valandos, gal valandą, negalėdamas nustoti.

Šitaip aš gyvenime daugiau niekados neverkiau.

Žydmergė

1955-aisiais, dar būdamas studentas, susipažinau su Lietuvos radijo diktore aktore Regina Sakalauskaite, kuri netrukus tapo mano žmona. Ji žinojo mano istoriją. Pasakojau aš, pasakojo mano mama: apie gyvenimą miške, apie duobę, apie žmones, kurie mus gelbėjo.

Sykį Regina atėjo pas mane į konservatoriją. „Žydmergė!“ – jai einant koridoriumi pavymui nuskambėjo užgaulus epitetas. Deja, tai pasakė ne kokie nors pašlemėkai, o mano draugai, talentingi studentai, kuriuos aš labai gerbiau.

Regina juokavo, jog kadaise čigonė jai „išvaražijo“ meilę žydui. Tačiau viskas nebuvo taip paprasta ir lengva. Ji slėpė nuo savo tėvų tikrąją mano tautybę. Reginos tėvai buvo „pabažni“ žmonės ir normalūs antisemitai: nemėgo žydų vien už tai, kad šie žydai. Tad kaip galėjo leisti dukrai ištekėti už žydo ir gyventi nuodėmėje, be Bažnyčios? Kartkartėmis vis atsirasdavo „gerų žmonių“, kurie pranešdavo Reginos tėvams tiesą, todėl kiekvieną kartą, kai ji aplankydavo gimtuosius namus Radviliškyje, tekdavo neigti naujus gandus apie mano kilmę.

Sykį Regina atėjo pas mane į konservatoriją. „Žydmergė!“ – jai einant koridoriumi pavymui nuskambėjo užgaulus epitetas. Deja, tai pasakė ne kokie nors pašlemėkai, o mano draugai, talentingi studentai, kuriuos aš labai gerbiau.

Taip, aš buvau (ir tebesu) tuo klausimu pernelyg jautrus.

O, kaip aš pavydėjau Benjaminui Gorbulskiui, kuris prisistatinėdavo: „Žydas, kuris rašo lietuvišką muziką“. Jis mokėjo su humoru reaguoti į antisemitinę repliką ir šmaikščiai ją atremti.

Bet jis neišgyveno holokausto!

Penktasis punktas

„Tegyvuoja didžioji Tarybų Sąjungos tautų draugystė!“ Toks buvo vienas pagrindinių sovietmečio lozungų. Apie tautų draugystę skambėjo himno eilutės, „Tautų draugystės“ fontanas puošė svarbiausią šalies parodą, apie tautų draugystę kasdien kalbėjo radijas, rašė spauda.

Tačiau visi gerai žinojo: nors „visos tautos lygios“, kaip buvo deklaruojama, yra ir lygesnių. Žinojome taip pat, kad yra ne visai gerų ar visai negerų tautybių.

Šalyje, „kur taip laisvai kvėpuoja žmogus“ tvyrojo antisemitizmas. Valstybinis!

Šalyje, „kur taip laisvai kvėpuoja žmogus“ tvyrojo antisemitizmas. Valstybinis!

Pokario Sovietų Sąjungoje ir vėliau buvo ribojamos galimybės įsidarbinti žydui. Komunistų partijos vadovaujamuose organuose, diplomatinėse tarnybose, saugume, teismuose ir prokuratūroje beveik neliko žydų. Anketose, be kurių negalima buvo įsidarbinti, penktasis punktas – tautybė – lėmė viską.

Stalino laikais vykdavo ideologinės kampanijos, kurios dažnai baigdavosi represijomis: prieš „netikrus mokslus“ – kibernetiką, genetiką, sociologiją; prieš „šmeižikišką“ literatūrą; prieš formalizmą mene ir t. t.

Atsirado toks laikraštinis žanras – feljetonas. Pagrindinis partijos organas – Maskvos dienraštis „Pravda“, kiti spaudos lyderiai ėmė nuosekliai demaskuoti „kenkėjus“. Feljetonuose spausdino jų pavardes. Šios nekėlė abejonių.

