Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrejus Piontkovskis: Paskutinė putinizmo fazė – karas

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Andrejus Piontkovskis Putiniškos Krymo aneksijos technologija ir propagandinis palaikymas taip kruopščiai, be fantazijos, nurašyta nuo hitlerinės Sudetų okupacijos raštų, kad dviejų valstybinių veikėjų lyginimas, dar visai neseniai buvęs tik „nušalėlio ir renegato“ Šenderovičiaus reikalas, tapo pasaulinio politinio diskurso mada.

Gebelsiška idėja „viena tauta, vienas Reichas, vienas fiureris“ tapo Rusijos lyderio ideologija. Nacijos vienybė, išdavikų kolona, besistebinti nežinia iš kur atsiradusiais neatpažintais rusų žmogeliukais Kryme, stiprina įspūdį, kad dviejų Eurazijos vadų, metusių iššūkį jungtinėms globalizmo, masonybės ir Šėtono jėgoms, likimai glaudžiai susiję.

Istorinės paralelės dažnai būna viliojančios ir pamokančios, bet, jei norime jomis pasinaudoti analizuodami dabartinius įvykius, būtina užfiksuoti ir esminius lyginamų reiškinių ir figūrų skirtumus.

Lyginant Hitlerį ir Putiną kai kurie skirtumai akivaizdūs ir jau pastebėti kitų autorių. Pavyzdžiui, Hitleris nebuvo multimilijardierius. Jis neturėjo Londone artimo bendražygio ir asmeninės piniginės Abramovičiaus (Londone gyvenantis Rusijos oligarchas Romanas Abramovičius – red. past.). Ir ne todėl, kad Hitleris buvo antisemitas. Jei būtų buvusi būtinybė, toks Abramovičius būtų įtrauktas ir asmeniškai fiurerio įrašytas į „valstybei būtinų žydų“ sąrašą.

Lyginant Hitlerį ir Putiną kai kurie skirtumai akivaizdūs ir jau pastebėti kitų autorių. Pavyzdžiui, Hitleris nebuvo multimilijardierius.

O štai Putinas negalėjo pamiršti ištikimojo Romos net savo siaubingoje („mūsų kariai stovės už ukrainiečių moterų ir vaikų nugarų“) spaudos konferencijoje kovo 4 dieną.

Pasižiūrėkite dar kartą, su kokia aistra ir asmeniniu interesu jis daužė „žydų banderovcą“ Kolomoiskį (Ukrainos oligarchas Igoris Kolomoiskis yra žydas, – red. past.), atėmusį iš Abramovičiaus net 2 milijardus dolerių. Netgi įsijautęs išplepėjo, kad su Abramovičiumi aptarė šį jiems abiem nesėkmingą sandėrį.

Hitleris buvo siaubingos idėjos maniakas – jis tikėjo germanų rasės viršenybe ir pasaulinės Vokietijos valstybės didybe. Valdžia jį domino tik kaip šios chimeros realizacijos instrumentas.

Sudetų aneksija Hitleriui buvo vienas pirmųjų Tūkstantmečio Reicho teritorijos išplėtimo žingsnių. Krymo operacija iš tiesų labai panaši į Sudetų aneksiją. Tačiau Putino motyvai kiti ir tam, kad suprastume jo tolesnių veiksmų logiką, reikia išsiaiškinti šiuos motyvus.

Putinas – ne maniakas. Jam nerūpi surinkti rusiškas žemes ar atitaisyti didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą, kaip su pasididžiavimu ar, atvirkščiai, su siaubu svarsto kai kurie analitikai.

Putinas – ne maniakas. Jam nerūpi surinkti rusiškas žemes ar atitaisyti didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą.

Jis negalvojo apie Krymo užkariavimą nei prieš dešimt metų, kai išjuokė ir griežtai pasmerkė šią idėją savo spaudos konferencijoje, nei prieš keturis mėnesius, kai buvo įsitikinęs, kad šantažu ir papirkinėjimu sugriovęs asociacijos su ES sutarties pasirašymą ilgam Kijeve išsaugos tą pačią banditiško kapitalizmo sistemą, kurią su savo brigada iš kooperatyvo „Ozero“ ir Drezdeno rezidentūros sėkmingai sukūrė Rusijoje.

Putinas į valdžią pateko atsitiktinai ir beveik prieš savo valią. Jį ten pasodino Berezovskis, Abramovičius, Vološinas, Jumaševas, Djačenko, kurių beprotiška energija, išradingumas ir begalinis cinizmas leido sukelti antrąjį Čečėnijos karą.

