Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš Donecko pabėgęs verslininkas Dmitrijus: „Doneckas tapo tikru piratų miestu“ (1)

Kurią kuprinę rinktis Donecke gyvenančiam vaikui?
Alvydo Januševičiaus nuotr. / Kurią kuprinę rinktis Donecke gyvenančiam vaikui?
Šaltinis: SPECIALIAI 15MIN.LT IŠ UKRAINOS
0
A A

Dmitrijus su šeima šiuo metu gyvena netoli Kijevo, kaip ir tūkstančiai ar net milijonai kitų, pabėgusių iš karo zonos Donbaso ir Donecko srityse. Ukrainietiškai jo vardas skamba Dmitro. Jis – Donecke klestėjęs verslininkas, statybininkas, o Kijeve – bedarbis, uoliai bendraujantis su savo likimo broliais. Politiniu susipriešinimu gyvena ne visi. Kai kurie stengiasi padėti likusiems Donecke. Kai kurie padeda Donecko pabėgėliams atgauti bent dalį savo daiktų.

„Facebook“ tinkle veikia grupė, kuri griežtai atsiriboja nuo politinių ar karą kurstančių išsireiškimų. Ten tūkstančiai žmonių siūlo pagalbą arba jos prašo. Klasikinis šio reiškinio pavyzdys – Dmitrijus, kuris dar kartą slapta viešėdamas Donecke apleistame bute pamato vaikišką žaidimų maniežą. Jis čia likusiems nelabai reikalingas.

Kažkas norėjo išmesti. Vyras išvežė jį vienai šeimai iš Ukrainos. Netrukus sužinojo, kad jaunai ką tik pagimdžiusiai motinai Donecke praverstų bet kokia pagalba vaikiškais daiktais. Dmitrijus surinko nebenaudojamus savo vaiko žaislus ir žaidimo maniežą ir nuvežė į Donecką.

Tokie mainai daiktais ir bet kokia abipuse pagalba šiuo metu tiesiog verda. Daugybė suniokotą miestą palikusių šeimų per čia likusius pažįstamus bando atgauti bent dalį savo butuose likusių daiktų. Dmitrijus čia yra palikęs visą savo statybų verslą su įranga ir technika, bendrovės patalpas, asmeninį butą miesto centre. Atgauti visa tai – galimybė menka. Nebent į Donecką sugrįžtų Ukraina. Dmitrijus, kalbėdamasis su 15min.lt, sakė, jog tikisi, kad taip ir įvyks po trejų ar ketverių metų.

– Kada pabėgote iš Donecko?

– Gegužės 26 dieną subombardavo oro uostą. Po poros dienų išvežiau šeimą. Jau buvo įkurti „blokpostai“. Vienam jų tatuiruotas raumeningas vaikinas su užtaisytu automatu ir pirštu ant gaiduko liepė išlipti iš automobilio. Visą laiką taikėsi man į kairį kelį.

Pasakiau, kad vežu mamą. Išleido, nes tokie pasieniečiai dar nebuvo įgudę imti duoklę arba pagrobti žmones.

Iki šiol norisi jį pasikasyti – būtų užtekę, kad pirštas šiek tiek truktelėtų. Tarnavau, todėl žinau, kad su ginklu niekas taip nesielgia. Parodžiau bagažinę, pasakiau, kad vežu mamą. Išleido, nes tokie dar nebuvo įgudę imti duoklę arba pagrobti žmones.

Dabar įvažiavimas ir išvažiavimas iš Donecko srities – 150-300 grivinų. Gali imti taksi ir viską apžiūrėti. O gali būti ir pagrobtas dėl išpirkos.

– Koks gyvenimas šiuo metu vyksta Donecke?

– Žmonės rytą pradeda su propagandiniais kanalais. Be perstojo girdi – Ukraina tokia ir anokia, chunta, bandera! Dar tuomet, kai buvau Donecke, buvo tiesiog kirviais sudaužytos įvairių Ukrainos interneto svetainių duomenų saugyklos, atjungti televizijos kanalai.

Manau, kad Ukraina galėjo labiau pasistengti, kad čia gyvenantys žmonės neliktų maitinami vien rusiška propaganda.

Donecke žmonės iš tiesų dirba už maistą. Daugiausiai darbo turi daktarai. Tiesa, iš ten jau bėga ir tie, kurie tikėjo Donecko liaudies respublika – prastai maitina, nemoka algų.

