Dabar populiaru
Publikuota: 2013 spalio 18d. 07:57

Artilerija nepriklausomybės kovose

Nepriklausomybę iškovojus. I artilerijos pulko kariai prie kareivinių.
flickr.com nuotr. / Nepriklausomybę iškovojus. I artilerijos pulko kariai prie kareivinių.

918 m. gruodis… Karą pralaimėjusi Vokietija, vykdydama Santarvės reikalavimą, ėmė trauktis iš okupuotų teritorijų. Paskui besitraukiančius vokiečius slinko rusų bolševikų kariuomenė, kurstydama „pasaulinės revoliucijos gaisrą“.

Okupuotos Pabaltijo žemės turėjo tapti tiltu į Vakarų Europos šalis, kur, kaip tikėjosi bolševikų lyderiai, viena po kitos vyks revoliucijos ir bus įvesta „proletariato diktatūra“. Iškilus sovietizacijos grėsmei, jaunoje Lietuvos respublikoje ėmė organizuotis ginkluotosios pajėgos.

Pirmieji artilerijos žingsniai

1919 m. sausio 1 d. jaunos Lietuvos kariuomenės vadovybė išleido įsakymą suformuoti pirmąją artilerijos bateriją. Prielaidos tam buvo sudarytos netrukus: sausio 6 d. iš vokiečių įsigyti du trofėjiniai rusiški trijų colių lengvieji pabūklai. Pirmuoju baterijos vadu paskirtas karininkas Juodka.

„<...> Iš patrankos ilgastiebės pasirodė štai ugnis,
Ir į tolį šūvis žiebė – gal kur priešą pamatys?“
(Iš tarpukario karių dainos)

Vasario ir kovo mėnesiais įkurtas artilerijos pulko štabas, įpusėti kitų planuojamų steigti artilerijos vienetų darbai. Pirmoji baterija, net nebaigus jos formuoti, paskirta vykti į frontą. Skubėta visiškai pateisinamai – tuo laiku bolševikų kariuomenė buvo užėmusi kone du trečdalius Lietuvos ir pavojingai artėjo prie Kauno.

Kovo 24 d. I baterijos būrys išvyko į Kėdainius, o II būrys gavo įsakymą vykti į Alytaus apylinkes paremti ugnimi pėstininkų. Jau po keturių dienų priešo link iššautas pirmas šūvis. Artilerija de facto tapo visateise Lietuvos kariuomenės pajėgų dalimi. Pirmojo šūvio tūta vėliau garbingai eksponuota Karo muziejuje.

Tuo pat metu Artilerijos pulko štabas Aukštojoje Panemunėje toliau energingai kūrė naujus artilerijos vienetus. Antrąją bateriją pradėta formuoti tų pačių metų kovo pradžioje. Baterijos vadu tapo karininkas Uogintas, amžininkų liudijimu, – „geros širdies, bet santūrus karininkas, nepaprastai skrupulingas savo pareigose ir iš kitų reikalaująs kruopštumo“. Prie karo veiksmų ši baterija prisidėjo balandžio pradžioje ties Žasliais. Per kautynes su bolševikais krito pirmasis Lietuvos kariuomenės artileristas eil. V. Vacbergas.

Trečioji baterija pradėjo kurtis 1919 m. kovo pabaigoje. Jai pradėjo vadovauti karininkas Michnevičius. Ketvirtoji baterija pradėta steigti kovo 24 d. – šiek tiek anksčiau, nei susikūrė trečioji baterija, atskyrus Pirmosios baterijos II būrį, vadovaujamą M. Pečiulionio, o galutinai sukomplektuota birželio antrąją dieną.

Abu šie padaliniai kovos krikštą gavo 1919 m. birželį, stumiant bolševikus iš Lietuvos Rytų fronte.

Mėnesio gale nusistovėjo fronto linija – ji ėjo nuo Dusetų iki Jūžintų ir tęsėsi palei Šventosios upę iki Sartų. Tuomet galutinai baigta formuoti Trečioji baterija, o Aukštojoje Panemunėje įsteigti I ir II artilerijos divizionų štabai.

flickr.com nuotr./Artileristai ties Seinais
flickr.com nuotr./Artileristai ties Seinais

Vasarą kovos suintensyvėjo. Ties Salaku Ketvirtojoje baterijoje įvyko nelaimingas atsitikimas: pabūklo vamzdyje sprogus defektuotam sviediniui, žuvo artilerijos eilinis Žukauskas, dar trys kiti pabūklo komandos nariai buvo sužeisti (kita šio įvykio versija – pabūklo vamzdis nuo intensyvaus šaudymo tiek perkaito, kad šaudmens parako užtaisas tiesiog detonavo pabūklo uokse).

