TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Donecko oro uosto gynėjai (1): nutrūktgalviai medikai ir sužeistieji, kurie veržiasi į frontą

Donecko oro uosto rajoną ginančių medikų komanda: (iš kairės) Aleksejus, Aristarchas, Pastorius.
Aleksejaus nuotr. / Donecko oro uosto rajone dirbančių medikų komanda: (iš kairės) Aleksejus, Aristarchas, Pastorius.
Šaltinis: SPECIALIAI 15MIN.LT IŠ UKRAINOS
0
A A

Pramoninėje laukymėje šalia Dnepropetrovsko pučia toks žvarbus vėjas, kad mėlynai geltonos juostelės plaikstosi lyg rugių laukas, pamirštas šeimininko. Tokių juostelių čia šimtai. Nors, tiesą sakant, neskaičiavau. Tą akimirką sustingęs žiūrėjau į dar neužkastas duobes, kurios nuobodžiai žiovavo laukdamos šviežių aukų iš fronto. Mano istorijos herojų kelias į besočių nasrus prasidėjo Kijeve.

Pramerkęs akis ne iš karto suprantu, kad esu garaže.

Atsibudau tokioje didelėje lovoje ir tokiame ištaigingame miegamajame, kad drįsčiau teigti – prabangiausias, kokiame esu užmigęs. Vien kilimas ko vertas! Toks minkštas, kad glosto šilčiau nei motinos ranka, kai krečia peršalimas.

Tai – buvusio Ukrainos generalinio prokuroro Viktoro Pšonkos vasarnamio garažas.

Prabangi vila stovi Kijevo pakraštyje, gatvelėje, kuri ritasi nuo stačios kalvos į Dnepro upę. Atokiau nuo tepaluotų gatvių, džiova sergančių kaminų ir dulkėtų duonos kepalų praeivių maišuose. Kad pavargėliai nesudrumstų korumpuoto poilsio, vasarnamį juosia galinga tvora. O gal ji tam, kad neišbėgtų marmuriniai liūtai, tupintys palei paradines duris.

Neklauskite manęs, kodėl riebusis teisėsaugininkas garaže, kuriame gyveno tarnai ir tarnaitės, įrengė tokį prabangų miegamąjį. Nežinau. Pečiais gūžčiojo ir „Pravyj Sektor“ vaikinai, kurie atėmė šitą vasarnamį ir įkūrė čia savo užfrontės bazę.

Ukrainos nacionalistai pravysekai išgarsėjo radikaliomis idėjomis apie korumpuotų veikėjų sušaudymus ir kruviną kovą su Rusijos tarnais. Tačiau kerziniai batai į Ukrainos politinį gyvenimą tvirtai įžengė tada, kai tie vaikinai tapo smogiamąja Maidano jėga. Tai jie laikė priešakines barikadas Hruševskio ir Instituto gatvėse, kai ukrainiečius skabė „Berkut“ smogikų kulkos. Tai jie sudavė rimčiausius smūgius nuverstojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus gynėjams.

Aleksejaus nuotr./IMAG0429
Aleksejaus nuotr./Donecko oro uosto rajone dirbantys „Pravyj Sektor“ medikai ir karo veteranas iš JAV, kuris buvo ukrainiečių instruktorius.

Dabar „Pravyj Sektor“ yra labiausiai mistifikuojamas, legendomis apipintas ir pagarbią baimę keliantis Ukrainos savanorių batalionas. Nuo bendražygių iš „Azov“, „Aidar“, „Donbas“ ir kitų savanorių dalinių jie skiriasi tuo, kad kaunasi pačiuose karščiausiuose taškuose. Todėl juos gerbia ir Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų kariai, ir priešai – „Pravyj Sektor“ yra vieni iš tų Donecko oro uosto gynėjų, kuriuos prorusiški teroristai vadina kiborgais.

Būtent šie vaikinai mane paguldė Pšonkos vasarnamio garaže. Buvo jau gerokai po vidurnakčio. Sakė, kad privalau bent kelias valandas numigti prieš kelionę į frontą Rytų Ukrainoje. Į Donecko oro uosto rajoną.

Kijevas jau giliai miega, kai Pšonkos vasarnamio kieme labai garsiai sutrata Ukrainos patriotinio roko grupės „Vopli Vidopliasova“ atliekamas šalies himnas. Kūrinio pradžioje taip energingai kala būgnai, kad pasijuntu lyg išlydėdamas karius į Pirmojo pasaulinio karo frontą.