Ne, žodžio „žydas“ nerašė. Tik pavardes... Išvadas pasidaryk pats!

Tada mes sužinojome, kad daugelis garsių pavardžių – pseudonimai. Laikraščiai atskleisdavo tikrąsias.

Sovietiniai ideologai paskelbė kovą „kosmopolitams“. Išaiškėjo, jog nemaža mūsų mylimų rašytojų, talentingų mokslininkų – kosmopolitai. „Žmonės be tėvynės“. „Bezpačportnyje brodia­gi.“ Ir vėl pavardės, pavardės... Žodis kosmopolitas tapo žodžio žydas pakaitalu.

1952-ųjų gruodį visą Sovietų Sąjungą sudrebino oficialus pranešimas, jog demaskuotas baisus sąmokslas prieš šalies vadovybę ir asmeniškai prieš „didįjį Staliną“. Neva Kremliaus ligoninės gydytojai nuosekliai nuodijo komunistų partijos vadus, politbiuro narius. „Paaiškėjo“, kad jie nužudė Rašytojų sąjungos pirmininką, proletarinį rašytoją Maksimą Gorkį, Centro komiteto sekretorių Andrejų Ždanovą. Jie falsifikavo ligos istorijas, sąmoningai klastojo diagnozes.

„Ubijcy v belych chalatach“ („Žudikai baltais chalatais“). Akademikai, profesoriai, įžymybės. Ir vėl tautybė neįvardyta, tik pavardės...

Dauguma žymiosios Kremliaus ligoninės šulų, akademikų buvo įkalinti, ir tuojau, kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, ši kampanija prasidėjo visoje šalyje. Žydų tautybės gydytojus nušalino nuo vadovaujamų postų, kai ką atleido, o kai ką suėmė. Savaime suprantama, kad propagandos paveikti paprasti žmonės ėmė paniškai bijoti žydų gydytojų.

Žydas su švirkštu rankose! Kas galėjo būti baisiau?

Mano geras pažįstamas jaunas felčeris dirbo vienoje laboratorijoje, darė rentgeno nuotraukas. Tą nelemtą dieną į laboratoriją atvedė kelerių metų mergaitę, kuriai reikėjo padaryti rentgenogramą. Įėjus į kabinetą ir išsigandusi tamsos mergaitė staiga sušuko. Akimirksniu į kabinetą įsiveržė žmonės.

– Jis norėjo tave išžaginti?

– Taip, – pralemeno mergaitė. Ir to pakako, juk jis buvo žydas – „žudikas baltu chalatu“.

Po poros dienų vaikinas nusišovė. „Tik taip galiu įrodyti savo nekaltumą“, – parašė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gyvenimas

Valstybė nusprendė geriau už Valentiną žinanti, kuo jai gydytis: moteris jaučiasi bandomuoju triušiu

Aktualu

A.Juozaičio politinio judėjimo pristatyme – kandidato grūmojimai neoliberalizmui

Tiesiogiai Aktualu

TS-LKD prezidentiniuose debatuose V.Ušackas dūrė: „Partijos vadovybė pasirinkusi Ingridą“

Pasaulis kišenėje

Unikali Lietuvos vieta, kurios turėtų pavydėti visa Europa

Aktualu

Kauniečių šeimą išardė praeivio skambutis: atėmė vaikus dėl pliaukštelėjimo per ranką

Aktualu

Tomas Viluckas: Skausminga istorija rašoma Ukrainoje

Vardai

Milžinas ir coliukė: kalnu pramintas „Sostų karų“ aktorius vedė savo mylimąją

Aktualu

VMVT pareikalavo „Maisto banko“ nedalinti iš „Pontem“ pirktų vištienos konservų

„Skrieja kamuolys“: stadiono miražas, „Sūduva“ ir „Žalgiris“, „Panevėžys“, J.Mourinho, J.Lopetegui, Milanas ir Miunchenas

