Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 27d. 21:07

Tomas Daugirdas: Bėda su sąvokomis: kolaboravimas nacistinis ar sovietinis

Mitingo dalyviai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Mitingo dalyviai

Liepos 27-osios paryčiais nuo Vrublevskių bibliotekos fasado darbininkams nuėmus paminklinę lentą Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai sukilo diskusijos, kurios nežinia, kada baigsis. Vieni šį veiksmą vertina kaip tautos didybės ir žygių paniekinimą, kiti – kaip reikalingą.

Kaltinantieji merą Remigijų Šimašių pabrėžia, kad tai paskatino visuomenės susipriešinimą, o juk konfliktas niekam nėra smagus. Tuo tarpu pritariantieji lentos pašalinimui primena, kad reikalas šis jau seniai buvo pribrendęs. Bet kuriuo atveju lentos nuėmimas tapo stimulu atsiskleisti tam, ką lietuviai ir nelietuviai Lietuvoje laiko tauta ir patriotizmu.

Štai prezidentas paragino diskutuoti ir apsispręsti dėl „nacionalinės atminties politikos principų“. Vienas tokių principų galėtų būti apibrėžimas, ką reiškia „kolaboruoti“ ir kaip tai vertinti. Dviejų totalitarinių sistemų okupacinę patirtį turinti bendruomenė neturi kolaboravimo apibrėžimo, kurį galėtų lygiai taikyti jiems abiem, ką ir atskleidžia dabartinė diskusija.

Šių metų kovo pradžioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pateikė teismui paaiškinimą, ar Noreika kolaboravo su nacių režimu. Išvada – nekolaboravo, nors į jų veiklas įtrauktas buvo. Pasigilinus matysime, kad LGGRTC nesirėmė aiškiu apibrėžimu, kas yra kolaboravimas, neskirstė argumentų dėl kolaboravimo į pagrindinius ir šalutinius, neįvardijo kriterijų. Formaliai LGGRTC pasitelkė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pateiktą kolaboravimo sąvoką: „tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams“.

Ką reiškia kenkti „krašto“ valstybingumui, kai kraštas okupuotas ir valstybingumo nėra, kaip nėra ir krašto piliečių, tesupranta veikiausiai tik pati VLKK. Tačiau net ir pagal šį apibrėžimą, kuris tikrai niekaip netinka tokiam sudėtingam reiškiniui apibrėžti, Noreikos veiksmus buvo galima vertinti kaip kenkimą krašto „piliečių interesams“. Turto atėmimą ir prievartinį iškeldinimą iš namų kiekvienas suprastume kaip kenkimą mūsų interesams. Net jei Noreika ar kiti pareigūnai nežinojo, kad getas tėra tarpinė stotelė link žydų nužudymo, jis negalėjo nesuprasti, kad pareigūnai žmonių asmeninę nuosavybę ir turtą turėtų saugoti, o ne nusavinti. Na, nebent manoma, kad žydai nelaikytini piliečiais, nes nebuvo lietuviai. Tačiau toks kriterijus, jei juo remiamasi, turėjo būti įvardytas.

LGGRTC argumentacijoje remiamasi ne kriterijais, o metaforomis ir stilistinėmis priemonėmis. Savitai taikomos ir pasyvumo bei aktyvumo metaforos. Noreikos veikimas lietuviškoje administracijoje ir žydų atžvilgiu vertinamas kaip pasyvus, sakant, kad okupacinei valdžiai Noreiką „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Kita vertus, pabrėžiamas jo aktyvumas vėliau: „buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis“. Drauge jo kaip pareigūno veikla tarsi „atsveriama“ jo asmeninių savybių. Dokumente kalbama apie Noreikos humanizmą, išvardijant šešis tai parodančius punktus. Tai leidžia teigti, kad LGGRTC išvada nėra pagrįsta, nes dalykai, kurie vardijami kaip biografijos faktai, tiesiogiai neliečia Noreikos santykio su nacių okupaciniu režimu 1941 m.

Kolaboravimas turėtų būti sąvoka, vienodai taikytina abiem okupaciniams režimams. Sunkumas įvertinti, kas yra ir kas nėra kolaborantas, susiję su iki šiol neišgryninta sovietinio kolaboravimo sąvoka.

