TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Landsbergis apie Borisą Jelciną: padorus žmogus, kuris norėjo būti teisingas Lietuvai

Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas 1991 metų liepos 29 dieną Maskvoje
Šaltinis: 15min
0
A A

1990 metų birželį atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis atvyko į tuščią mokyklą Maskvoje, Krasnaja Presnios rajone. Vienoje iš klasių, kurioje nebuvo nei mokinių, nei sovietinio KGB įtaisytų blakių, profesorius pirmą kartą akis į akį susitiko su Borisu Jelcinu – Rusijos demokratų lyderiu, kuris parėmė Lietuvos kovą už nepriklausomybę.

1992 metų pavasarį Lietuvoje vis dar stovėjo penkios Rusijos armijos divizijos. Beveik keturiasdešimt tūkstančių kariškių, kurių dauguma buvo rusai. Vilnius ir Maskva jau buvo susiderėję dėl svetimų karių išvedimo, tačiau procesas strigo.

Pagal Kremliaus įstatymus tą pavasarį baigėsi šauktinių tarnybos laikas ir dauguma kariškių turėjo išvykti į namus. Tai reiškė, kad sovietiniai barakai liks pustuščiai.

Rusija norėjo atsiųsti naujų šauktinių, tačiau Lietuva nesutiko.

„Su Jelcinu buvo susitarta, kad Rusijos kariuomenė yra išvedama, tad neįvedama“, – pasakė profesorius V.Landsbergis ir nusijuokė. Situacija išties buvo keista. Kremlius tarsi ruošėsi vesti šalį demokratiniu keliu, tačiau kartu nenorėjo staigiai prarasti vieno svarbiausių įrankių imperinėms įtakoms tenkinti – dalinių aplinkinėse šalyse. 

Kremlius tarsi ruošėsi vesti šalį demokratiniu keliu, tačiau kartu nenorėjo staigiai prarasti vieno svarbiausių įrankių imperinėms įtakoms tenkinti – dalinių aplinkinėse šalyse. 

Rusijos kariškiai buvo ne tik geriau ginkluoti, dislokuoti strategiškai svarbiose vietose, turėjo šarvuotos technikos, bet jau seniai leido šaknis į mūsų valstybę – kūrė šeimas ir buitį. 

Garnizonų išlaikymas Baltijos šalyse būtų suteikęs Rusijai įrankį, kurį būtų galėjusi kišti į mūsų valstybių vidaus politikos mechanizmus.

„Tai buvo sudėtingos politinės kovos laikas, tuomet Jelcinui darė įtaką jo aplinka. Man reikėjo daryti įtaką iš savo pusės, remiantis mūsų draugyste. Rašyti jam draugiškus laiškus, kreiptis į prezidentą, už kurio nugaros kažkas kažką blogai daro, kad neįvyktų nesusipratimų, kurie sugadintų mūsų gražius santykius“, – pasakojo profesorius.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko ir Rusijos demokratų lyderio bei prezidento bendravimas prie sovietinės imperijos griuvėsių iki šiol nėra išsamiai išnagrinėtas. Profesoriaus V.Landsbergio archyvuose išliko B.Jelcinui rašyti laiškai, diplomatiniai susirašinėjimai, spaudos pranešimai ir svarbūs dokumentai.

Pavyzdžiui, knygoje „Sunki laisvė“ buvo publikuota faksimilė, kurioje rusų demokratai siūlė kurti bendras Baltijos šalių ir Rusijos pajėgas gynybai nuo sovietinio režimo.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Vytautas Landsbergis
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Profesorius Vytautas Landsbergis savo kabinete

– Prisimenate, kada pirmą kartą susitikote su Jelcinu? 

– Pirmas kartas, arba tiksliau – pirmieji kartai, buvo iš atstumo, per 1989 metų Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje. Tuo metu jis buvo vienas iš Rusijos demokratų frakcijos lyderių. Tai buvo įtakinga, didelė frakcija. 

Rusija jau buvo nevienalytė. Tame suvažiavime bent pusė jo dalyvių buvo tokie, kuriems svarbiausia – išlaikyti sojuz ir kad ji būtų deržava. Deputatai su medaliais, su uniformomis, antpečiais. Kariškiai. Ir dar ne bet kokie (nusišypsojo). 