Kovos tapo lemiamos – nuo jų priklausė, ar Lietuva išliks. Vyriausiojo karo vado gen. Silvestro Žukausko įsakymu 1919 m. liepos 18 d. generalinį puolimą atlikusi kariuomenė buvo suskirstyta į brigadas. Tai turėjo sustiprinti ir palengvinti vadovavimą kariuomenei.

Pirmajai brigadai, kurią sudarė buvusios Ukmergės rinktinės dalys, buvo priskirta viena lengvosios artilerijos baterija, o antrajai brigadai (sudarytai iš buvusios Panevėžio rinktinės padalinių) priklausė trys lengvosios artilerijos baterijos. Iš viso šiame fronte buvo du pėstininkų pulkai, penki atskiri batalionai, viena atskira kuopa, keturios lengvosios artilerijos baterijos ir du husarų eskadronai.

Palyginkime: rusų bolševikų kariuomenę šiame fronte sudarė šeši pėstininkų pulkai, ypatingosios paskirties (komunistinis) batalionas, du raitelių eskadronai, du šarvuoti traukiniai, keturios lengvosios artilerijos baterijos ir sunkiosios artilerijos baterija.

Mūsų pabūklai padėjo išmušti raudonąją kariuomenę bent iš keliolikos gyvenviečių iki pat Daugpilio. Rugpjūčio 30 d. bolševikų pajėgos buvo galutinai išvytos iš šalies teritorijos.

Kovose su bermontininkais

Manevrinio karo kautynės su bolševikais truko iki 1919 m. rugsėjo pradžios. Per Dauguvos upę mūsų kariuomenė nesikėlė, frontas stabilizavosi. Vėliau čia atsiųstas mūsų trečiasis pėstininkų pulkas, taip pat palikti Joniškėlio ir Ukmergės batalionai ir dvi artilerijos baterijos. Visos kitos mūsų kariuomenės dalys buvo perkeltos į frontą prieš bermontininkus.

Kalbant apie tuomečių kovos veiksmų intensyvumą, didžiausia klaida būtų bandyti lyginti su dabartiniais mūšio parametrais, o jų neatitiktų nei tuomet turėta ginkluotė, nei karybos pobūdis.

Nauja grėsmė jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybei – bermontininkai, suaktyvėję 1919 m. rudenį, pradėjo veikti Radviliškio ir Šiaulių apylinkėse. Kaip minėta, Pirmoji ir Antroji Lietuvos kariuomenės artilerijos baterijos buvo paliktos koviniam budėjimui palei Dauguvos upę, jei bolševikai sumanytų dar kartą pulti. Kitos pajėgos perdislokuotos į Lietuvos šiaurinę dalį.

Bermontininkų, stipraus ir klastingo priešininko, turėta artilerija buvo gerai aprūpinta. Ryčiau Radviliškio bermontininkai apšaudė lietuvius net cheminiais sviediniais. Nuo dujų žuvo penki lietuvių kariai. Mūsų artilerininkai turėjo pasirengti gerai dvikovai.

Spalio 15 d. Trečioji, Ketvirtoji baterijos ir nauja Penktoji baterija, atitraukta iš kovos veiksmų su lenkais teritorijos, buvo dislokuotos Šeduvos–Baisogalos fronto linijoje. Jau tą pačią dieną vienas Ketvirtosios baterijos pabūklas apšaudė bermontininkų pozicijas ties Daugėlaičiais netoli Šiaulių.

Iki lapkričio 22 d. artileristai prisidėjo prie kovos veiksmų ties Radviliškiu, Šiaulėnais, Aukštelke, Meškuičiais ir dar keliais mažesniais punktais. Iš mūšių aprašymų galima susidaryti įspūdį, kad artileristams šiame fronte teko dirbti itin nelengvomis sąlygomis: dėl stipraus vėjo gūsių, šlapdribos ir rūko veikiausiai ne tik buvo labai sunku nustatyti taikinius ir tiksliai šaudyti, bet ir perdislokuoti pabūklus.

