Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 04, 07:00

Algimantas Kasparavičius, Šarūnas Liekis: Lietuvos vertybinės politikos fantomas

Lietuvoje pastaruosius metus energingai propaguojama „vertybinė“, „morali“ politika kenkia Lietuvos interesams ir neturi piliečių palaikymo. Socialinėse apklausose Vyriausybės reitingai reguliariai krinta, o URM vadovas karaliauja šių apklausų dugne. Todėl visa tai panašu į klaidingos ideologijos, analizės ir pasirinkimų fiasko, kurį šiandien puikiai iliustruoja Astravo AE antrojo bloko atidarymo darbai.
Šarūnas Liekis ir Algimantas Kasparavičius
Šarūnas Liekis ir Algimantas Kasparavičius

Jei prieš metus anti-Astravinis sąjūdis dar buvo gyvas ir kažkiek triukšmavo, tai šiandien jau tik spengianti tyla. Tariamos „vertybinės“ politikos takeliu nueita tiek toli, kad Vilnius jau net nebereikalauja naujų ES sankcijų prieš Astravo AE antrąjį bloką ir Baltarusijos autoritarizmą.

Nors pastarasis save jau už dviejų mėnesių rengiasi „įteisinti“ visaliaudiniu referendumu ir „nauja Konstitucija“. Tačiau Vilniaus „moralistai“ tyli. Panašu, dėl to, kad į areną tiesiai ant šv. Kalėdų staiga išropojo Sibiro lokys.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Mitingas prieš Astravo atominę elektrinę
Luko Balandžio / 15min nuotr./Mitingas prieš Astravo atominę elektrinę

Todėl Vilniuje šiandien iš esmės tik spengianti tyla. Ypač dėl jau prasidedančių JAV–Rusijos tiesioginių derybų, kurios greičiausiai fiksuos naują geopolitinę padėtį šių didvalstybių santykiuose, Europoje ir neabejotinai afektuos Lietuvą bei visą Baltijos jūros šiaurryčių regioną.

Prieš daugiau nei dešimtmetį de facto atsisakę tiesioginio politinio diplomatinio dialogo su Rusija, šiandien turime situaciją, kad apie mus ir mūsų geopolitinę erdvę Rusija jau derasi ne su mumis, bet tik su JAV. Kremliuje parengti susitarimų projektai dėl Rusijos geopolitinės įtakos/garantijų zonos fiksavimo Europoje į Vilnių net neatsiųsti. Tai labai simptomiška.

Viskas čia būtų gal ir gerai, jei būtume 51-oji JAV valstija ar bent jau antroji JAV federalinė apygarda. Tačiau taip nėra ir belieka naiviai guostis, kad amerikiečiai Lietuvos interesus gins geriau nei patys lietuviai. Tačiau ar iš tiesų taip bus – klausimas atviras.

Juk pastaruosius mėnesius Lietuvos užsienio reikalų ministro lakstymas po Vašingtoną, Briuselį, Varšuvą, Rygą, Taliną su ištiesta ranka prašinėjant „pagalbos“ ir „paramos“ tai prieš Lukašenkos „hibridinį karą“ ir Astravo elektrą, tai prieš Kinijos totalias sankcijas didesnių dividendų neatnešė.

Gabrielius Landsbergis Xi Jinping Ingrida Šimonytė
Gabrielius Landsbergis Xi Jinping Ingrida Šimonytė

Lukašenkos „hibridinį karą“ sustabdė ne Lietuvos užsienio politikos gabrielizacija, bet madam Merkel politinė išmintis. O Astravo elektros ir Pekino sankcijų prieš Lietuvą kol kas nestabdo niekas. Mūsų URM ir Vyriausybė, panašu, dabar labiau susirūpinusi, kaip apeiti JAV sankcijas Baltarusijai, o ne kaip demokratizuoti Baltarusiją. Bent jau apie tai tv forumuose kalba ministras ir premjerė.

Lukašenkos „hibridinį karą“ sustabdė ne Lietuvos užsienio politikos gabrielizacija, bet madam Merkel politinė išmintis. O Astravo elektros ir Pekino sankcijų prieš Lietuvą kol kas nestabdo niekas.

