Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 21d. 07:54

Alvydas Nikžentaitis: Apie migracijos naudą (atsiliepiant į R.Valatkos ir L.Kasčiūno pastebėjimus)

Alvydas Nikžentaitis Nors jau ne vienerius metus dejuojama dėl vis tuštėjančios Lietuvos ir šalį paliekančių tautiečių, pastarosiomis savaitėmis, taip pat ir 15min, Rimvydo Valatkos dėka, pasikeitė pats diskusijų objektas: pradėta kalbėti ne apie emigracijos sukeliamas problemas, tačiau apie migraciją. Kaip dažnai būna, R.Valatkos raginimas atverti sienas Lietuvoje gyventi norintiems žmonėms, visų pirma iš Ukrainos, sulaukė griežto atsako. Laurynui Kasčiūnui esama migracinė Lietuvos politika pasirodė pernelyg liberali ir jis norėtų ją dar labiau griežtinti.

Dar prieš kelis mėnesius nebūčiau turėjęs ryžto diskutuoti tokia svarbia valstybei tema. Tačiau pastarųjų mėnesių asmeninė patirtis padedant mokslininkui iš Ukrainos gauti leidimą gyventi Lietuvoje davė man neįkainojamos informacijos migracijos tema.

Visų pirma, atrodo, galėjau geriau suvokti, kur glūdi Lietuvos migracinės politikos esmė. O ji yra labai paprasta ir, sakyčiau, labai primityvi. Į naujuosius Lietuvos gyventojus yra žiūrima išimtinai per valstybės saugumo prizmę. Jokie kiti argumentai Migracijos departamento neveikia. Būtent dėl šios priežasties Migracijos departamente dirbantiems pareigūnams bene pats svarbiausias dokumentas yra pažyma apie neteistumą, kurios reikalaujama net iš politinio prieglobsčio ieškančių asmenų.

Migraciją reguliuojantys pareigūnai labai pasitiki savimi. Jiems nieko nereiškia kitų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos, rekomendacijos, jie gali sau leisti nekreipti dėmesio ir į Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Taigi jau nuo pat pradžių galima konstatuoti, kad ši institucija dėl pernelyg siaurai suvokiamų savo veiklos uždavinių yra net nepajėgi reaguoti į problemas, kurias kelia R.Valatka ir L.Kasčiūnas.

Ką gali Lietuvai duoti reguliuojama migracija ir kokias problemas ji galėtų išspręsti? Labiausiai abu diskutantai nesutaria dėl migracijos ekonominės naudos. Prisipažinsiu, mane labiau įtikina R.Valatkos argumentai. Jau vien todėl, kad mes turime gerųjų, sėkmingai vykdomos migracijos politikos pavyzdžių. Lenkija per kelerius metus į savo šalį įsileido daugiau nei vieną milijoną ukrainiečių. Tokiu sprendimu džiaugiasi Lenkijos verslas ir politikai. Anot pastarųjų, toks sprendimas išgelbėjo Lenkijos pensijų sistemą nuo bankroto. Verslininkams to milijono negana.

Migraciją reguliuojantys pareigūnai labai pasitiki savimi. Jiems nieko nereiškia kitų, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos, rekomendacijos.

Naujausiose ekonominės raidos prognozėse didžiausia Lenkijos ekonomikos bėda netolimoje ateityje – kvalifikuotų darbuotojų stoka. Nepaisant liberalios valdžios politikos migracijos atžvilgiu, raginama dar plačiau atverti duris ukrainiečiams. Taigi, kol mes čia, Lietuvos viduje, ginčijamės dėl migracijos iš Ukrainos skatinimo ar draudimo, visus mums draugiškos šalies žmones su išskėstomis rankomis priglaus Lenkija. Eilinį kartą galime likti prie suskilusios geldos...

L.Kasčiūnas gąsdina, kad plačiau atvėrus duris į Lietuvą, verslininkai toliau dempinguos mokamus atlyginimus lietuviams. Didžiausia nesąmonė. Nežinau, kaip jums, bet man tikrai pasirodė nepagrįsta 200 eurų sąskaita už smulkius santechnikos darbus, atliktus per vieną dieną. Tačiau ją sumokėjau vos ne su džiaugsmu, prisiminęs ilgas ir kurį laiką nevaisingas meistro paieškas.

