Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 spalio 12d. 08:00

Alvydas Nikžentaitis: Abiejų Tautų Respublika kaip idėjinis politinės doktrinos „nuo jūros iki jūros“ pagrindas?

Alvydas Nikžentaitis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Alvydas Nikžentaitis
Pastaraisiais mėnesiais sparčiai keičiasi Lietuvos ir Lenkijos santykių pobūdis. Po daugiau nei 5 metus trukusios stagnacijos vėl atsinaujino kontaktai aukščiausiu politiniu lygmeniu. Lenkijos pusė neslepia, kad norėtų įtraukti Lietuvą į įvairius geopolitinius projektus. Akivaizdu, dvišalių santykių suintensyvėjimas kelia Lietuvos užsienio politikai naujus iššūkius, kuriems Lietuva, atrodo, dar nesiruošė. Bent jau Lietuvos spaudoje neteko matyti kiek išsamesnės informacijos apie bene svarbiausią dabartinės Lenkijos projektą – geopolitinę „nuo jūros iki jūros“ viziją.

Nuo „jūros iki jūros“ (lenkiškai – międzymorze) idėja kaip politinė Lenkijos užsienio politikos doktrina vėl buvo atgaivinta XXI a. pradžioje. Jos tikslas suburti Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūros regione išsidėsčiusias valstybes į vieną sąjungą, kuri galėtų geriau konkuruoti su Rusija ir geriau gintų naujųjų ES narių interesus europinėse struktūrose.

Gerai žinoma, jog tokia idėja gimė XX a. pirmoje pusėje ir yra siejama su Lenkijos valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio asmenybe. Tuomet jis ją siejo su galima valstybių, susikūrusių Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje, sąjunga ar net konfederacija. Taigi atmintis apie bendrą lietuvių ir lenkų valstybę buvo idėjinis tos doktrinos pagrindas.

Šie Lenkijos planai tarpukariu nebuvo realizuoti. O ar juos yra įmanoma realizuoti XXI amžiuje? Palikime šį klausimą politikams. Man kaip istorikui yra žymiai įdomiau paanalizuoti, ar toliau formuluojant šią politinę viziją bus galima vėl naudoti bendrą Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos istorinę praeitį ir ar ji turi šansų tapti naujos politinės bendrijos idėjiniu pagrindu.

Abiejų Tautų Respublikos vertinimai

Nesileidžiant į ilgus išvedžiojimus šia tema, galima pažymėti, kad keturiose valstybėse – Baltarusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje, požiūris į bendrą praeitį yra labai diferencijuotas.

Lenkija turi aneksionistinę nuostatą šio paveldo atžvilgiu, populiarioje literatūroje vadindama Abiejų Tautų Respubliką pirmąja Lenkijos Respublika arba tiesiog Lenkija. Lietuviai, kaip ir baltarusiai, identifikuojasi vien tik su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste iki Liublino unijos. Tuo tarpu ukrainiečiai iki Euromaidano visai nesidomėjo šia istorijos atkarpa, o kai kada laikė ją net priešiška, visų pirma dėl Abiejų Tautų respublikos karų prieš kazokus. Pastarieji, jų įsitikinimu, buvo dabartinės ukrainiečių tautos pirmtakai.

Tačiau nepaisant to, kad bendra regiono senojo valstybingumo vertinimų skalė skiriasi, tai nereiškia, jog ši praeitis netinka bendros regioninės tapatybės konstravimui. Neišnaudotas praeities manipuliavimo šia linkme galimybes parodo ir sukaupta kitų šalių patirtis.

Praeities panaudojimo būdai tarpvalstybiniuose santykiuose

Belgų politologė Valerie Rosoux, išanalizavusi praeities naudojimo Vokietijos ir Prancūzijos santykiuose problemą, atkreipė dėmesį į tokius šio minkštojo elemento naudojimo užsienio politikoje būdus:

a) praeitis naudojama konfrontacijos tarp valstybių aštrinimui;

b) praeitis ignoruojama, paliekant istoriją istorikams;

c) praeitis transformuojama į šiuolaikinę atmintį, t.y. ji priimama tokia, kokia ji buvo.

Tarpvalstybiniu lygmeniu buvo susitaikyta su faktu, kad egzistuoja dvi skirtingos vokiečių ir prancūzų atmintys, kartu išlaikant pagarbą tokiems požiūrių į praeitį skirtumams.

