Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugpjūčio 4d. 09:01

Aldona Juozaitytė: Ar parduodate drąsą?

Aldona Juozaitytė Lėkdama Dainavos giriomis, neretai susimąstau – o kas dabar yra drąsa? Važiuoti motociklu, kilti į kalnus, išsiruošti į bekelės kelionę, dalyvauti varžybose? Tai, kas lengva arba nereikalauja pastangų įveikti baimę, nėra drąsu, net jeigu aplinkiniams atrodo kitaip.

Avietėmis kvepiančiame posūkyje stabdau ir neriu tarp medžių. Čia skanauju uogas ir esu dėkinga, kad esame nepriklausoma šalis, kad turiu teisę pati priimti sprendimus, siekti užsibrėžtų tikslų, atvirai domėtis, nuolatos tobulėti. Kad galiu mokytis važiuoti motociklu ir įvaldyti savo baimes. Bet nūdieną turime ir kitokias svajones.

Pralekiu jau trečią sodybą, prie kurios plazda ryški Vyčio vėliava. Jos tapo tokios populiarios po šių metų Dakaro... Nors prasmingas, stiprus ženklas, tačiau jau spėtas nuvalkioti, minimas per dažnai rinkodaros tikslais, kur siekiama „lietuvių vienybės“. Kitas pasakytų – svarbu, kad „kažkas vyksta“, nesvarbu kaip. Aš nepritarčiau, nes kokybė – bendravimo, vertybių, veiksmų ir mąstymo, – yra svarbiau už tiesiog „kažką“. 

Specialiai „rinkdama“ duobes mokausi valdyti akceleratorių ir mintyse dėlioju palyginimą. Tarkime, labai bijote scenos, bet trokštate būti ant jos – dainuoti, groti ar vaidinti. Ir ne bet kaip, o gerai. Galbūt siekiate pasirodyti ir jums pačiame svarbiausiame renginyje. Kiek pastangų prireiks žengti į priekį?

Išmokti šio meno ir mokslo? O po to kilti laiptais aukštyn į sceną? Kiek laiko pareikalaus ši kova su savimi – mėnesių, metų, dešimtmečių?

Aldona Juozaitytė
Aldona Juozaitytė

Staiga siaurame miško keliuke, aklame posūkyje priešinga kryptimi išnyra automobilis. Mus skiria keli trapūs metrai. Stabdau ir čiuožiu – užblokavau galinį ratą. Net jeigu baimė „surakina“, ji įveikiama. Tik kiekvienam kitaip. Svarbu tik, kad ji neužtvertų kelio įgyvendinti savo svajonių. Net jeigu kelią pastoja kiti, išorės faktoriai, svarbiausia yra vidinis pasiryžimas ir laikas.

Laimingai prasilenkus, purtau galvą, kad atsigaučiau. Įkvepiu oro ir vėl stoju ant pakojų. Švilpiu panemune – auksu tviska laukai, mėlynuoja upė, danguje kunkuliuoja purūs debesys. Bet turbūt pats svarbiausias klausimas yra – o kodėl to reikia? Kam šitaip apsunkinti save? „Tai, kas lengvai pasiekiama, tokiems žmonėms neskirta“, – skamba draugo atsakymas. Jeigu jie suvokia savo tikslą ir kelią iki jo bei kryptingai siekia įgyti drąsos, tokie žmonės keičia pasaulį. 

Įneriame į slėnį – abiejose pusėse, apaugę medžiais, aukštyn kyla žaliuojantys šlaitai. Paprasta, bet ypatinga didybė, pasislėpusi vidur girių, neafišuojama ir neliesta. O kai ją atrandi – nebegali pamiršti. Išjungiu motorą ir įkvepiu alsuojančios drėgmės – tai ramybės dvelksmas. 

Gali nusipirkti Vyčio vėliavą, bet  ne drąsą. Gali „įsigyti“ gražų žmogų greta, bet niekur neparduodama kilni širdis – orumas, nesavanaudiškumas ir garbė.

Užtenka nuvykti į vieną iš restauruotų bunkerių, kad smegeninė persikratytų iš naujo. Kodėl pasaulis taip suvulgarėjo? Kodėl parduodama viskas – net draugystė? Kokie dar aptempti užpakaliukai? Nesakau, kad turime gyventi vadovaudamiesi „anų laikų“ ne-galimybėmis, bet pabuvojus sudužusių svajonių ir gyvenimų, skausmo pritvinkusioje aplinkoje, šiuolaikinis pasaulis atrodo esąs labai koktus. Išlikti kilniam, kai visur veši kūno kultas – nepaprastas uždavinys.

O vis dėlto – jeigu kas nors pardavinėtų drąsą, kaip kadaise spektaklyje pardavinėjo lietų? Ar pirkčiau? Ar sąmoningai rinkčiausi sunkesnį kelią ir pati įveikčiau savo baimes? Atsakymą žinau. Vėl užkuriu motorą ir vakaro saulėje mudu lekiame namo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:48
00:49
49:40

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min