Iki tol sėkmingai atliekami karo veiksmai sustiprino artilerininkų kovinį pasirengimą ir paskatino kurti naujus artilerijos vienetus. Spalio 6 d. pradėta sudaryti Šeštoji, lapkričio 8 d. – Septintoji, o gruodžio 8 d. – Aštuntoji artilerijos baterijos.

Bermontininkų avantiūra baigėsi 1919 metų pabaigoje. Po mūsų karinių laimėjimų prie Radviliškio ir Šiaulių santarvininkų karinės misijos reikalavimu karo veiksmai buvo sustabdyti ir paskelbtos paliaubos. Gruodžio 15 d. bermontininkai turėjo pasitraukti į Vokietiją.

Artilerija per paskutinį nepriklausomybės kovų etapą

Dar 1919 m. balandžio pabaigoje Lietuvos kariuomenei teko susitikti su lenkais ties Varėna. Po Vislos „stebuklo“ – karo veiksmų ties Varšuva – 1920 m. rugpjūčio gale lenkų legionai, vydami raudonąją kariuomenę, paliko savo užnugaryje pajėgų, kurios pradėjo skverbtis į Lietuvos teritoriją.

flickr.com nuotr./„Galingieji pėstininkų pagalbininkai – artilerininkai“
flickr.com nuotr./„Galingieji pėstininkų pagalbininkai – artilerininkai“

Gausios lenkų pajėgos atvirai įžygiavo į Suvalkų kraštą. Prasidėjo karo veiksmai Seinų–Augustavo–Suvalkų trikampyje. Kovose dalyvavo Antroji ir Penktoji artilerijos baterijos, iš Aštuntosios baterijos performuota Devintoji baterija ir haubicų baterija. Karo veiksmai truko pusantro mėnesio. Vėliau prasidėjusios derybos juos trumpam pristabdė, tačiau kompromisas nebuvo rastas ir po kelių dienų kova atsinaujino.

Rugsėjo 22 d. lenkai netikėtai puolė mūsų pozicijas ir padarė daug nuostolių. Ypač skaudūs jie buvo artileristams, nespėjantiems kartu su mobilesnėmis pajėgomis. Lietuviams atsitraukiant ties Kapčiamiesčiu, buvo sunaikinta Penktoji baterija ir po vieną Pirmosios haubicų ir Devintosios baterijų būrį, nukautas Penktosios baterijos karininkas Stapulionis. Po trijų dienų besipriešinančią Pirmąją bateriją apsupo lenkų pajėgos ir paėmė į nelaisvę ties Rodūne.

Spalio pradžioje dėl prasidėjusių naujų derybų Suvalkuose mūšiai aprimo. Bet netikėtai lenkai vėl ėmė pulti. „Maištininko“ L. Želigovskio vadovaujami lenkų legionai puolė Varėnos kryptimi Vilniaus link. Jau rugsėjo 30 d. lenkai įsitvirtino Zervynų apylinkėse, o spalio 3 d. užgrobė Varėną. Jiems priešinosi Antroji, Trečioji ir Ketvirtoji lietuvių artilerijos baterijos, jos labai prisidėjo stabdant priešą. Nepaisant to, vadinamoji Želigovskio avantiūra buvo gerai suplanuota ir Lietuvos kariuomenės pajėgos turėjo trauktis.

Artileristai priešinosi ugnimi besiskverbiantiems lenkams iki pat spalio 9 d., iki sostinė buvo galutinai užimta. „Želigovskiados“ dienomis artilerija be nuostolių slopino lenkų atakas ties Trakais, Valkininkais, Rykantais, Musninkais, Giedraičiais ir Širvintomis. Tačiau, kaip pažymima, tuo laiku stigo žvalgybinės informacijos, nepatenkinami buvo ryšiai, todėl artilerija neišnaudojo visų galimybių remdama pėstininkų veiksmus.

Tuo pat metu užnugaryje iš naujo buvo atkurtos ties Suvalkais prarastos baterijos. Imtasi stiprinti ir sunkiąją artileriją – Kauno tvirtovės komplekse baigtos formuoti trys sunkiosios artilerijos baterijos: 1920 m. kovą Trečioji, Šeštoji ir Pirmoji sunkiosios baterijos sujungtos į III artilerijos divizioną.

Kapsukas nemoka nutaikyti savo patrankos“, arba Jėgų palyginimas

Silpna ar stipri buvo lietuvių artilerija? Be abejo, vertinti įmanoma tik tada, kai galima palyginti veikusias pajėgas, taip pat tuometį kovos veiksmų pobūdį.

