Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 21d. 15:01

XIX–XX a. Vilniaus cirkų afišose – vien garsenybės

Senojo cirko klounai
needfull.net nuotr. / Senojo cirko klounai

1876 metų balandžio dvidešimt trečią dieną „Vilenskij vestnik“ laikraštis rašė: „Skrajojantis plaukiojančio cirko išradėjo Teodoro Lento amerikiečių cirkas surengs pirmąjį vaidinimą savo manieže Katedros aikštėje. Cirke telpa iki trijų tūkstančių žiūrovų. Nuostabioji meksikietė dvidešimt dviejų metų senjora Zenona Pastrana, plačiai žinomos Julijos Pastranos, kurios visas kūnas padengtas tankiais juodais plaukais, sesuo atliks įvairių pasaulio tautų šokius.“

Julijaną Pastraną cirko savininkai pristatinėdavo kaip moterį – gorilą, šlykščiausią visų laikų sutvėrimą. Čarlzas Darvinas ją per klaidą pavadino tarpine grandimi tarp beždžionės ir žmogaus. Julijana turėjo vešlią barzdą ir dvi eiles dantų, visą kūną dengė tankūs plaukai. Veidas akivaizdžiai priminė beždžionės snukį. J.Pastraną artimai pažinoję žmonės liudijo ją buvus inteligentiška ir žinių troškusia moterimi. Ištekėjusi už cirko šeimininko, Julijana mirė gimdymo metu. Jos vyras Teodoras Lentas, išoriškai normalus bet bejausmis žmogus, balzamavo žmoną ir kūdikį o vėliau pardavė Kunstkamerai. Po daugelio metų T.Lentas sutiko merginą, panašią į J.Pastraną, ją vedė ir susilaukė vaikų. Deja, o gal ačiū Dievui, visi vaikai gimė sveiki, normalūs ir išvengė darbo išsigimėlių cirke. Po T.Lento mirties Zenona Pastrana sėkmingai ištekėjo antrąkart ir metė šou verslą.

Julija Pastrana
Julija Pastrana

1880 metų rugpjūčio mėnesį Činizelio cirko programoje su savo nepakartojamais šuoliais, piruetais ir salto ant nepabalnoto žirgo dalyvavo surusėjęs italas, unikalus raitelis Noni Bedini. Tai buvo iš tiesų aukščiausios klasės artistas, vienas ryškiausių Europos XIX amžiaus pabaigos akrobatų, vėliau pats įgijęs savo cirką.

Ypatingai populiarus tarp vilniečių buvo garsios jojikų dinastijos atstovo mulato Viljamo Kuko ir Noni Bedini žokėjų duetas bei raitelis, klounas ir žonglierius Napoleonas Fabri, demonstravęs ant žirgo sudėtingiausius akrobatikos triukus. Tikroji jo pavardė – Augustas Piubasetas, prancūzas, garsios cirko artistų šeimos atstovas. Būdamas penkerių metų jis tapo italo Pirantoni trupės oro gimnastu. 1887 metais, turėdamas aštuoniolika metų, atvyko gastrolių į Peterburgo Činizelio cirką ir pasiliko Rusijoje visam laikui.

Atskirai verta paminėti Viljamo Kuko žmoną, garsią vokiečių jojikę Mariją Godfrua, kuri su įvairiomis trupėmis daug kartų buvojo Vilniuje. Tarp gausybės talentingų ir publikos numylėtų artistų Marija Godfrua sulaukdavo ypatingo dėmesio dėl to, kad įspūdingai ir gracingai atlikdavo sudėtingiausius „vyriškus“ žokėjų bei džigitų triukus.

