Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2012 gegužės 17d. 16:01

Alvydas Jokubaitis: Tautinė valstybė, o ne kunigaikštija

Lietuvos valstybės istorijos politika šiandien susiduria su nauja problema, atsirandančia dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos sugrįžimo į politinių diskusijų areną. Tarpukario metais taip pat buvo remiamasi nuorodomis į LDK istoriją, tačiau pastaroji nebuvo suvokiama kaip svarbus politinių diskusijų argumentas.

 

Buvo aiškiai suprantama, kad 1918 metais lietuviai sukūrė naujo tipo valstybę, dialektiškai įveikusią ir peržengusią LDK. Vyravo įsitikinimas, kad modernioji Lietuvos tautinė valstybė pranoksta bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę suvereniteto, valdžios legitimacijos, demokratijos, laisvės, lygybės ir pilietybės požiūriu.

Lietuvos Respublika buvo suprantama kaip nauja politinė tikrovė, susieta su XIX a. tautinio atgimimo laikais, o ne luomine Rzeczpospolita. Tarpukario lietuviai didžiavosi gente polonus, natione lituanus sukurta valstybe, tačiau tai buvo tik politinės retorikos, o ne politinės savivokos dalis. Tarpukario politikai savo tapatumą pirmiausiai grindė tautinio atgimimo laikų idealais, o ne LDK valstybininkų žygiais.

Šiandien susiduriame su nauja situacija, kai LDK pasirodo ne kaip istorinės, bet kaip politinės savivokos argumentas. Integracija į Europos Sąjungą, globalizacija, daugiakultūriškumas ir tautinės valstybės vaidmens pasikeitimai feodalinės valstybės istoriją sugrąžino į politinių diskusijų areną. LDK šiandien pristatoma kaip Europos Sąjungos prototipas, o modernioji tautinė valstybė suvokiama kaip atgyvenęs ir kritikos vertas dalykas.

Susiformavo dvi skirtingos – besižavinčiųjų LDK ir tautine valstybe – stovyklos.

Dabartinis Lietuvos valstybės suvereniteto išskaidymas tarp Vilniaus ir Briuselio virto dualistine Lietuvos istorijos samprata. Susiformavo dvi skirtingos – besižavinčiųjų LDK ir tautine valstybe – stovyklos.

Eurooptimistai žavisi LDK, o euroskeptikai gina tautinės valstybės idėją. Abi pusės supranta, kad tai dvi skirtingos Lietuvos istorijos dalys, tačiau pats diskusijos tarp jų atsiradimas yra reikšmingų istorinio ir politinio mąstymo permainų požymis. Pasikeitusios Lietuvos valstybės politinio gyvenimo aplinkybės keičia požiūrį į istoriją
LDK istorija šiandien tampa politinių argumentų šaltiniu. Ją noriai naudoja Lietuvos užsienio politikos kūrėjai. Su lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais ir kitomis kaimyninėmis tautomis mūsų diplomatams patogu kalbėtis prisimenant bendrą istorinę praeitį.

Tačiau susižavėjimas LDK sukuria ir nemažų politinės savivokos problemų. Istorijos pagrindu kuriamas politinės savivokos susidvejinimas griauna aiškų dabartinės Lietuvos valstybės kilmės supratimą. Galėdami rinktis iš dviejų valstybingumo formų, lietuviai praranda aiškų dabartinės valstybės prigimties supratimą.

LDK ir tautinio atgimimo laikai nėra vienodos politinės reikšmės istoriniai faktai. Dabartinė Lietuvos valstybė turi mažai ką bendro su kunigaikštija, bet yra tautinio išsivadavimo epochos idealas. Mykolo Romerio žodžiais, „valstybių nacionalizacija sudaro vieną ryškiausių valstybės evoliucijos reiškinių“.

Šio fakto užmarštis LDK istorijos interpretacijas įtraukia į dabartinės Lietuvos valstybės tapatumo suvokimą griaunančius apmąstymus. Turime rimtą pagrindą didžiuotis Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija, bet negalima prarasti moderniosios tautinės valstybės savitumo supratimo.

Sunku įsivaizduoti, kad JAV piliečiai užmirštų 1776 metų Nepriklausomybės deklaraciją,  konstituciją, savo tėvus kūrėjus ir valstybės ištakas sietų su indėnais, ispanų konkistadorais, Naujosios Anglijos piligrimais ar Didžiosios Britanijos valdovais.

Tas pat galioja dabartinės Lietuvos valstybės politinio tapatumo suvokimui. Sunku įsivaizduoti, kad 1918 metų nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai sutiktų su luomine LDK monarchija, svetimkalbiais valdovais, lenkiškai kalbančiu elitu ir net dešimties procentų nesiekiančiu piliečių dalyvavimu politinio valdymo reikaluose, apibūdinamu „bajorų demokratijos“ vardu.

