Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Prie Somalio krantų tarnaujantis Lietuvos karys – apie skurdą, smurtą ir savo misijos prasmę

Kapitono Aivaro Pliatkaus, Europos Sąjungos vadovaujamoje kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančios autonominės laivų apsaugos grupės vado, dienoraščio mintys.
Lietuvos kariai treniruojasi laive
Lietuvos kariai treniruojasi laive / Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr.

Berbera, vienas iš trijų Somalio uostų, kuriuose pastaruoju metu praleidžiame didžiąją savo tarnybos laiko dalį. Atvykome prieš pietus. Velniškai tvanku. Tikriausiai labai didelė oro drėgmė, kuri, prisidėjus dar ir karščiui, verčia iš kojų. Neįmanoma išbūti ilgai lauke nesuprakaitavus. Sėdi sau ramiai ir jauti kaip per kūną savaime pradeda bėgti prakaitas. Lyg tai ką pakeistų, nusivelku marškinėlius, tačiau nuo to niekas nepasikeičia. Jei nėra vėjo, tuomet verdi „savose sultyse“.

Geriu daug arbatos, kažkaip savaime pradėjau jos norėti. Tikriausiai organizmas pats jos reikalauja. Vienintelis būdas išvengti dehidratacijos – gerti dar daugiau skysčių. Tą ir darau.

Šias eilutes rašau sėdėdamas laivo denyje. Kad būtų patogiau, rašau prie tokio „sodo tipo“ plastikinio stalo su kėde, kuriuos radau ir susirinkau po vienais iš laivo antstato laiptų. Pasistačiau stalą ramesniame denio kampe, kur niekas beveik nevaikšto, nebent kas užklysta tik pakalbėti telefonu. Čia geriau galiu susikaupti, pakvėpuoti kad ir slogiu, tačiau grynesniu oru. Geriau pajusti mane supančios aplinkos ritmą...

Berberos uostas, ko gero, vienas ramiausių Somalyje. Jis yra pačiuose šiaurės vakaruose, kairiajame vadinamojo Somalio „bumerango“ sparne. Incidentai čia nėra dažni. Mums kol kas dar neteko išgirsti nei vieno šūvio uosto prieigose. Kituose uostuose juos girdime nuolat.

Šis uostas yra gana svarbus vietiniams, nes jis yra pagrindinis Adeno įlankos uostas Somalio prekybai su Etiopija. Tiesa, visiškai sakyti, kad Somalio negalime. Šis regionas deklaruoja stiprią nepriklausomybę nuo centrinės Somalio valdžios. Vietiniai save vadina Somalilando piliečiais. Ir išskiria save iš kitų Somalio krašto gyventojų. Be Somalilando, Somalyje taip pat deklaruoja autonomiją Puntlando ir Galmundugo regionai, esantys šiaurinėje šalies dalyje. Visi šie regionai turi savo vėliavas, kurios stipriai skiriasi nuo oficialios Somalio vėliavos.

Somalis labai susiskaldžiusi šalis. Tikriausiai dar ankstoka šią vietą vadinti valstybe. Mūsų, vakariečių, supratimu tik prieš keletą metų išrinkta oficiali valdžia deda didžiules pastangas. norėdama suvienyti klanus ir regionus. Skaičiuojama, kad čia veikia apie trisdešimt įvairiausių klanų ir genčių. Kiekvienas jų deklaruoja tam tikrą savivaldą, todėl centrinei valdžiai darbo tikrai netrūksta. Labai dažni susidorojimo su aukštais valstybės pareigūnais atvejai. Dažnai gauname žinių apie tai, kad buvo nušautas ar susprogdintas pareigūnas ar aukšto rango politikas. Dažniausiai prie savo namų, kur jie labiausiai pažeidžiami.

ES didžiausią savo karinę operaciją ATALANTA pradėjo 2008 m. pabaigoje, reaguodama į itin išaugusį piratavimų skaičių prie Somalio krantų. Operacijoje dalyvaujantys karo laivai Adeno įlankoje ir Somalio vandenyse eskortuoja Pasaulio maisto programos laivus, gabenančius paramą Somalio gyventojams, atgraso ir sulaiko piratus, ginkluotus plėšikus operacijos rajone.

Nesuprantu visų niuansų, todėl teisinti ir teisti nieko nesiimu. Aišku tik viena. Kova dėl valdžios ir įtakos tęsiasi. Matyt, niekas pasaulyje nenori turėti reikalų su žlugusia šalimi, todėl ir dedamos didelės pastangos kovojant su terorizmu, stiprinama ir remiama centrinė valdžia.

