Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 17d. 23:00

„Viskas vietoje: ir nuosprendis, ir sušaudymas“. Kaip Gulago kaliniai statė Bamą

Bamlago kaliniai tiesia geležinkelį.
humus.livejournal.com nuotr. / Bamlago kaliniai tiesia geležinkelį.
Rusijos valdžia nusprendė padidinti Baikalo–Amūro magistralės (BAM arba tiesiog Bamo) ir Transsibiro magistralės pralaidumą, bet šalyje dėl pandemijos smarkiai sumažėjo iš užsienio atvykstančių darbuotojų. Tada valdžiai kilo idėja įdarbinti nuteistuosius. Ne vienam tai primena Stalino laikus, kai Gulago kaliniai tiesė geležinkelius, kasė kanalus ir tūkstančiais mirė.

Pirminiais paskaičiavimais, rašo sibreal.org, geležinkelių tiesimo darbams Tolimuosiuose Rytuose reikia apie 10 tūkst. žmonių. Regionuose, kuriuose driekiasi Bamas, šiuo metu apie 11 tūkst. įkalintų asmenų gali paduoti prašymus pakeisti likusį bausmės atlikimo laiką priverstiniais darbais. Jeigu toks prašymas būtų patenkintas, nuteistasis galėtų gyventi ne kolonijoje, o pataisos centre, dirbti, gauti atlyginimą. Atsisakyti darbo jis jau nebegalėtų – arba jam tektų sugrįžti į koloniją.

Geležinkelius tiesti norinčių kalinių kol kas atsirado labai nedaug. Kaip spalio pradžioje rašė kommersant.ru, dar nepavyko surinkti nė šimto taigoje dirbti pageidaujančių nuteistų asmenų.

Rusijos Federalinės bausmių vykdymo tarnybos atstovai pabrėžtinai tvirtina, kad šis projektas neturi nieko bendro su Bamlagu – lagerių sistema, kurios kaliniai ir pradėjo šio geležinkelio tiesimą ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Apie Bamlago laikus sibreal.org kalbėjosi su Viktoru Priadkinu – knygos „Nežinomas Bamas“ autoriumi. Jo asmeninis likimas glaudžiai susijęs su „Visasąjunginėmis spartuoliškomis komjaunimo statybomis“.

1972 metais 23 metų V.Priadkinas iškeliavo tiesti Bamo. Nuo 1988 metų jis dirbo magistralės valdyboje. Buvo paskirtas į valstybinę komisiją, priėmusią Bamą į nuolatinę eksploataciją. Pėsčiomis apėjo visas stotis nuo pirmojo iki paskutinio semaforo.

Po SSRS žlugimo V.Priadkinas liko gyventi Tyndoje, nors galėjo persikraustyti į nemokamą butą bet kuriame kitame mieste: Rusijos susisiekimo ministerija iš savo sąskaitos pirko juos visiems valdybos darbuotojams. V.Priadkinas nusprendė nepalikti gimtomis tapusių vietų, dirbo dėstytoju, apsigynė disertaciją. Ir daugybę metų skyrė magistralės tiesimo, ypač jos pirmojo, prieškarinio, etapo, istorijos tyrinėjimams. Savo knygoje „Nežinomas Bamas“ jis pasakoja, kokiomis sąlygomis dirbo Bamo kaliniai ir kiek jų ilsisi bevardžiuose kapuose išilgai visos magistralės.

humus.livejournal.com nuotr./Bamlago kaliniai
humus.livejournal.com nuotr./Bamlago kaliniai

Jūs tvirtinate, kad laikote savo pareiga papasakoti apie pirmuosius Bamo statytojus. Todėl kad jūs pats iš represuotųjų šeimos?

– Mano protėviai buvo valstiečiai, gyveno Voronežo gubernijos Bogučaro rajone. Abi šeimos – Priadkinai iš tėvo pusės ir Maslakovai iš motinos – atsisakė stoti į kolūkį ir 1930 metais buvo išsiųstos į Čitos srities šiaurę. Seneliai ir močiutės pakeliui žuvo.

