Įžangą jai parašęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tvirtina, kad „ši knyga bus svarus indėlis istorinei tiesai įtvirtinti, kai ta tiesa tampa nešvarios politikos ir aiškaus falsifikavimo objektu“, rašoma lenkų tinklalapyje wiadomosci.pl.
Kaip nurodo S.Drožinas, apskritai galima „teigti, jog Lenkiją ir hitlerinę Vokietiją nuo 1934 iki 1938 metų siejo labai tvirti partneriški saitai“.
„Lenkija, panašiai kaip ir Vokietija, tuo metu jautėsi kaip „šalis be erdvės, o jos užsienio politika buvo nukreipta į savo žemių išplėtimą, pirmiausiai Rytuose, kitaip tariant SSRS sąskaita“, – rašoma knygoje.
S.Drožino nuomone, Lenkija labai rimtai kėlė Vokietijai jos buvusių kolonijų perdavimo klausimą, be to, norėjo visiškai atsikratyti savo žydų tautybės piliečių, perkeliant juos, pavyzdžiui, į Madagaskarą, prieš tai atimant jų turtą.
Rusų mokslininkas teigia, kad „Lenkijos vyriausybė nuosekliai vykdė žydų teisių apribojimo politiką ekonominiame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime“.
„1937 metais Lenkijos delegacija apsilankė Madagaskare, kuris tuo metu priklausė Prancūzijai, ir siekė išsiaiškinti, ar sala tinka priverstiniam žydų apgyvendinimui“, – nurodo S.Drožinas.
Pasak jo, „po Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje antisemitinės nuotaikos dar labiau išryškėjo, o Lenkijos katalikų bažnyčios primas kardinolas Stefanas Wyszynskis vienareikšmiškai siūlė žydams išvažiuoti į Palestiną“.
Rusų istoriko nuomone, „tarpukario Lenkijos UR ministras pulkininkas Jozefas Beckas ir kiti lenkų karinės chuntos nariai mažai kuo skyrėsi nuo Jozefo Pilsudskio, o J.Beckas Europoje buvo laikomas girtuokliu ir patauška“.
Šios knygos, kurioje S.Drožinas, išdėstė savo tezes, redaktoriai yra profesorė Natalija Naročnickaja, kuri priklauso Rusijos prezidento Dimitrijaus Medvedevo sudarytai komisijai, siekiant užkirsti kelią istorijos falsifikavimui Rusijos atžvilgiu ir buvęs SSKP CK užsienio skyriaus vedėjas Valentinas Falinas.
