Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2012 04 13, 22:11

„Titanikas“: garsiausiame pasaulio laive nuskendo trys lietuviai

Jo pamėlusį kūną ištraukė iš Atlanto gniaužtų. Identifikavo – lietuvis. Trečios klasės keleivis. Pririšo svarmenis prie galūnių, užklijavo numerį ir amžiams paleido į vandenyno gelmes – neužteko karstų pargabenti palaikams.
„Titaniko“ griaučiai
„Titaniko“ griaučiai / Anatolijaus Sagelavičiaus nuotr.

Naktį iš balandžio 14-osios į 15-ąją sukaks šimtas metų, kai nuskendo garsiausias pasaulyje laivas „Titanikas“. Prieš šią sukaktį Lietuvos knygynuose pasirodė žurnalisčių Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lowell knyga „Titaniko“ lietuviai“. Knygos autorės išsiaiškino, kad „Titaniko“ lietuviai buvo keturi – trys keleiviai ir gelbėti skęstančiuosius pasišovęs kito laivo kapitonas.

Paskatino atradimai ir šimtmetis

Gerdą ir Vaidą rašyti knygą paskatino artėjantis tragedijos šimtmetis. Gerda „Titaniku“ domėjosi jau seniai. Supratusi, kad viena neaprėps tiek informacijos, pakvietė prisijungti buvusią bendrakursę Vaidą. Vaida gyvena Amerikoje, todėl galėjo naršyti archyvus. Ją suintrigavo faktas, jog Lietuvoje šia tema nebuvo domėtasi.

Gerda irgi gyvena ne Lietuvoje – Austrijoje, taigi daugiausia knygos autorės bendravo internetu naktimis: pasiskirstydavo, kuri ko ieškos, ir klijuodavo įvykius kaip mozaiką – iš gabaliukų.

Amerikoje „Titaniko“ tema išnagrinėta iki smulkmenų, knygų išleista tūkstančiai, todėl žurnalistės labai atsargiai rinkosi, kuriais autoriais gali remtis.

„Seniau knygas leisdavo išgyvenusieji katastrofas, o dabar – jų sūnaus draugo kaimynas. Tai nebūtinai šlovės siekimas – ir lietuvių istorijas narpliodamos patyrėme, kad giminei tai vos ne reikšmingiausias įvykis. Norisi būti legendos dalimi. Informacija perduodama iš lūpų į lūpas, hiperbolizuojama ir jos patikimumas jau atskiestas“, – „15min“ sakė knygos „Titaniko“ lietuviai“ autorės.

Kunigas nebandė gelbėtis

Juozas Montvila
Juozas Montvila

Daugiausia žinoma apie „Titaniko“ lietuvį kunigą Juozą Montvilą. 27-erių kunigas buvo kilęs iš Marijampolės, baigė Seinų gimnaziją. 1912-aisiais Lietuva buvo okupuota Rusijos, o caras draudė teikti sakramentus unitams, kurių apeigos buvo stačiatikių, bet jie pripažino Romos popiežiaus valdžią.

Kunigas Juozas – ar dėl nepatyrimo, ar dėl jaunatviško maksimalizmo – pakrikštijo unitų kūdikį, o senukui suteikė paskutinį patepimą. Taip užsitraukė valdžios nemalonę ir jo kaip kunigo veikla buvo suvaržyta. Kunigo brolis Petras gyveno Niujorke. Laiške užsiminė, kad Juozas galėtų atvažiuoti lietuvių išeiviams patarnauti, kol nuslūgs carinės valdžios įniršis. Kunigas išsiruošė kelionėn. Iš pradžių per Vokietiją į Londoną, ten apsistojo pas kunigą Matulaitį. Šis paskolino pinigų, ir J.Montvila nusipirko antros klasės bilietą į „Titaniką“. Regis, šį laivą pasirinko dėl saugumo ir tikimybės, kad išvengs jūros ligos, nes tokio dydžio laive neturėjo supti.

Kiek žinoma, lemtingąją naktį kunigas J.Montvila buvo bibliotekoje – priiminėjo žmones, klausė jų išpažinčių, laimino ir nė nebandė pasinaudoti galimybe patekti į gelbėjimosi valtį. Manoma, kad lietuvis kunigas su laivu nugrimzdo į dugną. Jo palaikai nerasti.

Norėjo paskelbti šventuoju

„Titaniku“ iš viso plaukė 8 kunigai. Skyrėsi jų apranga ir laikysena, ir liudininkai juos visus mini. Nė vienas iš jų net nebandė gelbėtis – atsidėjo tarnystei ir aukojo savo gyvybes dėl kitų. Dėl didvyriškos laikysenos J.Montvilą 1985–1986 m. net bandyta paskelbti šventuoju, tačiau byla atsidūrė Vatikano stalčiuose. Anot lietuvių dvasininkų, pristigo įrodymų, kad žmonės jam melsdamiesi sulaukė stebuklų.