Rokerių atliekamas himnas veržiasi iš tamsiai žalio mikroautobuso, pažymėto dviem baltom juostom – Rytų Ukrainos fronte tai yra savanorių karių skiriamasis ženklas. Muziką visu garsu paleido ramaus veido nutrūktgalvis Aleksejus – pokštininkas, kuris kiekvieną dieną plaka fronto kelius greitosios pagalbos automobiliu ir veža sužeistuosius į karo lauko ligoninę. 

Aleksejaus nuotr./IMAG0388
Aleksejaus nuotr./„Pravyj Sektor“ medikai prie greitosios pagalbos automobilio. Tokiu mikroautobusu važiavome iš Kijevo į frontą.

Prieš kelionę buvęs stačiatikių dvasininkas, o dabar „Pravyj Sektor“ karo medikas Aristarchas sukalba maldą ir plačiais rankų mostais palaimina mūsų automobilį.

Keista naktis. Mintys siaučia taip audringai, kaip separatistų artilerija Peskų miestelyje, šalia Donecko oro uosto. O kažkurio iš „Pravyj Sektor“ karo medikų žodžiai, kad Donecko oro uosto rajone žmonės arba išgyvena, arba žūsta, čaižo kūną kaip paklaikę kulkosvaidžiai.

V.Pšonkos vasarnamio kiemas jau buvo tuščias. Visi sėdime mikroautobuse, humanitarinė pagalba sukrauta, medikamentai ir tvarsčiai kantriai laukia bagažinėje, kol galės prisigerti sužeistų karių kraujo.

Šiaip, galėjo ir nelaukti, nusnūsti, nes kelionė nuo V.Pšonkos vasarnamyje įkurtos „Pravyj Sektor“ bazės iki bombarduojamų Donecko priemiesčių užtrunka beveik parą.

Buvau pamiegojęs gal dešimt minučių, kai pažadina smūgis į vairuotojo Aleksejaus sėdynės atlošą – jis dideliu greičiu lėkė kuprotais Ukrainos keliais, o pamatęs kliūtį staigiai sustabdė, todėl skridau į mikroautobuso priekį kaip bulvių maišas. Juk sakiau, kad jis yra nutrūktgalvis, tik atrodo labai ramus ir rimtas. 

Aleksejaus nuotr./IMAG0425_1
Aleksejaus nuotr./„Pravyj Sektor“ medikai prie humanitarinės pagalbos siuntinių. Nuotraukoje: Aristarchas ir Aleksejus su kolege Jana. 

Kita vertus, gal Aleksejus norėjo mane pažadinti, kad žiūrėčiau pro mikroautobuso langą ir stebėčiau šitos šalies socialinį peizažą. O jis dramatiškas kaip Stepano Banderos legenda, apie kurią man jausmingai pasakojo buvęs Maidano poetas Miša, su kuriuo gėrėme horilką gūdžioje pirkioje, kvepiančioje smalėkų dūmais, kažkur prie Ukrainos ir Lenkijos sienos. 

Vakarinė Ukrainos dalis kažkuo primena mūsų tėvynę. Kaimuose yra plytinių ir mūrinių pastatų, kruopščiai tvarkomų sodybų. Sutiksite ir prabangių automobilių, ir vakarietiškos žemės ūkio technikos. Jei niekada nebuvote Ukrainoje, tai nesuprasite mano nuostabos, tačiau Vakarų Ukrainos kaimuose yra netgi mažų krautuvėlių ir asfaltuotų kelių! Galbūt, daugelis išpilti dar sovietmečiu, tačiau jie yra, mačiau savo akimis!

Už ukrainiečių kario ištekėjusi lietuvė Ieva pasakojo, kad Vakarų Ukraina nuo rytinės dalies visų pirma skiriasi tuo, kad žmonės kuria verslus, stengiasi užsidirbti ir ieškoti prekybinių kelių su Vakarais. 

Aleksejaus nuotr./IMG_20141004_135734
Donecko oro uosto rajone dirbančių medikų vairuotojas Aleksejus.

Tačiau kuo giliau mūsų mikroautobusas skrieja į šalies rytus, tuo skaudžiau stuburo slankstelius ir automobilio amortizatorius talžo skurdas. Kuo giliau nyrame į šitą Dievo pamirštą kraštą, tuo arčiau glaudžiuosi prie rasoto stiklo, kad nakties tamsoje pamatyčiau visas pamėkliškas sovietmečio lavono išraiškas.