Prancūzai savo politinę istoriją skirsto į penkias respublikas. Lietuviai turi aiškiai suprasti skirtumą tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Respublikos.

Politinė savivoka negali visus istorinius įvykius traktuoti vienodai. Praeities įvykiai nėra tik praeitis, bet turi skirtingą politinę reikšmę dabarčiai. LDK buvo lietuvių rankomis sukurta valstybė, tačiau dabartinė politinio gyvenimo forma yra visai kitos epochos kūrinys. Prancūzai savo politinę istoriją skirsto į penkias respublikas. Lietuviai turi aiškiai suprasti skirtumą tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Respublikos.

XVIII a. pabaigoje buvo atrasti trys ikipolitiniai dalykai, be kurių neįsivaizduojamas dabartinis politinis mąstymas – laisvoji rinka, pilietinė visuomenė ir tauta.

Laisvosios rinkos atradimas sietinas su mintimi, kad ekonomika turi savo funkcionavimo logiką, kuri gali nepriklausyti nuo politikų norų.

Pilietinės visuomenės idėja taip pat reiškia politikų valios apribojimą. Jos šalininkai mano, kad piliečiai gali lygiai prieiti prie valdžios ir sugeba patys valdyti save. Tarp privataus piliečių gyvenimo ir valstybės siūloma įsteigti viešųjų diskusijų areną, kurios dalyviai laisvai aptartų viešojo gyvenimo reikalus ir į jų samprotavimus įsiklausytų tie, kuriems priklauso valdžia.

Trečiuoju XVIII a. pabaigos atradimu buvo tauta. Dabartinėje Lietuvos konstitucijoje įvelta klaida. Rašoma, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė savo valstybę, taip netiesiogiai nurodant į Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau dabartinė lietuvių tauta nėra Rzeczpospolita Obojga Narodów.

Lietuvos tautinė valstybė yra XIX amžiaus kovų kūrinys. Šiame amžiuje į vieną buvo sulydyti du iš pirmo žvilgsnio skirtingi dalykai – tauta ir valstybė. Rzeczpospolita arba Lietuvos Didžioji kunigaikštija grindžiama „natio“ ir „civitas“ atskyrimu. Aristokratiška bajorų tauta iš esmės skiriasi nuo to, kas XIX amžiaus antroje pusėje pradėta vadinti „lietuvių tauta“.

XVIII a. Prancūzijos ir Amerikos revoliucijos parodė, kad tauta arba liaudis gali įsteigti valdžią ir konstituciją. Tik po šios politinio mąstymo permainos mūsų dabartinėje konstitucijoje galėjo atsirasti formulė – „mes, lietuvių tauta“. Į politinio mąstymo orbitą buvo įvestas naujas veikėjas.

Norint turėti konstituciją ir įsteigti politinę valdžią reikia save suvokti kaip liaudį arba tautą. Kitais žodžiais tariant, liaudis arba tauta turi būti pirmiau politikos, kaip jos pagrindas.

Norint turėti konstituciją ir įsteigti politinę valdžią reikia save suvokti kaip liaudį arba tautą. Kitais žodžiais tariant, liaudis arba tauta turi būti pirmiau politikos, kaip jos pagrindas. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje 1791 metais gegužės 3 dieną buvo priimta nauja konstitucija, savo dvasia atitikusi to meto Vakarų politinio mąstymo tendencijas.

Tačiau šioje konstitucijoje dar nebuvo frazės „mes, lietuvių tauta“. Kaip abiejų tautų („dvilypės lenkų tautos“) atstovas toliau kalbėjo monarchas. Lenkai šiandien didžiuojasi Gegužės 3 dienos konstitucija, tačiau jie negali ja džiaugtis taip, kaip tai daro amerikiečiai, kurie yra tikrieji mados švęsti konstitucijos dieną kūrėjai. Gegužės 3 dienos konstitucija neišlaikė istorijos išbandymo. Praėjus ketveriems metams po jos paskelbimo neliko įsteigtos valstybės.

Angliškasis, o tiksliau – amerikietiškas „we, the people“ daugeliui tautų atstovų skamba dviprasmiškai. Sunku suprasti, apie ką kalbama – liaudį ar tautą?

Dabartinės lietuvių tautos istorija šio dviprasmiškumo nežino – ji prasideda tik liaudžiai virtus tauta. Lietuviai XIX a. ir XX a. pradžioje aiškiai pasakė, kad yra ne tik liaudis, bet ir tauta. Dėl tam tikrų istorinių aplinkybių (pirmiausia, carinės Rusijos imperijos priespaudos) modernioji lietuvių liaudis pasirodė ne kaip politine sutartimi įsteigtos valstybės suverenas, kaip tai atsitiko Prancūzijoje ir Amerikoje, bet kaip kultūros subjektas.