Kolaboravimas turėtų būti sąvoka, vienodai taikytina abiem okupaciniams režimams. Sunkumas įvertinti, kas yra ir kas nėra kolaborantas, susiję su iki šiol neišgryninta sovietinio kolaboravimo sąvoka. Tiksliau, su išplautu supratimu, ką reiškė kolaboruoti sovietmečiu.

Šis buvo labai ilgas, skirtingu laiku sovietinių represijų mastai ir apsisprendimo kolaboruoti pobūdis skyrėsi. Dažniausiai prisimenamas vėlyvasis sovietmetis. Labiausiai paplitę yra keli standartiniai kolaboravimą „neut-ralizuojantys“ vertinimai: kolaboravę beveik visi, aktyvių rezistentų buvusi vien saujelė; kolaboruojama buvę „vardan Lietuvos“ ir lietuvybės išsaugojimo; aktyviai priešinęsi ir viešai aukojęsi tik dalis rezistentų, o kiti sudarę „tyliąją“ rezistenciją, kasdien ėjusią link Lietuvos nepriklausomybės.

Kaip argumentuojama buvusių aukštų nomenklatūros veikėjų atsiminimuose, juk reikėję palaikyti LKP lietuviškumą, o ir apie karjerą reikėjo galvoti: jei ne lietuviai, tai kiti būtų tvarkę Lietuvą, Lietuvos SSR tuomet nebūtų tiek pasiekusi, kiek pasiekė, žmonės būtų gyvenę daug blogiau, nebūtų (net jei ir pasyviai) priešinamasi kvailoms ir destruktyvioms Maskvos iniciatyvoms, o vietoje visas administracines galias turint rusams, ir Sąjūdžio bei nepriklausomybės turbūt nebūtų buvę...

Paminklo Cvirkai atveju kolaboravimo, lietuviškumo puoselėjimo ir visuotinės tyliosios pasyviosios rezistencijos simbolika yra glaudžiai persipynusi. Kiek liudija amžininkai, jie didžiavosi, kad Vilniuje, svarbioje vietoje atsirado paminklas „nacionaliniam rašytojui“, lietuviui, Cvirkai. Tai buvo laikoma atlydžio ženklu, tapo vienu Vilniaus lietuviškojo įsimbolinimo žingsnių.

Vėliau sekė Donelaitis Vilniaus universiteto fasade, kiti ženklai. Faktas, kad anuomet Cvirka geriausiai atitiko tautiškai komunistinio rašytojo, sovietinio inteligento lyderio standartą. Šis paminklas yra lietuviškojo santykio su kolaboravimu ir kolaboravimo sampratos simbolis.

Visuomenėje esama tam tikro sutarimo, kad kolaboravę beveik visi, o kolaboravimo reikėję „vardan tautiškumo“.

Sovietinis kolaboravimas bent iš dalies jau yra integruotas į pasakojimą apie rezistenciją. Kalbant apie sovietinį režimą, ši argumentacija jau tapusi įprasta. Ji buvo pagrindas, leidęs nepriklausomybės aušroje sutelkti plačią visuomenę, kurios tai nepriklausomybei reikėjo. Visuomenėje esama tam tikro sutarimo, kad kolaboravę beveik visi, o kolaboravimo reikėję „vardan tautiškumo“. Kurie nukentėjo – taip pat dėl „tautiškumo“. Kolaboravimas – neišvengiamybė, leidusi tautai išlikti, ir tuo remiasi dabartinės Lietuvos tautinė vienybė.

Aštrus klausimas apie kolaboravimą su nacistiniu režimu sovietinio „prijaukinto“ kolaboravimo sąvoką ima laužyti. Sovietinį „blogąjį“ kolaboravimą siejame su darbu represinėse struktūrose. Pavyzdžiui, dirbusieji KGB, jų informatoriai yra šie blogieji kolaborantai. Kęstutis Girnius, prieš daugiau nei dvidešimt metų rašydamas apie pasipriešinimą, prisitaikymą ir kolaboravimą, išskyrė tris kolaboravimo veiksmus, greta kitų: aktyvus dalyvavimas ar ėjimas atsakingų pareigų okupanto institucijose, žmonių išdavimas ar įskundimas saugumo organams, viešas valdžios nusikaltimų teisinimas.