Trumpai tariant, ši Lietuvos ideologizuota užsienio politika, kokios sau neleidžia vykdyti net Šiaurės Korėja ar Iranas, yra tarptautinių santykių anomalija, ženklia dalimi nubraukianti iki šiol vykdytą Lietuvos politikos tradiciją, kuri daugiausia plaukė ant trijų banginių: nacionalinių interesų gynimo; dalyvavimo ES–transatlantinėje gynybinėje sistemoje; geros kaimynystės principo.

Jeigu įvertinsime išsišokimo prieš Kiniją kainą – išprovokuotų Pekino sankcijų daromą žalą Lietuvai, septynmyliais žingsniais vykstančią Baltarusijos integraciją į Rusiją ir nepavykusią Astravo atominės elektros blokadą į Latviją, Estiją ar Ukrainą, tai turėsime pripažinti, kad du iš trijų mūsų užsienio politikos principų nebeveikia. Patas. Klausimų kyla ir dėl trečiojo. Ypač, kaip jau minėta, prasidedančių Maskvos–Vašingtono ir Maskvos–Briuselio derybų kontekste.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas

Tuo tarpu likęs pasaulis gyvena, ir manome – gyvens, įprastu ritmu. Štai JAV Valstybės departamentas gruodžio mėnesį vykusiame Demokratijų viršūnių susitikime atjungė nuotolinės konferencijos metu Taivano atstovo pasisakymo vaizdą, kai Taivanas žemėlapyje save pavaizdavo kitos spalvos nei Kinija, t.y. kitaip tariant, bandė Taivaną pateikti kaip atskirą nuo Kinijos šalį.

Investicijos parodo, kodėl JAV rūpi Kinijos požiūris – pernai amerikiečių investicijos Kinijoje pasiekė 123,9 milijardo dolerių. Kinijos investicijos į JAV 2020 m. irgi buvo rekordinės – 38 milijardai dolerių. Per abi šalis bendra suma išeina daugiau nei 160 mlrd. dolerių, kurie reiškia darbo vietas ir atlyginimus, socialinę apsaugą, švietimo ir aukštojo mokslo plėtrą, gynybos sektoriaus stiprinimą, IT technologijų ir kosminių programų vystymą JAV ir Kinijoje. Ar visa tai ne vertybės ir ne vertybinė politika?

Dabartinė tariamai „vertybinė“ kryptis, panašu, liudija apie neadekvatumą ir santykiuose su pagrindiniu saugumo politikos partneriu JAV. Ne veltui JAV investicijos į Lietuvą sudaro tik varganus 1,2 proc. nuo visų tiesioginių užsienio investicijų, kai tuo tarpu Rusija Lietuvos užsienio prekyboje ir toliau stabiliai pirmauja.

Taip yra todėl, kad Lietuvos politikai bando pigiai, tiesmukai įsiteikti ir skaityti JAV norus tarp eilučių. Tačiau nesirūpina motyvacija ir realių dvišalių ekonominių santykių plėtra.

Iššaukianti, dažnai arogantiška ir neprognozuojama Vilniaus pozicija trečiųjų šalių atžvilgiu neprideda ir nepridės nei JAV, nei Europos galių pasitikėjimo. O tai reiškia, kad neskatins ir naujų didelių investicijų. Dargi priešingai, jei ši destruktyvi linija be galvos bus tęsiama – nėra garantijų, kad išliks ir į Lietuvą jau atėjusios investicijos.

Iššaukianti, dažnai arogantiška ir neprognozuojama Vilniaus pozicija trečiųjų šalių atžvilgiu neprideda ir nepridės nei JAV, nei Europos galių pasitikėjimo.

Transakcinėje analizėje yra vadinamasis Steve'o Karpmano (1968) likimo trikampis. Šitą analizę galima perkelti ir vaidmenims, kuriuos prisiima politiniai elitai santykiuose tarp valstybių.

Karpmanas analizuoja tris vaidmenis – agresoriaus, gelbėtojo ir aukos. Su agresoriumi viskas aišku.