Tą naktį, milžinišku greičiu skrendant per duobėtąją Rytų Ukrainą, neapleido jausmas, kad kažkada šitą kraštą prarijo sovietinės pramonės banginis, nudvėsė, mėsos audiniai suiro, tačiau surūdijusios, tepaluotos ašakos amžiams įsmigo į Rytų Ukrainos miestus. 

Sulaukėję šunys, tingiai šuoliuojantys per gilias provėžas, kurias vietiniai ukraincai vadina keliu. Dujų vamzdžiai, kurie išvedžioti tiesiog gatvėmis ir virš medinių trobų. Nesibaigianti tamsa, kurią kartais nutraukia ne elektros lemputės, bet šalikelėje deginamų šiukšlių laužai. Sovietinių daugiabučių likučiai, kuriuose neapsistotų netgi Žaliojo tilto skulptūros. 

Tą naktį, milžinišku greičiu skrendant per duobėtąją Rytų Ukrainą, neapleidžia jausmas, kad kažkada šitą kraštą prarijo sovietinės pramonės banginis, nudvėsė, mėsos audinius surijo kapitalizmas, tačiau surūdijusios, tepaluotos ašakos amžiams įsmigo į Rytų Ukrainos miestus. 

Tiek į architektūrinį veidą, tiek į gyventojų identitetą.

„Kiekviena tauta už laisvę turi sumokėti krauju. Jūs tai padarėte ir atgavote nepriklausomybę. Mes tai darome dabar“, – sako dvasininkas Aristarchas, kuris yra karo medikas Donecko oro uosto rajone. Taip jis lyg ir atsakė į mano neištartą klausimą: kaip nutiko, kad per tiek pat nepriklausomybės metų Ukraina nesugebėjo sutvarstyti sovietmečio žaizdų ir dabar rytuose turi tokią gangrenuojančią galūnę, į kurią lėtai siurbiasi Kremliaus infekcijos.

Aleksejaus nuotr./FILE0047
Aleksejaus nuotr./Karo medikai Pastorius ir Aristarchas.

„Mes čia negalime nusipirkti paprastos dešros, o Rusijoje ji kainuoja keturis rublius!” – įtūžęs aiškina prorusiškai nusiteikęs ūkininkas, kai kitą rytą mus pamatė Verchnovodniprovsko priemiesčio kavinėje. Galingo stoto vyriškis užsiputoja ir puola mus, nes „Pravyj Sektor“ medikai išdrįso neslėpdami uniformų pasirodyti viešoje vietoje. Rytų Ukrainoje patriotiški kariai nėra mėgstami.

Prie kasos stovintis Aristarchas mirkteli akį tarsi sakydamas: nediskutuokite su juo. Pakabinu šaukštą tirštos saliankos ir nukreipiu akis į riebius aliejaus lašus lėkštėje. Geltona masė spurda raudonoje sriuboje lyg bandydama neištirpti.

Šitas ukrainiečių kraštas buvo privirintas prie sovietinės pramonės sistemos, todėl net ir dabar negali klestėti be rusiškų užsakymų ir Maskvos verslininkų pinigų.

Rytų Ukrainoje prorusiškos nuotaikos yra tokios stiprios, kaip horilkos kvapas iš baro „Šaton“ lankytojo burnos, kuris man emocingai aiškino, kad šalies rytuose sovietų kolonizacija buvo labai smarki.

Visų pirma, šitas ukrainiečių kraštas buvo privirintas prie sovietinės pramonės sistemos, todėl net ir dabar negali klestėti be rusiškų užsakymų ir Maskvos verslininkų pinigų. Antra, ištekliais turtingoje Rytų Ukrainos žemėje buvo pasėta labai daug atvykėlių iš Rusijos, kurie iki šiol yra lojalūs Kremliui.

IMG_20141022_114555
Dovydo Pancerovo nuotr./Blokpostas prie Dnepropetrovsko, kuris yra vienas nedaugelio proukrainietiškų miestų šalies rytuose.

Išjudinti separatistinius judėjimus buvo lengva, nes daug Rytų Ukrainos gyventojų save laiko rusais, o Kremliaus propaganda čia buvo tokia stipri, kad net yra suvokiama kaip patikimos žinios.

Iš esmės, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Vladimirui Putinui pavyko hibridinis karas ištekliais turtingame Donbase. Išjudinti separatistinius judėjimus buvo lengva, nes daug Rytų Ukrainos gyventojų save laiko rusais, o Kremliaus propaganda čia yra tokia stipri, kad suvokiama kaip patikimos žinios.