Pečiulionis savo baterijos ugnį taip taikliai leisdavo, kad beveik visi sviediniai sprogdavo bolševikų apkasų linijose. O „Perkūno die­dukas“ visa tai matydamas su pasitenkinimu nusikeikdavo ir vėl paėmęs telefono triūbelę ir nurodęs taikinį komanduodavo: „Baterija, šauk!“

Bolševikų pajėgas sudarė trys divizijos su priskirta artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 000 kovotojų. 1919 metais Lietuvoje bolševikai buvo sutelkę tokias karines pajėgas:

Vakarų šaulių diviziją (XVII) – 145-asis ir 146-asis šaulių pulkai ir 5-asis Vilniaus pulkas, kurio II batalione buvo daugiau lietuvių komunistų.

Internacionalinę diviziją – 39-asis, 41-asis ir 47-asis šaulių pulkai. Vėliau į šią diviziją buvo atsiųsti dar 6-asis ir 10-asis šaulių pulkai. Šiauliuose buvo sudarytas F. Baltušio-Žemaičio vadovautas Žemaičių pulkas, turėjęs, kaip rašoma, 900 karių.

Pskovo divizijos I brigadą – 1-asis ir 2-asis šaulių pulkai. Vėliau ta divizija buvo pavadinta Lietuvių šaulių divizija. Bolševikų duomenimis, 1919 m. kovą toje divizijoje buvo trys brigados (7 pulkai) – 7 405 kariai, apie 40 raitininkų, 104 kulkosvaidžiai, 12 artilerijos pabūklų, 6 lėktuvai.

Tačiau į Lietuvą pasiųsti bolševikų pulkai ir divizijos buvo pavargę, be entuziazmo ir blogai vadovaujami. Lietuvoje jie buvo labai plačiai išbarstyti iki smulkių dalinių. Demoralizacija ir prastas pasirengimas darė bolševikų turimos artilerijos ugnį nelabai efektyvią. Nepriklausomybės kovų savanorių atsiminimuose skaitome: „<…> Po kurio laiko atsiliepė bolševikų artilerija. Bet sviediniai nieko negalėjo mums padaryti, nes lėkė ir sprogo koks kilometras toliau mūsų. Mes iš to juokėmės, sakydami: Kapsukas nemoka nutaikyti savo patrankos.“ <…> Įvyko smarkus susišaudymas; dalyvavo ir mūsų artilerija. Artilerijai pradėjus šaudyti, labai pakilo mūsų drąsa, nes girdėjome, kaip sviediniai sprogsta priešo pozicijose. O bolševikų artilerijos sviediniai ir vėl lėkė kažkur toli ir net ne kiekvienas sprogdavo.“

O apie mūsų karių nusistatymą galima spręsti iš kito liudijimo: „Prieš pirmą salvę nusiėmęs kepurę, (M. Pečiulionis) persižegnojęs kreipėsi į kareivius: „Lietuviai kariai, dabar triuškiname raudonojo rusų imperializmo vabalus, kurie nori pagrobti mūsų Tėvynę ir mus pavergti… Laikykimės vyriškai iki paskutiniųjų.“

Bermontininkai Latvijoje ir Lietuvoje turėjo apie 40 000 vokiečių ir apie 10 000–12 000 rusų karių.

Bermontininkų kariuomenė buvo palyginti labai gerai apginkluota: turėjo keliasdešimt vienetų artilerijos (įskaitant sunkiuosius 250 mm minosvaidžius), automatinių ginklų, orlaivių, šarvuočių, ryšių ir transporto priemonių. Be to, jie turėjo saugų užnugarį ir galėjo lengvai manevruoti ir telkti savo jėgas reikiamoje vietoje.

flickr.com nuotr./1914 m. modelio sunkioji patranka „Škoda“ (lenkiškas variantas). Per nepriklausomybės kovas naudoti įvairūs pabūklai, tarp jų ir trofėjiniai.
flickr.com nuotr./1914 m. modelio sunkioji patranka „Škoda“ (lenkiškas variantas). Per nepriklausomybės kovas naudoti įvairūs pabūklai, tarp jų ir trofėjiniai.

