Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 17d. 18:13

Aidas Puklevičius: Kai šuo protingesnis už žmogų

Aidas Puklevičius Kiekvienas šuns savininkas gali iki užkimimo dalintis istorijomis, kurias patiria vedžiodamas savo keturkojį džiaugsmą. Nors tos legendos, kurioms dažnai trūksta tik dramatiško finalo „ir tada jis prabilo žmogaus balsu“, dažniausiai yra labai panašios. Šuo baisiausiai leliuodamas iš entuziazmo tempia šeimininką lauk, ten skubiai atlieka mažąjį reikalą, tada susirūpinęs ieško strategiškai palankiausios lokacijos didžiajam, o jau tada leidžiasi į nuotykingą kitų šunų ant stulpų, tvorų ir tiesiog kampų paliktų SMS analizę bei savųjų žinučių dėliojimą.

Ką jis ten rašo, sunku suprasti. Galbūt „pusamžis spanielis be žalingų įpročių, iš kultūringos šeimos, kur kartais netgi kaulai iš dangaus krenta, mielai susipažintų su panašių interesų ir išsilavinimo retrivere. Tik skambučiai, nuotykių ieškotojos – nesivarginkit!“. Kaip ten būtų, tokį šunišką nuotolinį bendravimą įsivaizduoti visiškai įmanoma.

Daug sunkiau įsivaizduoti, kokias žinutes palikinėja daug žemiau evoliucijos kopėčiose įstrigusi padermė – grafičių „menininkai“ ir jų itin apgailėtinas porūšis – tagintojai.

Daug sunkiau įsivaizduoti, kokias žinutes palikinėja daug žemiau evoliucijos kopėčiose įstrigusi padermė – grafičių „menininkai“ ir jų itin apgailėtinas porūšis – tagintojai.

Pasaulyje esti galybė keistų užsiėmimų, kurių prasmės man nelemta perprasti. Tarp jų yra anoniminių komentarų portaluose rašymai, kiaulių skerdienos kvotimas turguose, ar ji iš Lietuvos, vaikščiojimas į dainuojančių apatinių kelnaičių fonogramas ir galybė kitų.

Tačiau išdidžią vietą šiame panteone užima tagintojai. Tie patys, kurie nesugeba praeiti pro kelis švarius bet kokios sienos kvadratinius centimetrus ant jų nepalikę savo bukaprotiško tago arba parašo.

Jeigu atsirastų koks nors visiškai beprasmybei savo gyvenimą pašventęs mokslininkas, galbūt, savo karjeros saulėlydyje jis ir dešifruotų tuos tagus. Sužinotume, kad juose rašoma „septyniolikametis nevykėlis, dėvintis taukuotą kapišoną ir užpakaliu šaligatvį šluojančius treningus, šiuo praneša, kad buvo šioje gatvėje ir nieko gudresnio nesugalvojo, kaip išpeckioti niekuo nekaltą mūrą“.

Esminis skirtumas tarp šuns ir tokio „menininko“ – šunį valdo amžini instinktai, „menininką“ – iki galo nesuvoktas, tačiau kažkur paslėpsniuose jaučiamas savo neadekvatumo suvokimas.

Šuo, palikdamas savo SMS, bent jau turi kažkokią viltį, kad kažkas ją perskaitys, susidomės jos turiniu, paliks atsakymą. Grafitininkas jokių tokių vilčių nepuoselėja, kadangi netgi savo žaliąją eugleną primemančionis smegenėlėmis suvokia, kad niekam jis neįdomus ir nereikalingas. Todėl slankioja tamsiuoju paros metu po miestą, mozoja už save daug talentingesnių žmonių sukurtus pastatus, kankinasi dėl savo nesuprasto talento ir viliasi kažkada tapsiantis antruoju Banksy.

Esminis skirtumas tarp šuns ir tokio „menininko“ – šunį valdo amžini instinktai, „menininką“ – iki galo nesuvoktas, tačiau kažkur paslėpsniuose jaučiamas savo neadekvatumo suvokimas.

Turiu tamstai blogą naujieną – nei antruoju, nei penkiasdešmt ketvirtuoju Banksy sveikas netapsi.

