Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar prasidės vandens karai?

Išdžiuvęs Huangyangchuano rezervuaras Kinijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Išdžiūvęs Huangyangchuano rezervuaras Kinijoje
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Ateityje regioninius konfliktus ir nestabilumą valstybių viduje gali pakurstyti vandens trūkumas, rašoma neseniai paskelbtoje JAV nacionalinės žvalgybos strategijoje.

Dėl klimato kaitos vis daugiau valstybių visame pasaulyje susiduria su lig šiol nematytais meteorologiniais reiškiniais – vienur gyventojus kamuoja sausros, kitur – potvyniai. Lietuva ekstremalių situacijų lig šiol išvengė, be to, gėlo vandens turi į valias. Tai verčia klausti: galbūt kada nors pradėsime savo vandenį eksportuoti? Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja Jurga Arustienė tokios galimybės neatmeta.

„Lietuva galėtų eksportuoti savo vandenį, nes daug jo yra nepanaudoto. Greičiausiai pardavinėtume jį gėrimui. Tačiau kai kas svarsto, kad vandenį kitur galima naudoti ir žemdirbystei ar pramoniniais tikslais. Pavyzdžiui, laistymui arba išgaunant skalūnų dujas, kur jo reikia labai daug“, – teigė ji.

LGT yra apskaičiavusi, jog per dieną iš Lietuvos gelmių galima išgauti apie 3,6 mlrd. kubinių metrų vandens. Šiandien naudojama vos 350–390 tūkst. kubinių metrų per dieną arba 127,75–142,35 mln. kubinių metrų per metus. J. Arustienės vertinimu, dabar išgaunama tik apie 15 proc. visų šalies resursų.

Remiantis LGT skaičiavimais, su vandens trūkumu Lietuva susidurti neturėtų. J. Arustienė paaiškino, kad šiuo metu eksploatuojami gilesni žemės sluoksniai, todėl gruntiniame sluoksnyje pastebimi svyravimai bendrai padėčiai įtakos beveik neturi.

„Gruntinis sluoksnis yra labai jautrus ir jį sunku prognozuoti. Šiuo metu vakarinėje Lietuvos dalyje vanduo tame sluoksnyje yra labai nusekęs, todėl šulinių savininkai tam tikrą pokytį galėjo pastebėti, bet bendrai Lietuva turi labai daug vandens išteklių“, – ramino pašnekovė.

Kur trūksta vandens...

J. Arustienė pasakojo, kad kai kuriose pasaulio vietose šiemet kritulių buvo labai mažai, todėl požeminio vandens telkiniai natūraliai nepasipildė. Ten ūkininkai netgi buvo priversti spręsti dilemą – laistyti savo pasėlius ar ne.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Brazilijoje išdžiuvusi Paraibunos užtvanka
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Brazilijoje išdžiuvusi Paraibunos užtvanka

Jūrų ir vandenynų pakrančių gyventojai susiduria su kita problema – išgaunant vandenį į požeminio vandens telkinius patenka sūrus vanduo ir ilgainiui jis tampa nebetinkamas gerti.

LGT atstovė sakė, kad klimato kaitos įtaką požeminiam vandeniui įvertinti yra labai sunku. „Pagrindinis jo atsinaujinimo šaltinis yra lietus ir kiti krituliai, o jie priklauso nuo meteorologinių sąlygų“, – paaiškino J. Arustienė.

... ten kyla konfliktai

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Martynas Zapolskis teigė, kad geopolitine prasme konfliktų dėl vandens problema Lietuvai iš esmės neaktuali. Jo teigimu, problemų gali kilti tam tikrose Afrikos ir Azijos vietose.

Lietuva galėtų eksportuoti savo vandenį, nes daug jo yra nepanaudoto. Greičiausiai pardavinėtume jį gėrimui, – sako Jurga Arustienė

Pavyzdžiui, Nilo pakrantėse, kur konfliktas yra įsisenėjęs. „Etiopijos planai ir pažanga statant „Grand Ethiopian Renaissance“ (angl. Didžioji Etiopijos Renesanso) užtvanką labai nepatinka Egiptui, kuris nevengia grasinimų. Projektas turėtų būti baigtas 2017 metais, o Etiopijoje generuojama apie 85 proc. Egiptą pasiekiančio Nilo vandens. Be to, dėl augančio gyventojų skaičiaus regione didėja vandens poreikis, tai sukelia socialinių ir ekonominių problemų“, – aiškino M. Zapolskis.

Nesutarimų gali kilti Tigro ir Eufrato slėnyje. Ten Turkija išlaiko upių kontrolę ir įgyvendina milžinišką „Southeastern Anatolia“ projektą – planuojama pastatyti iš viso 22 užtvankas ir 19 elektrinių. Neseniai pastatyta Ilisu užtvanka ant Tigro upės. Tęsiasi vidinės problemos, susijusios su kurdų mažuma, nuolat vyksta Sirijos ir Irako protestai.