Žmones suvarė į gyvulinius vagonus. Žmonės badavo. Bet mama pasakojo, kad pats baisiausias išbandymas buvo atlikti gamtinius reikalus. Tualetų vagonuose nebuvo, ir vyrai siaurapjūkliais išpjaudavo skyles dugne. Tais laikais moterys vaikščiodavo su ilgais sijonais, neišeidavo iš namų be skarelių, o čia taip, visiems matant! Darydavo taip: visi apsupdavo skylę grindyse ir pasisukdavo į ją nugara. Bet ir tai nepadėdavo nugalėti gėdos.

Kelias buvo ilgas: važiavo penkis ar šešis mėnesius. Vagonai savaitėmis stovėdavo stotyse. Žmonės mirė kaip musės. Už ką? Už tai, kad mokėjo auginti duoną ir maitino ja Rusiją, ir ne tik Rusiją.

Mano tėvams, kurie tuo metu buvo vaikai, pavyko išgyventi. Jie susituokė 1936 metais. Aš ketvirtas vaikas šeimoje, pats mažiausias, pokarinis. Kiti trys gimė prieš karą. Tėvas – frontininkas, mirė sulaukęs 78 metų, mama – 90. Jų atminimui aš parašiau dokumentinę apybraižą „Pakeltos velėnos paslaptis“.

O knygą „Nežinomas Bamas“ aš parašiau todėl, kad esu įsitikinęs, jog mes privalome pagerbti atminimą tų, kurie žuvo tiesiant magistralę. Kam tik mes nestatome paminklų! Bet nė vieno paminėti verto paminklo Bamlago aukoms nėra iki šiol. Apie pirmuosius magistralės statytojus šiandien net nenorima prisiminti. Ir aš nusprendžiau: papasakosiu tikrą Bamo istoriją, padarysiu viską, kas priklauso nuo manęs, kad žmonės bent jau sužinotų apie tuos nelaimėlius. Juk per Bamlagą praėjo daugiau nei du milijonai žmonių. Kiek iš jų sugrįžo namo – niekas nežino.

gulagmuseum.org nuotr./Bamlago kaliniai pietauja.
gulagmuseum.org nuotr./Bamlago kaliniai pietauja.

Bamas buvo statomas nuo ketvirtojo dešimtmečio. Pirmuoju magistralės tiesimo valdybos viršininku tapo ne NKVD žmogus, o „senas bolševikas“ Sergejus Mračkovskis. Jūs knygoje užsimenate, kad jis dar iki šito paskyrimo, 1927 metais, buvo areštuotas už Stalino kritiką, o vėliau paleistas į laisvę ir sugrąžintas į partiją. Kaip tokį „nepatikimą“ draugą pasiuntė vadovauti tokioms svarbioms statyboms?

– Nuo 1923 metų Sergejus Mračkovskis priklausė kairiajai bolševikų partijos frakcijai, buvo Trockio šalininkas, opozicijos lyderis Urale. 1927 metų rugsėjo 28 dienos bolševikų partijos Maskvos kontrolės komisijos sprendimu Mračkovskis, kaip Visasąjunginio trockistų centro narys, buvo išmestas iš partijos. Spalį jį areštavo OGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba, ČK įpėdinė, – red.), sėdėjo izoliatoriuje Ugliče. 1928 metų sausį jis buvo ištremtas į Borovojos kaimą prie Karagandos. 1929 metais Mračkovskis į Centrinę kontrolės komisiją nusiuntė pareiškimą, kuriame atsižadėjo nuo opozicijos. Jam leido grįžti iš tremties, jis taip pat 1930 metų gegužės 31 dieną buvo sugrąžintas į partiją.

Bamo tiesimo valdybos viršininku Mračkovskis buvo paskirtas 1932 metais, iš karto, kai tik buvo sukurta ši struktūra. Pirmajame statybų etape magistralė buvo tiesiama laisvai samdomų darbininkų jėgomis, ir darbo rankų katastrofiškai trūko. Mračkovskis šalies vadovybei raportavo, kad valdybai iškeltas užduotis įvykdyti nerealu: iš 25 tūkstančių žmonių, kaip skaičiuota pagal planą, pavyko pasamdyti tik 2,7 tūkstančio. Situacija su technika ir įranga nebuvo geresnė.

