Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 13d. 08:00

Dalia Daškevičiūtė: 1991-ųjų sausio 13-oji vaiko akimis – bijojau, kad tankai mane sutraiškys

Vaikystėje bijojau eiti į svečius pas vieną draugę. Ji gyveno vos per du namus nuo manęs, per virtuvės langą aš matydavau jos namą, atstumas nebuvo didelis, bet aš bijojau. Bijojau, kad einant jos link atvažiuos tankai ir mane sutraiškys. Arba iš jų išlįs agresyvūs dėdės, išsitrauks šautuvus ir...

Einant draugės namų link, širdis atsidurdavo kulnuose, todėl tą vietą, kur jos ir dar vieną daugiabutį skiria neasfaltuota gatvelė, užsimerkusi prabėgdavau. Bėda buvo ta, kad negalėjai matyti, kas iš už daugiabučio kampo išlįs. O pamačius tankus jau būtų buvę per vėlu kur nors slėptis ar bėgti.

Žinojau, kad tankai – labai dideli ir nuožmūs: jei pražios nasrus, gyvų nepaliks.

Ši baimė tęsėsi kelerius metus, vėliau mes persikraustėme gyventi į kitą miestą. Tik būdama paauglė supratau, kad ta baimė neatsirado iš niekur – maža aš bijojau būti sutraiškyta kaip ta jauna mergina, Loreta Asanavičiūtė, o tankai Lietuvos gatvėse nebuvo jau tokia utopiška mintis.

Nuo tada ši baimė nebeatrodo nei kvaila, nei juokinga.

Nors 1991-ųjų sausį man buvo tik penkeri, dar nėjau į mokyklą, tuos įvykius prisimenu. Suvokiau, kad kovojame už laisvę ir garbę, ir didžiuojuosi, kad gyvenau tuo laiku. Gal todėl buvau ir esu šalies patriotė.

Dar anksčiau, 1989 m. rudenį, pamenu, kaip senelis gulėjo ligoninėje, o aš deklamavau jam eilėraštį apie tėvynę. Tiksliau – Tėvynę. Senelio, didelio Lietuvos patrioto, akyse sužibėjo ašaros ir jis pažvelgė pro langą. Buvo šviesi graži diena.

Senelis labai anksti ant savo namo užkabino trispalvę, o „Amerikos balso“ klausydavosi taip garsiai, jog girdėdavo visa gatvė.

Jis labai anksti ant savo namo užkabino trispalvę, o „Amerikos balso“ klausydavosi taip garsiai (turėjo klausos problemų), jog girdėdavo visa gatvė, ir močiutė virpėdavo iš baimės, kad jų „nesupakuotų“.

Džiaugiuosi, kad senelio tarp gyvųjų jau nebuvo 1991 m. sausio 13-ąją – ne kiekvienam nervai atlaikytų. Pamenu, kaip žiūrėjau televizorių, mačiau neramią žinių diktorės Eglės Bučelytės veido  išraišką, girdėjau jos tariamus žodžius: „Jie ateina...“

Patamsiai tėtis su kitais vyrais išvyko prie Vilniaus–Molėtų plente esančio tilto netoli Giedraičių miestelio. Žinojau, kad jie „saugo tiltą“, nes, jei pamatytų artėjančią kariuomenę, turėtų kuo greičiau grįžti perspėti gyventojų ir ginti miestelį. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, todėl, kol negrįžo, nežinojome, ar jo neištiks kokia nelaimė.

Tą naktį mes ilgai nemiegojome. Net ir grįžus tėčiui buvo labai neramu.

Žinojau, kad Vilniaus, kuris buvo netoli, gatvėmis važiavo tankai. Žinojau, kad jie traiškė žmones, kurie plikomis rankomis bandė pulti tuos riaumojančius padarus. Žinojau, kad tarp žuvusių buvo ir mergina.

„Tai ji net nespėjo ištekėti, dar vaikų neturi? O ją laidos su balta suknele?“ – garsiai svarsčiau. O mintyse baiminausi, kad prieš mirtį jai labai skaudėjo.

Nesupratau, kodėl taip žiauriai elgiamasi su šalies, kurioje gimiau, žmonėmis. Kodėl tų aršių karių tėvai neišmokė, kad negalima žudyti, mušti, skriausti. Ir dabar nesuprantu.

Ta diena išliko – turėjo išlikti – kiekvieno mūsų atminty. Kažkas prarado artimą žmogų. Kažkas buvo psichiškai arba fiziškai suluošintas. Kažkas apgynė šalies laisvę. Kažkas savo gyvenimą kuria nebe čia. Kažkas išmoko branginti tai, ką turi.

O kažkas suprato, kad negalima atimti iš žmonių to, kas jiems svarbiausia, – laisvės ir vilties. Nesvarbu, didelės ar mažos. Ir už tai turi būti kovojama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:48
22:41
00:29

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min