1885 metų balandžio pabaigoje Vilniuje gastroliavo F.Šmidlio cirkas. Programoje dalyvavo garsus akrobatas Žoržas Gaidenas ir šešių juodaodžių studentų, šokėjų, gimnastų trupė. O balandžio dvidešimt devintąją Vilniaus publika pirmąjį kartą susitiko su legendiniu anglų klounu Biliu Gaidenu ir jo dresuota kiaule. Keista, bet spauda apsiribojo vien labai kukliu pranešimu. O juk tai buvo visame pasaulyje garsėjantis artistas, raitelis ir akrobatas, klounas, sulaukęs grandiozinio pasisekimo Paryžiaus Žiemos ir Vasaros cirkuose ir vienas pirmųjų užsienio klounų, apsilankiusių Rusijoje. Jis taip pat 1884 metais pirmasis manieže pademonstravo dresuotą kiaulę, įvedė šiandieninių ilganosių klouniškų batų madą bei pasirodydavo su batais, kokius gerokai vėliau savo filmuose nešiojo Čarlis Čaplinas.

Bilis Gaidenas Rusijoje, galima sakyti, sukūrė savo mokyklą. Bet dvidešimtojo amžiaus pradžioje gerokai senstelėjęs artistas prarado populiarumą. Grįžęs Anglijon, pasirodydavo labai retai ir mirė vargšų prieglaudoje.

Dar vienas garsus prancūzų „ober-solo-klounas“ ir gyvūnų dresuotojas Ričardas Ribo Vilniuje pirmąjį kartą pasirodė 1892 metų balandžio pabaigoje. Reklama skelbė: „Pono Godfrua cirkas pastarosiomis dienomis pasipildė naujomis artistinėmis pajėgomis, gerokai pagyvinusiomis vaidinimų programą. Prie klounų grupės prisijungė p. Ribo“.

Puikiai rusiškai kalbėjęs Ričardas Ribo buvo pauzes užpildantis klounas. Kol darbininkai rengė rekvizitą kitam numeriui, artistas sugebėdavo parodyti visą spektaklį. Jis neturėjo kokių nors specialių, autorinių, numerių ir, nežiūrint to, buvo publikos numylėtinis. Jis tapo pirmuoju Rusijoje manieže prakalbusiu „ruduoju Augustu“.

Vėliau Ričardas Ribo Vilniuje lankėsi dar ne vieną kartą.

Garsesnieji artistai ne šiaip sau klajojo kur papuolė, jų agentai arba ir patys meistrai atidžiai domėjosi taip vadinama koncertų rinka, sekė konkurentų ar tiesiog kolegų gastrolių maršrutus.

1899 metų balandis. Gastroliuoja įžymusis italo Maksimiliano Truci cirkas. Dvidešimt devintą dieną manieže debiutuoja prancūzų „ober-klounas“ Ričardas Ribo. Gegužės dvidešimt penktąją publika išvydo tikrą artisto benefisą, kur buvo parodyta komiška pantomima „Ribo pas plėšikus.“

1904 metų liepą jau paties R.Ribo prancūziškasis cirkas surengė Vilniuje vos vieną pasirodymą. Po jo artistas liko Vilniuje ir su savo gyvūnų trupe kurį laiką vaidino specialiai jam įrengtoje Botanikos sodo arenoje. Kaip rašė to meto spauda, „Ribo „trupė“ verta paties rimčiausio dėmesio“.

1914 metų lapkričio mėnesį afišos paskelbė apie „nusipelniusio Belgijos artisto Ričardo Ribo ir keturkojų artistų trupės pasirodymus į Vilnių atvykusiame K.Kiso cirke“. Tarp kitų numerių parodyti vaizdeliai „Beždžionė – čiuožėja“, „Beždžionė – dviratininkė“. Lapkričio dvidešimt ketvirtąją R.Ribo pirmąjį kartą pristatė tango šokančius šunis ir jų išvykimą automobiliu. Vairuotojo vaidmenį atliko beždžionė Ko-ko. Kituose vaidinimuose publika išvydo dresuotą kiaulę, hipnotizuotą žirgą, dresuotus gaidžius. Lapkričio dvidešimt septintąją įvyko R. Ribo benefisas, į kurį jis pats kvietė tokiais žodžiais: „Aš gyvenu kad juokinčiau, aš juokinu, kad gyvenčiau. Gyvenime tik juokas man dovanoja sėkmę.“

1893 metų spalio dvyliktąją Vilniaus spauda pranešė apie numatomą pasaulinio garso žonglieriaus Tomo Belingo benefisą. Artistas, be kita ko, rengėsi parodyti ir savo mokytas žąsis. Šio legendinio žmogaus pavardė žinoma kiekvienam pasaulinio cirko istorija besidominčiam tyrinėtojui, ji įrašyta daugelyje pasaulio enciklopedijų.