Aktualu

Gausios ugniagesių pajėgos Kaune gesina buvusio Radijo fabriko sandėlį

15min iš Berlyno Kultūra

Ką būtinai norėjo papasakoti Florianas Illiesas apie 1913-uosius

15min recenzija Kultūra

MO startas: nuo dėmesio buMO iki nuoboduMO

Verslas

Paskutinė laida: „Small Planet Airlines“ sustabdė pilotų-kadetų mokymo programą

Aktualu

Ugniagesiai gelbėtojai perspėja: pajūryje vėjo gūsiai gali siekti 24 metrus per sekundę

Aktualu

Už triukšmingą vakarėlį Telšių politikus nubaudusi policija: „Įstatymai galioja visiems“

24sek

Lauktas sugrįžimas – Chrisas Krameris padės „Rytui“ Europos taurėje

Vardai

Dominyko Vaitiekūno mama: „Reikia užkirsti kelią viduramžius primenančių homoseksualių vaikų „gydymui“

Deuce

WTA finalai: „US Open“ čempionių dvikovą laimėjo Sloane Stephens

Aktualu

Namo nepatekusi kaunietė šaukėsi gelbėtojų: bute – apsvaigę ir sąmonės netekę 17-mečiai

Gazas

Įvertino Kauno pėsčiųjų perėjas: „rombais“ pažymėtose vietose – nė vienos nelaimės

Naujienos

Gyvenimas

Valstybė nusprendė geriau už Valentiną žinanti, kuo jai gydytis: moteris jaučiasi bandomuoju triušiu

Aktualu

A.Juozaičio politinio judėjimo pristatyme – kandidato grūmojimai neoliberalizmui

Tiesiogiai Aktualu

TS-LKD prezidentiniuose debatuose V.Ušackas dūrė: „Partijos vadovybė pasirinkusi Ingridą“

Pasaulis kišenėje

Unikali Lietuvos vieta, kurios turėtų pavydėti visa Europa

„Ginčas“ dėl meilės „Žalgiriui“: kurie žaidėjai nepateisina Šaro lūkesčių?

Aktualu

Kauniečių šeimą išardė praeivio skambutis: atėmė vaikus dėl pliaukštelėjimo per ranką

Aktualu

Tomas Viluckas: Skausminga istorija rašoma Ukrainoje

Vardai

Milžinas ir coliukė: kalnu pramintas „Sostų karų“ aktorius vedė savo mylimąją

Aktualu

VMVT pareikalavo „Maisto banko“ nedalinti iš „Pontem“ pirktų vištienos konservų

Aktualu

Gausios ugniagesių pajėgos Kaune gesina buvusio Radijo fabriko sandėlį

15min iš Berlyno Kultūra

Ką būtinai norėjo papasakoti Florianas Illiesas apie 1913-uosius

Aktualu

Ugniagesiai gelbėtojai perspėja: pajūryje vėjo gūsiai gali siekti 24 metrus per sekundę

„Skrieja kamuolys“: stadiono miražas, „Sūduva“ ir „Žalgiris“, „Panevėžys“, J.Mourinho, J.Lopetegui, Milanas ir Miunchenas

15min recenzija Kultūra

MO startas: nuo dėmesio buMO iki nuoboduMO

Verslas

Paskutinė laida: „Small Planet Airlines“ sustabdė pilotų-kadetų mokymo programą

24sek

Lauktas sugrįžimas – Chrisas Krameris padės „Rytui“ Europos taurėje

Vardai

Dominyko Vaitiekūno mama: „Reikia užkirsti kelią viduramžius primenančių homoseksualių vaikų „gydymui“

Aktualu

Už triukšmingą vakarėlį Telšių politikus nubaudusi policija: „Įstatymai galioja visiems“

Deuce

WTA finalai: „US Open“ čempionių dvikovą laimėjo Sloane Stephens

Aktualu

Namo nepatekusi kaunietė šaukėsi gelbėtojų: bute – apsvaigę ir sąmonės netekę 17-mečiai

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min