Lietuvių tauta XIX amžiuje neturėjo politinio kūno, bet parodė aiškius kultūrinio tapatumo pagrindus – kalbą, istoriją, religiją, bendrus simbolius ir prasmes. Dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje sakoma, kad lietuvių tauta „išsaugojo savo dvasią“, o vėliau perėjo prie svarbiausio politinio veiksmo – konstitucijos skelbimo. Tai pagrįstas teiginys, ir neverta rimčiau ginčytis apie kokią tautą kalbama – etninę ar politinę. Tam, kad atsirastų politinė tauta, būtinai reikėjo, kad būtų apginta etninė tauta.  

Tautinė valstybė yra romantiškojo mąstymo kūrinys. Nacionalistai iškėlė daugybę su politinio racionalizmo šalininkų nuostatomis nesuderinamų dalykų – tautinius sentimentus, bendrą istorinę praeitį, tradicijas ir kultūrinius prisirišimus.

Tautiniai sentimentai ir prisirišimai yra būtinas požiūrio į tautinę valstybę elementas. Šios valstybės šalininkai mano, kad piliečiai turi didžiuotis lokalinės kultūros išpuoselėtomis emocijomis, prasmėmis, įpročiais ir tradicijomis. Kuo politinio gyvenimo dalyviai mažiau sugeba rasti bendrų sentimentų ir prisirišimų, tuo labiau tolstama nuo tautinės valstybės idėjos.

Georgo Hegelio suformuotas tautinis ekspresionizmas vienu atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo literatūros ar dailės ekspresionizmo – tai moralinę prasmę turintis dalykas. Tautinės valstybės idėja reikalauja, kad piliečiai jaustų atsakomybę už istoriškai paveldėtus dalykus.

XIX amžiaus Lietuvos kultūrinio ir politinio elito istorija neįsivaizduojama be Žemaičių vyskupo M.Valančiaus. 

Šis politinio gyvenimo aspektas dažniausiai lieka už liberalų akiračio. Jų žvilgsnis nukreiptas į žmogaus teises, politinio mechanizmo funkcionavimą, teisingumą ir vertybinį nešališkumą. Tautinė valstybė grindžiama kita filosofija. Jos šalininkų nuomone, politinis tapatumas turi būti grindžiamas pareigos bendruomenei suvokimu.

XIX amžiaus Lietuvos kultūrinio ir politinio elito istorija neįsivaizduojama be Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus. Galima nurodyti daug reikšmingų XIX a. Lietuvos istorijos asmenybių, tačiau Valančius visas jas pranoksta savo įtaka tolesnei tautos raidai. Net sunku įsivaizduoti, kaip būtų pakrypusi Lietuvos istoriją, jeigu vyskupo vietą būtų užėmęs kitas žmogus.

Istorikai dažniausiai nėra geri politikos filosofijos ir sociologijos žinovai, panašiai kaip pastarieji turi menką istorinio tyrinėjimo savitumo supratimą. Į Valančiaus veiklą šiandien būtina pažvelgti per politikos filosofijos prizmę. Šios asmenybės nuopelnams suprasti būtinos naujos sąvokos ir prielaidos. Valančiaus darbai padeda suprasti lietuvių tautos kelią nuo feodalinės kunigaikštystės prie modernios tautinės valstybės.  

Valančius įgyvendino paradoksalų uždavinį. Lietuva su Lenkijos pagalba XIV a. pateko į katalikiškų tautų šeimą. Lietuvos krikštas – tai vienas reikšmingiausių šalies istorijos įvykių. Tačiau lig šiol mažai pastebėta kita svarbi aplinkybė. Valančiaus vadovaujama Lietuvos katalikų bažnyčia buvo pagrindinė tarpininkė, padėjusi pakeisti politinio gyvenimo formą.

Katalikybė buvo ta institucija, kuri prisidėjo prie to, kad lietuviai ištrūktų iš lenkų kultūros įtakos. Tai nebuvo atvirai formuluojamas Valančiaus politinis tikslas. Jis niekada nekalbėjo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau jo veikla tapo pagrindiniu veiksniu šiai valstybei atsirasti. Katalikybė tapo lenkų ir lietuvių politinio atsiskyrimo tarpininke.

Valančiaus Žemaičių vyskupystė buvo vienintelė institucija, nuoširdžiai besirūpinanti valstiečių kultūrinio tapatumo reikalais. Pats kilęs iš valstiečių ir su jais kalbėjęs jų gimtąja kalba, Valančius gynė jų politines teises. Jis pirmasis moderniąją, iš valstiečių kilusią, lietuvių tautą įstatė į naujas kultūrinio gyvenimo vėžes.

