Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvis savanoris saugojo gyvybiškai svarbų kelią į Donecko oro uostą

Ukrainiečiai lietuvį vadino Nato
sobytiya.tv nuotr. / Lietuvio, kurį ukrainiečiai vadino Nato, daryta nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Vilnietis buvo jau tris paras nemiegojęs, ištroškęs ir nesiprausęs, kai pagaliau atvažiavo į Donbaso regioną Ukrainoje. Nedideliame kaime Krasnyj Armeiske, kur buvo įkurtas vienas iš antiteroristinės operacijos štabų, lietuvis ieškojo žmonių, kurie galėtų jam padėti. Vyras nukeliavo apie 2 tūkst. kilometrų nuo Vilniaus tam, kad galėtų prisidėti prie ukrainiečių kovos už nepriklausomybę.

Šio straipsnio herojus bus vadinamas slapyvardžiu Nato. Tokį šaukinį sugalvojo Ukrainos savanorių bataliono „Dnepr-1” kariai, su kuriais vilnietis saugojo kelią, vedantį į Donecko oro uostą ir Peskų miestelį.

„Jie man sakė maždaug taip: tu iš Lietuvos, tai būsi Nato“, - juokėsi lietuvis.

Vyras nenorėjo atskleisti savo tapatybės, nes bijojo dėl šeimos saugumo.

Jis gyvena tokiame Vilniaus rajone, kur daug žmonių yra prorusiški. 

Praėjusių metų gruodį Nato buvo smarkiai sumuštas, kai bandė išlipti viešojo transporto stotelėje. Pamatę prie kuprinės pririštą Ukrainos vėliavėlę, keli prorusiški veikėjai pribėgo iš nugaros ir smarkiai trenkė kietu daiktu į pakaušį. Vyras sąmonę atgavo tik ligoninės priimamajame.

Tada vilnietis priėmė ryžtingą sprendimą – metė darbą Vilniuje, susikrovė daiktus ir išvyko į frontą Rytų Ukrainoje. 

Įkvėpė „YouTube“ herojumi tapęs ukrainietis

Į Ukrainą vilnietis išvyko šių metų vasario mėnesį. Tokį sprendimą priėmė dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, jis turi ukrainietiškų šaknų – gimė ir augo Ukrainoje. „Kai man suėjo vieneri, tėvai persikėlė gyventi į Vilnių“, – pasakojo Nato. Sesuo iki šiol  gyvena Poltavos srityje, nedideliame kaime.

Vilnietis Nato nuo pirmųjų dienų stebėjo įvykius Maidane, Kryme ir Rytų Ukrainoje, jį jaudino Vladimiro Putino režimo agresija, todėl seniai svarstė, kad reikia prisidėti prie ukrainiečių kovos. 

Kita priežastis – vilnietis nuo pirmųjų dienų stebėjo įvykius Maidane, Kryme ir Rytų Ukrainoje, jį pykdė Vladimiro Putino režimo agresija, todėl svarstė, kad reikia prisidėti prie ukrainiečių kovos su Kremliaus ciniškumu.

Be to, vyrą įkvėpė ir Ukrainos savanorių bataliono „Dnepr-1” karys Viktoras Trofimenka, kuris šių metų pradžioje atvyko į Lietuvą gydytis kontuzijos.

Šis ukrainietis tarnavo būtent toje vietovėje, į kurią vėliau išvyko ir lietuvis. Apie ukrainietį karį Viktorą Trofimenką skaitykite čia.

„Galiausiai, aš tam pribrendau ir išvažiavau. Žmona neprieštaravo, ji žinojo, kodėl tai darau“, – pasakojo Nato, kai vieną dieną sėdėjome kavinėje Vilniaus centre. Susitikome vakare, kai jis tądien baigė darbo paieškas – kol buvo fronte, ankstesnieji darbdaviai priėmė naujų specialistų, todėl Nato šiuo metu yra bedarbis.

Į antiteroristinės operacijos zoną vyras išvyko turėdamas tik šiltų rūbų, būtiniausių daiktų, apie 500 JAV dolerių ir norą padėti ukrainiečiams.

Nežinojo kur konkrečiai turi važiuoti, į ką kreiptis ir prie kokio dalinio prisijungti.

Susipažino pirtyje

Į antiteroristinės operacijos zoną vyras išvyko turėdamas tik rūbų, būtiniausių daiktų, apie 500 JAV dolerių ir norą padėti ukrainiečiams.

