Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žiemgala atgyja dokumentuose – Biržai sensta pusę amžiaus, Žagarė jaunėja

Žiemgala atgyja dokumentuose – Biržai sensta pusę amžiaus, Žagarė jaunėja
Alvydo Januševičiaus nuotr. / Tomas Baranauskas. Žiemgala atgyja dokumentuose.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Joniškietis Andrius Bitaitis, savo krašto istorijos entuziastas, organizuodamas įvairius istorinius minėjimus, pastebėjo, jog Žiemgalos istorijoje sudėti ne visi akcentai. Domintis giliau, kilo idėja į vieną leidinį sudėti ir išnagrinėti penkis svarbiausius Žiemgalos dokumentus. Tiksliau – keturis, nes penktasis iki mūsų laikų neišliko. Juose Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas dalijosi mūsų žemes lyg tortą. Istorinės įžvalgos pribloškia – vadovėliuose reikės keisti kai kurias datas.

A.Bitaitis prieš trejetą metų įsteigė asociaciją – žiemių pradą „Simkala“. Po kelių savaičių prisidėjo prie istorinės datos – Saulės mūšio 775-ųjų metinių – paminėjimo. Tuomet buvo surengta Saulės mūšio lauko stovykla.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Istorijos entuziastas Andrius Bitaitis.
Alvydo Januševičiaus nuotr./Istorijos entuziastas Andrius Bitaitis.

Dienos šviesą gruodžio pirmosiomis dienomis išvydo oficialus leidinys – „Žiemgalos aktai (Acta Semigalliae)“.

Kitais metais „Simkala“ priminė 725-ąsias Garuozos mūšio metines. Taip buvo pažymėtas paskutinysis žiemgalių sukilimas prieš Livonijos ordino kariauną.

Šiemet „Simkala“ su liepsnomis minėjo Sidabrės miesto pirmąjį paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Sidabrės miestas buvo sudegintas, žmonės išžudyti.

Tuo pačiu paminėtas ir galutinis Livonijos ordino susidorojimas su žiemgaliais, kurie buvo priversti iškeliauti į saugesnes Lietuvos žemes. Žiemgala tapo dykra.

„Simkala“ kartu su kitais bendraminčiais iš Lietuvos ir Latvijos Rygoje neoficialiai paminėjo 785-erių metų sukaktį po kuršių ir žiemgalių siautėjimo. Taip paminėtas kuršių ir žiemgalių žygis į kadaise buvusį Diunamundės įtvirtintą vienuolyną.

„Dabar atėjo eilė ir pirmojo Žiemgalos padalijimo 760 metų paminėjimui”, – teigia A.Bitaitis, kartu su muziejininkais ir istorikais suradęs, sugretinęs ir ištyrinėjęs keturis svarbiausius Žiemgalai istorinius dokumentus. Dienos šviesą gruodžio pirmosiomis dienomis išvydo oficialus leidinys – „Žiemgalos aktai (Acta Semigalliae)“.

Keturi kertiniai Žiemgalos dokumentai

Leidinį „Žiemgalos aktai (Acta Semigalliae)“ parengė, vertė ir komentavo istorikas ir Žiemgalos tyrinėtojas Tomas Baranauskas. Jis teigia, kad niekam neturėtų kilti abejonių dėl to, kad žiemgaliai buvo atskira baltų gentis.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Istorikas Tomas Baranauskas.
Alvydo Januševičiaus nuotr./Istorikas Tomas Baranauskas.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Žiemgala užima ne mažesnę dalį, nei jos yra Latvijoje. Tiesa, latviai šią istorinę sritį taip ir vadina, o Lietuvoje šis regionas buvo tarsi pasidalintas tarp lietuvių ir žemaičių.

Žiemgalą pasidalino Rygos arkivyskupas Albertas ir vokiečių didžiojo magistro vietininkas Eberhardas Zeinas.