Svarbu neignoruoti skurdo

Manau, kad pasaulio bendruomenei brangiai kainuoja kasmet maitinti milijonus skurdą kenčiančių šio ir kitų Afrikos regionų žmonių. Dažnai pagalvoju, kokiam kitam reikalui dar tiek yra investuojama?

Girdžiu, kaip daugelis šneka, kad čia gi nėra ko paimti: nei naftos, nei deimantų. Manau, paramos teikimas, kad ir minimalus, padeda sureguliuoti migracijos mastus. Jei ne turtingų šalių parama, ne išimtis ir Lietuvoje, turėtumėme dar daugiau išlaikytinių. O tai taptų didesne problema nei turėti tik savo šalies bedarbių.

Apie skurdą kalba daugelis, tačiau dauguma saugiai gyvenančių ir viskuo aprūpintų žmonių tokias mintis aktyviai ignoruoja, stengiasi visiškai atsiriboti nuo šios temos. Bet tikrai daug pasiekę žmonės, verslininkai, įžymūs žmonės taip nemano. Jų mąstysenoje skurdo tema užima gana svarbią vietą. Vienos iš mano skaitytos knygos „Uždirbkite daugiau“ autorius Bodo Schaferis, kuris tikriausiai tapo vienu iš mano idealų, mini, kad daugelis gyvename tarsi kokone ir besisukdami „voverės rate“ nematome svarbesnių problemų. Kad geriau suprastumėte jo išsakytas mintis skurdo tema, pateiksiu ištrauką iš šios knygos:

Svarbu neignoruoti skurdo. Šiame pasaulyje per daug vargo, kad galėtume pasakyti: „Manęs tai neliečia.“ Tas, kuris atkakliai nenori susimąstyti apie skurdą, praranda gebėjimą teisingai vertinti kasdienio gyvenimo įvykius. Vertinimo kriterijai pasistumia per daug lengvai.

Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Darbai uoste
Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Darbai uoste

Pavyzdys: ar jums nėra taip nutikę, kad skridote atostogauti ir dingo jūsų lagaminas? Ar tai nebuvo katastrofa? Visi tie gražūs drabužiai, su kuriais puikiai atrodėte, - viskas prapuolė! O draudimo suma juokingai maža. Ir kas sumokės jums už laiką, sugaištą perkantis tokius pat daiktus; atostogos nuėjo šuniui ant uodegos...

Kaip manote, kiek varguolių sutiktų keistis su jumis vietomis? Argi mūsų problemos neatrodo jiems kaip patyčios? Ką reiškia lagaminas (per atostogas!) palyginti su pabėgėlio dalia, be maisto, gal net žiemos vidury? Ką mano alkstantys žmonės, išgirdę, kad viena pagrindinių „civilizuoto“ pasaulio problemų – antsvoris?

Gyvename pasaulyje, kur kas minutę 25 milijonai JAV dolerių išleidžiami ginkluotei ir kas minutę keturiasdešimt vaikų miršta iš bado. Minutė po minutės. Kas gyvena pasiturinčiai ir vis vien galvoja tik apie savo saugumą, panašėja į lipantį kopėčiomis viršun ir paskui nusviedžiantį jas ant žemės“.

Minimali parama padeda spręsti didesnes problemas

Nesakau, kad visi uždirbame tiek, kad galėtumėme dešimt procentų savo pajamų skirti labdarai. Tačiau gyvename vienoje iš penkiasdešimties pasaulio reitinge pirmaujančių valstybių, todėl šventai tikiu pareiga savaip prisidėti prie globalinių problemų. Tuo pateisinu savo buvimą ir dalyvavimą šioje operacijoje.

Operacijoje dalyvauja 16 karių autonominės laivų apsaugos grupė, suformuota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono pagrindu. Šiai grupei, nuo piratų išpuolių saugančiai Pasaulio maisto programos laivą, iš Kenijos gabenantį maisto siuntas į Somalį, vadovauja kapitonas Aivaras Pliatkus.

Daugeliui, manau, taip pat ir kariui, kasdienybėje tikriausiai labai sunku suvokti buvimo šiame regione prasmę.

Dažnai pamąstoma, ką aš čia veikiu ir kodėl rizikuoju savo sveikata ir net gyvybe saugodamas skurstantiems Somalio gyventojams skirtą paramą. Juk ir pats namie turiu aibę problemų. Man juk niekas jų nepadeda išspręsti.

Grįžtant prie emigrantų ir pabėgėlių temos. Tikiu, kad dvidešimt pirmojo amžiaus ekonomiškai ir technologiškai pažengusiose valstybėse pabėgėlis iš Somalio taptų šimtaprocentinis paramos gavėjas.