Šią tezę autorė paaiškina cituodama buvusį Prancūzijos premjerą Lionelį Jospiną, kuris tvirtino, kad toks praeities naudojimo būdas nereikalauja jos užmiršti, tačiau akcentuoja taikaus sugyvenimo su istorija kelią.

Būtent šis praeities naudojimo užsienio politikoje būdas suvaidino svarbų vaidmenį Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimo procese. Tarpvalstybiniu lygmeniu buvo susitaikyta su faktu, kad egzistuoja dvi skirtingos vokiečių ir prancūzų atmintys, kartu išlaikant pagarbą tokiems požiūrių į praeitį skirtumams.

Visgi mūsų regionui, atrodo, žymiai įdomesnis yra Skandinavijos atvejis. Būtent šio regiono šalys sėkmingai panaudojo praeitį kaip resursą formuoti panskandinavizmo idėjai ir regioninei tapatybei. Skandinavijos šalių (Švedijos, Danijos, Norvegijos, o vėliau ir Suomijos) vienybės idėjos centre, panašiai kaip ir mūsų regiono atveju, atsidūrė Kalmaro unijos (1397 m.) istorija.

Vis dėlto Skandinavijos šalių unijiniai ryšiai nebuvo tokie tvirti ir jie galutinai subyrėjo jau 1523 metais. Po unijos iširimo tos valstybės ne visuomet turėjo draugiškus santykius. Naujas jų suartėjimo procesas prasidėjo tik XIX a., išpopuliarėjus taip vadinamai nordizmo teorijai. Pasak vieno žinomiausių Skandinavijos šalių tyrinėtojo Berndo Hennigseno, nordizmas šiandien yra vienintelis, nepraradęs reikšmės XIX a. nacionalinis sąjūdis, vaidinantis svarbų vaidmenį ir šiandieninėje Skandinavijos kraštų integracijoje.

Per ilgą savo egzistavimo laiką šioje teorijoje buvo nuolat dėliojami akcentai. Pirmiausiai atsirado bendros istorinės patirties motyvas, po to buvo akcentuotas kalbinis bendrumas, nors jis ir netiko Suomijos atvejui.

Antai Žalgirio mūšio laukas dabartinėje Lenkijoje buvo ta vieta, kur ne kartą susitiko aukščiausi Lietuvos ir Lenkijos politikai.

Pastaraisiais dešimtmečiais šiaurietiškos tapatybės formavimui vis svarbesnė tampa dabartis, visų pirma akcentuojant ekonomikos ir socialinės politikos pasiekimus. Tokia nordizmo doktrinos konstrukcija labai primena, viena vertus, Vokietiją XX a. 7-9 dešimtmetyje, kita vertus, Sovietų Sąjungą. Visų išvardintų valstybių atveju svarbų vaidmenį tapatybės formavimui suvaidino ekonominės ir socialinės pažangos mitas.

Abiejų Tautų Respublikos praeitis kaip užsienio politikos objektas

Bendra regiono tautų praeitis buvo neretai naudojama ir regiono šalių tarpvalstybiniuose santykiuose. Antai Žalgirio mūšio laukas dabartinėje Lenkijoje buvo ta vieta, kur ne kartą susitiko aukščiausi Lietuvos ir Lenkijos politikai. Tuo tarpu, ypač prezidento Valdo Adamkaus laikais, ne viena Lietuvos delegacija vykdavo į Lucką, miestą ir pilį, kurioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1429 metais buvo suorganizavęs Europos monarchų susitikimą.

Analizuojant regiono praeities panaudojimo dabarčiai pavyzdžius, krinta į akis, kad daugiausia dėmesio jai buvo skiriama 2007 metais tarptautiniu mastu Lietuvoje minint eilines 1791 metų Gegužės 3-osios Konstitucijos ir Abiejų Tautų įžado metines, o taip pat 2009 metais minint Liublino unijos 440 metų jubiliejų Lenkijoje. Ypač iškalbingas buvo 2009 metų atvejis, kurį verta pristatyti čia kiek išsamiau.

Valdas Adamkus Liublino unijos minėjimą suaktualino, prisimindamas nesenos praeities įvykius, o savo kalbą užbaigė šūkiu: „Nuo Liublino unijos iki pergalės prieš komunizmą“.

Jubiliejines iškilmes Liubline pradėjo Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tarpparlamentinės grupės susitikimas. Tačiau pačioje svarbiausioje jubiliejui skirtoje ceremonijoje 2009 metų liepos 1 dieną dalyvavo jau Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentai. Baltarusiją šiame renginyje reprezentavo Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos, paskelbusios Baltarusijos Nepriklausomybę, pirmininkas. Į Liubliną atvykti taip pat buvo kviečiami Latvijos ir Estijos prezidentai, tačiau jie Lenkijos prezidento kvietimo nepriėmė.