O Jelcinas priklausė kitokiems – norintiems demokratinės Rusijos. Tarp jų buvo filosofas, akademikas Andrejus Sacharovas, dėliojantis kitokios Rusijos koncepcijas, ir Jelcinas, projektuojantis, kaip tai turi būti pasiekta. Aišku, atmetant komunizmą ir nomenklatūros valdžią.

Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis (kairėje) ir Borisas Jelcinas (centre)
Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis (kairėje) ir Borisas Jelcinas (centre)

Per tą suvažiavimą buvo renkami atstovai į Aukščiausiąją Tarybą, tada dar Sovietų Sąjungos. Mes atvažiavome pareikšti dar Vilniuje nušlifuotos pozicijos, kad esame suvereni valstybė ir Lietuvos Respublika pati išrinks savo atstovus į Aukščiausiąją Tarybą. Nesutikome, kad visi suvažiavime susirinkę pustrečio tūkstančio atstovų balsuotų už mūsų žmones, kurių nepažinojo. 

Aš pasakiau, kad mes nenorime balsuoti už Tadžikistano, Gruzijos ir kitų šalių atstovus – tegul jie patys išsirenka. Tada Gorbačiovas pradėjo rėkti: što tam, boikot?!

Rusijos demokratai buvo galinga jėga, kuri mus palaikė ir rėmė. Jie reikalavo, kad vyktų tikri rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kad kandidatų būtų daugiau, o ne balsuojama pagal iš anksto paruoštą sąrašą – kiek yra kėdžių, tiek ir pavardžių, – pasakojo V.Landsbergis.

Tame suvažiavime Rusijos demokratai buvo galinga jėga, kuri mus palaikė ir rėmė. Jie reikalavo, kad vyktų tikri rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kad kandidatų būtų daugiau, o ne balsuojama pagal iš anksto paruoštą sąrašą – kiek yra kėdžių, tiek ir pavardžių. 

Rusijos demokratų siūloma praktika ir modelis buvo panašus į tą, kurį prieš daug metų buvome įvedę Lietuvos kompozitorių sąjungoje – renkant valdybą, kandidatų turėjo būtų daugiau nei yra vietų.

Ir staiga, tas pats lietuviškas modelis – aukščiausiame lygmenyje Maskvoje. Demokratai reikalauja daugiau pavardžių, nei yra pasiūlytame sąraše. 

Anie gudročiai prezidiume sutiko: gerai, tegul būna vienu kandidatu daugiau! Naivūs demokratai buvo laimingi, nes jie iškovojo patį principą – pagaliau įvyks tikri rinkimai, kuriame vienas bus neišrinktas.

Ir tas vienas, kurio neišrinko, buvo Jelcinas. Komunistai sėdėjo ir žvengė, nes jautėsi visus išdūrę: jūs norėjote, kad viena pavardė atkristų, tai va, Jelcinas ir atkrito.

Štai kur buvo jo reikšmė. Jelcinas jau buvo kylantis lyderis, kurio komunistai bijojo ir stengėsi eliminuoti net tokiais primityviais triukais. Jelcinas buvo pavojingas, jo nebuvo galima praleisti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, – pasakojo V.Landsbergis.

Tada atsirado garbingas žmogus. Deputatas Kazinikas. Jis pasakė, kad atsiima savo kandidatūrą ir Jelcinas pateko. 

Štai kur buvo jo reikšmė. Jelcinas jau buvo kylantis lyderis, kurio komunistai bijojo ir stengėsi eliminuoti net tokiais primityviais triukais.

Sacharovas galėjo sėdėti, jis nekenkė, o štai Jelcinas buvo pavojingas, jo nebuvo galima praleisti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą. 

Sąjūdžio laikais Lietuvoje taip pat pirmiausiai buvo paskelbta viena pavardė, vienas žmogus, kuris buvo pavojingas ir kurį reikėjo pulti. Toks ekstremistas profesorius (nusišypsojo).

– Bet, jei gerai supratau, per tą suvažiavimą nebendravote akis į akį?