O iš pokalbių su firmų atstovais, kurie užsiima kitų šalių darbuotojų paiešką darbui Lietuvoje, supratau, kad verslas sugebėjo apeiti nepagrįstais draudimais perkrautus Lietuvos įstatymus. Taip, formalumų daug. Reikia kurti beveik fiktyvią firmą toje pačioje Lenkijoje, firmos vardu kviesti žmones darbams į tą pačią Lenkiją, o po to iškart išnuomoti juos lietuviškai įmonei. Viskas labai gerai su vienu bet: visi tos firmos mokami mokesčiai nukeliauja ne į Lietuvos, o į kaimyninės šalies iždą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Išvykstantieji
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Išvykstantieji

Darbo jėgos trūkumas yra tik viena spręstina problema, kuri dabar jaučiama Lietuvoje. Dar didesnė – šviesių protų stoka. Dėl to yra didžiulis absurdas, jog aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai Lietuvoje gali gauti leidimą dirbti tik trejiems metams. Lietuvos interesas būtų tiesiog medžioti tokius žmones. Jeigu šiuo metu negalime pasiūlyti jiems padoraus atlyginimo, tai bent mažiau erzinkime nereikalingomis biurokratinėmis procedūromis.

Darbo jėgos trūkumas yra tik viena spręstina problema, kuri dabar jaučiama Lietuvoje. Dar didesnė – šviesių protų stoka.

Pagal mano turimą informaciją šiuo metu svarstomi Migracijos departamento pertvarkymo įvairūs scenarijai. Pagal vieną iš jų jį ruošiamasi panaikinti, perduodant visas funkcijas policijai ir pasienio tarnybai. Antrasis scenarijus numato dalį su migracija susijusių klausimų, dabar esančių policijos žinioje, perduoti reorganizuotam Migracijos departamentui. Pirmasis variantas reikštų veikiausiai dar didesnį migracinės politikos sugriežtinimą, ko Lietuvai tikrai nereikia. Netenkina ir antrasis.

Siekiant migraciją padaryti svarbių Lietuvos sprendimų instrumentu, būtina formuoti migracijos politiką. Jos turiniu, be Vidaus reikalų ministerijos, turėtų užsiimti Užsienio reikalų ministerijos atstovai, švietimo ir mokslo ekspertai, verslo atstovai. Tokia tarpžinybinė grupė ir galėtų nustatyti migracijos politikos turinį, nustatydama prioritetus, kuriuose būtų numatytos priemonės ne tiek migracijos ribojimui, bet labiau jos skatinimui.

Būtų labai svarbus ir požiūrio į leidimo Lietuvoje prašytoją pakeitimas. Reikėtų atsisakyti nuostatos, kad norintis gyventi Lietuvoje žmogus yra nusikaltėlis ar mažų mažiausiai apgavikas. Lietuvoje turime nemažą biurokratinį aparatą. Galbūt biurokratai, jei jie laiko būtina, turėtų kreiptis į valstybę, iš kurios atvyko naujas Lietuvos gyventojas, aiškindamiesi jo galima teistumą.

Migracijos departamentui labiau reikėtų pasitikėti darbdaviais ar universitetų atstovais ir neįvedinėti papildomų kviečiamų darbuotojų kvalifikacijos patikrų. Naują darbuotoją kviečianti pusė tikrai geriau nei Migracijos valdybos biurokratai žino, kokios kvalifikacijos darbuotojų jiems reikia. Lietuva turi stiprią policiją ir ši tikrai nesunkiai sugebėtų to paties darbdavio Lietuvoje sąskaita deportuoti apsimelavusį migrantą. Būtent biurokratinių barjerų sumažinimas padidintų Lietuvos konkurencines galimybes, ieškant naujų ir šaliai reikalingų gyventojų.