Lietuvos Respublika 1919 m. sausį buvo surinkusi tik 3 000 karių. Tais pačiais metais lapkričio mėnesį Lietuvos kariuomenėje buvo jau apie 25 000 karių (iš jų apie 10 000 savanorių). Kautynėse su bolševikais dalyvavo apie 16 000 mūsų karių, vėliau prieš bermontininkus buvo pasiųsta apie 12 000, kiti tuo laiku buvo palikti priedangoje prieš bolševikus prie Dauguvos ir lietuvių bei lenkų fronte, o likučiai – atsargoje.

Devynių lauko artilerijos baterijų, sudarytų iki 1920 m. rudens, santykinai galbūt nebuvo daug tokiam skaičiui pėstininkų palaikyti, tačiau kiekybės trūkumą kompensavo aukšta moralė ir didėjantis profesionalumas.

Nepriklausomybės kovose lietuviai nesmulkino savo kariuomenės, bet manevruodami sutelktinėmis jėgomis (dažniausiai sustiprintais batalionais) energingai puldavo išsibarsčiusius rusų karinius dalinius. Lietuviai labai vykusiai sugebėjo paskirstyti savo išteklius. Stabdydami kitas priešo pajėgas, visas savo galimas jėgas jie telkdavo prieš trečiąjį priešą.

Artilerijos baterijos taip pat buvo sumaniai perdislokuojamos ten, kur labiausiai reikėdavo, o pozicijose efektyviai sąveikaudavo su pėstininkais. Iš Antrosios baterijos artileristo P. Povilaičio liudijimo: „Pėstininkai nurodinėjo, kurias vietas labiausiai reikia apšaudyti. Gerai pataikius, imdavo net ploti, nelyginant teatre už gerą vaidinimą.“

Viršila A. Šukys savo atsiminimuose pabrėžė ir mūsų artileristų sumanumą per „želigovskiadą“ – šaudymo pozicijas M. Pečiulionio baterija įrengė siaurame ežero pusiasalyje. Dėl šios gudrybės lenkai negalėjo nustatyti baterijos buvimo vietos ir jos apšaudyti.

Karo mokykla, pradėjusi dirbti 1919 m. kovo 8 d., po keturių mėnesių išleido pirmąją laidą – 89 karius ir septynis puskarininkius, jie turėjo teisę gauti karininko laipsnį kariuomenės dalyse. Sutrumpintą kursą diktavo karo sąlygos ir karininkų trūkumas.

Kalbant apie tuomečių kovos veiksmų intensyvumą, didžiausia klaida būtų bandyti lyginti su dabartiniais mūšio parametrais, o jų neatitiktų nei tuomet turėta ginkluotė, nei karybos pobūdis. Palyginti su pozicine Pirmojo pasaulinio karo faze, kur pėstininkai mėnesiais išsėdėdavo apkasuose, apšaudomi tonomis artilerijos sviedinių, nepriklausomybės kovos buvo gana dinamiškos ir artilerijai čia teko svarbus vaidmuo. Prioritetais tapo tikslumas bei manevringumas, o, jaučiant traukiamosios jėgos ir šaudmenų stygių, šių tikslų pasiekti nebuvo lengva. Kalbant apie susišaudymus, jų negalima pavadinti epizodiniais ir menkais. Įsigilinus į kovų datas, matyti dinamiškas baterijų pergrupavimas.

Artilerijos taiklumas buvo svarbus dėl dažnai menkos priešo pajėgų koncentracijos bei dėl elementarios būtinybės taupyti ir taip ribotas šaudmenų atsargas. Kartais atskiro priešo artilerijos stebėtojo punkto, kulkosvaidžio pozicijos neutralizavimas lemdavo mūšio sėkmę. Todėl atvykusi artilerija pakeldavo puolamąją karių dvasią. Pėstininkai vis labiau „susigyveno“ su „karo dievaite“, kaip tuomet vadinta artilerija.