cirque-cnac.bnf.fr nuotr./Tomas Belingas
cirque-cnac.bnf.fr nuotr./Tomas Belingas

Cirko artisto ir verslininko sūnus Tomas Belingas (Tom Belling) gimė JAV, bet dar ankstyvoje jaunystėje persikėlė į Europą. Savo karjerą cirke jis pradėjo nuo jodinėjimo. Dirbdamas Berlyne Renco cirke pagalbiniu darbininku, sėkmingai pasirodydavo ir kaip klounas. 19 amžiaus devintajame dešimtmetyje Belingas sukūrė visiškai naują klounados tipą – taip vadinamą rudojo klouno Augusto, naivaus, nepaslankaus nevykėlio, besistengiančio padėti aplinkiniams, personažą. Netrukus atsirado gausybė Belingo kopijuotojų, išoriškai Augustas keitėsi. Cirko istorija žino keletą Augusto variantų: Rudasis –Rusijoje, Džo – Anglijoje ir JAV, Čarlis – Indijoje ir kiti.

1897 metų gegužės mėnesį T.Belingas atvyko į Vilnių su K.Dukandero o tų pat metų rugsėjo mėnesį – su Godfrua cirkais.

1912 metų rugpjūčio mėnesį ši pavardė nuskambėjo ir pirmąjį kartą į Vilnių atvykusio Rudolfo Truci cirko programoje. Tiesa, tais metais T. Belingo jau nebebuvo gyvųjų tarpe, todėl visai tikėtina, jog Vilniuje gastroliavo vienas iš trijų T.Belingo sūnų, irgi Tomas, gimęs 1873 metais. Su partneriu Toniu jie atliko Vienos damų kapelos parodiją bei ekscentriadą su automatine fotografija.

pinterest.com nuotr/Pirmasis pasaulio Augustas - Tomas Belingas
pinterest.com nuotr/Pirmasis pasaulio Augustas - Tomas Belingas

1894 metų balandžio pradžioje į Vilnių gastrolių atvyko itališkasis ponios Činizeli cirkas. „Vilenskij vestnik“ pranešė, jog įvyks originalaus prancūzų klouno Eženo Veldemano benefisas. Korespondento žodžiais, artistas turįs neginčijamą komiko „gyslelę“, puikiai valdąs publiką. Programoje tradiciškai dalyvavo ir nemažai dresuotų gyvūnų.

Po metų ponia Činizeli Eženą (Didiką) Veldemaną, kartu su kitais klounais, vėl pakvietė į savo cirko programą. Artistas išsiskyrė iš kitų savo kolegų originalumu, subtilumu. Matyt, todėl ir pantomimos, kuriose dalyvaudavo E.Veldemanas, buvo ypatingai populiarios.

O 1901 metų birželio pirmąją cirke įvyko kito visame pasaulyje garsėjusio klouno G.Lepomo benefisas. Reklama žadėjo 14 400 sekundžių juoko ir išdaigų, taip pat pantomimą „Lepomas pas plėšikus“. Po trejų metų G.Lepomas Vilniuje pasirodė kartu su nepakartojamuoju komiku Eiženu (tikroji pavardė Eugenijus Pilatas). Lepomas buvo prancūzas, Eiženas – vokietis.

Lepomas, laikytas vienu geriausiųjų prancūzų klounų, buvo tradicinis „Baltasis“. Jis dėvėjo įprastinį šios kategorijos klouno apsiaustą, vaikiškas kojines ir batelius. Veidas ir kaklas buvo gausiai išbaltinami miltais, o baltame fone ryškiai išsiskirdavo raudonos ausys ir lūpos. Klounas Lepomas, turėdamas kalbos defektą, specialiai kalbėdavo su dirbtiniu patosu, organizuodavo įvairiausius žaidimus už pinigus ir visada pralaimėdavo.