Wikipedia.org nuotr./Sergejus Mračkovskis
Wikipedia.org nuotr./Sergejus Mračkovskis

Ir tada buvo pasiūlyta problemą spręsti kitu būdu, kuriam nereikia technikos ir aukštų atlyginimų. 1932 metų spalio 23 dieną Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Politinis biuras apsvarstė situaciją su magistralės tiesimu, ir po to buvo išleistas antrasis slaptas SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas Nr. 1650/340s. Bamo tiesimas ir Transsibo rekonstrukcija buvo perduota OGPU. Tada OGPU įsaku Nr. 1020/s buvo įsteigtas Bamlagas – Baikalo–Amūro pataisos darbų lageris. Mračkovskis liko magistralės tiesimo valdybos višininku, bet jo pavaduotoju ir tuo pačiu metu Bamlago viršininku tapo Nikolajus Jeriominas.

Atrodo, kad Sergejus Mračkovskis buvo padorus žmogus ir negalėjo dirbti OGPU sistemoje. Išliko daugybė skundų, kuriuos dėl jo rašė Jeriominas. 1933 metų rugsėjį asmeniniu Mračkovskio prašymu jis buvo atleistas iš pareigų ir paskirtas Kazželdorstrojaus, tresto, stačiusio Karagandos–Balchašo geležinkelį, vadovu. Nauju Bamo magistralės tiesimo valdybos viršininku tapo Naftalijus Frenkelis – labai odiozinė ir prieštaringa asmenybė.

Wikipedia.org nuotr./Naftalijus Frenkelis (pirmas iš dešinės) Belomoro kanalo kasimo metu (1932 m.)
Wikipedia.org nuotr./Naftalijus Frenkelis (pirmas iš dešinės) Belomoro kanalo kasimo metu (1932 m.)

Tolimesnis Mračkovskio likimas susiklostė tragiškai. 1936 metų vasarį jis buvo areštuotas „jungtinio trockistų-zinovjevininkų centro“ byloje. Per atvirą procesą 1936 metų rugpjūčio 24 dieną jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas sušaudyti. Tą pačią dieną nuosprendis įvykdytas. Ir tik 1988 metais Mračkovskis buvo visiškai reabilituotas, nesant nusikaltimo sudėties.

Naftalijus Frenkelis pagarsėjo tuo, kad būdamas Solovkų lagerio kaliniu, sukūrė kolonijoje rentabilios gamybos sistemą. Dabar jis būtų vadinamas „efektyviu vadybininku“.

– Užbaikalėje jis išsiplėtė dar labiau ir, iš esmės, pastatė ištisą uždaro tipo imperiją. Bamlage buvo įkurti įrangos gamybos cechai, stalių ir šaltkalvių dirbtuvės, žvejybos artelės, buvo auginami vaisiai ir daržovės, auginamos karvės, paukščiai ir kiaulės... Kaliniai net gamino rankų darbo baldus įvairiems vadovams Maskvoje, nes nagingų baldžių už spygliuotos vielos tvoros pakako. Ir mišką pjovė – tiesa, daugiausia pabėgiams. Buvo sukurtos ir kalnakasių artelės aukso gavybai.

Pagrindiniu Frenkelio „išradimu“ jūs laikote falangų sukūrimą. Tokių padalinių, kuriuose nuteistieji gaudavo papildomą maitinimą tik tuomet, jeigu įvykdydavo kolektyvinę normą.

– Taip nuteistieji būdavo motyvuojami dirbti ir anksčiau, ir ne tik Rusijoje. Frenkelis tik pasiūlė panaudoti šį metodą dar tada, kai atlikinėjo savo bausmę Solovkuose. Jo pastangomis ši sistema buvo sėkmingai įdiegta visoje SSRS lagerių sistemoje.

Kam nemokamai maitinti zeką? Tegul užsidirba savo duoną! Buvo nustatytos darbo normos. Pavyzdžiui: reikia per dieną perstumti 20 karučių. Įvykdei – gauni maisto davinį. Įvykdei dvi normas – du daviniai ir dar nurašys vieną bausmės dieną. O kas negalėjo įvykdyti – tam tekdavo vos 200 gramų duonos ir vanduo. Tokios pat normos buvo nustatytos brigadai, falangai ir kitokiems padaliniams. Prižiūrėti jų veiklos jau nebereikėdavo. Vieni kitus imdavo prižiūrėti. Kas nedirba, tas nevalgo. Zekai patys dirbdavo iki nukritimo ir dar vieni kitus sekdavo.