Artileriją ir jos karininkus pradėta net mitologizuoti, laikyti tam tikru pergalės garantu. Vėliau karių prisiminimuose gausu pelnyto artilerijos sureikšminimo. Štai tipiška ištrauka iš 1937 m. „Kario“: „<...> Atvykus mūsų IV baterijai į pagalbą, netrukus pradėjome puolimą. <...> Baterijos vadas karininkas M. Pečiulionis, kareivių vadinamas „Perkūno dieduku“, taikliais patrankų šūviais vaišino bolševikus. Pečiulionis savo baterijos ugnį taip taikliai leisdavo, kad beveik visi sviediniai sprogdavo bolševikų apkasų linijose. O „Perkūno die­dukas“ visa tai matydamas su pasitenkinimu nusikeikdavo ir vėl paėmęs telefono triūbelę ir nurodęs taikinį komanduodavo: „Baterija, šauk!“

Mūsų jauni artilerijos karininkai sugebėjo parodyti taiklumą net šaudydami be tiesioginio vizualinio kontakto su priešu. Per Širvintų kampaniją ltn. Povilaitis gavo užduotį nugabenti vieną lauko pabūklą į Gavėnius ir iš greitai įrengtos pozicijos paleisti kelis šūvius į Meižius bei Juodiškius, kur buvo dislokuotos lenkų pajėgos. Siekta tik suklaidinti priešo vadovybę, šaudant be koregavimo punkto ir naudojantis tik žemėlapiu. Tačiau kitą dieną paaiškėjo, kad šūvių būta tikslių, – buvo nukautas lenkų karininkas, keli kareiviai ir jų žirgai.

Kalbant apie ugnies intensyvumą, ypač jis išaugo kovose su lenkais. Pavyzdžiui, minima, kad per abipusį susišaudymą prie Musninkų per dieną lenkai paleido į lietuvių pozicijas ne mažiau kaip 2 000 artilerijos sviedinių!

Ginklai ir žmonės

Jaunos mūsų kariuomenės vadovybė dėjo visas pastangas, kad artilerija kuo greičiau taptų visaverte ginklo rūšimi.

Kas buvo pirmieji mūsų artilerininkai? Karo mokykla, pradėjusi dirbti 1919 m. kovo 8 d., po keturių mėnesių išleido pirmąją laidą – 89 karius ir septynis puskarininkius, jie turėjo teisę gauti karininko laipsnį kariuomenės dalyse. Sutrumpintą kursą diktavo karo sąlygos ir karininkų trūkumas. Kariūnai buvo supažindinami ir su patrankomis. Tačiau, kaip minima, kursas buvo per trumpas, ir jauni artileristai praktinius įgūdžius galutinai ištobulindavo tiesiog fronte. Laimė, daugelis senesnių artilerijos karininkų įgūdžių buvo įgavę rusų ar vokiečių kariuomenėse.

flickr.com nuotr./Motiejus Pečiulionis – „Perkūno diedukas“, pasižymėjęs kovose su bolševikai
flickr.com nuotr./Motiejus Pečiulionis – „Perkūno diedukas“, pasižymėjęs kovose su bolševikai

Būta ir labiau patyrusių artilerijos karininkų svetimtaučių, kovojusių lietuvių pusėje. Štai kaip aprašo savo pažintį su Pirmąja baterija paskirtas naujas karo mokyklos kursų absolventas: „Baterijos vadas buvo karininkas Kapciukas, vyresnysis karininkas Michnevičius, jaunesnysis – Šmitas, ūkio dalies vedėjas karo valdininkas Chodakauskas. Senbuviai mus sutiko gana neblogai, – truputį kaip globėjai, su šiokiu tokiu susirūpinimu dėl mūsų žinių. <…> Karininkai tarp savęs kalbėjo rusiškai, nes baterijos vadas lietuviškai nemokėjo. Jis buvo nelietuvis, nors kilimo iš Vilniaus. Ir pats lietuviu nesidėjo, tautiškumu nesigyrė. Jis daug kuo mus, jaunuosius, išmokė, papildė mūsų silpnas žinias.“

Svetimtaučiai artilerijoje, kaip ir aviacijoje, kurios tada turėjo specialios kariuomenės rūšies statusą, tuomet nebuvo stebėtinas dalykas. Vėliau artilerijos karininkų gretas vis labiau gausino kariai, kurių žinios ir tautinis nusistatymas tapo moderniosios tarpukario kariuomenės pagrindu.

Kiek ir kokių pabūklų turėjo jauna Lietuvos kariuomenė? Kuriantis artilerijai, didelio pasirinkimo nebūta. Nuo 1919 m. sausio, kai iš vokiečių buvo įsigyti du lauko pabūklai, jų vis tolygiai daugėjo. Sėkmingos operacijos leido papildyti artileriją trofėjais. Pavyzdžiui, kovose su bermontininkais didelis karo grobis pateko į mūsų rankas Radviliškio kautynėse: 7 patrankos, 1 haubica, 2 priešlėktuvinės artilerijos pabūklai, 10 patrankų pirmagalių – sviedinių dėžių, apie 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, apie 50 000 artilerijos sviedinių, daug kitokio karinio turto.