– Ne, tiesiogiai nesusitikome. Na, gal kur nors koridoriuose paspaudėme rankas, bet akis į akį nebendravome. 

Jie dirbo savo klube. Mūsų atstovas Nikolajus Medvedevas buvo paskirtas ryšiams su Rusijos demokratais, tad jis sekė, kas vyksta, kokius sprendimus priiminėja, ir pranešinėjo mums.

– Ką reiškia „dirbo savo klube“?

– Frakcijos tuo metu vadinosi klubais. 

Iš viso suvažiavime dalyvavo 2250 žmonių. Dauguma buvo atsiųsti respublikų ir sėdėjo salėje pagal savo respublikas: ten – ukrainiečiai, ten – gruzinai, ten – lietuviai. Nemažas skaičius buvo tiesiog deleguoti „nuo organizacijų“, bet irgi glaudėsi prie respublikų. O štai Rusijos atstovai, kurie sudarė gal trečdalį suvažiavimo dalyvių, buvo dar susiskirstę blokais, kurie vadinosi klubais. 

Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
P.S.Krivicko nuotr./V.Landsbergis ir B.Jelcinas, 1991 m., Maskva

Mes sudarėme Baltijos klubą: lietuviai, latviai ir estai. Ten, aišku, susirašė ne visi. Pavyzdžiui, komunistai – ne. 

Mes daugiausia dirbome atskirai, nes kartu dirbti būtų mažiau efektyvu. Dažniausiai mes, lietuviai, ką nors nutardavome ir pasiūlydavome latviams ir estams. Yra daug dokumentų, kuriuos parengėme mes, o pasirašė visų trijų šalių atstovai.

Bet prezidiumo komunistai tuos pasiūlymus nukišdavo į stalčių. 

Ten vyko labai įdomios, istorikų nenagrinėtos politinės kovos, o kartu – demokratijos mokykla. Tie antidemokratai mus spaudė, dusino: duskit pavidolei! O mes juk ne pavyduoliai! Mes sakėme: partija, daj porulyt! Labai geras šūkis, beje, aš dar turiu tokį ženkliuką iš Maskvos. Komunistai skelbė, kad „partija – mūsų vairininkas“, tai demokratai ir pasakė: duokit pavairuoti! (Juokėsi).

Tad štai, ten buvo Jelcinas – matomas ir mano matomas, jeigu kalbame apie asmeninį kontaktą. Kaip jau sakiau, greičiausiai, susitikome kur nors užkulisiuose, bendraujant su Rusijos demokratų atstovais, bet tarp mūsų nebuvo diskusijų ar asmeninių pokalbių. 

– O kada buvo pirmasis pasimatymas su Jelcinu? Turiu omeny, asmeninį kontaktą.

– Tai buvo jau po Kovo 11-osios. 

Paskutinėmis gegužės dienomis Vaclavo Havelo kvietimu aš vykau į Prahą. Tuo metu užsienio kelionės vykdavo tik per Maskvą. Mūsų kontaktinės grupės susitarė, kad grįžtant iš Prahos mes susitiksime su Jelcinu.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Prie Rusijos Baltūjų rūmų ant tanko užsilipęs Borisas Jelcinas sako kalbą (1991 m. rugpjūčio 19 d.).
AFP/„Scanpix“ nuotr./Prie Rusijos Baltųjų rūmų ant tanko užsilipęs Borisas Jelcinas sako kalbą, 1991 m. rugpjūčio 19 d.

Susitikome Maskvos rajone Krasnaja Presnia, vidurinėje mokykloje. Buvo birželio pradžia, nedarbo diena, o gal jau vasaros atostogų pradžia. Šiaip ar taip, mokykla buvo tuščia, be mokinių. Gal ir be blakių, aš nežinau (nusišypsojo). 

Kalbėjomės tik dviese, akis į akį, kelias valandas. Mano istorinė klaida, kad po to susitikimo neužsirašiau mūsų pokalbio. Tuo metu atrodė, kad viskas ir taip aišku. 

Susitikome Maskvos rajone Krasnaja Presnia, vidurinėje mokykloje. Buvo birželio pradžia, nedarbo diena, o gal jau vasaros atostogų pradžia. Šiaip ar taip, mokykla buvo tuščia, be mokinių. Gal ir be blakių, aš nežinau, – sakė V.Landsbergis.

