Sekite 15min Google
Spalio 7 d. Vašingtone, Atlanto taryboje, pristačiau naują „Atlantic Council“ studiją „The Deterrence Gap: How Can NATO Protect Its Frontline from Russia?“ („Atgrasymo spraga: kaip NATO gali apsaugoti savo fronto liniją nuo Rusijos“). Joje nagrinėjamos Rusijos karinės, kibernetinės, ekonominės, infrastruktūrinės, informacinės ir žvalgybinės grėsmės penkioms rytinio flango valstybėms bei jų atsakas į jas.
Pagrindinė tyrimo išvada paprasta: rytinio flango valstybės daug investavo į karinį pasirengimą, tačiau atsakas į Rusijos hibridinį spaudimą išlieka pernelyg fragmentiškas ir dažnai reaktyvus. Sąjungininkai vis dar dažniau siekia aptikti bei atremti konkrečią provokaciją, užuot sukūrę patikimą atgrasymo sistemą, kuri iš anksto priverstų Maskvą jos atsisakyti.
Todėl reikia ne tik atgrasymo neigiant galimybę pulti – stiprinant gynybą, atsparumą ir pasirengimą, – bet ir atgrasymo baudžiant. Rusija turi žinoti, kad provokacijos NATO teritorijoje neišvengiamai sukels konkrečias ir iš anksto suprantamas pasekmes.
NATO turi stiprinti atgrasymą baudžiant
Artimiausiais metais NATO rytinio flango valstybės vargu ar gali tikėtis, kad Rusijos ketinimai taps mažiau grėsmingi. Rusija toliau atkuria konvencines pajėgas, orientuotas į Baltijos regioną ir Suvalkų koridorių, kartu naudodama dronus, kibernetines operacijas, sabotažą ir informacinį karą Aljansui išbandyti.
Iki šiol NATO, ES ir rytinio flango šalys nesukūrė pakankamai įtikinamo atgrasymo Rusijos nuolatinėms hibridinėms operacijoms. Politinis atsargumas ir baimė eskaluoti konfliktą pernelyg dažnai lemia, kad karinės provokacijos vertinamos tik kaip incidentai, nesiekiantys 5-ojo NATO sutarties straipsnio slenksčio. Tačiau dronų įskridimai, bandymai nužudyti, sabotažas ar kitos atakos NATO teritorijoje neturėtų baigtis vien pasmerkimu.
Atsakas turi būti proporcingas, koordinuotas ir iš anksto suderintas. Galimos priemonės – tikslinės sankcijos, kelionių, prekybos ir tranzito ribojimai, įskaitant Baltarusijos geležinkelių ir kelių transportą, diplomatų bei Rusijos pareigūnų išsiuntimas, gynybinės ir, kai tai teisiškai leidžiama, kibernetinės priemonės. Taip pat būtina strateginė komunikacija, aiškiai įvardijanti atsakingus veikėjus ir jų patiriamas pasekmes.
Rengtis nuolatinei krizei
Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Rumunija vis dažniau planuoja ne vien galimą vienkartinę invaziją, bet ir „nuolatinę krizę“ – laikotarpį, kai taika ir konfliktas persidengia. Jų gynybos planuose vis svarbesni iš anksto parengti infrastruktūros bei kliūčių sprendimai, spartus sąjungininkų pajėgų permetimas, integruota oro ir priešraketinė gynyba, kibernetinis atsparumas, kritinės infrastruktūros apsauga ir strateginė komunikacija.
Tačiau šios šalys jau dabar neša neproporcingai didelę naštą: saugo NATO rytinį flangą, stiprina visuomenės atsparumą, atremia Rusijos ir Baltarusijos spaudimą ir kartu remia Ukrainą. Todėl būtina ilgalaikė bei prognozuojama NATO ir ES parama.
Europa turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo gynybą, tačiau JAV įsitraukimas išlieka nepakeičiamas. Jungtinės Valstijos suteikia rytinio flango vyriausybėms ir visuomenėms esminę saugumo garantiją. Vis dėlto sąjungininkų parama negali apsiriboti vien karinėmis pajėgomis – ji turi apimti ir kasdienį „pilkosios zonos“ spaudimą, su kuriuo rytinis flangas susiduria nuolat.
Hibridinė gynyba – nuolatinė funkcija
Kariniam atgrasymui šiandien skiriama daugiau išteklių nei kovai su kasdieniu hibridiniu spaudimu. Kritinės infrastruktūros, kibernetinės erdvės ir informacinės aplinkos apsauga tebėra fragmentiška ir dažnai priklauso nuo nedidelių ekspertų komandų bei trumpalaikio finansavimo.