Jo partneris Eiženas – vienas geriausiųjų Europos „Rudųjų“ – pasirodydavo manieže languotu paltu ant kiek sukarikatūrinto kostiumo. Artistas kūrė „saviškio“ vaikino personažą, nors akys išduodavo esant gudruolį. Eiženas savo karjerą pradėjo nuo akrobatikos. Susilaužęs koją, pakeitė amplua ir tapo „Ruduoju“. Jis labai anksti pradėjo pilnėti ir tapo bene pirmuoju storu „ruduoju“. Tačiau, nežiūrint apkūnumo, tai buvo pakankamai vikrus žmogus. 1904 metų balandžio devintąją publikos numylėtiniai Lepomas ir Eiženas pirmąjį kartą parodė komišką vaizdelį „Vilniaus fotografas“, o po keleto dienų ir komišką pantomimą „Lepomas pavojinguose namuose“.

Keletą žodžių atskirai būtina pasakyti apie ne šiandieniniam skaitytojui mažai pažįstamą terminą „benefisas“, nors artistų kūrybiniai vakarai žinomi kiekvienam. O tai kone tas pats.

„Benefisas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio benefice, reiškiančio naudą, uždarbį, o paprasčiau kalbant, solinį išskirtinai populiaraus artisto viso vakaro pasirodymą, kur didžiausioji surinktų lėšų dalis atitekdavo kaltininkui. Tokia proga artistai rodydavo tradicinį savo repertuarą, nematytus ar specialiai šiai progai parengus dalykus, dalyvaudavo kitų kolegų pasirodymuose.

Ypač benefisus, žinoma, iš anksto sutartyje aptarę su cirko direkcija, mėgo rengti populiarūs klounai. Buvo naudojamos įvairiausios reklamos vingrybės – patys beneficiantai vaikščiojo po turtingesnių miestiečių namus dalindami kvietimus bei siūlydami pirkti bilietus, publika buvo vaišinama specialiai iškeptu tortu ir t. t. O kalbant apie Vilniaus cirką, yra išlikęs originalus ano meto benefiso reklamos pavyzdys: „Įsakymas Nr. 001. Visiems Vilnos miesto gyventojams, nuo mažo iki didžiausio, 1888 metų rugpjūčio 20 dieną, šeštadienį, ateiti į brolių Frankonių cirko kasą ir nusipirkti bilietus į nepakartojamo raitelio, gimnasto ir klouno Taičio benefisą!“...

Keletą kartų Vilniuje viešėjo garsi akrobatų Podčernikovų trupė, dirbusi Kremo pseudonimu. Šios dinastijos atstovai dresuotojai Elvorti ir šiandien veikia Rusijos cirke, o vienas jų, buvęs oro akrobatas, Eduardas Elvorti gyvena Vilniuje.

1880 metų rugpjūtį Činizelio cirke Vilniuje ponas Kremo ant trapecijos ore rodė originalius triukus. 1913 metų gruodžio mėnesį, kaip skelbė reklama, „Žmonės aeroplanai“ trio Elvorti su Trucio cirku atvyko į Vilnių ir parodė čia gausybę saltomortalių. O 1914 metų vasarį broliai Elvorti ir mis Minda pademonstravo vilniečiams numerį pagal tuo metu nuskambėjusį filmą „Keturi velniai“.

Gaetanas Činizelis 1870 m.
Gaetanas Činizelis 1870 m.

1902 ir 1906 metais vilniečiai turėjo galimybę išvysti originalų klouną ir dresuotoją M.Vanemaną. 1902 metų gegužės aštuonioliktos dienos benefisui Činizelio cirke artistas žadėjo parodyti per trisdešimt numerių.

1888 metų rugpjūčio mėnesį brolių Oracio ir Natali Feronių cirko programoje dalyvavo visoje Europoje garsus dviratininkas, Paryžiaus, Londono ir Kopenhagos tarptautinių artistų susivienijimų narys Aleksandras Skuri. 1901 metais atviroje Botanikos sodo scenoje o 1913 metais „Bronislavos“ kino teatre gastroliavo plačiai žinomas artistas, geriausias to meto pasaulio ventrologas (pilvakalbys) Grigorijus Donskojus. G.Donskojus buvo pirmasis profesionalus Rusijos ventrologas, tradiciškai dirbdavo su dviem lėlėm – komiku Džonu ir ekstravagantiška dama Paulina. Lėlės ginčydavosi, pykosi, o už abi jas, nepraverdamas lūpų, kalbėjo G.Donskojus.