Lietuva jau buvo paskelbusi apie nepriklausomybę ir susidūrė su Sovietų Sąjungos – komunistinės, nomenklatūrinės ir militaristinės valstybės – grasinimais sunaikinti. Mano tikslas buvo pasikalbėti, kokia yra demokratinės Rusijos pozicija.

Tuo metu jos demokratai jau turėjo savo parlamentą, pradėjo reikštis Rusijos (pabrėžė pastarąjį žodį, – aut. past.) Aukščiausioji Taryba. Tai buvo labai nauji dalykai, kuriuos istorikai turėtų deramai išnagrinėti.

Man buvo svarbu žinoti, kaip Rusijos demokratai vertina tas naujas aplinkybes, ar jie yra prieš Lietuvos nepriklausomybę, ar už naujus dviejų šalių santykius. 

Mūsų pokalbis nebuvo vienapusiškas, nebuvo taip, kad tik jis norėjo išdėstyti savo nuomonę ir požiūrį. Aš dėsčiau, pasakiau apie mūsų padėtį, ką mes darome ir ką toliau darysime. Jelcinas tai priėmė normaliai ir rimtai. 

V.Landsbergio knygos „Kaltė ir atpirkimas“ Iliustracija/Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis savo kabinete 1991 m.
V.Landsbergis savo kabinete 1991 m.

Jis aiškiai pasakė, kad jie nepalaikys smurto, jėgos priemonių, blokados, kurią tuo metu taikė Sovietų Sąjungos Centro komitetas.

Tai nebuvo tiesioginis klausimų-atsakymų susitikimas, nebuvo nė derybos. Tiesiog mes keitėmės pažiūromis. Ne tik asmeninėmis, bet ir savo atstovaujamų šalių – Lietuvos ir demokratinės Rusijos.

Aišku, jis tuo keliu gavo informacijos iš pirmųjų lūpų apie Lietuvos planus, o aš gavau padrąsinimą, kad Rusijos demokratai nenueis su imperija.

– Kokie buvo kiti pagrindiniai principai, esminiai dalykai, kuriuos tą kartą aptarėte? 

– Aš jau tiksliai neprisimenu. Svarbiausias tikslas buvo pasidalinti informacija ir ketinimais. 

Tuo metu tarp Vilniaus ir Maskvos nebuvo išvystyta komunikacijos sistema. Mes negalėjome tiesiogiai gauti vieni kitų sprendimų. Aišku, gal tą ir reikėjo daryti, bet neužteko rankų viskam. Pagrindinis mūsų oponentas buvo Gorbačiovas, SSKP ir sovietinė Aukščiausioji Taryba, o apie Rusijos Aukščiausiosios Tarybos poziciją žinojome labai mažai.

– Kada susitikote kitą kartą?

– Po dviejų ar trijų savaičių mes susitikome Federacijos tarybos posėdyje.

– Kas buvo ta Federacijos taryba?

– Tai buvo Gorbačiovo struktūra su neaiškiais įgaliojimais, kurią sudarė visų sovietinių respublikų vadovai. Būdas susirinkti, brandinti sprendimus, kaip jie sakydavo, eiti į priekį! (Nusijuokė).

Aš, jų požiūriu, „LTSR Aukščiausiosios Tarybos“ pirmininkas, reguliariai gaudavau kvietimus į Federacijos tarybos posėdžius. Per sekretoriatą atsakydavau, kad tai adreso klaida – juk nėra jokios LTSR, yra Lietuvos Respublika.

Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis
Asmeninio archyvo nuotr./Vytautas Landsbergis

Jie sukandę dantis numodavo ranka, neva Lietuva išsidirbinėja. Tegul, bet tuos neaiškios „federacijos“ posėdžiuose Lietuvos atstovo kaip nėra taip nėra. 

Pasaulis ir tarptautinė bendruomenė pradėjo spausti Gorbačiovą, kad prasidėtų kokios nors derybos su Lietuva.