Wikipedia.org nuotr./Sovietinio lagerio kaliniai Tolimuosiuose Rytuose
Wikipedia.org nuotr./Sovietinio lagerio kaliniai Tolimuosiuose Rytuose

Jeigu Frenkelis taip rūpinosi tuo, kad išspaustų iš nuteistųjų maksimumą, kodėl tada iš etapų į Bamlagą surinkdavo tiek sušalusių, nuo bado ir ligų numirusių žmonių?

– 1932 metų lapkričio 10 dienos OGPU įsaku nurodyta į Bamlagą siųsti geros fizinės formos nuteistuosius. Bet įsako būdavo nuolat nepaisoma, nes daugybę nuteistųjų pervesdavo iš kitų lagerių. Jų vadovybė, priešingai, siųsdavo ligonius, kad atsikratytų naštos. Jie mirdavo tiesiog pakeliui. Niekas to nekontroliuodavo, o ir kam – žmonių tai juk daug! Ešelonai į Skovorodino stotį atvykdavo vos ne kasdien.

Sritims ir respublikoms buvo nustatytos normos: areštuoti tiek ir tiek dailidžių, tiek ir tiek šaltkalvių ir t. t. Štai šitie ką tik areštuoti asmenys atvykdavo sveiki. Tiesa, tokie likdavo neilgai: maitinimas ir darbo sąlygos buvo siaubingos! „Kontingento“ mirtingumas Bamlage buvo pats aukščiausias tarp visų Stalino lagerių. Ne veltui būtent Frenkeliui lagerio tautosakoje buvo priskirti žodžiai, tapę viso Gulago ideologija: „Jums būtina iš nuteistųjų viską pasiimti per pirmus tris mėnesius, o paskui jie jau niekam nebereikalingi.“

Kodėl iš pradžių į Bamlagą buvo draudžiama siųsti nuteistuosius už šnipinėjimą ir tėvynės išdavimą?

– Manau, kad dėl to, jog arti siena – tai pirmiausia taikytina šnipams. Bet viskas taip supinta ir supainiota... Žmones areštuodavo pagal 58 straipsnį ir jie kankinami prisipažindavo esą šnipai. Štai ir išeidavo taip, kad „politinis“ – lygu „šnipas“. O juk 58 straipsnyje buvo 14 dalių ir daugelis iš jų buvo suformuluotos taip neapibrėžtai, kad jas būdavo galima pritaikyti bet kokiam nekaltam pokalbiui ar poelgiui. Pavyzdžiui, 58-10 – „Propaganda arba agitacija, kuria raginama nuversti, pakirsti arba susilpninti sovietų valdžią“, 58-11 – „Kontrrevoliucinė propaganda“.

Kai mes gyvenome Solovjovsko gyvenvietėje, mūsų kaimynas dėdė Kolia pasakodavo, kad jo sesuo dirbo buhaltere kalnakasybos įmonės kontoroje. Per šeštadienio talką jai buvo paskirta išplauti grindis „raudonajame kampelyje“ ir nuvalyti dulkes nuo Politbiuro narių portretų. Nelaimei, susirgo jos vaikas – pakilo aukšta temperatūra. Ji atbėgo į kontorą ir viršininko atsiprašė nuo darbo. Bet kažkas įskundė. Dėdė Kolia įtarė, kad skundikas pranešė: sesuo neva nepanoro valyti dulkių nuo portretų iš ideologinių sumetimų. Viskas baigėsi 10 metų įkalinimo be teisės susirašinėti, ir daugiau jos niekas nebepamatė. Tik po karo dėdei Koliai perdavė, kad matė jo seserį viename iš Bamlago lagerių punktų.

Jūs savo knygoje pateikiate specialaus lagerio teismo, įsteigto Bamlage, nuosprendžių statistiką: tik per septynias 1937 metų rugpjūčio dienas buvo sušaudyti 837 žmonės. Ir rašote: „Tai buvo tikras „mirties fabrikas“, panašus į nacistinius lagerius Vokietijoje. Tūkstančiai įkalintųjų, nekaltai nuteistų pirmą kartą, buvo pakartotinai nuteisti sušaudyti jau lageriuose.“ Kodėl specialus lagerio teismas priimdavo tiek daug mirties nuosprendžių? Juk tai darbo rankų praradimas...