„Žiemgala plyti dabartiniame Joniškio rajone, Pakruojyje, dalyje Biržų ir Akmenės rajonų. Nesvarbu, kad Akmenėje ar Kuršėnuose kalbama žemaitiškai, tačiau čia turime omenyje ne dabartinę geografiją, o laikotarpį, kai Lietuvos dar nebuvo“, – teigia istorikas.

T.Baranauskas džiaugiasi dėl to, kad žiemgališka savimonė Lietuvoje dar egzistuoja. Kuršiškos savimonės nebeturime, nors istorinę teritoriją galima išskirti dabartinėje šiaurinėje Žemaitijoje.

Leidinio apie Žiemgalą sudarytojas atkreipė dėmesį į du dokumentus, kuriais 1254 metų balandį Vakarų ir Rytų Žiemgalą pasidalino Rygos arkivyskupas Albertas ir vokiečių didžiojo magistro vietininkas Eberhardas Zeinas.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Žiemgala atgyja dokumentuose – Biržai sensta pusę amžiaus, Žagarė jaunėja
Alvydo Januševičiaus nuotr./Žiemgala atgyja dokumentuose – Biržai sensta pusę amžiaus, Žagarė jaunėja

Lietuvai jie svarbūs dar ir tuo, kad čia pirmą kartą paminėtos šiaurės Lietuvos vietovės – Žagarė, Šilėnai (prie Kuršėnų) ir Žiemgalos kaimynė Upytės žemė.

Ten pat esantis Upytės ir Žiemgalos kaimynystėje buvusios Šiaulių žemės paminėjimas yra reikšminga nuoroda, padedanti Šiaulių krašte lokalizuoti 1236 metais įvykusį Saulės mūšį.

Istoriškai teisingiausia būtų Žagarei dar šiemet paminėti 760 metų jubiliejų.

Bet juk prieš 16 metų Žagarė atšventė 800 metų jubiliejų ir ta proga jai buvo suteiktas miesto herbas?

Istoriko žodžiais, šis minėjimas rėmėsi vien įsisenėjusia visuomenės nuostata, kad Žagarė yra ne senesnė už Rygą: „Būtent dėl to Žagarė gimtadienį mini kartu su Ryga. Istoriškai teisingiausia būtų Žagarei dar šiemet paminėti 760 metų jubiliejų.“

Leidinyje eksponuojama ir nagrinėjama 1259 metų sausio 14 – vasario 13 dienos popiežiaus Aleksandro IV-ojo bulė, kuria patvirtinamos Rygos šv. Marijos Magdalietės seserų cistersių vienuolynui dovanotos valdos.

Tarp jų – Guostagalio ir Šiurpės apygardos, kurios siejamos su dabartiniais Tričių ir Peleniškių piliakalniais Pakruojo rajone. Ši bulė yra ir pirmasis Pakruojo rajono Guostagalio gyvenvietės paminėjimas.

Tarp svarbiausių Žiemgalos dokumentų yra ir kiek vėlyvesnis 1416 metų rugpjūčio 23 dienos Vokiečių ordino Livonijos magistro laiškas Ordino prokuratoriui, kuriame aprašyta Nogailių apygarda.

Istorinių aktų originalai saugomi tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusiuose archyvuose – Rygoje, Krokuvoje, Varšuvoje ir Berlyne. 

Didžioji jos dalis išsidėsčiusi dabartinės Lietuvos Biržų ir Pasvalio rajonuose. Srities centras buvo dabar Latvijai priklausančiame Kamardės piliakalnyje, kuris iki 1921 metų teritorinių mainų dar priklausė Lietuvai.

„Čia randame ir pirmąjį Biržų paminėjimą. Tiksliau – „Birdzen“. Taip pavadinti vietos laukai, tačiau reikia turėti omenyje, kad laukais tuo metu vadino ne dabar mūsų įsivaizduojamas pievas, o apgyvendintas teritorijas, kuriose vyksta ūkinis gyvenimas. Taip pat paminėtos šio krašto upės – Apaščia, Rovėja, Smardonė ir Tatula“, – tvirtina istorikas.