Aš visada atsakydavau, kad mes nuo pat Kovo 11-osios siūlome derybas, bet Gorbačiovas atsisako, tad spauskite jį!

Ir štai, per Estijos atstovą man perdavė žinią: sutiko! Gorbačiovas sutiko sėsti prie derybų stalo ir tam kviečia atvykti į Federacijos tarybos posėdį. 

Jie tada mane vėl pakvietė kaip „LTSR Aukščiausiosios Tarybos“ pirmininką, bet aš sutikau, nes tikslas buvo kitas.

– Tai buvo 1990 metų birželis?

– Taip, 1990 metų birželio 12 diena, labai svarbi data. 

Išvakarėse dar apsitarėme su Estijos ir Latvijos atstovais dėl pozicijos, bendros linijos ir kitą dieną nuėjome į tą Federacijos tarybos posėdį. Visi labai žiūrėjo į mus, nes pirmą kartą pasirodėme visi trys. Aleksandras Jakovlevas tiesiog švietė: pagaliau jie ateina į protą (nusijuokė)!

Bet aš atvažiavau ne į Federacijos tarybos posėdį, o į tai, kas turėjo vykti po posėdžio. 

– O posėdyje dalyvavote?

– Taip, nesėdėjau koridoriuje. Bemaž pasakiau, kad sėdžiu koridoriuje (nusišypsojo).

Jie ten žaidė savo žaidimus, naują Sovietų Sąjungos sutartį, svarstė duosią daugiau autonomijos respublikoms ir panašius dalykus. Na, ir tada kreipėsi į mane: gal ponas Landsbergis turi ką pasakyti? Aš atsakiau, kad esu stebėtojas, ne dalyvis, bet galiu patarti.

Gorbačiovas kažką numykė: na, sakyk sakyk. (Nusišypsojo).

– O ką pasakėte?

– Aš pasveikinau sprendimus, kurie svarstomi, pasakiau, kad palaikome Sovietų Sąjungos demokratėjimo procesą. Bet kartu pabrėžiau, kad pirmiausiai turi baigtis Maskvos vykdoma blokada prieš suverenią Lietuvą, kaip ir prieš bet kurią kitą respubliką.

Mano užduotą blokados temą perėmė kiti posėdžio dalyviai! Jie negrįžo prie tų nesąmonių, kurios buvo svarstytame projekte, bet pradėjo kalbėti apie tikras aktualijas: Lietuva yra smaugiama. Tai gali ištikti ir kitus, – pasakojo V.Landsbergis.

Gorbačiovas pradėjo purkštauti, esą tai nėra blokada, čia tik ekonominės priemonės. Aš pakalbėjau ir baigiau, tačiau mano užduotą blokados temą perėmė kiti posėdžio dalyviai! Jie negrįžo prie tų nesąmonių, kurios buvo svarstytame projekte, bet pradėjo kalbėti apie tikras aktualijas: Lietuva yra smaugiama. Tai gali ištikti ir kitus.

Lietuvos atžvilgiu tai buvo aiškus, sąmoningas griovimas. Aš sakiau Gorbačiovui: jeigu jūs manote, kad Lietuva vis dar yra Sovietų Sąjungos dalis, kodėl jūs patys ją naikinate. Kartą apie tai Vakarų žurnalistams pasakiau: tai primena nesveiko žmogaus elgesį, kuris paslydo ant banano žievelės, užsigavo koją ir atsistojęs tą pačią koją daužo, kam jinai, girdi, paslydo! (Nusijuokė).

Svarstant situaciją dėl blokados prieš Lietuvą Gorbačiovas pasišaipė ir iš „suverenitetų parado“: va, prie ko privedė jūsų „suverenitetų paradai“! Jis pasakė, kad, ačiū Dievui, bent jau Rusija neišsidirbinėja ir neskelbia suvereniteto. Ir tada atsistojo Jelcinas, kuris ką tik buvo atvykęs į Federacijos tarybos posėdį, ir pareiškė: prieš 40 minučių Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba priėmė suvereniteto deklaraciją! (Nusijuokė).

AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas 1991 metų rugpjūčio 22-ąją
AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas 1991 metų rugpjūčio 22-ąją

Per tą posėdį Jelcinas buvo netoliese ir, žinoma, mūsų pusėje. 