Tuo tarpu gelbėtojo vaidmuo yra sunkiausias. Gelbėtojas yra ne tas, kuris realiai padeda krizinėje situacijoje, o tas, kuris turi paslėptą egoistinį motyvą tokiu pasirodyti. Gelbėtojas dažnai nesprendžia problemų ir bando padaryti pagalbos ieškančias aukas priklausomas nuo savęs ir spręsti savo galvosūkius tik jam vienam tinkančiu būdu. Jis žaidžia su auka savo naudai ir taip nori išlaikyti savo statusą. Tačiau bėda ta, kad etatiniai gelbėtojai dažniausiai gelbėjamųjų turi daug ir resursų visiems stokoja. Todėl renkasi, ką gelbės iš tikrųjų, o ką „gelbės“ tik pareiškimais ir patarimais.

Kita vertus, nei aukos, nei jų hegemonas gelbėtojas tarptautiniuose santykiuose nenori pripažinti, kad strategiškai ši situacija yra žalinga abiem pusėm. Tarptautinėje scenoje valstybės paprastai veikia akinamos savo nacionalinių interesų ir iš jų išplaukiančių tikslų, o ne iš atsakomybės ar altruizmo. Todėl tokiuose „aukos“ – „gelbėtojo“ santykiuose slypi daug saviapgaulės ir iliuzijų.

Tą puikiai pademonstravo Antrojo pasaulinio karo pradžia ir Lenkijos sutriuškinimas 1939 m. rugsėjį: nors Lenkija tuo metu formaliai turėjo karinę sąjungą su Prancūzija ir Rumunija bei vos prieš savaitę pasirašytą Savitarpio pagalbos paktą su britų imperija, užpuolus naciams, o vėliau ir bolševikams – Lenkijai į pagalbą realiai neatėjo nei vienas sąjungininkas. Ir ne todėl, kad jie buvo nemoralūs ar kad puoselėjo ne vertybinę politiką. Priešingai: visi puoselėjo vertybes ir vykdė vertybinę politiką: rūpinosi taika, karių gyvybėmis ir savo piliečių interesais.

Didžiausi „vertybininkai“ ir „moralistai“ buvo britų premjeras Neville'is Chamberlainas ir prancūzų – Edouard'as Daladier, kurie dėl savo „principinių vertybių“ jokiu būdu nesutiko sudaryti bendro fronto su Stalinu prieš Hitlerį. Ir kuo tai baigėsi? Jauni istorikai šiandien juos vanoja išsijuosę.

Nuo jų stengiasi neatsilikti ir kai kurie politikai. Tarp jų ir lietuviai – paviršutiniškai ragavę istorijos, bet save jau įsivaizduojantys giliais mąstytojais geopolitikais, lyginantys Hitlerį su Putinu, viešai projektuojantys NATO ir ES demokratinę sieną „400 km nuo Maskvos“ ir pavyzdžiu keliantys karą laimėjusį britų premjerą Winstoną Churchillį.

Tačiau bėda ta, kad šie jau mūsų laikų „moralistai“ keldami Churchillį ant postamento nežino istorijos arba ją klastoja. Churchillis dar 1939 metais pradžioje pradėjo raginti britų vyriausybę eiti į sandėrį su Stalinu ir kurti bendrą antihitlerinį frontą.

Po Ribbentropo–Molotovo pakto Raudonajai armijai įžengus į Rytų Lenkiją ir Vilniją Churchillis jau rugsėjo pabaigoje pareiškė, kad būtų gerai, jog ji ten ir liktų, kol karas vyksta, ir blokuotų tolesnę vokiečių ekspansiją į Rytus. Naciams užpuolus SSRS, o Lietuvoje kilus antibolševikiniam sukilimui ir susiformavus Laikinajai vyriausybei, sveikinančiai Lietuvos „išvadavimą iš bolševikinio jungo“, tas pats Winstonas Churchillis labai greit deklaravo politinę ir techninę paramą SSRS.

Ar XIV a. pradžios pagonių vertybės išties yra kelrodė žvaigždė XXI a. pradžios krikščioniškai Lietuvai, kaip bando įrodyti šiandieninės Lietuvos vedama užsienio politika?

Britų karo laivai pagalbą sovietams tolimuosiuose Rytuose pradėjo gabenti Kaune dar tebeveikiant Laikinajai vyriausybei... Na, o vėliau, kaip žinia, buvo Churchillio vizitas į Maskvą, buvo Teheranas, Jalta ir Potsdamas. O dar vėliau – istorinė britų premjero kalba Fultone ir Europą padalijusi „geležinė uždanga“...