Pirmąsias dienas Nato praleido Rytų Ukrainos didmiestyje Dnepropetrovske, karius remiančių savanorių bazėje, kurioje buvo renkama humanitarinė pagalba frontininkams. 

Iškart negalėjo išvykti į antiteroristinės operacijos zoną, nes turėjo derintis prie vadinamųjų volontiorų grafiko. 

Galiausiai, šarvais sutvirtintu lengvuoju automobiliu išvyko į Krasnyj Armeiską – kaimą Donecko srityje, kuriame buvo įkurtas vienas iš antiteroristinės operacijos štabų.

sobytiya.tv nuotr./Ukrainiečiai lietuvį vadino Nato (centre)
sobytiya.tv nuotr./Ukrainiečiai lietuvį vadino Nato (centre)

„Kelias valandas sėdėjau štabe tarp visokių žemėlapių, kompiuterių ir bijojau ką nors pasakyti, nes žmonės ten rimtai dirbo, – juokavo vilnietis, prisimindamas vakarą pafrontėje. – Paskui vieno karininko paklausiau, ar galiu kur nors nusiprausti, nes jau pats sau smirdėjau. Jis pasakė, kad kaip tik keli kariai iš fronto ruošiasi eiti į pirtį.“

Nato papasakojo savanoriams apie save, ukrainietiškas šaknis, Lietuvą, kelionės tikslą, todėl baigę maudynes kariai pasakė Krasnyj Armeisko štabo karininkams: mes pasiimame jį su savimi. 

Tą vakarą vilnietis susipažino su trimis Ukrainos savanorių bataliono „Dnper-1” kariais, kurie iš fronto atvyko paimti humanitarinės pagalbos siuntų ir pasinaudoti mokama pirtimi. 

Nato papasakojo savanoriams apie save, ukrainietiškas šaknis, Lietuvą, kelionės tikslą, todėl baigę maudynes kariai pasakė Krasnyj Armeisko štabo karininkams: mes pasiimame jį su savimi. 

Tą patį vakarą, apie 22 val., vilnietis ir trys ukrainiečiai atvyko prie blokposto, kurio įgula saugojo kelią, vedantį į Donecko oro uostą.

Gyveno po apšaudomu viaduku

Lietuvis beveik mėnesį gyveno po nebaigtu statyti viaduku šalia Donecko srities Peskų miestelio ir Donecko oro uosto terminalo, kurį gynė vadinamieji kiborgai. Toje vietoje buvo įkurtas labai svarbus blokpostas, tačiau gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos.

Asmeninė nuotr./Tankas, saugojęs „Dnepr-1“ karius
Asmeninė nuotr./Tankas, saugojęs „Dnepr-1“ karius

Po gelžbetoninėmis viaduko konstrukcijomis stovėjo ukrainiečių tankas, sergėjęs karius, ir trys statybininkų vagonėliai, kuriuose gyveno blokposto įgula.

Tarp jų buvo kūrenami laužai, ant kurių savanoriai šildė valgį ir sušalusias rankas. 

„Kartais pritrūkdavome malkų, tada kūrendavome dėžes nuo amunicijos“, – pasakojo Nato.

Blokposte jis tarnavo žiemą, todėl maisto daviniai kartais sušaldavo: „Pasiimdavome atsuktuvą ir daužydavome į barščius, kol pradaužydavome ledą.“ 

Kai ukrainietis sugrįžo į pozicijas, tai vilnietis persikraustė į vieną iš trijų blindažų, įkastų į viaduko pylimą – iš tos pusės, kurios nepasiekė rusų ir separatistų artilerija.

Pirmąją savaitę lietuvis miegojo viename iš vagonėlių, stovinčių po viaduku. Tame būste buvo įsikūręs snaiperis, tačiau tą savaitę karys ilsėjosi užfrontėje.

Kai ukrainietis sugrįžo į pozicijas, tai vilnietis persikraustė į vieną iš trijų blindažų, įkastų į viaduko pylimą – iš tos pusės, kurios nepasiekė rusų ir separatistų artilerija. 

„Bet per apšaudymus žemė vis tiek drebėdavo, reikėjo laiko, kad prie to priprasčiau“, – pasakojo lietuvis.

Blindaže jis gyveno su kitu ukrainiečių kariu. Toks būstas priminė partizanų bunkerį: viduje tilpo lova, vadinamoji buržuikė, vieta ginklams ir ekipuotei.