Visi keturi istorinių aktų originalai saugomi tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusiuose archyvuose – Rygoje, Krokuvoje, Varšuvoje ir Berlyne. Vienas iš jų – 1259 metų popiežiaus bulė – neišliko. Ji sudegė dar XIX amžiuje Sankt Peterburge.

Žiemgalių kapus plėšė vikingai

Pirmą kartą dideliu formatu atspausdinti dokumentai ir leidinys pristatyti gruodžio 6 dieną, Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje. Per savaitę jie bus pristatomi visoje lietuviškos Žiemgalos teritorijoje – nuo Biržų iki Akmenės.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Archeologė Ilona Vaškevičiūtė.
Alvydo Januševičiaus nuotr./Archeologė Ilona Vaškevičiūtė.

Pirmajame pristatyme dalyvavo ir archeologė profesorė Ilona Vaškevičiūtė, kuri yra viena labiausiai į žiemgalių papročius bei kultūrą įsigilinusių mokslininkių.

Žiemgaliai vieninteliai kovos peilį dėdavo skersai mirusiojo. 

Archeologė priminė, kad žiemgaliai savo kultūra skyrėsi nuo savo kaimynų. Pagal laidojimo papročius galima atsekti, kad iki aštunto amžiaus jie gyveno iki Mūšos upės.

Vėliau – išplito iki pat Kuršėnų. Archeologė akcentavo, kad būtent pagal laidojimo papročius galima tiksliai nustatyti, kurių genčių atstovų palaikai čia ilsisi.

„Žiemgaliai, kitaip nei kitos aplinkinės gentys, vieninteliai kovos peilį dėdavo skersai mirusiojo. Akivaizdu, kad jie gyveno ir Ventos upė trikampyje iki Kuršėnų. Pietuose jų teritorija tęsiasi iki Panevėžio rajono ribos, o rytuose – iki Apaščios upės“, – aiškino archeologė.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Žiemgalių kapas.
Alvydo Januševičiaus nuotr./Žiemgalių kapas.

Iš kur kilo Žiemgalos vardas? „Mes juk dažniausiai nesirūpiname savo vardu ir jį gauname iš kitų. Mus taip pavadino kaimynai. Viena ankstyviausių versijų – devintame amžiuje danų vikingai runomis akmenyje iškalė „Simikala“. Yra ir kelios vėlyvesnės versijos“, – sako ji.

Žiemgalių įkapes jau randame Kurmaičių pilkapyne, kuris datuojamas nuo antro amžiaus po Kristaus. 

Anot mokslininkės, žiemgalių įkapės jau randamos Kurmaičių pilkapyne, kuris datuojamas nuo antro amžiaus po Kristaus. Šalia yra vėlyvesnės kapavietės ir net šiuolaikinės senos kapinaitės. Laidoti žmones toje pačioje vietoje – žiemgalių bruožas.

Archeologė akcentavo, kad daugybė žiemgalių kapų yra apiplėšti. Ji niekada netikėjo, kad juos išplėšė kurios nors lietuvių gentys: „Tai greičiausiai buvo vikingai. Vienoje vikingų sagoje yra parašyta, kad jie plaukė pas kuršius plėšti kaimų ir kapų. Sveiką kapą randame retai.“

Turtingos žiemgalių moterys randamos su keliomis žalvarinėmis antkaklėmis, o kaplys, tikėtina, simbolizuoja ne žemdirbės, o žemvaldės statusą.

Vyrai dažniausiai randami su savo ginkluote, sunkiomis kario apyrankėmis. Pas vyrus randamos pelėdinės sidabru dengtos sagės. Tai gali būti karinio laipsnio ženklas. Abiejų lyčių atstovams į įkapes dedami geriamieji ragai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min