Ar Winstono Churchillio politika buvo ne vertybinė? Ne, ji buvo vertybinė, nes atitiko britų tautos ir imperijos interesus. Ir kiek britų interesai atitiko kitų šalių interesus, tiek ši politika buvo vertybinė globaliu mastu. Tokia yra krikščioniškos etikos moralė ir logika.

Žinia, gali būti ir kita – pagoniška moralė bei logika. Ja vadovavosi Pilėnų gynėjai, kurie apsupti stipresnio priešo visi su vaikais ir moterimis susidegino kartu su pilimi. Tačiau ar XIV a. pradžios pagonių vertybės išties yra kelrodė žvaigždė XXI a. pradžios krikščioniškai Lietuvai, kaip bando įrodyti šiandieninės Lietuvos vedama užsienio politika?

Ypač, kada lietuvių politinio isteblišmento kultūrinė-istorinė atmintis šioje srityje turėtų būti lyg ir turtinga. Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje kilus partizaniniam karui, jau 1946 metų vasarą pasiuntiniui Vašingtone Povilui Žadeikiui užsiminta, kad artimiausiais metais jokio amerikiečių karo su bolševikais nebus.

Tačiau kartu leista suprasti, jog nėra kenksminga, kad greito amerikiečių išsilaipinimo prieš sovietus vis dar laukia ir tikisi SSRS aneksuotų vakarinių sričių gyventojai, taip destabilizuodami sovietinį režimą iš vidaus. 1946-ųjų pabaigoje išsiaiškinęs šias geopolitines realijas Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis iš Romos per tarpininkus kreipėsi į Lietuvos partizaninį pogrindį ir paragino ginkluotą kovą nutraukti, nes sulaukti amerikiečių karinės pagalbos ir išvadavimo vilčių nėra. Tokios buvo realijos.

Ar amerikiečių politika po Antrojo pasaulinio karo buvo nemorali, jei jie neatėjo į pagalbą Lietuvos partizaniniam pogrindžiui? Ne, Vašingtono požiūriu tai buvo morali politika, nes naujas karas po karo būtų pareikalavęs ne dešimčių tūkstančių, bet šimtų milijonų aukų ir dar nežinia kaip pasibaigęs Europai. Čia ir yra krikščioniškos vertybinės politikos esmė, kuria ir šiandien vadovaujasi JAV prezidentas Joe Bidenas, žadėdamas Ukrainai paramą, bet nežadėdamas dėl jos kariauti ir rizikuoti sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Nes įvertinus šiuolaikinio kariavimo technologijas, tai būtų ne moralu ir vertybiška, bet amoralu. Tačiau panašu, kad Vilniuje kai kas to dar nesupranta.

Čia ir yra krikščioniškos vertybinės politikos esmė, kuria ir šiandien vadovaujasi JAV prezidentas Joe Bidenas, žadėdamas Ukrainai paramą, bet nežadėdamas dėl jos kariauti ir rizikuoti sukelti Trečiąjį pasaulinį karą.

Jeigu kils dilema, kas svarbiau – Lietuva, kur JAV yra paskutinėse vietose pagal investicijų apimtį, ar Lenkija, kur JAV yra antra investicijomis po Vokietijos, bus remiamas Lenkijos, o ne Lietuvos saugumas. Ir joks Taivano „atstovybės“ Vilniuje atidarymas čia nepadės.

Aukai, tokiai kaip Lietuva, yra būdingas pasyvumas, nenoras imtis už save atsakomybės. Ji yra įsitikinusi savo silpnumu ir ieško globėjo. Toks elgesys vilioja agresorius, kadangi visi mato, kad tokiai šaliai reikia turėti gelbėtoją, kuriuo dažnai apsimeta agresorius.

Jeigu aukai kas duoda patarimą, kaip išvengti agresijos, pvz., patylėti besiaiškinant stiprioms valstybėms, ji tokius siūlymus visada atmeta, nes mano problemas esant neišsprendžiamas. Valstybių lygmeniu irgi regime silpnumą ir degradaciją. Tereikia pasižiūrėti į JAV kontroliuotą ir dabar įtakojamą Hondūrą ar El Salvadorą ar nuo Sovietų Sąjungos priklausiusią Mongoliją. Be pagyrų tiradų, Hondūras ir yra tik Hondūras.