Kariai miegojo su rūbais, nes prasidėjus puolimui, būtų reikėję staigiai reaguoti į grėsmę.

Asmeninė nuotr./Viaduką saugojo „Dnepr-1“ kariai
Asmeninė nuotr./Viaduką saugojo „Dnepr-1“ kariai

Atidžiai stebėjo lietuvį

Pirmosiomis dienomis „Dnepr-1” kariai atidžiai stebėjo lietuvį ir bandė suprasti, ar jis tikrai nėra apsimetėlis, tarnaujantis Kremliui ar separatistams. 

Kai kurie net užmesdavo: tai tu šnipas? Juokais atsakydavau, kad taip, aš šnipas, tai visi pasijuokdavome. Bet toks atsargumas iš jų pusės jautėsi, – pasakojo vilnietis.

„Kai kurie net užmesdavo: tai tu šnipas? Juokais atsakydavau, kad taip, aš šnipas, tai visi pasijuokdavome. Bet toks atsargumas iš jų pusės jautėsi“, – pasakojo vilnietis.

Pirmąją naktį net nutiko linksmas incidentas, susijęs su ukrainiečių atsargumu.

„Dnepr-1” kariai, norėdami patikrinti lietuvį, pasiūlė jam pabudėti. Nato sutiko, todėl ukrainiečiai davė jam vieno užmigusio kario ginklą.

Vidurnaktį tas savanoris nubudo, pamatė, kad nebeturi automatinio šautuvo ir pradėjo rėkti, kad lietuvis – apsimetėlis separatistas ir vagis.

Vėliau Nato su tuo ukrainiečių kariu gyveno viename blindaže ir tapo draugais.

Pasitikėjimą užsitarnavo per apšaudymus

Lietuvis sakė, kad „Dnepr-1” karių pasitikėjimą užsitarnavo maždaug per keturias dienas.

Vyras mano, kad pritapti padėjo tai, kad neklausinėjo apie strateginius ar taktinius dalykus, nekišo nosies ten, kur buvo uždrausta, nevaikščiojo po saugomą teritoriją neatsiklausęs.

Asmeninė nuotr./Per mūšius sugriautas Pervomaiskas
Asmeninė nuotr./Per mūšius sugriautas Pervomaiskas

Net suniokotą ir tuščią Pervomaisko miestą, kuris buvo šalia blokposto, fotografavo tik gavęs įgulos vado leidimą.

„Kartą prasidėjo apšaudymas iš sunkiosios artilerijos. Aš stebėjau, ką daro kariai. Supratau, kad niekas nesislepia, nepuola ant žemės ar po vagonėliais, todėl ir aš taip dariau, juk jie labiau patyrę.

Vėliau jie sakė, kad esu maladec, kad turiu kiaušius. Manau, kad ir tai man padėjo užsitarnauti pasitikėjimą“, – pasakojo vilnietis.

Viaduką sudarė dvi didelės gelžbetoninės plokštės. Karių pozicijos buvo įkurtos po ta plokšte, kuri buvo toliau nuo rusų ir separatistų kontroliuojamos teritorijos. Todėl tikimybė, kad raketos ar minos pataikytų į ukrainiečių blokpostą, buvo menka.

Užduotis – budėti

Pagrindinė Nato ir bendražygių užduotis – saugoti kelią, kuris veda į Peskų miestelį ir šalia esantį Donecko oro uostą

Tai maždaug dviejų kilometrų ruožas, kuris buvo gyvybiškai svarbi arterija – sviedinių ir minų išraustu keliu į frontą buvo tiekiama amunicija, medikamentai, maistas, vežami sužeistieji ir atgabenami nauji kariai.

Donecko oro uosto rajonas.
Donecko oro uosto rajonas, 2014 metų spalį-gruodį

„Sužeistuosius iš mūšio lauko pirma atveždavo pas mus, po viaduku perkeldavo į kitą automobilį ir tada gabendavo į ligoninę, – pasakojo Nato. – Kartą atvežė visiškai sumaitotą audinę, nieko nelikę, tik viduje pilna kraujo. Kaip mums pasakojo, tai ja važiavo keturi ukrainiečiai kariai, pateko į pasalą ir visi buvo nužudyti. Vaizdas nepamirštamas, patikėk.“

Realiai, tai vykdavo taip – pastovi keliolika minučių po tiltu, patikrini pravažiuojančius automobilius, tada lipi ant viaduko ir su naktinio matymo prietaisu stebi tuos laukus, – apie užduotį pasakojo vilnietis. 