Situacija tokia sudėtinga, kad ukrainietiškos televizijos šalies rytuose neseniai pradėjo transliuoti žinias, kurios skaitomos rusų kalba.

Išsiskiriantis miestas Rytų Ukrainoje yra tik Dnepropetrovskas. „Pravyj Sektor“ medikai teigė, kad čia dauguma gyventojų palaiko ukrainiečius ir nekenčia Rusijos. Spėju, kad tai tiesa – savo akimis mačiau, kad ant daugiabučių balkonų kabėjo dešimtys mėlynai geltonų vėliavų.

Tačiau net ir Dnepropetrovske situacija yra sudėtinga.

IMG_20141022_091004
Dovydo Pancerovo nuotr./Šiuo mikroautobusu lėkėme iš Kijevo į frontą Rytų Ukrainoje.

„Pro tavo mašiną reiktų praeiti laužtuvu“, – ramiai, tačiau ryžtingai pasako Aleksejus, eidamas pro prabangų „Audi“ markės automobilį ir grėsmingai rodydamas pirštu į pasipūtusį vairuotoją. Šis atsako: „Tik pabandyk, ožy!“. 

Tai įvyko prie pagrindinės Dnepropetrovsko ligoninės, kuri stovi ant stataus Dnepro upės kranto. „Audi“ vairuotojas pasistatė savo automobilį taip, kad užėmė dvi paskutines vietas stovėjimo aikštelėje. „Pravyj Sektor“ medikas Aristarchas priėjo ir paaiškino, kad nori aplankyti fronte sužeistus draugus, tačiau nėra kur pasistatyti mašinos. Mandagiai paprašė pasitraukti. Į tai „Audi“ vairuotojas atsakė viduriniuoju pirštu.

Kariai prarijo šitą provokaciją. Mikroautobusą pasistatome ligoninės pašonėje.

Jeigu Vilniaus ligonines maestro Vytautas Kernagis vadino užmiesčio laivais, tai Dnepropetrovsko turėtų būti laineriu. Didžiulė gydymo įstaiga savo išore niekuo nesiskiria nuo lietuviškų, kurių dar nepalietė europietiškas renovacijos skalpelis. Neužkliūna netgi pasipūtę medikai ir irzlios slaugytojos – juk jie yra svarbi sovietinės gydymo sistemos dalis.

IMG_20141022_140325
Dovydo Pancerovo nuotr./Aleksandras buvo sužeistas per apšaudymą minosvaidžiais Peskų miestelyje.

Donbase sužeisti kariai yra slaugomi penktame ir šeštame aukštuose. Ten galima pakilti fanera iškaltu liftu, kuris pakeliui linguoja, o aukštų mygtukai taip išsikišę, kad po apačia galima pakabinti snarglį. 

Beveik kiekvienoje palatoje guli vyrai, kurie buvo sužeisti Peskų miestelyje – Donecko oro uosto rajone.

„Jeigu būtų sužeidę per mūšį, tai nebūtų taip apmaudu“, – šaltai kaip ligoninės pietūs sako Aleksandras. Žiūri tiesiai akis lyg atstatęs automatą. Kai kalba, nedreba nė vienas raumuo. Nejuda net kaktos oda, kuri nuo sprogimo bangos susiraitė lyg asfaltas.

Jeigu būtų sužeidę per mūšį, tai nebūtų taip apmaudu, – šaltai kaip ligoninės pietūs sako Aleksandras. Žiūri tiesiai akis lyg atstatęs automatą. Kai kalba, nedreba nė vienas raumuo. Nejuda net kaktos oda, kuri nuo sprogimo bangos susiraitė lyg asfaltas.

Prieš kelias dienas Aleksandras su draugais rūkė vienoje iš bevardžių gatvių Peskuose, kai švilpdama į žemę tėškėsi separatistų mina. Tai nebuvo bombardavimas, po kurio sekė svarbus puolimas. Tiesiog, separatistai reguliariai apšaudo sunaikintą miestelį. Vaikinas buvo sužeistas, kai Rytų fronte neįvyko nieko naujo.

Skeveldros sudraskė pėdą ir pilvą, o žvilgsnyje įstrigo fronto ilgesys.

„Kai tik galėsiu, iš karto grįšiu. Ir dabar aš kovosiu ne tik už savo šalį, bet ir už tą draugą, kurį jie nužudė“, – tyliai, bet labai tvirtai kalba Aleksandas. Per apšaudymą žuvo geriausias draugas, kuris buvo tankistas. 

