Kap šmarškos pas dzūkus virsdavo namine degtine ir duona

Dzūkijos pušynuose pavasarį dygstančios šmarškos vietiniams buvo ne tik grybas – jos virsdavo miltais, naminės degtinės žaliava ir net vaistu nuo skausmo. Puvočių kaime gyvenantys Marija ir Juozas Klimavičiai pasakoja, kaip iš šių grybų sukosi ištisas gyvenimas – nuo rinkimo ir sovietinio supirkimo iki paslaptingų, kartais pavojingų jų panaudojimo būdų.

Šio straipsnio įgarsinimo gali klausyti tik 15min prenumeratoriai

Prenumeruoti

Sudžiovintos šmarškos užpilamos degtine ir palaikomos / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Pokalbis prie nuodingų grybų

Su Juozu grįžome iš miško. Nors kirtimų daug, tačiau pasigirti dideliu bobausių, vietinių šmarškomis vadinamų, laimikiu negalime. Tačiau grybų užteks, kad žmona Marija iš jų pasigamintų vaistų skaudamiems sąnariams.

Kol Marija gamina iš mamos išmoktą užpiltinę, kalbamės visi prie virtuvėje šmarškomis nukloto stalo. Apie šiais grybais apsinuodijusią kaimo šeimą, kaip šmarškos padėjo virti naminę degtinę ir kaip tinkamai sudžiovinti, kad vaistai išeitų tokie, kokie reikia.

Pasakojimas pateikiamas dzūkų tarme.

Dzūkai renka šmarškas ir daro vaistus

Bobausiai (šmarškos) geriausiai dyksta poros metų senumo kirtavietėse

Bobausiai yra nuodingi, tačiau tinkamai paruošus juos galima valgyti

Renkant bobausius nupjaunamas jų kotelis ir nuvalomas smėlis bei spygliai

Juozas renka bobausius ne maistui, o žmonai vaistams

Seniau bobausius supirkdavo, o už juos galėjai gauti miltų ar kitų prekių

Eidamas miškan Juozas pasiima tik savo mylimiausią kašiką

Juozas parnešė šmarškų žmonai Marijai, kad ši galėtų pasigaminti vaistų

Geriausia aic šmarškauc kokių dzviej metų biržėse

Šmarškos pasrodo balandį ir kap kadu būdau iki birželio. Geriausia aic šmarškauc kokių dzviej metų biržėse, bet nevisosna yr. Raikia, kad kur drėgniau būt. Ir ton biržėn taip auga cik kokius dzvejus metus. Po to, kap paauga pušelaitės, tadu jau ne. O tiap geriausia biržėsna, kur biskį pajudzyta žamė – praarta.