O 1905 metų rugsėjį Vilniuje trumpam sustojo pasaulyje garsus italų senovinis F.K.Feroni cirkas, Rusijoje veikęs nuo 1874 metų. Trupei vadovavo publikos numylėtinis klounas Tanti (Feroni). Konstantinas Feroni (pseudonimas – Tanti) buvo įvairiapusis artistas, nepakartojamas klounas, pagrindinių pantomimų vaidmenų atlikėjas. Jis mirė per gastroles Lietuvoje 1909 metų sausio dvidešimt trečią dieną ir palaidotas Lietuvos cirko artistų panteone Kaune.

1906 metais į Vilnių gastrolių atvyko vienas garsiausių pasaulio Afrikos dramblių – gigantų dresuotojas Garleo Norman. Vedant dramblius per miestą, gatvėse susirinko šimtai žmonių. Geriausias Normano pasirodymo momentas vadinosi „Anglų – Būrų karas“. Drambliai šaudė iš patrankų, užklodavo vėliavomis žuvusį vadą ir atsargiai išnešdavo iš maniežo – dviese straubliais už galvos, o trečiasis už kojų. Po to drambliai „užmigdavo“ ir prabusdavo išgirdę pavojaus signalą. Mažiausiasis drambliukas Bebi raišdavo, o kada išnešdavo vadą, išeidavo iš arenos straubliu įsikibęs kito dramblio uodegos. Gaila, bet Vilniuje garsiajam artistui atsitiko nelaimė - nuo juodligės krito vienas iš trijų dramblių. Kaip rašė „Vilenskij vestnik“, bijant epidemijos, cirko užkulisių patalpos buvo išvalytos ir dezinfekuotos.

Su ypatingu pasisekimu Vilniuje pasirodė ir visame pasaulyje garsėję Varšuvos dviračių figūrininkų Baranskių trio. Apie juos laikraštis rašė: „ Su didžiuliu triumfu pasirodė Vilniuje ir visame pasaulyje garsūs dviratininkai iš Varšuvos – Baranskių trio. Dideliame ažūriniame krepšyje manieže su pakrypusiomis sienomis šie artistai įsibėgėja ir pamažu, kaip musės, užsiropščia stačiomis sienomis, vis greitindami savo važiavimą iki galimybių ribos.

Tokia neįprasta dviratininkų padėtis stebina žiūrovus – jie mato pakrypusią permatomą sieną ir nesupranta, kodėl dviratininkai neslysta žemyn, nekrenta.“ O 1891 metų rugpjūčio mėnesį Botanikos sode įsikūrė „pasaulinis Karlo Hagenbeko žvėrynas ir 40 singalų bei tamilų su keturiais darbininkais, dresuotais drambliais ir gigantiškais zebu.“ Karlas Hagenbekas žinomas visame pasaulyje, vienos stambiausių prekybos laukiniais gyvūnais firmų įkūrėjas. 1907 metais Štelingene (netoli Hamburgo) jo įkurtame zoologijos sode pirmą kartą gyvūnai įkurdinti specialiuose voljeruose. 1890 metais įkūrė cirką, kuriame užsiiminėjo dresūra bei rengdavo etnografijos parodas.

Baigiant šį skyrių reikėtų pasakyti, jog jau ir tais tolimais laikais garsesnieji artistai ne šiaip sau klajojo kur papuolė, jų agentai arba ir patys meistrai atidžiai domėjosi taip vadinama koncertų rinka, sekė konkurentų ar tiesiog kolegų gastrolių maršrutus. Tam ir Europoje, ir Rusijoje talkino gausybė įvairių cirko žurnalų, skelbusių reklamą, padėdavusių atlikėjams sužinoti meno pasaulio naujienas. Vieną tokį žurnalą „Artistų tarpininkas“ (Posrednik artistov) 1911 metais Vilniuje leido bei redagavo M.Epšteinas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min