Dabar jis – vienos idėjos maniakas. Idėjos likti valdžioje iki gyvos galvos. Putinas, akivaizdu, įsitikinęs, kad drauge su valdžia praras ir savo didžiulį kapitalą, laisvę, galbūt, ir gyvybę. Vasario antikriminalinės revoliucijos Kijeve sėkmė (būtent tai buvo Maidano esmė, kaip buvo priverstas pripažinti ir pats Putinas toje pačioje spaudos konferencijoje) jam yra mirtinai pavojinga. Šis pavyzdys gali būti per daug užkrečiamas jo valdiniams.

Štai kaip paprastai ir atvirai apie tai savo Vakarų auditorijai skirtame straipsnyje „Kodėl Ukrainoje bus karas“ rašo Kremliaus propagandistas Sergejus Markovas: „Rusijos opozicinis judėjimas, be abejonių, užsimanys išnaudoti Euromaidano protestų sėkmingą patirtį ir technologijas, kad su Vakarų palaikymu bei finansine pagalba pabandytų surengti savo revoliuciją Maskvoje. Jų tikslas – nuversti prezidentą Vladimirą Putiną... Putinas priėmė teisingą sprendimą: jis nelaukė puolimo ir ėmėsi prevencinių priemonių. Daug kas Vakaruose kalba, kad Kremliaus reakcija buvo paranojiška, bet Vokietijoje žydai galvojo tą patį apie išvykimą iš šalies 1934 metais.

Dauguma jų galvojo, kad jie saugūs, ir liko Vokietijoje net po Hitlerio atėjimo į valdžią. Liūdnai pagarsėjusi „Krištolinė naktis“, vienas iš ankstyvųjų „Galutinio sprendimo“ etapų, įvyko praėjus penkeriems metams. Vos ketveri metai lieka iki Rusijos prezidento rinkimų ir yra didelė rizika, kad ardomosios jėgos Rusijoje ir svetur pabandys nuversti Putiną išnaudodamos, be kita ko, ir savo naują placdarmą Ukrainoje. Ar bus karas Ukrainoje? Bijau, kad taip“.

Taigi, karas pagal Markovą – Putinui neišvengiamas ir būtinas, kad sustabdytų galutinį Putino klausimo sprendimą.

Taigi, karas pagal Markovą – Putinui neišvengiamas ir būtinas, kad sustabdytų galutinį Putino klausimo sprendimą (pralaimėjimą 2018 metų rinkimuose).

Ukrainos revoliucija turi būti diskredituota ir numalšinta, o Rusijos piliečiams reikia pasiūlyti dėmesį nukreipiantį žaisliuką. Putino tikslas – ne Krymas, o Kijevas. Krymas – tik sąmonę drumsčiantis masinis neoimperinis narkotikas, kurio paskirtis – palaikyti vado reitingą.

Putinas – ne Hitleris. Jis dar tik „pradeda imti ukrainiečių žemes“ ir iš baimės prarasti valdžią plauna savo tautos smegenis. Tačiau kaukė turi savybę prisisiurbti prie veido. Yra dar vienas svarbus skirtumas. Putinas turi branduolinį mygtuką. Jis, reikia tikėtis, nepaspaus to mygtuko. Bet Putinas gali užsimanyti pažaisti branduolinį pokerį, kaip Kim Jong-unas (Šiaurės Korėjos diktatorius – red. past.), turintis tik kibirą branduolinių paplavų, bet priverčiantis aplink savo asmenį šokti visą „civilizuotą pasaulį“.

Kad ir kaip ten būtų, putinizmas pradeda baigiamąjį, patį gėdingiausią ir pavojingiausią Rusijai ir pasauliui savo evoliucijos etapą – taip ir neišsprendęs, o tik pakankamai apnuoginęs savo fundamentalius vidinius prieštaravimus: patologinė neapykanta Vakarams, kuri pasireiškia visuomenei brukama totaline ideologija ir tuo pat metu absoliuti priklausomybė nuo Vakarų, kuriuose vadai ir jų ginklanešiai saugo savo kriminalinius „obščiakus“ (banditų gaujų kasas - red. pastaba). Ne tik saugo, bet ir su plebėjiška aistra nevaržomai vartoja jų taip nekenčiamų Vakarų materialines gėrybes.

Andrejus Piontkovskis yra garsus Rusijos politikos ekspertas. Šis jo komentaras buvo paskelbtas portale svoboda.org

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie 15min