Lietuvis atlikinėjo ne kovines užduotis, bet dalyvavo budėjimuose ir talkino kariams buityje.

Pavyzdžiui, skaldė malkas, kūreno laužus, padėjo iškrauti krovinius, tikrinti pravažiuojančiųjų dokumentus.

„Pagrindinė užduotis buvo naktimis stebėti kelią ir laukus, per kuriuos eidavo separatistų žvalgai ir ugnies koreguotojai.

Realiai, tai vykdavo maždaug taip: naktį stovi keliolika minučių po tiltu, patikrini pravažiuojančius automobilius, tada lipi ant viaduko ir su naktinio matymo prietaisu stebi tuos laukus. Tada vėl nusileidi, vėl pakyli ir taip visą naktį“, – pasakojo Nato. 

Kartą per naktinio stebėjimo įrangą lietuvis pamatė vyrą su šunimi, kuris iš Peskų miestelio sėlino separatistų teritorijos link. Nato nusisuko ir pašnibždomis bandė pakviesti kitą budintį karį, bet kai po kelių akimirkų atsisuko – vyriškas siluetas jau buvo dingęs.

Asmeninė nuotr./Viaduką saugojo „Dnepr-1“ kariai
Asmeninė nuotr./Viaduką saugojo „Dnepr-1“ kariai

„Vėliau ukrainiečiai man pasakojo, kad greičiausiai tai buvo koks nors separatistų ryšininkas, kuris nešė informaciją.

Laukas buvo smarkiai sušaudytas, pilna duobių, todėl jam, buvo daug šansų pasislėpti“, – pasakojo vilnietis.

Lietuvių požiūris pasikeitė

Lietuvis Donecko oro uosto rajone praleido apie mėnesį.

Per tą laikotarpį keturis kartus pateko į galingą artilerijos apšaudymą, nuolat saugodavosi nuo minosvaidžių minų, kartą virš galvos sprogo prieštankinė granata, kurią paleido separatistas.

Baisiausia buvo ne apšaudymai, o tyla. Kai tylu, tai atsiranda toks nerimas, kyla klausimai viduje: kas vyksta, kas bus? Žinai, apšaudymai tai yra loterija – klius arba neklius. Baisiau yra, jei prasidėtų puolimas, – kalbėjo Nato.

„Baisiausia buvo ne apšaudymai, o tyla. Kai tylu, tai atsiranda toks nerimas ir viduje kyla klausimai: kas vyksta, kas bus toliau, ką jie ruošia?

Žinai, apšaudymai tai yra loterija – klius arba neklius. Baisiau yra ne apšaudymai, o puolimas, tada jau nepasislėpsi“, – kalbėjo Nato.

Nepaisant sudėtingų išbandymų, vilnietis sakė, kad norėtų grįžti į frontą. Tik šį kartą – trumpam, aplankyti bičiulius iš bataliono „Dnepr-1”. 

„Tam, kad galėtum tarnauti, reikia turėti daug pinigų, nes niekas man nemokėjo. Todėl ir išvykau po mėnesio, nes baigėsi visos santaupos“, – pasakojo Nato.

Net sugrįžti pas artimuosius padėjo „Dnepr-1“ kariai. Sužinoję, kad lietuvis nebeturi pinigų, kiekvienas blokposto įgulos narys davė jam po kelis šimtus grivinų.

Asmeninė nuotr./Ukrainiečiai lietuvį vadino Nato
Asmeninė nuotr./Ukrainiečiai lietuvį vadino Nato

Vilnietis sako, kad sugrįžus į Lietuvą labiausiai nudžiugino tai, kad smarkiai pasikeitė lietuvių supratimas apie valstybės gynybą, saugumą ir karą Ukrainoje. 

„Kai išvažiavau į Ukrainą, atrodė, kad žmonės nelabai supranta, kas vyksta, visi buvo atsipalaidavę, atrodė, kad grėsmė tolima.

Bet kai jau grįžau, tai jautėsi, kad visuomenė į viską žiūri rimtai, yra susikaupusi ir galvoja, ką daryti“, – pasakojo vilnietis Nato, mėnesį praleidęs antiteroristinės operacijos zonoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min