– Bamlagas statė geležinkelį, kuriuo reikėjo vežioti krovinius. Tarkime, pastatė 10–15 km ruožą, paleido juo manevrinį garvežiuką – o jis apsivertė ar, geriausiu atveju, nuvažiavo nuo bėgių. Priežasčių daug: nekokybiškas pylimas, pabėgiai, bėgiai ir t. t. Komisija nustatydavo avarijos priežastį. Visus, kurie susiję su to ruožo tiesimu, specialus lagerio teismas pasmerkdavo sušaudymui. Straipsnis „kenkimas“ – ir prie sienos. Nieko niekur vežioti nereikia, viskas vietoje: ir nuosprendis, ir sušaudymas.

Dar daugiau: OGPU, o vėliau NKVD darbuotojai, norėdami gauti paaukštinimus ir apdovanojimus, surengdavo ištisas operacijas. Neva išaiškindavo kontrrevoliucinę grupę, kuri veikė japonų, vokiečių ar dar kokios nors žvalgybos įsakymu. Nelaimėliai pasirašydavo visus popierius ir prisipažinimus, nes kankinimai būdavo neištveriami.

Pirmuosius pusantrų metų ruožo Bamas–Tynda tiesėjai net neturėjo barakų. Kaip žmonės išgyvendavo?

– Sprendžiant pagal dokumentus, iš Raudonosios armijos buvo nurašytos senos skylėtos palapinės. Kaliniai statėsi lapines, vėliau pradėti statyti barakai iš nenužievintų maumedžių.

Didžiausias tuometinių magistralės tiesėjų išbandymas, manau, buvo badas ir ypatingai žemos kokybės maisto produktai. Pagrindinis zekų maistas buvo balanda iš šaldytų daržovių ir sūdytos žuvies. Bet ir tai, kaip jau kalbėjau anksčiau, dar reikėjo užsidirbti. Ir įsivaizduokite tokį skurdų racioną dirbant sunkiausią fizinį darbą!

Wikipedia.org nuotr./Naftalijus Frenkelis
Wikipedia.org nuotr./Naftalijus Frenkelis

Aš galvoju, tos pačios nuomonės buvo ir Frenkelis. Ne veltui jis įsteigė tas falangas, kurios Primorėje ir upėse šimtais tonų gaudė ir ruošė žuvį. Sukūrė žemės ūkio įmones, auginusias grūdines kultūras ir daržoves, gyvulius. Ir dar viena įdomi detalė: šiltuoju metų laiku zekai dirbdavo apsiavę klumpėmis. Jas gamino milžiniškais kiekiais, ir iki šiol jų atsitiktinai randama kasant žemę.

O kad tikrintojai iš Maskvos nepastebėtų milžiniškos ūkinės Bamlago imperijos, Frenkelis juos tiesiogine to žodžio prasme apipildavo dovanomis. Jis buvo nenuskandinamas ir galėdavo papirkti bet kokio lygio valdininkus. Tikrintojai iš jo išvažiuodavo su kumpiais, rūkytais gaminiais, ikrais, auksiniais papuošalais...

humus.livejournal.com nuotr./Naftalijus Frenkelis tarp dirbančių kalinių
humus.livejournal.com nuotr./Naftalijus Frenkelis tarp dirbančių kalinių

Galima nukelti skrybėlę prieš Frenkelį kaip prieš vadybininką, gamybos organizatorių, ūkvedį. Bet už tai, kad jis į kitą pasaulį pasiuntė šimtus tūkstančių žmonių, jį per maža dešimt kartų sušaudyti. O jis mirė savo mirtimi, su pagarba – ordinų kavalierius, generolas leitenantas, palaidotas Maskvoje...

Tuo metu lageryje patys kaliniai kaliniams leido laikraštį „Bamo statytojas“. Buvo filmuojami filmai apie Bamo statytojus. Frenkelis suvokė propagandos naudą?

gulagmuseum.org nuotr./Laikraštis kaliniams „Bamo statytojas“
gulagmuseum.org nuotr./Laikraštis kaliniams „Bamo statytojas“

– Visa tai dekoracijos, spektaklis! Net buvo sugalvotas naujas pavadinimas zekams – „keliaarmiečiai“. Viešojoje spaudoje buvo rašoma, kad į magistralės tiesimą atrenkami patys patys! Aš mačiau vieną iš tų laikų filmų apie Bamą. Ekrane laimingi, besišypsantys vaikinai, sotūs, gerai aprengti, – greičiausiai OGPU darbuotojai.