Tiesa, tiesioginių JAV investicijų jis santykinai sugebėjo pritraukti kelis kartus daugiau nei Lietuva. Bet valstybingumas juk matuojamas ne investicijomis. Ir vargu ar Amerikai dar reikalingas antras Hondūras prie Baltijos? O juo labiau patiems lietuviams?

Dėl avantiūrizmo Baltarusijos ar Kinijos atžvilgiu žalą patiria Lietuvos ūkio subjektai ir piliečiai, o jokie globėjai nesiruošia nieko gelbėti.

Baltarusijos atveju režimo delegitimizacijos politika prisidėjo prie Rusijos hegemonijos sustiprėjimo Baltarusijoje, jos pilietinės visuomenės, laisvos spaudos ir žmogaus teisių sunaikinimo ir padarė pačią Lietuvą pažeidžiamą dvišaliuose santykiuose. Tiek JAV kariškiai ir ekspertai, tiek ir lietuvių ekspertai apie tokią įvykių raidą įspėjo. Kas įsiklausė į įspėjimus?

Politika Kinijos atžvilgiu ne tik neracionali, bet ir skandalinga, nes laužo pačios Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, prisiimtus dar 1991-ųjų pabaigoje.

Politika Kinijos atžvilgiu ne tik neracionali, bet ir skandalinga, nes laužo pačios Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, prisiimtus dar 1991-ųjų pabaigoje. Negi jaunuolių vedama Lietuvos URM jau pamiršo klasiką, kad iš neteisės negimsta teisė?

JAV vykdo ne ES valstybių, bet visų pirma savo interesų politiką. Vertybes dvišaliuose santykiuose užmirškime. Jeigu jos vaidintų tokį vaidmenį, apie kurį lengvabūdiškai šneka Lietuvos vyriausybė, JAV nebendrautų nei su Saudo Arabija nei su nemažai Azijos ar Afrikos šalių, kur režimai nedemokratiški ir turi labai specifinį požiūrį į žmogaus teises.

Norėtųsi paminėti Colino Powello saugumo politikos doktriną, kurios įvairios administracijos laikosi JAV užsienio politikoje beveik be išimčių pastaruoju metu. Ši doktrina bando atsakyti į grupę klausimų prieš vykdant tarptautinę politiką. Ar mūsų gyvybiškai svarbus saugumo interesas yra pavojuje? Ar mes turime aiškius ir pasiekiamus tikslus? Ar kaštai ir rizika yra visiškai ir nuoširdžiai suvokti ir išdiskutuoti? Ar visos neprievartinės politinės priemonės buvo išnaudotos? Ar yra pasitraukimo strategija iš galimo konflikto? Ar JAV politikos visos pasekmės yra įvertintos? Ar veiksmai palaikomi Amerikos piliečių? Ar yra realus tarptautinis palaikymas?

Jei Lietuvos URM nors retkarčiais sau tokius klausimus užduotų ir profesionaliai su ekspertų pagalba į juos atsakytų, daugelis problemų, su kuriomis šiandien susiduria Lietuva, jos ūkis, net nekiltų.

Šiandien jau dauguma sveikai mąstančių Lietuvos piliečių suvokia, kas ir dėl kokių „vertybių“ ant jų pečių ir jų vaikų ateities krauna šimtamilijoninę žalą. Laikas pripažinti, kad valstybė negali gyventi vedama mėgėjų, žaidžiančių „užsienio politiką“, žongliruojančių sąjungininkų parama ir nesuvokiančių, kad ji nėra absoliuti ir beribė.

Juoba, kai Lietuvos „strategai“ nesugeba atsakyti nei į vieną klausimą, kuriuos savo laiku suformulavo minėtas JAV generolas. Visa tai rodo, kad Lietuvos užsienio politiką šiandien vykdo atsitiktiniai žmonės, kamuojami proletariškai plebėjiško pasitikėjimo savimi.