Vėliau, jau po Sausio agresijos, Jelcinas aiškiai pasakė, kad Rusijos Federacija privalo perimti sovietų kariuomenę ir KGB. Jis tiesiai uždraudė Rusijos Federacijos piliečiams dalyvauti veiksmuose, nukreiptuose prieš kitas valstybes. Įsivaizduoji, kaip pasiuto sovietiniai generolai ir maršalai (nusišypsojo)?

Jau tada jis rodė jėgą ir vertė komunistų veikėjus atsižvelgti į demokratinę Rusiją.

– Jūs ne kartą esate pasakojęs, kad Sausio 13-osios naktį neprisiskambinote Gorbačiovui, o tada paskambinote Jelcinui ir jis padėjo. Jis buvo mūsų pusėje.

– Tai žinoma. Tik aš neįsirašiau. Turėjau primityvią įrašinėjimo techniką, mažą diktofoną, tai kartais tokius pokalbius įrašydavau laikydamas kitoje rankoje. Vien tai, ką sakau aš. 

AFP/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas 1991 metų rugpjūčio 24-ąją
AFP/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas 1991 metais

Tiesa, jau buvo technika, kuri galėjo įrašinėti abiejų kalbančių balsus, bet gal buvau pernelyg skrupulingas, kad įrašinėčiau neįspėjęs pašnekovo. Kaip atrodytų, jeigu mes su Jelcinu kalbėtume, o jis staiga suprastų, kad aš viską įrašinėju. Tai gali sugriauti pasitikėjimą.

Tą kartą Jelcinui pasakiau, kad man neleidžia kalbėti su Gorbačiovu, nors yra tokia situacija. Paprašiau, kad jis įsikištų.

Vėliau jis man pasakojo, kad iškart paskambino Gorbačiovui ir pasakė: prekratyte etu bezobraziju! Mat, nesakė „draugas Gorbačiovai, prašau, baikite“. Ne! Jelcinas pasakė aiškiai ir tvirtai: užteks!

– Skaičiau nuomonę, kad Jelcinas palaikė Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos ir NATO nare.

– Nemanau. Negaliu taip pasakyti. Jo aplinka, jo vyriausybė bandė mus stabdyti.

Ant Jungtinių Tautų stalo gulėjo Jelcino pateiktas projektas, kuriame reikalaujama, kad po Varšuvos sutarties organizacijos išsivaikščiojimo tas pats būtų padaryta su NATO. Esą visoms buvusioms Sovietų Sąjungos šalims Rusija duoda saugumo garantiją, – sakė V.Landsbergis.

Ant Jungtinių Tautų stalo gulėjo Jelcino pateiktas projektas, kuriame reikalaujama, kad po Varšuvos sutarties organizacijos išsivaikščiojimo tas pats būtų padaryta su NATO. Esą visoms buvusioms Sovietų Sąjungos šalims Rusija duoda saugumo garantiją (nusijuokė, pakeldamas į dangų rodomąjį pirštą)!

– Kaip ir Ukrainai dėl atominio ginklo atsisakymo. 

– Taip. 

Mes norėjome bent pamažėle, po mažą žingsnelį eiti tų organizacijų link, bet Rusijoje atsirado tam besipriešinančių, šaukiančių Vakarams: jūs sugriausite viską, kas buvo sukurta, tai kelia grėsmę Rusijos saugumui!

Aš negaliu pasakyti, kad Jelcinas čia buvo mūsų pusėje. Jie norėjo mus sustabdyti. JAV prezidentui Billui Clintonui jis buvo pasiūlęs: imkite Lenkiją, tačiau ne Baltijos šalis – jos lieka už NATO ribų. Bet Billas Clintonas pasakė „ne“.

Aišku, reikia pabrėžti, kad Jelcinas pasirašė 1991 metų tarpvalstybinių santykių pagrindus, sutartį, kur aiškiai parašyta: kiekviena iš Aukštųjų Susitariančių Šalių turi teisę pati pasirinkti savo tarptautinio saugumo struktūras. 

Kitaip tariant, Lietuva turi teisę pasirinkti! Jelcinas tai pasirašė.