Aleksandras, kaip ir visi „Pravyj Sektor“ nariai, ne kartą pabrėžė, kad kariams motyvacijos netrūksta net po to, ką išgyveno. Kaip man anksčiau sakė bataliono medikas Pastorius, kuris yra gerbiamas, patyręs lyderis: separatistai ir rusų kariai nori gyventi, o mes jau esame mirę, todėl taip gerai kaunamės.

Kitas „Pravyj Sektor“ bataliono karys Vadimas sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir yra toks paišinas, kad atrodo, jog nevykusiai bandė pavaizduoti juodaodį per kokį vaidinimą ligoninėje. Baltuoja tik dantys ir raudonuoja lūpos.

IMG_20141022_143217
Dovydo Pancerovo nuotr./Į Vadimo automobilį pataikė sepataratistų raketa.

„Aš artilerijos ugnies koreguotojas“, – sako jis. Buvo paguldytas dieną prieš mūsų apsilankymą. Ėjo į žvalgybą Peskų miestelio apylinkėse, pakelėje rado sudaužytą „Žigulį“, nusprendė pavažiuoti, tačiau į automobilį pataikė separatistų raketa. 

Vaikinas nebuvo kontūzytas, nors šita trauma Peskuose yra tokia pat dažna kaip pradinėse klasėse vėjaraupiai. Priešingai, apie savo nuotykį kalbėjo lyg ir linksmai, tarsi pripažindamas padarytą kvailystę. Tikisi, kad į frontą grįš artimiausiomis savaitėmis.

Vadimas nebuvo kontūzytas, nors šita trauma Peskų miestelyje yra tokia dažna, kaip pradinėse klasėse vėjaraupiai. Priešingai, apie savo nuotykį kalbėjo lyg ir linksmai, tarsi pripažindamas padarytą kvailystę.

Pas savo brolius į Peskus nori grįžti ir vyras, kurio vardo nepaklausiau. Per dantis liedamas skausmą įslinko į sužeistų karių palatą. Iš kairės kojos kyšojo tokie geležys, kad net nedrįsau paprašyti leidimo nufotografuoti. „Kalašnikovo“ kulka pataikė į kojos apačią, o išlindo per viršų. Dar viena kulka perskrodė dešinį šoną ir įstrigo kairėje pilvo dalyje. Jos medikai netrauks, nes nėra pavojinga.

„Sėkmės jums, vyrai“, – stebėdamasis pasako kaukazietiškos išvaizdos karys, kai sužino, kad mes važiuojame į Donecko oro uosto rajoną. Jis sako, kad į Peskų miestelį lenda tik tie, kurie neturi ko prarasti.

IMG_20141022_121053

Dovydo Pancerovo nuotr./Nežinomų karių kapai prie Dnepropetrovsko.

Niekas tiksliai nežino, kiek karių jau žuvo tame prakeiktame rajone. „Pravyj Sektor“ kovotojai sako, kad net vadinamosios Antiteroristinės operacijos statistika yra iškraipyta.

Niekas tiksliai nežino, kiek karių jau žuvo tame prakeiktame rajone.

„Pravyj Sektor“ kovotojai teigė, kad net vadinamosios Antiteroristinės operacijos statistika yra iškraipyta – oficialiojo Kijevo teiginiai, kad žuvo trys tūkstančiai karių, kelia juoką frontininkams.

„Vien Dnepropetrovsko morge šiuo metu yra penkiasdešimt mūsiškių, – sako Aleksejus, kai išeiname iš ligoninės. Jis teigia, kad vien „Pravyj Sektor“ narių per kelias dienas žuvo pusšimtis. – Jeigu karys neturi šito (parodo į atpažinimo ženklą po kaklu, – aut. past.) arba jo kūno neatpažįsta draugai, tai jis yra laikomas nežinomu kariu ir neįtraukiamas į statistiką.“ 

Kad tokių nežinomų karių yra labai daug, savo akimis mačiau kapinėse šalia Dnepropetrovsko. Ukrainos vėliavomis perrištų vainikų tiek, kad net uždengė į žemę įsigėrusius senus kapus. Šalia buvo iškasta dešimtys naujų duobių, į kurias bus sumesti nežinomi kariai. Makabriška, tačiau racionalu.

Kvėpuoju vaistais ir mandarinais pritvinkusiu oru ir apžiūrinėju sužeistųjų palatose kabančius vaikiškus piešinius, laiškus ir plakatus. Visi – mėlynai geltoni arba raudonai juodi, o tai reiškia „Pravyj Sektor“ spalvas. Tie vaikinai ir kiti Peskų gynėjai šiuo metu yra didžiausi didvyriai toje Ukrainos dalyje, kuri nenori vadinamosios Novorusijos. 