Reikėtų atsisakyti nuostatos, kad norintis gyventi Lietuvoje žmogus yra nusikaltėlis ar mažų mažiausiai apgavikas.

Lietuvoje dar tik pradedant diskutuoti apie galimą migracijos naudą, atskiri Lietuvos miestai kuria savo strategijas, kuriose numato ir miesto bei regiono gyventojų pagausėjimą. Antai šiuo metu rengiamojoje Klaipėdos raidos strategijoje numatoma, kad 2030 metais mieste gyvens 190 tūkst. gyventojų, t.y. 30 tūkst. daugiau nei yra dabar. Pagrindinis gyventojų pagausėjimo šaltinis Klaipėdoje – tikslinis migracijos skatinimas. Dėl to svarstomas ir stipendijų užsienio studentams fondo įkūrimas, kitos priemonės.

Dar toliau pažengė Naujoji Akmenė, sėkmingai integravusi ten atvykusias migrantų iš Ukrainos šeimas. Šių faktų kontekste yra akivaizdus politikos, vykdomos regionuose ir Vilniuje, atotrūkis. Šiuo atveju reikia pasakyti, kad regionai savo strateginiu mąstymu Vilnių pavertė nykia provincija, nesugebančia prisitaikyti prie naujų dabarties iššūkių.

Šiek tiek šokiruoja L.Kasčiūno mintys apie multikultūriškumo pavojus. Neneigiu, kad etniškai homogeniškos Vakarų valstybės, susidūrusios su migrantais iš jiems svetimų kultūrų ir religijų, mano, jog daugiakultūriškumo idėja patyrė fiasko. Tačiau tai netaikytina Lietuvai. Lietuva ilgus amžius buvo ir šiandien yra daugiakultūrė ir daugiatautė valstybė. Nors politika tautinių mažumų atžvilgiu yra tobulintina, tačiau lietuviai turi daug teigiamos patirties gyvenant kartu.

Migracijos valdybos laukiamajame vienas laikrodis rodo Briuselio, kitas Vilniaus laiką. Laiko skirtumas tarp šių dviejų miestų – 4 valandos ir abu jie sugedę.

Kitų tautų diasporos ir šiandien gyvenančios Lietuvoje yra mūsų privalumus prieš daugelį kaimynų. Būtent šios diasporos, galimybė iš artimo užsienio atvykstantiems migrantams susikalbėti jiems suprantama kalba daro Lietuvą patrauklią jų akimis. Ateityje jau nuo seno gyvenančios Lietuvos tautinės mažumos kaip tik ir gali reikšmingai prisidėti prie naujųjų tautiečių geresnės socialinės ir kultūrinės integracijos.

Kalbant apie sėkmingas tautiečių grąžinimo į tėvynę patirtis dažnai prisimenama Airija. XX amžiaus 7 dešimtmetyje šioje šalyje gyveno 2,82 mln. gyventojų, dabar jų 4,5 mln. Beveik per 50 metų gyventojų skaičius padidėjo 1,7 mln. Ir tai buvo pasiekta ne stabdant emigraciją, o vykdant tikslinę migracijos politiką. Nemaža dalimi būtent migrantų dėka Airijai pavyko atkurti savo ekonominį ir kultūrinį potencialą ir sukurti šalyje tokias sąlygas, kad gyventi joje vėl panoro šią šalį kažkada palikę jos piliečiai. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad protinga migracijos politika prisidėjo ir prie sėkmingo emigracijos keliamų problemų įveikimo.

Lietuvos dabartinę migracijos politiką gerai iliustruoja vaizdelis Migracijos valdyboje Vilniuje. Laukiamajame, kuris visada pilnas žmonių, ant sienos kabo du laikrodžiai. Vienas jų rodo Briuselio, kitas – Vilniaus laiką. Laiko skirtumas tarp šių dviejų miestų 4 valandos ir abu jie sugedę. O gal jau atėjo laikas nustoti gyventi sustojusių laikrodžių šalyje?

TAIP PAT SKAITYKITE: Ukrainiečius lietuviams iš po nosies nušvilpia lenkai: imigraciją į Lietuvą stabdo biurokratija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min