– Kokį įspūdį jums paliko Jelcinas? Ne tik kaip politikas, bet ir kaip asmenybė. 

– Man liko įspūdis sutelkto ir santūraus žmogaus, kuris daugiau klauso, nei dėsto savo požiūrį. Daug dalykų diplomatiniuose santykiuose su Rusija mums pavyko išspręsti tik todėl, kad Jelcinas buvo padorus žmogus. 

Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
„Scanpix“ nuotr./Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas

Beje, šitą argumentą aš panaudojau vienose derybose, kurios įvyko Maskvoje, kai reikėjo pasirašyti tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Paskutines detales mes derinome tik dviese, akis į akį. 

Buvo du svarbiausi punktai – Lietuvos ir Rusijos 1920 metų taikos sutartis bei Sovietų Sąjungos įvykdyta aneksija. Jo aplinka labai nenorėjo šitų punktų, bet mes dviese susitarėme: aš sutinku išimti Taikos sutartį, tačiau mūsų sutartyje lieka punktas dėl Lietuvos aneksijos. Jis pažadėjo, kad taip ir bus.

Man liko įspūdis sutelkto ir santūraus žmogaus, kuris daugiau klauso, nei dėsto savo požiūrį. Daug dalykų diplomatiniuose santykiuose su Rusija mums pavyko išspręsti tik todėl, kad Jelcinas buvo padorus žmogus, – prisiminė V.Landsbergis. 

Kai jau sėdėjome prie derybų stalo su savo šalių delegacijomis, Jelcino aplinkos žmonės pradėjo aiškinti, kad viskas yra gerai, bet reiktų dar išbraukti punktą dėl aneksijos: ištrinkime tą aneksiją ir viskas bus kaip sviestu patepta!

Aš atsidūriau labai rizikingoje situacijoje. Negalėjau su tuo sutikti, bet tai galėjo reikšti, kad atsisakau pasirašyti sutartį. Kaip aš grįšiu į Vilnių, nepasirašęs sutarties? 

Tada visai spontaniškai aš pasakiau Jelcinui: „Juk mes susitarėme, juk esate padorus žmogus.“ Ir Jelcinas pasakė: nėra šito klausimo, mes taip susitarėme. 

Garbės argumentas buvo stiprus. Du vyrai susitarė, jie negali laužyti žodžio.

– Tai reiškia, kad jam buvo svarbu išlikti padoriu žmogumi?

– Išties buvo svarbu. 

Dabar aš manau, kad tuo jis grindė savo santykį su Lietuva – Jelcinas norėjo būti teisingas Lietuvos atžvilgiu, ir kai būdavo teisingas, jam buvo malonu. Tuo Jelcinas skyrėsi nuo Rusijos lyderių. Tai buvo unikalu.

Dabar aš manau, kad tuo jis grindė savo santykį su Lietuva – Jelcinas norėjo būti teisingas Lietuvos atžvilgiu, ir kai būdavo teisingas, jam buvo malonu. Tuo Jelcinas skyrėsi nuo Rusijos lyderių. Tai buvo unikalu, – pasakojo V.Landsbergis.

Gal tokiu principu jis grindė savo santykius ir su kitomis Baltijos šalimis, aš to nežinau.

Tema – Borisas Jelcinas ir Lietuva, taip pat valstybių vadovų pokalbiai ir diplomatiniai santykiai, dokumentai, kurie atspindį šitą laikotarpį, yra labai svarbi Lietuvai, gal net ir Europai. Taip pat svarbi Rusijai, kuri tuo metu buvo besikurianti valstybė, trumpam pasirinkusi demokratinį kelią.

Tačiau tema yra labai mažai tyrinėta. Nebuvo nuoseklaus tyrimo, išstudijuojant tiek mano archyve likusius dokumentus, laiškus Jelcinui, spaudos pranešimus apie mūsų susitikimus, tiek tuos dokumentus, kurie saugomi Maskvoje. Nebuvo apklausti tų įvykių liudininkai, tarp jų ir Jelcino komanda.

Tikiuosi, kas nors tai padarys. Aš padėsiu.

Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas 1991 metų liepos 29 dieną Maskvoje
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min