Pastaruoju laiku matyti

Valstybė negali gyventi vedama mėgėjų, žaidžiančių „užsienio politiką“, žongliruojančių sąjungininkų parama ir nesuvokiančių, kad ji nėra absoliuti ir beribė.

tendencija, kad atskiros Vakarų valstybės realizuoja savo individualius, o ne kolektyvinius tikslus. Tai matoma Graikijos–Turkijos konflikto kontekste, Libijoje. Nežiūrint pasirašyto Vokietijos–JAV susitarimo dėl Ukrainos energetikos saugumo užtikrinimą, Vokietija nesiima žingsnių jo užtikrinimo realizavimui. Be to, Vokietija dar pasiekė ir JAV sankcijų politikos atsisakymo „Nord Stream-2“ atveju.

Lietuvai beliko patylėti. Juolab, kad ir ji pati nenuosekliai elgiasi. Išdalinus jodo tabletes ir baiminantis Astravo elektrinės avarijos ar sprogimo, toliau importuojama „saugiausia“ pasaulyje rusiška elektra, lyg ji saugesnė nei baltarusiška? Tačiau klausimų dėl to Vilniuje kažkodėl viešumoje ir toliau nekyla?

Reziumuojant: jeigu Taivano atstovybės ir Kinijos sankcijų istorija prisidės prie šalies skurdinimo ir dar gilesnės demografinės duobės, tai rimčiausias strategines pasekmes Lietuvai turės situacija Baltarusijoje, Ukrainoje ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) militarizacija. Šie klausimai žymia dalimi bus sprendžiami 2022-ųjų pradžioje Rusijos–JAV ir Rusijos–NATO derybose. Ar Lietuva, jos URM rengiasi šioms deryboms ir kaip, kokiu lygiu? Ar tiesiog tyli ir laukia?

Panašu, kad adekvačios JAV reakcijos stoka į situaciją Ukrainoje bus labai rimta JAV lyderystės krizė, liudijanti, kad JAV garantijos yra labiau popierinės, o rūpestis regiono likimu labiau demonstracinis. Deklaracijų pakanka, tačiau darbų, jas įtvirtinančių, aiškiai trūksta, kad ir vykdant Budapešto memorandumą, apie kurį Vašingtonas pastaruoju metu beveik nebekalba.

Po 2004 m. Lietuva gavo nemažai politinio stabilumo dividendų iš JAV hegemonijos tarptautiniuose santykiuose. Tačiau dabar, kaip ir kitos Rytų ir Centrinės Europos valstybės, Lietuva atsiduria gana trapioje ir pavojingoje geopolitinėje aplinkoje. Neteisinga būtų tvirtinti, jog tai tik sąjungininkų veiklos rezultatas. Manytume, kad prie savo trapumo pastebimai prisidėjo ir pats Vilnius, kuris po lemtingųjų 2004-ųjų iš esmės taip ir nesurado sau solidžios ir saugios vietos naujoje geopolitinėje aplinkoje, nes vietoj geopolitinės situacijos stabilizavimo pasirinko naujos politinės padėties eksploatavimo politiką.

Kaip pasikeis Lietuvos padėtis ir jos geopolitinė aplinka, jei prezidento V. Putino reikalavimai nors iš dalies bus realizuoti, arba, jei Ukraina patirs karinį pralaimėjimą? Panašu, jog apie tai galvosime tik kai viskas nutiks, nes dabartinė Vyriausybė nei sugeba prognozuoti savo veiksmų, nei numatyti aplinkos pokyčių. Nereikia būti dideliu pranašu, kad galėtum konstatuoti, jog gali tekti rinktis tarp pragaro ir dangaus.

Žymiausias italų ankstyvojo Renesanso poetas Dantė Alighieri savo garsiojoje „Dieviškoje komedijoje“ pragarą suskirstė į devynis ratus, kur pirmajame kenčia ištižėliai ir egoistai, aštuntajame – pataikūnai, veidmainiai, šventvagiai ir kitokie sukčiai, o devintajame – išdavikai.

Nenorime pasakyti, jog kai kas gali patekti ir į devintąjį Dantės Pragaro ratą, tačiau žvelgiant į pastarųjų metų Lietuvos užsienio politiką vis dėlto kyla klausimas: į kurį – pirmą ar aštuntą Dieviškosios komedijos pragaro ratą pateks dauguma dabartinės Lietuvos užsienio politikos konstruktorių?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min