1932 metų balandžio 13 dieną SSRS Liaudies komisarų taryba priima nutarimą „Dėl Baikalo–Amūro geležinkelio tiesimo“. Užduotis priskirta SSRS Susisiekimo liaudies komisariatui. Susisiekimo liaudies komisariatas spalį įsaku įsteigia magistralės tiesimo valdybą. Šie dokumentai buvo išspausdinti centrinėse masinės informacijos priemonėse. Visas pasaulis sužinojo, kad SSRS pradėjo tiesti naują geležinkelį. O štai nutarimas apie Bamlago organizavimą ir statybos darbų perdavimą Gulagui jau buvo įslaptintas!

O kodėl buvo įslaptintos Duse Alinio tunelio statybos?

– Įslaptintas buvo visas Bamlagas, o tunelis tai jau tuo labiau. Jį kirto rankomis! Juk tai gėda prieš visą pasaulį: jau XX amžius, seniai egzistuoja specialios horizontalaus gręžimo staklės, o SSRS zekai plėšosi, dirbdami kirtikliais ir kastuvais. Be to, iš vienos pusės tunelį tiesė moterys. Ir joms net pavykdavo aplenkti vyrus, dirbusius kitoje pusėje...

Kai pradėjote dirbti Bame, ar daug iš jūsų draugų žinojo, kad pirmame etape geležinkelį tiesė nuteistieji? Aš šia tema tuo metu apskritai būdavo diskutuojama?

– Taip, žinojo, kalbėdavo apie tai. Suprantama, kad daug kas buvo išgalvota, tiesos niekas nežinojo. Bet apie Bamlagą žinojo, perduodavo legendas iš lūpų į lūpas. Pavyzdžiui, buvo populiarus pasakojimas apie tai, kad lagerio punkto viršininko dukra atvažiavo iš Leningrado ir išėjo į mišką pasiskinti gėlių, o ten ją išprievartavo zekai. Skausmo prislėgtas tėvas neva pastatė visus kalinius į vieną eilę ir sušaudė juos iš kulkosvaidžio „Maksim“. Žmonių akyse jis buvo didvyris. Tada visi kalbėdavo: teisingai padarė!

gulagmuseum.org nuotr./Bamlago kaliniai eilėje prie pietų
gulagmuseum.org nuotr./Bamlago kaliniai eilėje prie pietų

Aš sušaudymu iš kulkosvaidžio netikėjau tada, netikiu ir dabar. O mergina iš tiesų buvo išprievartauta, jos kapas išliko iki šių dienų. Ir aš esu įsitikinęs, kad merginą išprievartavo ne zekai, o sargybinis ar sargybiniai. Vis dėlto daugelis Bamlage buvo nuteisti pagal 58 straipsnį, o tai padorūs žmonės. O štai į sargybą, priešingai, rinkdavo visiškus niekšus.

Jūs knygoje rašote, kad sargybos viršininkas Kandaurovas tiesiog paėmė ir nušovė vyriausiąjį Duse Alinio tunelio inžinierių Kvadratovą. Sargyba turėjo tokius įgaliojimus net laisvųjų atvžilgiu?

– Ne, štai nušauti kalinį – paprasta, į tai niekas nekreipė dėmesio. O šis įvykis sulaukė didelio dėmesio, kadangi Kvadratovas buvo žinomas žmogus. Jeigu gerai pamenu, jis turėjo du ar tris ordinus. Atrodo, jis buvo Stalino premijos laureatas. Pastatė tunelį po Amūru priešais Chabarovską – juo ir dabar traukiniai važiuoja, o tuo metu tai buvo baisiai slaptas objektas. Savo nelaimei, Kvadratovas įsimylėjo Kandaurovo dukrą, ir ji jį labai įsimylėjo. Kai tėvas nušovė mylimąjį, nusinuodijo po jo laidotuvių. Juos palaidojo greta.