Lituanistinis sąjūdis neprasidėjo nuo jo veiklos, tačiau būtent jis šį sąjūdį pavertė masiniu reiškiniu. Valančius pastoracinė ir šviečiamoji veikla pakeitė Lietuvos kultūrinio tapatumo suvokimą. Tai galima pristatyti kaip vieną iš nedažnai pasitaikančių atvejų, kai katalikybė prisidėjo prie naujų politinio gyvenimo formų atsiradimo.

Valančiui pavyko Lietuvos valstiečius įtikinti, kad būdama katalikiška, Lietuva nebūtinai turi būti lenkiška. Jis taip pat padėjo suprasti, kad gindami Katalikų bažnyčią nuo rusifikacijos, jie kovoja už savo politines teises.
XIX a. pirmos pusės Lietuva buvo orientuota į senąsias Lenkijos ir Lietuvos valstybės tradicijas. Šio amžiaus pabaigoje atsirado naujas Lietuvos kultūrinis elitas, save atskiriantis nuo lenkų ir rusų elito.

Kol lenkų ir rusų elitas samprotavo apie lietuvių atsilikimą, jų nebuvimą politine tauta, Valančius tyliai išugdė naują lietuvių kultūrinį elitą, kuris XIX a. pabaigoje paskelbė prisiimąs atsakomybę už krašto ateitį. 

Kol lenkų ir rusų elitas samprotavo apie lietuvių atsilikimą, jų nebuvimą politine tauta, Valančius tyliai išugdė naują lietuvių kultūrinį elitą, kuris XIX a. pabaigoje paskelbė prisiimąs atsakomybę už krašto ateitį. Tai buvo sudėtinė XIX a. demokratinės revoliucijos dalis.

Kaip bažnytinės ir kultūrinės Valančiaus veiklos padarinys atsirado naujas pretendentas į politinio suvereno vaidmenį. Tai buvo netikėta tiek lenkams, tiek rusams.

Vėlesnė lietuvių politinė patirtis parodė, koks tautinė valstybė yra nelengvas išbandymas. Tai lemia jos prigimties dvilypumas – būtina rasti pusiausvyrą tarp tautos ir valstybės, kultūros ir politikos, visuomenės ir bendruomenės, tautos ir individo. Valančius nesprendė šių sunkių politinės praktikos uždavinių. Jo misija buvo padėti pagrindus tam, kad lietuviai patys galėtų spręsti šiuos uždavinius. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lietuvos Respublikos stovėjo Žemaičių vyskupystė, kaip pereinamoji tautos valdymo forma.  

Skirtingai negu kiti politiniai dariniai, tautinė valstybė reikalauja istoriškai susipratusių piliečių. Tai išskirtinis politiškumo ir istorijos derinys.

1795 metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštija piliečiais pripažino tik mažiau negu dešimt procentų šalies gyventojų. Lietuvos Respublika 1918 metais pilietines teises suteikė visiems šalies gyventojams.

Modernioji tautinė valstybė turi būti siejama ne tik su agresyviu nacionalizmu, bet ir demokratija. Pierre‘o Manent‘o žodžiais, „dar visai neseniai demokratijos idėja neprieštaravo meilei, kurią kiekviena tauta natūraliai jautė sau ir net tokią meilę skatino“. Neįmanoma, kad tauta prarastų savo kultūrinį tapatumą, bet dėl to nesikeistų politinė santvarka. Demokratija yra pagrindinis veiksnys, skiriantis Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją ir Lietuvos Respubliką. 

LDK sugrįžimas į politinių diskusijų areną yra dabarties permainų požymis. Integracija į Europos Sąjungą, globalizacija ir daugiakultūriškumas skatina požiūrio į istoriją permainas. Iš mokslinio tyrinėjimo objekto LDK tampa politinius argumentus grindžiančiu veiksniu.

Šis susižavėjimas LDK istorija neturi užtemdyti fakto, kad dabartinė Lietuvos valstybė yra XIX a. tautinio atgimimo epochos idealų tęsinys. Reikia aiškiai suvokti kultūrines ir politines permainas, įvykusias po LDK žlugimo. Dabartinė Lietuvos valstybė yra tautinė valstybė, kuri savo politine sąranga neturi nieko bendro su feodaline LDK imperija.

Galima didžiuotis šios imperijos pasiekimais, tačiau negalima prarasti aiškaus dabartinės Lietuvos valstybės istorinės kilmės supratimo. Net ir pagauti didžiausio susižavėjimo LDK, negalime užmiršti, kad mūsų dabartinę valstybę sąlygoja XIX amžiaus tautos tėvų kūrėjų idėjos. Juos taip pat žavėjo LDK istorinė patirtis, tačiau jie sąmoningai kūrė naują tautą ir valstybę. LDK istorijos žavesys neturi užstoti tautinės valstybės idealų, kurie susieti su demokratijos, piliečių laisvės, lygybės, savivaldos ir solidarumo principais.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min