„Lietuvos aidas“ pabrėžė Velykų ir nepriklausomybės sąsajas
1918 metų Velykos viename iš populiariausių to meto laikraščių „Lietuvos aidas“ buvo aprašomos net pirmajame puslapyje. Kovo 29 dienos numeryje skelbiama: „Šv. Velykų šventė -tai viena linksmiausiųjų švenčių lietuvio šeimynėje (...). Retos lietuvio šeimynos telieka tą dieną namie... Visi, kas tik gyvas ir pajėgia – skubina prie Kristaus karsto (...)“. Atkreipiamas dėmesys į karo nualintą šalį: „Daugumoje vietų nebėra bažnyčių... jos niūkso griuvėsių krūvomis...“
Kadangi 1918 metų Velykos tapo pirmąja švente, švenčiama ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, nemažai dėmesio buvo skiriama ir šiam simboliniam, visą tautą suvienijusiam veiksniui: „Tatai visų, turtingų ar bėdinų, linksmų ar ašarotų, susibūrusių kad ir prie apytuščio švenčių stalo, tepragiedrėja liūdni veidai nuo tos minties, kad jau pagaliau, (...) esame nepriklausomos Lietuvos piliečiai (...)“.
Laikraštis „Dabartis“ primena tradicinius Velykų papročius
1918 metais Lietuvos teritorija vis dar okupuota Vokietijos kariuomenės. Apie tai, kad Velykos lietuviams buvo neapsakomai svarbi šventė, liudija okupacinės valdžios spaudoje pasirodę straipsniai.
Antai 1918 metų kovo 27 dieną išleistame, vokiečių okupacinės valdžios remiamo laikraščio „Dabartis“ numeryje daug kalbėta apie šventinius Velykų papročius: „Be žydinčių gėlių negalėdavo būti Velykų stalas, turėjo būti papuoštas gražiai“, – rašė straipsnis.
Taip pat pabrėžiama ir religijos svarba: „Eidamos prie šv. komunijos ir į Velykų naktį, ponios sulyg papročio, turėdavo apsirengti baltai.“ Straipsnyje akcentuojama ir tai, kad Didįjį Velykų penktadienį visi žmonės būriais eidavo į bažnyčią pasimelsti, o jeigu ne pasimelsti, tai bent pažiūrėti gražių papuošimų.
Per šią šventę bažnyčios būdavo gausiai išpuošiamos. Atkreipiamas dėmesys ir į būtiną atributą – šventinį stalą: „Po to žmonės išeidavo iš bažnyčios ir eidavo namo. Čia, susisėdę apie Velykų skobnią, ragaudavę ilgai gamintų skanumynų.“