Zekai ant kapo pastatė nuostabų paminklą. Deja, kai atstatinėjo tunelį aštuntajame dešimtmetyje, kažkoks aukštas pareigas ėjęs niekšas davė nurodymą – ir visos kapinės buvo sunaikintos buldozeriu, sulygintos su žeme. Jeigu taip, tai Kvadratovas buvo nužudytas du kartus, kaip ir kiti tunelio statytojai. O Kandaurovą kažkur išvežė, jo likimas man nežinomas.

humus.livejournal.com nuotr./Bamlago kalinės moterys
humus.livejournal.com nuotr./Bamlago kalinės moterys

Kai jūs atvažiavote tiesti Bamo, jums pavyko užtikti tų pirmųjų magistralės tiesimo metų liudininkų?

– Su pačiais bamiečiais man susitikti neteko, o štai su daugeliu liudininkų aš bendravau. Pavyzdžiui, buvo pas mus toks sargas dėdė Vasia. Bamlago laikais jam buvo 12–14 metų. Jis viską prisiminė: kaip su kitais paaugliais nešdavo zekams duonos, nes tie badavo ir prašinėdavo nors ko nors valgyti. Apsirengę buvo skarmalais, ant kojų – kažkokios vyžos, išpjautos iš senų automobilių padangų. Išsekę, liesi. O kino kronikoje, apie kurią pasakojau ir kurią rodė visoje šalyje, – sotūs, blizgantys vaikinai!

Koks magistralės tiesimo Bamlago etapo epizodas, jūsų nuomone, pats tragiškiausias?

– Ruožo nuo Transsibo iki Tyndinsko gyvenvietės tiesimas. Žmonių pražudė tiek, kad suskaičiuoti niekas nebegali. Ir viskas veltui! Šaliai iš to jokios naudos. Iš to kelio liko tik prisiminimai ir atskirų tyrinėtojų entuziastų, tokių kaip aš, dokumentiniai tyrinėjimai. Pažystami iš manęs juokiasi, kalba: „Na, Viktorai, kitame pasaulyje zekai tave su gėlėmis sutiks!“

Kodėl karo metais būtent ruože Bamas–Tynda buvo išardyti ir į Stalingradą išvežti bėgiai? Juk tai per didelis atstumas, kad jie galėtų būti greitai pristatyti į frontą.

– Bėgius ardė ir kitose vietose, ten, kur jie neturėjo strateginės reikšmės. Karas! Pamenate šūkį: „Viskas frontui, viskas pergalei“? Tada nebuvo skaitomasi su niekuo – nei su atstumais, nei su kiekiu žmonių, kurie galėjo žūti dėl šio tikslo.

Naujame Bamo statybos etape geležinkelį iki Tyndos faktiškai teko tiesti iš naujo. Trūko tik bėgių ar viską reikėjo rekonstruoti?

– Norint patiesti bėgius, reikia supilti pylimą, ant kurio jie tiesiami. Normaliomis sąlygomis geologai ieško tam tikslui tinkamų uolienų. Specialistai įvertina jų kokybę ir įrengia karjerą. Pavyzdžiui, kai aštuntame dešimtmetyje mes tiesėme išilginį Bamą, kurį aš savo knygoje vadinu Bamu-2, karjerą nuo būsimos magistralės skyrė dešimtys kilometrų. Grežėme, trupinome ir krovėme nuostabia aukščiausios kokybės japoniška technika, pagaminta firmos „KATO“.

Uolienas vežiodavome 14 tonų sveriančiais vokiečių savivarčiais „Magirus“. Vairuotojai melsdavosi šioms mašinoms! Ant paties pylimo dirbo japoniški buldozeriai. O ką turėjo Bamlago tiesėjai? Karutis, be to medinis, kirtiklis, laužtuvas, kūjis ir kastuvas. Manau, supratote, kokia buvo alkanų zekų karučiais supilto pylimo kokybė? Gruntas irgi buvo naudojamas toks, koks po ranka pasitaikė. Todėl mums teko viską perdaryti, taisyti, tiesinti.

Bet visa tai nė kiek nesumenkina nei Bamlago belaisvių žygdarbio, nei aukos. Dabar niekas nė neprisimena, kad būtent jie nutiesė antruosius Transsibo kelius. O pirmuosius praktiškai perstatė iš naujo: pataisė pylimus, paguldė naujus pabėgius, tvirtesnius bėgius, medinius tiltus pakeitė gelžbetoniniais. Daug dar ką padarė. Jiems paminklus reikia statyti! O apie juos niekas pas mus net nenori prisiminti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

10:24
04:58
13:31

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min