Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karinis faktorius „užšaldytuose konfliktuose“ – destruktyvi realybė

Cchinvalio gatvėse
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Cchinvalio gatvėse
Šaltinis: 15min
0
A A

Jeigu kas nors mano, kad karinis faktorius nebesvarbus šiuolaikiniame pasaulyje, jis labai klysta. Vienu metu buvo populiaru teigti, kad po Šaltojo karo pabaigos situacija pasikeis ir tarptautiniai santykiai pasidarys taikingesni: nėra ideologinės priešpriešos – nėra karinės konfrontacijos. Tačiau praktika parodė, kad šis požiūris buvo pernelyg optimistinis. Jau Irako invazija į Kuveitą pademonstravo, kad vis dar yra valstybių, linkusių savo problemas spręsti kariniu būdu.

Kruvini konfliktai po Šaltojo karo

Etniniai konfliktai su religiniu atspalviu Jugoslavijos dezintegracijos kontekste praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje dar kartą įrodė, kad žmonės sugeba rasti priežasčių žudyti vienas kitą dėl nieko. Ir tai buvo tik istorijos pradžia, nes jau po kelerių metų tas pats atsitiko su Kosovu, kai Serbija pabandė išgelbėti savo teritorinį integralumą (panašiai kaip Rusijos Federacija du kartus Čečėnijos atveju).

Tuo pat metu žlugo Sovietų Sąjunga. Priimta sakyti, kad šis procesas nebuvo toks kruvinas kaip Jugoslavijoje, tačiau Abchazijos ir Pietų Osetijos atsiskyrimas nuo Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho bei Moldovos ir Padnestrės karinė konfrontacija dar kartą įrodė, kad komplikuotus geopolitinius procesus paprastai lydi ginklų žvangesys, ir SSRS dezintegracija nėra išimtis.

XXI amžius prasidėjo su Rugsėjo 11-os ir Amerikos įsiveržimo į Afganistaną bei Iraką (antra kampanija). Arabų pavasaris atnešė karą į Libiją ir Siriją. Didelė įtampa vis dar tvyro Izraelio ir Palestinos santykiuose, ir niekas nežino, kas nutiks Egipte, kur kariuomenė buvo priversta prisiimti atsakomybę už stabilumą šalyje, bet tuo pat metu uždrausta radikali „Musulmonų brolija“, kuri pasiduoti nesiruošia.

Karas tarp Rusijos ir Gruzijos 2008 m. parodė, kad Kremlius nusiteikęs ginti savo interesus postsovietinėje erdvėje, naudojant visas turimas priemones, taip pat karinę jėgą.

Ir žinoma nereikėtų pamiršti karo tarp Rusijos ir Gruzijos 2008 m., kuris parodė, kad Kremlius nusiteikęs ginti savo interesus postsovietinėje erdvėje, naudojant visas turimas priemones, taip pat karinę jėgą. Santykiai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho toliau išlieka įtempti, ir Baku iš esmės priverstas stiprinti savo karinius pajėgumus, kad būtų pasirengęs blogiausiam scenarijui.

Apibendrinant, galima teigti, jog karas yra kaip žiema – ji gali ateiti anksčiau ar vėliau, bet ji vis tiek ateina. Kitaip tariant, Vegetijaus pasiūlymas „Nori taikos – ruoškis karui“ yra aktualus ir šiomis dienomis, nepaisant visų teigiamų pokyčių, įvykusių tarptautiniuose santykiuose po Šaltojo karo pabaigos, siekiant spręsti krizes taikiai ir konstruktyviai.

Šiuolaikiniams kariniams konfliktams yra būdingi keli esminiai bruožai. Pirma, jie paprastai yra glaudžiai susiję su istorine etnine ir/ar religine nesantaika, kuri skatina abi puses griebtis ginklų ir pasireiškia išskirtiniu žiaurumu bei dideliu aukų skaičiumi tarp taikių gyventojų. Antra, globali geopolitinė konkurencija kasdien tampa vis aštresnė ir dar labiau komplikuoja lokalias konfrontacijas.

Žinoma, tarptautinis įsikišimas gali padėti sustabdyti smurtą (kaip tai atsitiko Kuveite, Jugoslavijoje, Kosove), tačiau lygiai taip pat jis gali turėti labai negatyvias pasekmes (paimkime Sirijos pavyzdį). Ir čia mes galime tiesiai pereiti prie destruktyvios „užšaldytų konfliktų“ realybės NVS erdvėje.

Rusija ir naujų karų pavojus postsovietinėje erdvėje

Kaip jau buvo minėta, išorinės galios vaidmuo kariniame konflikte gali būti tiek konstruktyvus, tiek destruktyvus. Rusijos vaidmuo posovietiniuose „užšaldytuose konfliktuose“ yra prieštaringas, bet labiau neigiamas nei teigiamas.