Amerikoje Juozo brolis Petras išleido apie jį knygą. Dar gyva Petro dukra Teresa vis teberašo laiškus Vatikanui dėl dėdės paskelbimo šventuoju ir neketina pasiduoti.

Iš „Titaniko“ ištrauktų daiktų sąraše yra ir lietuviška kunigo knyga, kurią jis ketino išleisti Amerikoje.

Palaikus ištraukė ir nuskandino

Eliezeras Gilinskis
Eliezeras Gilinskis

Eliezeras Gilinskis – antrasis lietuvis, keliavęs „Titaniku“. 22-ejų vaikinas buvo kilęs iš didelės šeimos Ignalinoje. Nusprendė geresnio gyvenimo ieškoti Amerikoje. Buvo labai nagingas šaltkalvis ir spynų meistras, Amerikoje ketino atidaryti spynų fabriką, o prasigyvenęs – pasikviesti visą šeimą. Tačiau Eliezero svajonės baigėsi „Titanike“. Jo, vienintelio iš lietuvių, kūną rado gelbėtojai. Pamatę, kad Eliezeras – trečios klasės keleivis, palaikų į krantą neplukdė, o pririšo svarmenis, kad neplūduriuotų, ant kūno uždėjo numerį „47“ ir įmetė atgal į vandenyną.

Gelbėjimo laivas neturėjo pakankamai karstų ir balzamavimo skysčio, niekas nesitikėjo, kad ištrauks tiek žmonių. Kiekvieną kūną ištraukdavo, identifikuodavo, žmonių daiktus sudėdavo į maišelį, kurį pargabens artimiesiems, o daugumą kūnų, jei jie priklausė ne pirmos klasės keleiviams, nuskandino.

Po nelaimės buvo įkurtas „Titaniko“ pašalpų fondas, iš kurio nuskendusiųjų giminaičiams kaip kompensacija buvo pervedama po 130 svarų sterlingų (tada tai buvo labai dideli pinigai). Be to, prieš išplaukdamas šaltkalvis Eliezeras buvo išsipirkęs gyvybės draudimą – būtent tai padėjo Lietuvos žydų litvakų šeimai išbristi iš skurdo. Vienas giminaitis pasakojo, kad pinigų buvo tiek daug, jog Lietuvą 1915 metais okupavus vokiečiams, o Rusijoje po poros metų bolševikams įvykdžius perversmą, niekam nebetinkančiais banknotais visą lauko tualetą išklijavo. 

Lietuvis slėpė tapatybę

Trečiasis lietuvis – Simas Baniulis, keliavo kaip įgulos narys. Buvo kilęs iš Sūduvos, neturėjo ir trisdešimties metų. Bėgo nuo carinės valdžios, nes nenorėjo atlikti rekrūtų prievolės kariuomenėje, todėl plaukė pasivadinęs kitu vardu ir pavarde. Kokiu – nežinoma.

Prieš tai mokėsi jūrininkų mokykloje Liverpulyje, tikriausiai dėl to ir pateko į „Titaniko“ įgulą. Su laivu ir nuskendo. Nepavyko rasti nei jo palaikų, nei giminaičių. Gerda ir Vaida iškėlė hipotezę, kad Simo palaikai galėjo būti ištraukti ir palaidoti kartu su kitų įgulos narių kūnais Halifakso kapinėse.

Atsisakė kapitono pagalbos

Kapitonas Liudvikas Stulpinas – irgi atradimas žurnalistėms. Paaiškėjo, kad iš Jomantų kaimo kilęs lietuvis plaukė su laivu „Birma“ į pagalbą „Titanikui“, nes pirmasis išgirdo SOS šauksmą – buvo už 100 km. Į gelbėjimo operaciją L.Stulpinas nespėjo, tačiau jeigu „Karpatija“ – laivas, vykdęs gelbėjimo darbus – būtų geranoriškai nusiteikęs, „Birma“ dar būtų perėmusi dalį keleivių ir nuplukdžiusi į Niujorką.

Gerda ir Vaida paaiškina, kad tuo metu neseniai buvo atsiradęs bevielis ryšys keleiviniuose laivuose, ir skirtingus laivus aptarnavo skirtingos telegrafo kompanijos. „Titaniką“ ir „Karpatiją“ – „Marconi“, o „Birmą“ – „De Forest“. Telegrafo kompanijos, konkuruodamos tarpusavyje, neleisdavo bendrauti ir bendradarbiauti su konkurentų aptarnaujamais laivais. Dėl to L.Stulpinas buvo smarkiai supykęs – jo laivas specialiai pakeitė kursą, naktį plaukė manevruodamas tarp ledkalnių, ruošė drabužius ir maistą, kad pagelbėtų skęstantiesiems, o „Karpatija“ labai šiurkščiai atsisakė jų pagalbos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min