IMG_20141022_140350
Dovydo Pancerovo nuotr./„Pravyj Sektor“ karių palata.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl kovingiems jaunuoliams pavyksta atsilaikyti pačiose sudėtingiausiose situacijose – jie turi labai daug rėmėjų, kurių dauguma yra turtingi Ukrainos verslininkai. Yra netgi tokių, kaip kažkoks italas, kurio aš taip ir nesutikau, bet esą jis didelę dalį savo turto atidavė „Pravyj Sektor“, o pats išėjo kariauti. 

„Mes visi turime nugalėti tą rusofašizmą“, – sako Dnepropetrovsko verslininkas Vasilijus Žarovas. Jis yra autoserviso „Gallak“ direktorius ir vienas iš turtingųjų, kurie aktyviai padeda savanorių batalionams. Jo meistrai ne tik prikelia apdaužytas fronto mašinas, bet ir patobulina – sutvirtina rėmus ir, jei galima, prideda kulkosvaidžio aikštelę.

Kol kas Donecko rajone važinėja vienas toks patobulintas automobilis, tačiau antrasis jau beveik paruoštas.

Pas verslininką V.Žarovą apsilankome iškart po Dnepropetrovsko ligoninės – netikėtai sugedo mūsų mikroautobusas. Reikia keisti radiatorių. Verslininkas liepia meistrams mesti visus darbus ir tvarkyti medikų mašiną, kad šie galėtų kuo greičiau grįžti į Donecko oro uosto rajoną.

IMG_20141022_140039
Dovydo Pancerovo nuotr./„Pravyj Sektor“ karių palata.

Po kelių valandų paaiškėja, kad mūsų mikroautobusas bus sutvarkytas tik kitą dieną. Labai nusiviliu, todėl Aleksejus ir Aristarchas pasiūlo išeitį. Jie žinojo žmogų, kuris gali nuvežti mane į frontą.

Dnepropetrovsko turgaus apsauga primena tuos laikus, kai sostinę valdė Vilniaus brigada, o Kauną – Daktarai. Prie vartų mus pasitinka augaloti vyrai. Jų žandikauliai atsikišę lyg buldozeriai pramoniniame karjere, o striukės juodos it ką tik išrausta anglis. Žvilgsniai tokie rūstūs, kad, atrodo, sugėrė visą šachtų paraką, o rankos maskatavosi lyg mėsingi svetimkūniai. 

Aš nežinau, ar tie vaikinai yra susiję su kriminaliniu pasauliu. Galiu tik spėti.

Į turgų atvežę karo medikai skubiai surenka mobiliojo telefono numerį ir paduoda ragelį vienam iš juodųjų vyrukų – suprask, turite mus praleisti, nes esame susitarę su jūsų bosu. Turgaus vartai atsivėrė.

IMG_20141022_123310
Dovydo Pancerovo nuotr./„Pravyj Sektor“ automobilis, kurį patobulins Vasilijaus Žarovo meistrai.

Turgavietė nedidelė, perpus mažesnė nei Kalvarijų, tačiau sunkiasvorių automobilių stovi tiek, kad sutilptų visi Neringos kormoranai. Aplink sunkvežimių ratus slankiojo sotūs šunėkai, o vaisius ir mėsos gabalus minkė pardavėjos, kurios atrodė sutvertos būtent šiam darbui.

Mūsų automobilis sustoja uždarame turgavietės kieme, kur įsikūrusi administracija.

Po kelių akimirkų sužinau, kad į frontą mane veš tie juodieji vyrai, kuriuos Lietuvos kriminaliniame pasaulyje vadina berniukais.

Aleksejaus nuotr./IMG_20140909_175408
Aleksejaus nuotr./Kairėje – medikas Pastorius.

*  *  *

Maždaug tuo metu, kai jau važiavau iš Dnepropetrovsko į „Pravyj Sektor“ bazę Donecko srityje, Peskų miestelyje vėl prasidėjo apšaudymas. Ukrainos žemę talžė rusiški minosvaidžiai ir „Grad“ sistemos. 

Tąnakt žuvo dar vienas karys.

Dar negalėjau suvokti, kad kitą dieną aš būsiu šitame prakeiktame miestelyje.

PIRMOSIOS DALIES PABAIGA

ANTRĄJĄ DALĮ RASITE ČIA

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min