Paaiškinimas labai paprastas. Tarptautinėje politikoje paprastai dominuoja ne draugystės jausmas ar geroji valia, bet šaltas pragmatiškas interesas, ypač kai kalbama apie „didžiąsias valstybes“, tokias kaip Rusija. Kitaip tariant, NVS erdvėje, įskaitant „užšaldytus konfliktus“, Kremlius pirmiausia siekia užtikrinti savo geopolitinius interesus, ir jei tokia prieiga nepadeda išspręsti konflikto kaip tokio ar net apsunkina situaciją, Maskvai tai nerūpi, nes tai ne jos problema. Todėl, jei yra poreikis panaudoti karinę jėgą, siekiant apsaugoti Rusijos poziciją, ji turi būti naudojama, nepaisant to, kad tokio tipo kišimasis gali tik dar labiau pabloginti pagrindinių konflikto dalyvių padėtį.

Norint pamatyti teoriją praktikoje, galime trumpai apžvelgti visus „užšaldytus konfliktus“ NVS erdvėje iš eilės. Rusijos karas prieš Gruziją yra ryškiausias pavyzdys. Tiek Michailo Saakašvilio bandymas susigrąžinti Pietų Osetiją kariniu būdu, tiek karinis Rusijos atsakas rodo, kad karinis veiksnys vis dar turi didelę svarbą postsovietinėje erdvėje (ypač Rusijai). Dar daugiau, Kremliaus sprendimas militarizuoti separatistines teritorijas, paverčiant jas faktinėmis Rusijos karinėmis bazėmis Kaukaze, reiškia, kad Maskva, galbūt, rengiasi naujam karui regione.

Kremliaus sprendimas militarizuoti separatistines teritorijas, paverčiant jas faktinėmis Rusijos karinėmis bazėmis Kaukaze, reiškia, kad Maskva, galbūt, rengiasi naujam karui regione.

Šioje vietoje reikėtų prisiminti Rusijos karinės bazės Armėnijoje vado pulkininko Andrejaus Ruzinskio žodžius: „Jeigu Azerbaidžano vadovybė priimtų sprendimą jėga atstatyti savo jurisdikciją Kalnų Karabache, karinė bazė gali įsijungti į karinį konfliktą Rusijos Federacijos įsipareigojimų Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos rėmuose pagrindu“.

Nepaisant to, kad Rusijos teisė remti Armėniją kaip KSSO narę tokiu atveju yra labai diskutuotina, Rusijos karininkas leidžia sau įspėti Azerbaidžaną, ir Gruzijos pavyzdys rodo, jog Maskva ketinimai yra rimti. Šiame kontekste neturėtų būti nieko keisto tame, kad Baku stiprina savo karinius pajėgumus. Skirtingai nuo Rusijos remiamos Armėnijos, Azerbaidžanas neturi Vakarų savo užnugaryje ir turi rūpintis nacionaliniu saugumu savarankiškai.

Net sąlyginai taikiame „užšaldytame konflikte“ Moldovoje karinis faktorius išlieka svarbus. Pirma, Rusija nenori išvedinėti iš Padnestrės savo taikdarių, nes kartu su politinėmis ir ekonominėmis įtakos priemonėmis, tai yra dar vienas Moldovos spaudimo instrumentas. Be to, reikėtų pažymėti, kad potencialiai Padnestrė yra strategiškai reikšmingas Rusijai regionas jos atsako į JAV/NATO PRGS Europoje kontekste (pavyzdžiui, ten galima dislokuoti „Iskander“ raketas).

Galiausiai, niekas negalėjo prognozuoti, kad Ukrainos situacija gali tapti tokia aštri, kad prasidės kalbos apie šalies iširimą (jos transformaciją į dar vieną „užšaldytą konfliktą“). Tai negali įvykti be Rusijos karinio įsikišimo, ir nėra jokių abejonių, kad Maskva gali įsikišti (prisiminkime, kiek Kremlius padarė, kad pratęstų savo Juodosios jūros laivyno dislokavimą Sevastopolyje).

Išvados

Apibendrinant, galima pateikti keletą išvadų. Pirma, visada atrodo, kad karo nebus, tačiau jis staiga įvyksta. Todėl visuomet reikia svarstyti visus įmanomus scenarijus.

Antra, Sovietų Sąjungos žlugimas paliko daug skausmingų žaizdų („užšaldytų konfliktų“) ant NVS erdvės kūno. Viena jų – Gruzija – vėl kruvinai atsivėrė, o tai reiškia, kad karinis veiksnys išlieka politikos formavimo priemone postsovietinėje erdvėje.

Trečia, akivaizdu, kad Rusija yra viena iš stipriausių karinių galių Eurazijoje ir galėtų tapti jos stabilumo garante. Vietoj to ji naudoja turimus karinius pajėgumus, kad apsaugotų savo geopolitinius interesus, o ne spręstų problemas. Realistinė paradigma pateisina tokią politiką, bet tai taip pat reiškia, kad tokios šalys kaip Azerbaidžanas irgi turi teisę stiprinti savo karinį potencialą, ypač turint omenyje faktą, kad jo užnugaryje nėra Vakarų. Gruzija manė, kad yra, bet ji klydo. Taigi ketvirta, europinę ateitį bandančios pasirinkti NVS šalys labai tikisi Vakarų pagalbos, kuri yra dvigubai svarbi, norint sustabdyti Rusijos karinę mašiną.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min