Norint tokiu užaugti reikia jausti spalvą, erdvę, kontekstą, pagaliau turėti ką pasakyti. Yra tokių gatvės meno atstovų, kuriuose galima įžvelgti panašių ketinimų daigelius.

Beje, jie ir vietą savo eksperimentams pasirenka atsakingiau – niūrius betoninius miegamuosius rajonus, kurių nerenovuotų fasadų niekas daugiau ir nebesugadins. Jie ir emocijų į savo paišinius įdeda daugiau, kažką bando jais pavaizduoti, iškišę liežuvius ilgai dailina detales, žodžiu, bent jau stengiasi.

Tuo tarpu jų nusmauktakelniai imitatoriai to net nebando daryti, kadangi jie yra toje pačioje evoliucijos stadijoje kaip ir elementariausias budulis. Skirtumas tik tas, kad budulis tingi vazotis su dažais, todėl pasirinks plytą į žibintą ar vitriną, o „menininkas“ įsiamžins savo kringeliais ant sienos.

Mano gatvelė Vilniaus Pranciškonų gatvėje jau seniai kenčia nuo tokių vandalų. Jie gyvenime nesusidomės, kodėl čia stovinti Pranciškonų bažnyčia buvo suręsta prie pat tuometinių Trakų vartų, jam yra giliai dzin, kaip čia kūrėsi liuteronų kvartalas, kaip jis sugyveno su netoliese buvusiu žydų getu, kurie namai išgyveno gaisrus, marus ir karus, jam net netoptels pabandyti įsivaizduoti juos stačiusius ir jame gyvenusius žmones. Vietoje to jis eina ir dergia paskui save taip, kaip joks kultūringas šuo nesugalvotų.

Kai sužinojau, kad netrukus toje pačioje mano gatvelėje bus valomos sienos nuo beviltiškai negudrių užrašų, be galo užsidegiau noru padėkoti tokios iniciatyvos besiimančiai bendrovei (kam įdomu, pagūglinkit šią naujieną, gal ir į jūsų gatvę ateis švaros šventė).

Netgi daugiau – apėmė noras budėti naktimis, kad nelauktai pašvarėjusių sienų niekas daugiau neterštų. Kaip tyčia, visą naktį niekas taip ir nepasirodė, todėl teko susirinkti savo kilnų polėkį saugoti savo miestą ir eiti miegoti.

O kaip norėtųsi pagauti tagintoją jo kūrybos šv. akto akimirką ir švelniai pasiūlyti kelis konstruktyvius išeities variantus: (1) pagal įstatymo raidę kviečiame policiją, surašome administracinio teisės pažeidimo protokolą, tada bendraujame su tėveliais, idant jie kompensuotų savo atžalos meninio pokrypio žalą; (2) prasikaltėlis likviduoja savo piešinius tyliai, pats, išsirinkdamas iš kelių priemonių – nuosavo dantų šepetuko, liežuvio ar tų pačių žeme besivelkančiu treningų užpakalio ir (3) yra chemiškai užkoduojamas niekad gyvenime neimti rankosna dažų baliono, nes paėmus jam ims drebėti kojos, linguoti ausys, o liežuvis mikčioti.

Gaila, kad antras ir trečias variantas tebelieka tik fantazijomis, todėl teks kliautis pirmuoju. O pagaliau nusivalius mano gatvelės sienas ir tvoras, tikėtis, kad mokslo rytojus ateis anksčiau nei laukiame.

Jeigu jau dabar Japonijos dangoraižių langus galima padengti nanodalelėms, kurios atstumia nešvarumus, tai gal ateityje panašiais nanostebuklais galėsime saugoti ir savo senamiesčius?

Prie kurių mūrų prisiartinus piktai nusiteikusiam tagintojui mūras atgytų ir paleistų link jo tokių pačių dažų čiurkšlę, kuri nupaišytų ant jo spuoguotos fizionomijos ilgai nenuplaunamą tagą „Vilnius was here“? Ir jam stovint sustingus dėl tokios pasaulio neteisybės pro šalį prarisnotų gerai nusiteikęs spanielis, kuris kilsteltų koją ir ant tokio menininko paliktų savo išjaustą ir išgyventą žinutę kitam keturkojui.  

TAIP PAT SKAITYKITE: Aidas Puklevičius: Begalinė beždžionėlė ministro poste

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min