Hibridinių grėsmių gynyba turi tapti nuolatine valstybės saugumo funkcija, o ne pavienių ad hoc reakcijų rinkiniu. Tam reikia daugiamečio finansavimo, aiškiai paskirtų atsakingų institucijų ir nuolatinių pajėgumų – ypač kibernetinio saugumo, kritinės infrastruktūros apsaugos ir strateginės komunikacijos srityse.
Tokiai sistemai būtini atskiri biudžetai, profesionalių specialistų karjeros galimybės, integruota žvalgybinė informacija ir reguliarios pratybos pagal NATO standartus. Rusijos hibridinių operacijų atgrasymas turi tapti vienu svarbiausių saugumo prioritetų.
Visuomenės atsparumas ir Baltarusija
Socialinė sanglauda bei atsparumas informaciniam karui yra ne mažiau svarbūs už karinį pasirengimą. Rytinio flango valstybės turi kovoti su Rusijos informacinėmis operacijomis ir vadinamąja „tėvynainių“ politika, tačiau neturi atstumti bendruomenių, kurių atsparumas būtinas nacionaliniam saugumui.
Reikia ilgalaikių integracijos strategijų: kalbos mokymo, pilietinio ugdymo ir informacinio atsparumo priemonių rusų bei ukrainiečių kalbomis. Žvalgybos ir teisėsaugos institucijos turi kryptingai, remdamosi įrodymais, nustatyti ir trikdyti Rusijos įtakos bei žvalgybos tinklų veiklą. Tikslas – mažinti visuomenės pažeidžiamumą manipuliacijoms, bet vengti nepagrįsto įtarumo rusakalbių gyventojų atžvilgiu. Daugelis jų yra lojalūs savo valstybėms ir patys sudaro svarbią nacionalinio atsparumo dalį.
Baltarusija taip pat išlieka svarbiu saugumo veiksniu. Rusijos branduoliniai ginklai Baltarusijoje, Minsko vaidmuo naudojant migraciją kaip ginklą, oro erdvės incidentai ir informacinės operacijos paverčia sieną su Baltarusija vienu opiausių saugumo iššūkių.
NATO ir rytinio flango šalims reikia labiau koordinuotos politikos Aliaksandro Lukašenkos režimo atžvilgiu, kuris vis labiau veikia kaip Rusijos tarpininkas. Reikalingos aiškios raudonosios linijos dėl oro erdvės pažeidimų, sabotažo ir tranzito incidentų, geriau suderintos sankcijų bei vizų politikos ir mažiau galimybių valstybėms konkuruoti dėl Baltarusijos tranzito, taip silpninant bendrą spaudimą Minskui.
Ukraina ir piliečių pasirengimas
Parama Ukrainai neturi būti laikoma atskiru karo teatru – ji yra NATO rytinio flango gynybos dalis. Mokymo misijos, bendradarbiavimas gynybos pramonėje, bendras situacijos vertinimas ir sistemingas Ukrainos karo pamokų perėmimas leistų NATO valstybėms susipažinti su Rusijos taktika dar prieš jai panaudojant tas pačias priemones prieš Aljanso teritoriją.
Ypatingas prioritetas turi būti skiriamas nebrangioms, lengvai plečiamoms ir kelių sluoksnių kovos su dronais sistemoms. Jos turi būti integruotos su oro gynyba, elektronine kova, jutikliais ir atspariais ryšių tinklais.
Svarbus ir piliečių pasirengimas. Privalomoji karo tarnyba ar platesnis pilietinis rengimas gali sustiprinti atgrasymą, ugdyti pilietinę atsakomybę bei pasitikėjimą valstybe – būtent tas sritis, kurias Kremlius siekia silpninti. Estija išlaikė šauktinių sistemą, Lietuva ją atkūrė 2015 m., Latvija privalomąją tarnybą sugrąžino 2023 m. Suomijos visuotinio saugumo modelis taip pat rodo, kad gynyba turi tapti visos visuomenės reikalu, įtraukiant valdžios institucijas, verslą, savivaldą, pilietinę visuomenę ir gyventojus.
Galiausiai svarbiausia rytinio flango valstybių užduotis – užtikrinti, kad piliečiai tikėtų valstybės gebėjimu atlaikyti krizę ir apginti savo teritoriją. Karinis pasirengimas, civilinė parengtis, visuomenės atsparumas ir patikima viešoji komunikacija turi sudaryti vieną bendrą strategiją. Nuo visuomenės pasitikėjimo ir gebėjimo išlikti atspariai priklausys, ar NATO rytinis flangas pajėgs atlaikyti ilgalaikį gyvenimą priešiškoje kaimynystėje.
Dr. Agnia Grigas, Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė, yra knygų „Beyond Crimea: The New Russian Empire“ ir „The New Geopolitics of Natural Gas“ bei kitų leidinių autorė.
