Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Buvęs Vilniaus žydų geto kalinys profesorius Markas Petuchauskas: geto teatras – kūryba mirties akivaizdoje

Markas Petuchauskas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr. / Markas Petuchauskas
Šaltinis: 15min
0
A A

Profesorius habilituotas daktaras Markas Petuchauskas šiandien turbūt yra vienintelis žmogus, galintis išsamiai papasakoti apie Vilniaus gete 1942–1943 m. veikusį teatrą. Į šį getą jis pateko dar būdamas vaikas. Čia išvydo pirmuosius spektaklius, kurie jo atmintyje išliko iki šių dienų. Teatrologu, menotyros mokslų daktaru tapęs vyras pasakoja, jog geto teatras buvo žydų dvasinės stiprybės šaltinis.

– Ar galite papasakoti geto teatro istoriją, kam ir kodėl kilo mintis jį įsteigti? – pokalbį su M.Petuchausku pradėjo 15min.lt.

– Idėja įsteigti šitą teatrą kilo patiems aktoriams. Apie tai savo prisiminimuose rašo daugelis žmonių. Pavyzdžiui, rašytojas Abraomas Suckeveris, didis XX a. poetas: „Kitados man atrodė, kad žmogui, kuriam paskelbtas mirties nuosprendis, nėra prasmės imtis meninės kūrybos. Gyvenimas privertė mane iš esmės pakeisti tokį požiūrį.

Supratau, kad kūrybos polėkio, kūrybos dvasios niekuomet neįmanoma atimti iš žmogaus. Vos dienai praėjus po motinos nužudymo, manęs paguosti atėjo jaunas režisierius Maksas Viskindas. Jis pakvietė mane susitikti su žydų aktoriais. Jie esą mąsto apie teatro organizavimą. Nustebęs nužvelgiau jį: „Teatrą – gete?“ „Taip, – patvirtino Viskindas. – Mes privalome padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Ir tuo ginklu pasipriešinti, nė akimirką neturime nusileisti priešui. Dar viduramžiais getuose buvo vaidinama. Žydų teatro gijos nusidriekia dar iš tų laikų. Sukurkime savąjį teatrą – pradžiuginsime getą, įžiebsime viltį.“

Tad Abraomas Suckeveris buvo pakviestas tapti literatūrinės dalies vedėju. Jis formavo teatro repertuarą, jo ideologiją.

Visi, kas protestavo prieš teatro veiklą, po pirmųjų vaidinimų pamatė, kad iš čia sklinda dvasinio pasipriešinimo, stiprybės idėjos. Kitaip būti ir negalėjo, nes į geto teatrą susirinko viso žydiškojo Vilniaus menininkai, kurie dar buvo neišžudyti.

Iki šiol spaudoje mes randame iškraipytą vaizdą, teigiantį, jog Jokūbas Gensas, geto komendantas, įkūrė šį teatrą. Jis buvo gestapo ir lietuvių policijos statytinis. Jeigu jam suteiktume šį nuopelną, negalėtume kalbėti apie geto teatrą, kaip dvasinės rezistencijos centrą.

Visi, kas protestavo prieš teatro veiklą, po pirmųjų vaidinimų pamatė, kad iš čia sklinda dvasinio pasipriešinimo, stiprybės idėjos. Kitaip būti ir negalėjo, nes į geto teatrą susirinko viso žydiškojo Vilniaus menininkai, kurie dar buvo neišžudyti. Jie tose ankštose gatvelėse negalėjo nekurti, tokia buvo jų prigimtis.

Reikia dar paminėti, kad geto teatrą kūrė įvairūs žmonės – aktoriai, režisieriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai, literatai. Tad čia veikė kamerinis bei nepilnos sudėties simfoninis orkestrai, buvo grojama nuo Bacho iki Paganinio. Surengta ir dailės paroda, kurioje debiutavo devynerių metų berniukas, dabar pasaulinio garso dailininkas Samuelis Bakas.

– Keliuose interviu esate minėjęs, kad jums, tuo metu vaikui, didelį įspūdį paliko gete matytas spektaklis „Žmogus po tiltu“. Apie ką jame buvo pasakojama?

– Tai buvo pirmasis geto pilnametražis spektaklis ir pirmasis apskritai mano gyvenime matytas spektaklis. Šis dramaturgas, Oto Indigas, buvo žinomas Lietuvoje. Jis rašė melodramines pjeses plačiai publikai – su intriga, humoru. Lietuvių teatras karts nuo karto, norėdamas pritraukti įvairesnės publikos, statydavo jo kūrinius. Apie tai savo prisiminimuose kalba ir šio spektaklio režisierius bei teatro meno vadovas Izraelis Segalis.