Lietuviai pagausino savo arsenalą ir prie Bistricos kaimelio netikėtai aptiktomis dviejomis 1917 metų pavyzdžio haubicomis. Jas Neries pakrantėje paliko lenkai, traukdamiesi nuo bolševikų kontratakos. Haubicos buvo tokios sunkios, kad, kaip mini liudininkai, jas traukiant „tiltai braškėjo ir lūžo“.

Pėstininkai nurodinėjo, kurias vietas labiausiai reikia apšaudyti. Gerai pataikius, imdavo net ploti, nelyginant teatre už gerą vaidinimą.

Po metų turėta jau per trisdešimt įvairių pabūklų. Vienintelis nenusisekęs artilerijos augimo kreivės įvykis buvo Seinų kampanija, tačiau 1920 m. pabaigoje turimų pabūklų skaičius ne tik atkurtas, bet ir gerokai padidintas – iki penkių dešimčių vienetų.

Remdamiesi šaltiniais, galime teigti, kad nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenės artilerija turėjo 26 rusiškas tricoles lauko patrankas, 33 vokiškas 77 mm patrankas, 105 mm vokiškas haubicas, keturias angliškas 18 svarų patrankas, 12 angliškų sunkiųjų 127 mm pabūklų, iš lenkų atimtas kelias sunkiąsias 155 mm haubicas ir kelias prancūzų gamybos 1897 metų modelio patrankas.

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, atsirado laiko nuosekliau organizuoti artilerijos struktūrą. 1920 metais artilerijos brigada pagal savo pajėgumus atitiko sustiprintą artilerijos pulką, o 1921-aisiais artilerijos pulkas – divizioną. Stambūs padaliniai nenaudoti kaip koviniai vienetai. Atskiros baterijos buvo priskirtos pėstininkų daliniams ir savo užduotis vykdė savarankiškai.

Pirmasis artilerijos divizionas (vėliau tapęs pirmuoju pulku) buvo sudarytas iš Pirmosios, Ketvirtosios, Septintosios baterijų. Antrasis pulkas įsteigtas 1921 m. rugpjūtį, priskyrus jam Antrojo diviziono Pirmąją, Antrąją ir Penktąją haubicų baterijas. Trečiasis divizionas 1921 m. rugpjūtį pertvarkytas į Trečiąjį pulką.

1921 m. kovą iš Dešimtosios, Vienuoliktosios, Dvyliktosios haubicų ir Antrosios sunkiosios baterijos pradėtas kurti Ketvirtasis divizionas. Rugpjūtį jis pertvarkytas į Ketvirtąjį artilerijos pulką.

Kiekviename pulke buvo 3 artilerijos divizionai – kiekviename 2–3 baterijos, turinčios po 2–4 pabūklus.

Kai kurie senesni pabūklai naudoti ir vėliau per mokomuosius šaudymus ir lauko pratybas, kiti laikyti sandėliuose. Tačiau, keičiantis sąlygoms ir kylant reikalavimams, turimi pavyzdžiai vis labiau dėvėjosi ir morališkai seno.

Generolo Stasio Raštikio dėmesys, kai jo iniciatyva buvo pradėta kariuomenės reforma, neaplenkė ir artilerijos. Jis rašė: „Lengvoji lauko artilerija turėjo kuo įvairiausius senus rusiškus, angliškus, vokiškus ir prancūziškus pabūklus, kuriuos reikėjo suvienodinti ir kuriems trūko sviedinių. Šaudmenų būklė buvo tiesiog tragiška. Daug senų šaudmenų, išlikusių dar nuo karo laikų, buvo pasenę ir šaudant nesprogdavo. Kai kurie mūsų artilerijos pabūklai 1934 m. turėjo šaudmenų tik šešioms šaudymo valandoms! Ar galima buvo su tokia artilerija išeiti į kautynes?“

Nepamirškime: šis kritinis požiūris išdėstytas praėjus penkiolikai metų nuo tada, kai artilerija buvo sukurta veik tuščioje vietoje, o jos kariai įgūdžius ištobulino kovos pozicijose. Todėl mūsų pirmųjų artileristų pastangas galima laikyti dar vertesnėmis pagarbos.

„Karys“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min