Centrinėje Azijoje kyla įtampa dėl Tadžikistano planuojamos Amudarjos užtvankos, kuri stipriai apribotų vandens kiekį ir sutrikdytų sezoniškumą Uzbekistanui, kuriam stabili tėkmė gyvybiškai svarbi dėl medvilnės pramonės.

M. Zapolskis pridūrė ir tai, kad Indijos planai statyti didelę hidroelektrinę Chenabo upėje (galimai pažeidžiant labai svarbią 1960 metų Indo upės vandens dalijimosi sutartį) didina įtampą, jau išaugusią dėl Indijos įvykdytų kitų projektų, su Pakistanu.

Tačiau LRT.lt pašnekovas pabrėžė, jog nepaisant šių pavyzdžių, „vandens karai“ yra daugiau publicistinė klišė, nei realybė.

„Tyrimai rodo, kad bendri vandens ištekliai labiau skatina bendradarbiavimą nei konfliktus, net ir įprastai konfliktiškais laikomuose regionuose, kaip tarptautiniai upių baseinai. Didžioji dalis šalių sąveikos, dalijantis bendrais gėlo vandens ištekliais, formų, vertinant globaliu mastu, yra kooperacinės.

Įrodyta, kad konfliktai daugiausia kyla ten, kur įvyksta dideli politiniai, infrastruktūros arba hidrologiniai pokyčiai. Pavyzdžiui, vienos valstybės skilimas į dvi mažesnes, taip įvykstant upės baseino „internacionalizacijai“. Taip pat pasitaiko atvejų, kai nėra tiems pokyčiams „amortizuoti“ reikalingų institucinių pajėgumų – tokių, kaip daugiašalės institucijos, tarpvalstybinės sutartys, vandens valdymo klausimus reguliuojančios įstaigos ir kitų“, – dėstė M. Zapolskis.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vyrai sėdi išdžiuvusioje Tioso upės vagoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vyrai sėdi išdžiūvusioje Tioso upės vagoje

Kaip neseną politinio pokyčio pavyzdį jis pateikė Pietų Sudano atsiradimą, kuris turėjo įtakos Nilo konfliktui. Infrastruktūros pokyčio pavyzdžiai – hidroelektrinių projektai. Kinija taip pat stato daug hidroelektrinių be susitarimų su žemupyje esančiomis valstybėmis. Hidrologinio pokyčio pavyzdys – klimato kaita, turinti stiprų poveikį Himalajų upių baseino zonai.

„Natūralūs pokyčiai lemia poreikį šalims ieškoti bendrų atsako formų“, – apibendrino mokslininkas.

„Zuikio“ problema

Rugsėjo pabaigoje pasaulio šalių lyderiai rinkosi Niujorke, kur vyko Jungtinių Tautų (JT) susirinkimas dėl klimato kaitos. Jo pavadinimas kvietė „Katalizuoti veiksmą“.

Klimatą tyrinėjantys mokslininkai šiandien sutaria, kad, nesiėmus radikalių pokyčių, iki šio amžius pabaigos šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija atmosferoje padvigubės. Tai pasaulines temperatūras padidintų nuo 3 iki 8 laipsnių pagal Celsijų ir reikštų ledynų nykimą, sausras vidurio ir žemose platumose, mažėjančius javų derlius, kylančius jūrų lygius ir potvynius, dingstančias salas ir pelkes, dažnesnes ir smarkesnes audras, gyvūnų rūšių nykimą, galimą infekcinių lygų plitimą.

Norint viso to išvengti JT yra sutarusios neleisti temperatūrai pakilti daugiau nei 2 laipsniais nuo priešindustrinių laikų. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija yra paskaičiavusi, jog tam reiktų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą sumažinti 40–70 proc. iki XXI amžiaus vidurio.

Komisijos teigimu, dėl to pasaulio ekonomika kasmet netektų 0,06 proc. bendrojo vidaus produkto augimo, o per 100 metų veiksmai atsieitų iš viso 5 proc. prarastos ekonominės veiklos.

Pagrindinis iššūkis, siekiant šio tikslo, yra vadinamoji „zuikio“ problema. Kadangi šiltnamio efektą sukeliančios dujos pasiskirsto po visą pasaulį, nesvarbu, iš kur kilo, jas mažinti pradėjusi šalis taip pat naudos duos globaliai. Dėl to kai kurios valstybės gali nuspręsti nesiimti jokių veiksmų, o mėgautis vaisiais, kurių davė kitų šalių aukos. Kitaip sakant – važiuoti „zuikiu“.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min