Karinės technikos net vizualiai labai daug gatvėse. Iš ten pabėgę verslininkai butus perka Vinicoje, Lvove, Lenkijoje, keliasi į Čekiją. Daugelis nenori pirkti Kijeve, nes baiminasi Donecko likimo.

Beveik visi Donecko sporto klubų nariai išvyko gyventi ir treniruotis į Kijevą ar kitus miestus.

– Ar taip veikia tik Rusijos agresija ir jos skleidžiama propaganda?

– Aš nežinau, kam reikalingas šis karas. Daugelis žmonių jau netiki, kad Putinui Donbasas ir Doneckas yra reikalingi kaip rusiška teritorija.

Aš nežinau, kam reikalingas šis karas. Daugelis žmonių jau netiki, kad Putinui Donbasas ir Doneckas yra reikalingi kaip rusiška teritorija.

Kyla minčių, kad karas naudingas ir kažkuriai Kijevo daliai. Atrodė, kad Doneckas beveik buvo atiduotas Girkino smogikams. Labiausiai dėl karo kenčia pensininkės, kurios neturi galimybės iš karo zonos pabėgti. O kas iš to išlošia – nežinau.

– Ar tikėjote, kad Doneckas, miestas, kuriame sukūrėte nemenką verslą, vieną dieną bus užpultas ir suniokotas?

– Negera nuojauta buvo jau prieš metus. Kovo mėnesį pakeitėme vaiko kuprinę su Ukrainos simbolika ir vėliavos spalvomis į paprastą – be jokių asociacijų.

Už Ukrainos vėliavėlę jau tuomet buvo apgadinami automobiliai, pjaustomos padangos.

Įsivaizduokite, kaip vykdavo prorusiški mitingai – priveždavo autobusais žmonių. Iki trijų tūkstančių. Mačiau, kaip bėgo pas juos keletas su kaukėmis ir lazdomis. Buvo tyčia organizuojamos riaušės.

Ukrainos palaikytojų vežti nereikėdavo. Susirinkdavo 5-7 tūkstančiai. Juos milicija labai griežtai prižiūrėdavo, išvaikydavo, suiminėdavo, o „tituškos“ sumušdavo.

– Ar tikėjote, kad Donecke kada nors bus tokie įvykiai?

– Niekas netikėjo, bet tikėjo legenda, kad čia daug pramonės valdantis turtingiausias Ukrainos žmogus Rinatas Achmetovas to neleis. Bent jau dėl to, kad nenorės prarasti savo verslo. Viskas taip panašu į kažkokį susitarimą, kuriame Ukrainos visuomenė nedalyvavo.

Kaip vėl sukurti tvarką? Dabar Donecke – kas su automatu, tas ir direktorius.

– O kaip pasikeitė gyvenimas Ukrainoje nukritus grivinos kursui?

– Viskas santykinai pabrango du tris kartus. Prekybos centruose sumažėjo pensininkų. Vidutinė pensija – 1500-2000 grivinų. Duona kainuoja dešimt grivinų, pienas – 13, sviestas – 16. Donecke visos kainos dar 30 procentų didesnės. 

– Kaip parsivežėte daiktus iš Donecko?

– Du kartus važiavau ten su „žiguliais“. Tokių automobilių ten niekas neatiminėja. Gal penkis kartus nuo gegužės pabaigos ten buvau grįžęs. Pastarąjį kartą – vasario mėnesį.

Tuomet supratau, kad Doneckas tapo tikru Somaliu, o ten veikiančios gaujos – lyg piratai. Jos viena kitai nepavaldžios. Vieną pažįstamą pagrobė ir uždarė į kažkokį rūsį. Skambinau keliems pažįstamiems. Šiaip taip pavyko.

Grupuotės, galima sakyti, turi savo kalėjimus ir savarankiškai prašo išpirkos. 

Kitas mano pažįstamas Valerijus savaitę buvo laikomas rūsiuose, nes sumanė savarankiškai apginti visą savo šachtininkų rajoną. Organizavo savigynos būrius.

Tai buvo natūrali savigyna. Jį paėmė tiesiog iš darbo vietos. Palaikė ir paleido, nes pajuto pagarbą. Mat žmogus tarnavo Afganistane.

– Ar artimieji neplanuoja grįžti į Donecką?

– Mama iš pradžių norėjo. Pamatė, kas ten dabar darosi – persigalvojo. Sako, kad mūsų gyvenimą sutrypė, todėl ten grįžti net neplanuoja. Skaudu. Donecke liko tėvo kapas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min