Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 gruodžio 3d. 17:45

Alisa Miniotaitė: Tarp kurių pušų pasiklydo lietuvio laimė?

Alisa Miniotaitė
Rido Damkevičiaus nuotr. / Alisa Miniotaitė
Nieko nėra smagiau ir maloniau už jausmą, kad esu savo gyvenimo autorius ir kūrėjas. Kad viską galiu. Mano rankose visi įrankiai, visi ištekliai. Aš galiu ant aukšto kalno užlipęs, ištiesęs rankas garsiai sušukti ir pažvelgti į pasaulį, gyvenimą – ei, aš ateinu, aš myliu, viskas yra gerai!

Daugelis norime būti laimingi. Visgi nesame laimingi dabar. O laimingas gali būti tik dabar. Dirbdama dažnai sutinku žmonių, kurie netiki laime arba niekada nėra buvę laimingi ir nežino, kaip ta laimė atrodo. Kartais net nenumanai, iš kurios pusės ir pradėti laimės įprotį kurti. O pripažinkime, tai įgūdis, įprotis, atsispindintis konkrečiose mūsų smegenų neuronų jungtyse. Gebėjimas džiaugtis – jau pramintas neuronų „takelis“ – man gera, aš laimingas!

Dirbdama su žmonėmis vis labiau suprantu, kaip laimei trukdo nesprendžiamos problemos: įsisenėję netikę santykiai, finansinė padėtis, nemėgstamas darbas, praeities naštos ir šešėliai. Tai pasirinkimas nespręsti savo problemų. Įdomu, kad žmonės dažnai net nemano, kad jie gali šias problemas spręsti! Ir tai yra ne kas nors kita, o išmoktas bejėgiškumas.

Išmoktas bejėgiškumas gali reikštis konkrečioje gyvenimo srityje arba keliose. Dažniausiai išmokto bejėgiškumo šaknys – vaikystėje. Pavyzdžiui, vaikai augę alkoholikų šeimose yra ypač prisigėrę bejėgiškumo. Iš tiesų – tuomet gyvenimas buvo be galo neteisingas, gėdos ir kaltės jausmai – nuolatiniai palydovai. Ar vaikas gali pakeisti savo gyvenimą? Ne. Ar gali pakeisti savo tėvus? Ne. Išvada – nieko pakeisti negaliu. Todėl su šia nebylia, nerašyta (tokia ydinga ir bet kokį laimės jausmą griaunančia) nuostata gyvenama ir toliau.

Yra aibė ir ne tokių dramatiškų pavyzdžių. Man neužtenka pinigų pragyvenimui, aš dejuoju, bet nieko nedarau, kad uždirbčiau daugiau. Man nepatinka mano darbas, bet aš nieko nedarau, kad susirasčiau kitą. Mano santykiai su kolegomis ar vadovu prasti, bet aš nieko nedarau, kad juos pagerinčiau. Man skaudi mano vienatvė, tačiau aš nieko nedarau, kad ją nuspalvinčiau ar susirasčiau gyvenimo partnerį. Esu pavargęs ir nelaimingas, tačiau nepasirūpinu savo poilsiu. Tai darau nesąmoningai. Išmoktas bejėgiškumas – nesąmoningas pasirinkimas būti nelaimingu, būti aplinkybių auka. Tačiau šį nesąmoningą pasirinkimą galima padaryti sąmoningu vienu paprastu klausimu – kiek dar laiko nori būti pavargęs? Kiek dar laiko nori gyventi prastuose santykiuose?

Tautinis bejėgystės jausmas taikliai užfiksuotas baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygose. Daug jo iš tiesų perėmėme, įgijome sovietmečiu, jis vis dar gyvena mūsų galvose ir valstybės lygmeniu. Tikiuosi, mums neatrodo, kad sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų reformos, efektyvus šių problemų sprendimas – neįmanomi.

Paradoksalu, kad būtent pati Svetlana parodė, kad ir vienas žmogus gali sukurti pokytį. Ir ne tik Svetlanos, Mahatmos Ghandi, Lietuvos partizanų, Sąjūdžio, daugelis kitų lyderių bei tautų pavyzdžiai tai įrodo.

Visos laimės kliūtys tik mumyse. Veikiausiai neįmanoma būti laimingam kiekvieną akimirką. Kylančios problemos okupuoja mūsų protą, kelia jausmus, kartais gali sugniuždyti. Jei nurodome problemą kaip priežastį būti nelaimingam – tai mūsų pačių pasirinkimas būti auka. Priežastys gali kilti, tačiau mano paties rankose jas pašalinti.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min