Taigi melodrama pasakojo apie žmogų, vargšą, gyvenantį po tiltu, kuris ateina apvogti turtingos šeimos. Ta vagystė jam nepasiseka – jį pagauna. Žodžiu, pjesės siužetas yra toks, bet pats spektaklis turėjo ir tam tikrų aliuzijų. Tas vargeta randa bendrą kalbą su šeima, kurią norėjo apvogti. Tarpusavio supratimas, pakantumas vienas kitam, vienijimasis – štai, kas teikia vilties... Suprantu, kad tas kūrinys buvo palyginti silpnas, bet tuomet jis man padarė didelį įspūdį. Po to geto teatras pastatė ir žymiai stipresnių spektaklių.

– Rašoma, kad buvo parodyta 111 spektaklių.

– Tai bendras suvaidintų jau pastatytų spektaklių skaičius. Ne taip lengva buvo naują pastatyti geto sąlygomis. Laikas nuo laiko, kai reikėdavo pakartoti spektaklį, paaiškėdavo, kad kuris nors jame vaidinantis aktorius jau išvežtas į konclagerį arba į Panerius sušaudyti... Viename iš interviu apie tai kalba ir Izraelis Segalis: „Mes vaidindavome pagal išgales“, – sako Segalis, „Kokias išgales?“ – klausia rašytojas Joshua Sobolis. Atsakymas: „Pagal tai, kokie aktoriai likdavo gyvi.“ Čia vertėtų pabrėžti, kad pirmieji Geto teatro spektakliai pasirodė 1942 m., tai yra tuomet, kai gete buvo likę gyvi maždaug pusė tų, kurie į jį buvo suvaryti 1941-ųjų rugsėjį.

1996–1997 m. valstybės archyve susiradau ir išnagrinėjau 230 šio teatro afišų. Jos liudijo didelę scenos žanrų įvairovę: psichologinis spektaklis, operečių ir operų ištraukos, koncertai, marionečių vaidinimai, pantomima, reviu, humoreskos, skečai, satyrinės miniatiūros.

– Ar šis teatras turėjo savo pažibų?

– Taip. Viena jų – dramatiško likimo dainininkė Liuba Levicka. Prieš karą ji mokėsi Vienos konservatorijoje. Buvo populiari ne tik tarp žydų, bet ir lietuvių, lenkų publikos. Apie ją galima pasiskaityti Onos Šimaitės prisiminimuose – „Geto lakštingala Liuba Levicka“.

Ji buvo žiauriai nužudyta už tai, kad į getą įsinešė maišelį žirnių. O į getą su savimi nebuvo galima nieko įsinešti. Prie vartų žmonės buvo krečiami, o pagautieji mušami, kartais net sušaudomi. Bet žmonės badavo, tad dažnai rizikuodavo.

L.Levicka jau seniai buvo užkliuvusi Vilniaus gebitskomisaro padėjėjui žydų reikalams Francui Mureriui. Galbūt gestapininkai žinojo, kad yra ruošiama opera, kurioje ji turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį. Taigi vieną gražią dieną F.Mureris atvyko prie geto vartų stebėti, kaip lietuvių policininkai dirba. Pamatęs Liubą jis iš karto prie jos priėjo ir rado tą žirnių maišelį, kuris buvo skirtas iš bado mirštančiai motinai. Išsigandusi ji ištrūko iš jo ir pasileido bėgti. Jis ją pasivijo, primušė ir liepė uždaryti į Lukiškių kalėjimą. Tame kalėjime ji praleido mėnesį laiko, po to buvo sušaudyta Panerių miške. Visą tą mėnesį, nors ir terorizuojama, mušama, ji labai didvyriškai elgėsi – dainavo žydų dainas garsiai, kad visi kaliniai girdėtų, ir taip palaikė jų dvasią. 

– Ką šis getas ir pats Vilnius reiškia dabartiniams žydams?

– Vilniaus getas tapo dvasinio pasipriešinimo nacizmui simboliu. Čia reikėtų suprasti, kaip tai atsitiko. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, daugiakultūris miestas. Ir nors tos kultūros tarpusavyje ir polemizavo, bet Vilniuje gyvenančių tautų intelektualinis potencialas sugebėdavo įveikti nesutarimus. Nesutariant sugebėdavo susitarti. Tai buvo  miesto stiprybė. Ne tik žydų, bet ir lenkų, rusų, totorių, karaimų.

Šiandien galvojant apie Vilniaus getą, kaip dvasinio pasipriešinimo simbolį, jame labai ryškiai matome tautų pakantumo, vienijimosi idėjos atšvaitus. Holokaustas skatino jas vienytis kovoje su nacizmu ir neonacizmu, palaipsniui formavo ir Europos tautų jungimosi idėją.

Manau, kad Vilnius kaip daugiatautis didelės kultūros, meno, mokslo centras ir dabar vaidina svarbų vaidmenį plėtojant vienijimosi į Europos tautų sąjungą idėją.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min