Ar dabar kiekvieną komunistą turėtume laikyti kolaborantu? Komunistai gali būti vertinami kaip „aktyviai dalyvavę“ okupanto institucijose. Ką ir kalbėti apie tuos, kurie užėmė aukštus postus. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio gatvėje Vilniuje ant Vilniaus universitetui priklausančio pastato yra lentelė sovietiniam universiteto rektoriui Jonui Kubiliui. Ar čia viskas gerai? Tektų rimtai iš naujo svarstyti, ar dabartinėje Lietuvoje vertai pavadinta mokykla Algirdo Brazausko vardu. Nemaža dalis visuomenės mano, kad vertai – dėl jo ilgainiui susiformavusios nuostatos Sąjūdžio atžvilgiu ir veikimo Nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau ar šios veiklos panaikina kolaboravimo faktą?

Šimašius, aiškindamas lentelės nukabinimą ir „vienodų kriterijų visiems“ taikymą, nurodė į kriterijų, kuris išplečia jau minėtą „žmonių išdavimo ar įskundimo saugumo organams“ veiksnį, atskiriantį kolaboruojantį prisitaikymą nuo „blogojo“ kolaboravimo. Meras palygino Petrą Cvirką su Justinu Marcinkevičiumi. Jis paminėjo, kiek perfrazuojant, kad Marcinkevičius nepadarė sprendimų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai kitą žmogų pasmerktų režimo represijoms.

Taigi suponuojama, kad Cvirka, būdamas Rašytojų sąjungos pirmininku, kolegą įdavė saugumui, o ir buvo atsakingas už ant sovietinių pamatų statomos Rašytojų sąjungos „išvalymą“, kas tam tikrais atvejais reiškė ir žmogaus įvertinimą pagal lojalumą režimui, ir pasmerkimą tolesnėms represijoms. Kūrybinio lauko kontrolė, kad į jį nepatektų ar iš jo būtų išstumti „netinkami“ žmonės, vyko ir vėliau, tik buvo įgavusi daug subtilesnius pavidalus.

Galima rasti labiau ar mažiau patikimų įrodymų, rodančių, kad vienas ar kitas rašytojas stengėsi išlaikyti galią ir įtaką ir tam naudojo jo galioje buvusias, galbūt ne visada moraliai pateisinamas priemones. Tačiau iš tiesų gabus jaunas žmogus tiesiogiai nebuvo pasmerktas mirčiai tuo, kad, užuot gavęs erdvę kūrybiškai reikštis, buvo išsiųstas į kokį nuošalų kolūkį mokyti vaikų. Vis dėlto net ir vėlyvuoju sovietmečiu, kai buvimas komunistu ar užimtas aukštas postas savaime nebereiškė būtinybės dalyvauti kitų žmonių represijose, faktus, jei jie išryškėtų, apie kito žmogaus pasmerkimą pražūčiai ar sudarymą tam sąlygų, reikėtų vertinti taip pat.

Noreikos atveju aptartoji sovietinio kolaboravimo samprata netiesiogiai pasitelkiama vertinant kolaboravimą su naciais. Jau minėtame LGGRTC paaiškinime, o ir diskusijose pasitelkiami argumentai, kurie neutralizuoja kolaboravimo blogį. LGGRTC pabrėžia, kad nacių okupacija Lietuvoje buvusi išskirtinė („veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse“), tad ir neturėtų būti vertinama kitoms šalims priimtinais ir įprastais vertinimo matais. Į diskusiją metami argumentai, kad kolaboravę beveik visi, nes buvę daug okupacijų, taip neutralizuojant patį kolaboravimo faktą. Lietuva – „kraujažemė“, – kaip sakė Rasa Čepaitienė.

Diskusijose pabrėžiama, kad kolaboravimas vykęs „vardan Lietuvos“, greta išryškinant ir kitus biografijos faktus, kai Noreika jau nebedirbo nacių administracijoje. Taip padedamas pagrindas ir kolaboravimą vertinti kaip tam tikrą rezistenciją.

Jono Noreikos atvejis yra daug didesnis iššūkis lietuviškajai istorinei atminčiai, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugmaž tyliai sutarę dėl to, kas yra sovietinis kolaboravimas, didžiąją jo dalį priskyrę tautinei „rezistencijai“, kaktomuša atsitrenkiame į situaciją, kuri prikišamai reikalauja visai kito kolaboravimo apibrėžimo. Ji skatina atmesti pozityvų kolaboravimo vertinimą remiantis argumentu, kad tai buvę „vardan Lietuvos“ ar dėl lietuvių tautos. Sovietinio kolaboravimo permąstymas būtų net didesnis savivokos pokytis nei santykio su Holokaustu apsibrėžimas.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys–Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min