Svarbiausi šio jubiliejaus akcentai buvo ekumeninės mišios, garbės daktaro vardų suteikimas trijų šalių prezidentams bei šventinis renginys Liublino unijos aikštėje Liubline. Jubiliejaus metu kalbėję prezidentai visų pirma akcentavo regioninio bendradarbiavimo svarbą. Prie tokio Lecho Kaczynskio kalbėjimo tono gerai prisitaikė ir Valdas Adamkus, akcentuodamas visų pirma regiono indėlį į Europos kultūrą.

Lietuvos prezidentas Liublino unijos minėjimą suaktualino, prisimindamas nesenos praeities įvykius, o savo kalbą užbaigė šūkiu: „Nuo Liublino unijos iki pergalės prieš komunizmą“. Netolimą praeitį minėjo ir kiti kalbėjusieji. Tai nestebina, kadangi vienu neoficialiu, tačiau labai svarbiu minėjimo akcentu buvo lenkų protestai prieš Viktoro Juščenkos vykdomą istorijos politiką, tariamai reabilituojančią lenkų žudynes Volynėje 1943 metais. Taigi Liublino unijos minėjimo metu tiesiogiai į konfrontaciją stojo senoji Abiejų Tautų Respublikos ir XX a. I pusės praeitis. Tai buvo labai svarbus to minėjimo momentas, vertas kiek detalesnio aptarimo.

Abiejų Tautų praeities vieta regiono atminties kultūrose

Lietuvoje kur kas svarbesnė yra ne bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, o Vilniaus okupacijos tema.

Nors visose keturių šalių visuomenėse Abiejų Tautų Respublikos ir LDK atmintis yra svarbi, tačiau ji turi daug konkurentų. Lenkijoje, kaip Lietuvoje, o pastaruoju metu ir Ukrainoje, centriniu atminties kultūros elementu tapo pasakojimas apie didvyrišką kovą už Tautos laisvę. Baltarusijoje svarbesnį už LDK praeitį vaidmenį vaidina sovietinių partizanų mitas.

Būtent centriniai mitai visose šalyse kiek į periferiją nustumia atmintį apie senąją tautas vienijusią valstybę. Tačiau tai nėra pati didžiausia problema. Svarbiausia yra tai, kad naujausios istorijos pagrindu formuojamos atminties kultūros turi labai didelį konfliktiškumo potencialą.

Čia net neverta daug kalbėti apie Volynės tragedijos svarbą dabartiniams Lenkijos ir Ukrainos santykiams, nors ukrainiečių pasipriešinimo judėjimas pačioje Ukrainoje ant pjedestalo keliamas ne dėl lenkų žudynių, o dėl herojiškos kovos prieš sovietų režimą. Lenkai to nenori suprasti ir, matyt, artimiausiu metu niekas nepajėgs pakeisti jų išankstinės nuostatos.

Kita vertus, pokario partizanų kultas Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje vertinamas nevienareikšmiškai. Galima suprasti lietuvį, kuriam dabartinis lenkų didvyris „Lupaszka“ asocijuojasi ne su herojine lenkų kova prieš sovietus, tačiau su nekaltomis Dubingių žudynių aukomis. Lietuvoje kur kas svarbesnė yra ne bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, o Vilniaus okupacijos tema. Turbūt nereikia daug aiškinti kaip į sovietinius partizanus – šiandieninių baltarusių nacionalinius herojus, žiūrima Lietuvoje, Lenkijoje ar Ukrainoje.

Apie realiai egzistuojančius ar galimus atminties kultūrų konfliktus regione galima kalbėti labai daug. Tačiau turbūt visiems yra aišku, kad nors senoji Abiejų Tautų Respublikos praeitis ir galėtų būti idėjiniu „nuo jūros iki jūros“ projekto pagrindu, ją naudoti regioninės tapatybės konstravimui trukdo liūdna santykių XX a. atmintis.

Liublino unijos jubiliejaus minėjimas 2009 metais parodė, kad visuomenės nėra pasirengusios užmiršti praeityje joms padarytų skriaudų net ir labai kilnių tikslų XXI amžiuje labui.

TAIP PAT SKAITYKITE: Alvydas Nikžentaitis: Lietuvių tautinės tapatybės raiška Lietuvos santykiuose su kaimynais

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

25:11
10:24
04:58

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min