Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alisa Miniotaitė: Išėjusieji mums perduoda žinią

Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Alisa Miniotaitė Kas savaitę išgirstame apie išeinančius pažįstamų ir draugų artimuosius. Ateina laikas, kai ši žinia pasiekia ir mus – anapilin iškeliauja mums artimas žmogus. Nekalbėsiu apie netekties įveikimo procesą: neigimą – pyktį – derybas – depresiją – priėmimą, o geriau – apie mūsų požiūrį į netektį.

Mes negalime kontroliuoti emocijų, mes galime jas valdyti. Mes taip pat galime valdyti savo jausmus, o ypač – juos peninčias mintis. Įdomu, kad mūsų mintys „maitina“ mūsų jausmus. Pavyzdžiui, kaltės jausmą stiprina tokios mintys kaip „kodėl aš nieko nepastebėjau, kodėl nesiėmiau veiksmų? Nepadariau visko, ką galėjau“, pykčio – „tam daktarui reikia nurauti ausis, paduoti jį į teismą, kaip jis gali taip dirbti?“, skausmo – „kodėl jis išėjo neatsisveikinęs?“, baimės – „kaip aš be jo gyvensiu?“, „aš negaliu be jo gyventi!“, „kas sekantis?“.

Mirtis yra amžina kaip pasaulis, aplink mus gimsta ir miršta augalai, gyvūnai, žmonės. Tai pasaulio reiškinys, pasaulio dalis. Mes jam patys suteikiame prasmę ir renkamės, kaip į jį, reiškinį, įvykį, žvelgti. Pats savaime jis nieko nereiškia – tik nuolatinę kaitą, nuolatinį atsinaujinimą (o gal ir tai jau yra mano pačios suteikta reikšmė).

Žinoma, kaip ir visi žmonės išgyvenu ir skausmą, ir liūdesį, ir kaltę, ir galiausiai ramybę bei dėkingumą, kad šis žmogus buvo mano gyvenime. Dėkingumą man padeda išgyventi mintis, klausimas, o ko šis žmogus mane išmokė, kokia jo prasmė mano gyvenime. Ir tai yra būdas, pasirinkimas, kaip žvelgti į netektį. Į netektį žvelgiu pro „akinius“ – „kokią žinią šis žmogus man perdavė, ko išmokė?“. Galima žvelgti pro akinius „kaip jis taip galėjo“, „nieko ypatingo, visi mirštame“ ar „gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo“. Tai kiti būdai žvelgti į mirtį, ir tai mūsų sąmoningas ar nesąmoningas pasirinkimas, kuris daro įtaką ir mūsų jausmams.

Taigi, pro mano akinius matyti, kad visi žmonės, būdami šalia mūsų, mus ko nors išmokė, atliko kokią nors funkciją mūsų gyvenime. Ir ne vien pro mano. Mirus prof. Leonidui Donskiui, gyventojai, žurnalistai, autoriai dėkojo jam už gerumą, toleranciją, ieškojo prasmės profesoriaus mirtyje.

„Vis dėlto net ir didžiausiam liūdesiui ar skepsiui pasidavusieji giliai širdyje suvokė, kad liberalių vertybių poreikis ir liberalios laikysenos būtinybė niekur nedingo – labiau nei bet kada ir būtent dabar apie jas privalo būti diskutuojama, jos būtinai turi būti ginamos“, – Arūnas Gelūnas „Knygų ir gyvenimo mugė be Leonido Donskio“ (15min.lt, 2017-02-20). „L.Donskio gyvenimas – nebaigta istorija, kuri mus daug ko moko. Jo istorija moko, kad turime būti atstumti tam tikros mokslinės mokyklos, kad taptume tarptautinio lygio mokslininkais. Ji moko, kad turime nusigręžti nuo politikos, kad taptume žymūs politiniai mąstytojai. Ji moko, kad turime būti atstumti sostinės, kad taptume visos šalies žmonėmis. Ji moko, kad niekada nežinai, kokia nesėkmė pavirs didžiausia tavo sėkme. Ji moko, kad už chaotiškų gyvenimo detalių slypi darni visuma. Galiausiai ji moko, kad būdami kritiški sau ir savo aplinkai turime tikėti aukštesne jėga“, – Tomas Kačerauskas, „Kodėl L.Donskio nesėkmės virto jo sėkmėmis“ (delfi.lt, 2016-09-25).

Kaip žmogui būdinga tendencija augti, taip ir ieškoti prasmės. O gal tai ir yra augimo dalis. Mes siekiame atrasti ir įgyvendinti prasmę, o prasmės įgyvendinimas ir susitikimas su ja leidžia mums jausti malonumą ir laimę.

Ir jaunas, ir senas, ir vargšas, ir turtingas, ir kvailas, ir protingas, visi turime vienodai laiko – 24 valandas per parą. Tai, ko gero, vienintelis pasaulyje dalykas, kurio visi per dieną gauname vienodai. Mirtis – tai pokyčio moderatorius. Kaip darbas daromas tiek, kiek jam skiriama laiko, tai yra prieš pat terminą, taip ir gyvenimą imam gyventi, kai suvokiam jo laikinumą. O išeinantys žmonės mums primena – gyvenimas turi ribas. Ir mes nežinome, kiek laiko mums dar liko.

Ištaikiusi akimirką komandiruotės metu svečioje šalyje (o išvykus geriau sekasi galvoti apie savo verslą, gyvenimą – pažvelgti į jį iš šalies), klausiu savęs: jei man liktų tik vieneri metai gyvenimo, ką ir toliau daryčiau, ką liaučiausi daryti, o ką pradėčiau daryti?

Taigi dar vieną dovaną išeinantys padovanojo – priminimą, kad gyvenimas trumpas. Todėl ačiū jiems už tai, nepaisant širdyje su visam išdegintos netekties žymės. O gal tai – taip pat dovana.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min