Tarptautiniai teisės aktai draudžia žmogų deportuoti ten, kur jam gresia pavojus gyvybei. ES šalyse, kur paisoma tarptautinių žmogaus teisių, tokiems atvykėliams turėtų būti suteiktas prieglobstis, jie įgytų pabėgėlio statusą, jiems būtų suteikiama pašalpa, vėliau gal net ir pilietybė. Naivu tikėtis, kad toks žmogus, pasiraitojęs rankoves, puls nešti naudą visuomenei, kuri jį priėmė.

Manau suteikiant kad ir minimalią paramą, nugabenant ją į ten, kur reikia, išvengiama didesnių problemų.

Galbūt todėl ir praleidžiame dienas, savaites ir mėnesius tokiose vietose, kaip šis uostas. Padėdami gabenti paramą žlugusios šalies gyventojams, kurią, tarp kitko, dar ir saugome nuo jų pačių. Gyvenimiška, ironiška realybė...

Mūsų atveju, piratai – logiška nestabilios valstybės pasekmė. Kai nebėra kam saugoti savo teritorijos, teritorinių vandenų, kontroliuoti savo gyventojų, sudaromos sąlygos savivalei. Pradeda kelti galvas „stipresni“, jungiamasi į klanus ir grupuotes. Nekontroliuojant situacijos atsiranda terpė laisvam ginklų ir kitų kriminalinių, teroristinių interesų judėjimui.

Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Lietuvos kariai lipa į laivą
Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Lietuvos kariai lipa į laivą

Pagalvokime, juk nėra valstybės, nėra ir policijos, kariuomenės, kitų vidaus tarnybos dalinių, kurie gintų savo piliečius. Mąstant visai paprastai, tai reikštų, kad galiu nužudyti kaimyną ir man nieko už tai, išskyrus kaimyno šeimos kerštą, nenusimato. Tokiu atveju, norėdamas apsaugoti savo kailį, turiu ieškoti paramos pas dar stipresnius.

Taip buriamasi į grupuotes, kurių interesai skiriasi. Kiek nuomonių, tiek grupuočių. Jos nekontroliuojamos, vyksta tarpusavio kovos, žūsta žmonės. Nuošalyje likti dažnu atveju neįmanoma, o jei ir įmanoma, vis tiek būtum tas, iš kurio pelnomasi. Tai mano galva paprasta loginė veiksmų seka, kai šalyje neveikia centrinė valdžia, nėra įstatymų, nėra įrankių ir tarnybų, galinčių užkirsti kelią tokiai savivalei.

Kai tokia veiksmų eiga išsirutulioja iki nebekontroliuojamos, dažniausiai tokie veiksmai išplinta į kaimynines valstybes ir toliau. Tokia terpė – puiki dirva rastis tarptautinio terorizmo veikėjams. Juk nėra nieko šalies viduje, kas juos sustabdytų. Paprastai mąstant, nėra institucijų, kurios atvyktų, areštuotų ar įvykdytų kitokį teisingumą. Vyksta kraupūs įvykiai, kenčia niekuo dėti žmonės.

Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Vaizdai iš lankomų uostų
Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Vaizdai iš lankomų uostų

Mūsų atveju piratai trikdo visą tarptautinę laivybą Adeno įlankoje ir netgi Indijos vandenyne.

Nepasirinksi, kur gimti, todėl niekas negali tavęs kaltinti, kad gimei šalyje, kurioje nuo pirmų dienų matai tik smurtą ir skurdą.

Šiais laikais, ko gero, nėra kitos išeities nei įsikišti tarptautinei bendruomenei. Geriau pagalvojus, viena žlugusi valstybė gali privirti košės visoms kitoms, o ypač ekonomiškai pažangioms. Todėl, mano manymu, ir metamos didžiulės pastangos ir resursai padėčiai sukontroliuoti. Prireikus naudojami kariniai veiksmai, nes chaosas turi būti suvaldytas. Visi suinteresuoti, kad šioje vietoje viskas pagerėtų, šalis atgimtų ir klestėtų kaip kadaise. Tačiau tai užtrunka. Tai įrodyta kitų nestabilių ir skurstančių valstybių, tokių kaip Afganistanas, pavyzdžiais...

Ką mes čia veikiame? Atsakymą aš puikiai žinau

Jei atvirai, tai pasigendu tų piratų... Kartais jaučiu, kad būtų visai nieko juos bent pamatyti, jau nekalbant apie galimo užpuolimo atrėmimą. Kariui tai būtų tam tikras tarnybos įprasminimas šioje operacijoje. Čia tikriausiai veikia vadinamasis saviapgaulės principas. Vertindamas esamą situaciją esu įsitikinęs, kad tikimybė sutikti piratus yra gana maža, tačiau giliai širdyje norėčiau, kad būtų kitaip...

Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Operacija ATALANTA
Operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančių Lietuvos karių nuotr./Operacija ATALANTA

Kitu atveju galima pradėti uždavinėti sau tokius klausimus kaip „ką mes čia veikiame?“ Atsakymą aš puikiai žinau. Esame tam, kad jokiam piratui net nekiltų mintis grobti mūsų saugomo laivo. Kariui tokia situacija – tikras paradoksas. Esi ruošiamas kariauti, tačiau vien tik tavo buvimas šią galimybę beveik eliminuoja. Logiška minčių seka diktuoja išvadą, kad karinis pasirengimas operacijai nėra būtinas, užtenka tik fiziškai demonstruoti savo buvimą laive.

Deja, Lietuvos patirtis iš Afganistano byloja visai ką kitą. Ji sako, kad net ir patys netikėčiausi dalykai, nepasiduodantys logikai, gali atsitikti ir atsitinka tuomet, kai to mažiausiai tikiesi.

Todėl ir mūsų atveju, nepaisant to, kad kasdienybė sako ką kitą, nereikia atmesti galimybės mūsų logikai nesuvokiamiems įvykiams. Reikia tikėtis nesitikimo, o svarbiausia, daryti tai, ką privalo tikras profesionalus karys – tinkamai vykdyti savo pareigas. Nesvarbu, ar tai būtų intensyvaus konflikto zona, ar tokia operacija kaip ši, kur vadinamąjį priešą net pamatyti tampa egzotika. Populiariai tariant, tai – darbas, kurį mums pavesta atlikti. Todėl jį turime atlikti nepriekaištingai.

Autorius kapitonas Aivaras Pliatkus yra Europos Sąjungos vadovaujamoje kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje ATALANTA prie Somalio krantų dalyvaujančios autonominės laivų apsaugos grupės vadas

Apie operaciją ATALANTA

Šioje operacijoje Lietuva dalyvauja nuo 2011 m., kai į operacijos vadavietę Jungtinėje Karalystėje, Nortvude, tarnauti buvo paskirtas Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo karininkas.

Esame tam, kad jokiam piratui net nekiltų mintis grobti mūsų saugomo laivo. Kariui tokia situacija – tikras paradoksas. Esi ruošiamas kariauti, tačiau vien tik tavo buvimas šią galimybę beveik eliminuoja.

Operacijoje dalyvauja 16 karių autonominės laivų apsaugos karių grupė, suformuota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono pagrindu. Šiai grupei, nuo piratų išpuolių saugančiai Pasaulio maisto programos laivą, iš Kenijos gabenantį maisto siuntas į Somalį, vadovauja kapitonas Aivaras Pliatkus.

Nyderlandų vadovaujamame operacijos ATALANTA štabo laive tarnauja Lietuvos karininkas.

Dar du logistinę paramą užtikrinantys kariai dislokuoti nuo liepos vidurio Džibutyje.

ES vadovaujamą kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operaciją ATALANTA – didžiausias iki šiol Lietuvos indėlis Europos Sąjungos vadovaujamose karinėse misijose ir pirmoji jūrinė operacija, kurioje dalyvauja Lietuvos kariai.

Lietuvos karių autonominės laivų apsaugos grupė misijoje prie Somalio krantų dalyvaus iki gruodžio.

ES didžiausią savo karinę operaciją ATALANTA pradėjo 2008 m. pabaigoje, reaguodama į itin išaugusį piratavimų skaičių prie Somalio krantų. Operacijoje dalyvaujantys karo laivai Adeno įlankoje ir Somalio vandenyse eskortuoja Pasaulio maisto programos laivus, gabenančius paramą Somalio gyventojams, atgraso ir sulaiko piratus, ginkluotus plėšikus operacijos rajone, vykdo žvejybos monitoringą, kt. užduotis. Šiuo metu operacijoje dalyvauja 23 ES ir trys ES nepriklausančios valstybės narės, skiriančios iki dviejų tūkst. karių.

ATALANTA – ne vienintelė ES operacija, kurioje dalyvauja Lietuvos kariai. Nuo šių metų pavasario Lietuvos kariniai instruktoriai dalyvauja ES mokymo misijoje Malyje (angl. EU Training Mission Mali), kur treniruoja Malio kariuomenės karius. ES vadovaujamos mokymo misijos Malyje tikslas – paruošti vietos pajėgas, kurios galėtų užtikrinti šalies teritorinį vientisumą ir atremti teroristinių grupuočių išpuolius šalies viduje.

Siųsdama savo karius dalyvauti į ES vadovaujamas tarptautines operacijas Lietuva prisideda kovojant su tarptautinėmis krizėmis ir stiprina ES bendrąją saugumo ir gynybos politiką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius