TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Jakučiūnas: Keli pasiūlymai ministrui Verygai ir Mažrimo atvejis

Šaltinis: 15min
3
A A

Andrius Jakučiūnas Galiu prisipažinti, kad gerokai varžiausi šį straipsnį rašyti – tarsi ir nepridera žmogui, kuris čia yra tam, kad rašytų apie literatūrą ir knygas, reikšti savo nuomonę prekybos alkoholiu taisyklių ir alkoholizmo klausimais. Tačiau galiausiai neradau atsakymo, kodėl, po galais, turėčiau to nedaryti – bent jau kaip buvęs aistringas vartotojas arba tėvas, kurio paauglys sūnus netrukus susidurs su mitais apie alkoholio vartojimą.

Ir lygiai taip pat – su mitais apie bet kokių priemonių prieš alkoholio vartojimą neva žalą ir kvailumą.

Diskusija apie alkoholio vartojimą ir prekybos alkoholiu apribojimus šiandieną patekusi į užburtą ratą, kuriame daug erdvės diskusijos dalyviams reikštis ir vieniems kitus įžeidinėti, bet nėra valios (o, regis, ir noro) ieškoti problemos esmės.

Vieniems nuolat primenant apie būtinybę riboti, gal ir visai uždrausti prekybą alkoholiu, ir į bet kokius argumentus atsišaudant žodžiais „vertybės“, „moralė“, „dvasingumas“, jų priešininkų retorikoje kova prieš alkoholizmą paslaptingai virsta bet kokių prekybos alkoholiu suvaržymų aršia kritika ir linksmomis patyčiomis iš „šventeivų“, galiausiai įvardijant anuos esant totalitarizmo šalininkais, vos ne Putino gerbėjais.

Savo ruožtu daugelis televizijos ir interneto žvaigždžių, apžvalgininkų šias patyčias visiškai rimtai vadina kova už pasirinkimo laisvę ar net kova už demokratiją apskritai (tarsi pagrindinė problema būtų ne alkoholio vartojimas, bet kliūtys jo įsigyti), ir itin nenoriai pripažįsta faktą, kad alkoholizmo mastai Lietuvoje reikalauja imtis neatidėliotinų priemonių.

Užbėgdamas šiek tiek už akių, norėčiau pasakyti, kad šis tekstas nėra skirtas kritikuoti liberalų arba konservatyvesnį požiūrį į tai, kaip reikėtų kovoti su alkoholizmu – aš pasigendu bendro sutarimo, kad problema egzistuoja, ir kad tai labai aiški, konkreti (t.y. ji gerai atsispindi statistikoje) problema. Jos sprendiniai taip pat turi būti labai konkretūs – bent jau lyginant su abstrakčiais svaičiojimais apie „alkoholio baubą“ arba, atvirkščiai, „pasirinkimo laisvę“. Taip pat turiu tikslą parodyti, kad daugelis kovos su alkoholio vartojimu būdų anaiptol nėra represiniai, kaip paprastai mus bando tikinti liberalybės šaukliai.

Aš laikyčiausi nuostatos, kad pasiektume daugiau, jei visi drauge pripažintume, kad kovoti reikia ne prieš alkoholį, kuris tėra cheminių elementų junginys C2H5OH, bet prieš jo „vartojimo kultūrą“ ir su juo susijusius mitus.

Antra, norėčiau atkreipti dėmesį, jog pas mus visiškai ignoruojamos alkoholizmo (ir kitų priklausomybių) priežastys, ir visa kaltė verčiama alkoholiui. Viešos diskusijos dalyviams, kad ir kurią pusę jie palaikytų, atrodo, ligi šiol vis dar sunku suvokti, kad kova su alkoholizmu nėra tapati kovai su alkoholiu, ir kad ėmus kautis būtent su pastaruoju (draudžiant jo įsigyti tam tikru paros metu, tam tikro tipo parduotuvėse, keliant kainą ir t.t.) tikėtinas visai priešingas lauktajam rezultatas – grubiai kalbant, kova su alkoholiu gali skatinti alkoholizmą. (Nesu sąmokslų teorijų platintojas, visgi kai kurie alkoholio prekybos suvaržymai tokie panašūs į jo reklamos kampanijas, kad nori nenori pradedi vaizduotis visą šalį apraizgiusį piktų alkoholio fabrikantų ir prekeivių tinklą).

Aš laikyčiausi nuostatos, kad pasiektume daugiau, jei visi drauge pripažintume, kad kovoti reikia ne prieš alkoholį, kuris tėra cheminių elementų junginys C2H5OH, bet prieš jo „vartojimo kultūrą“ ir su juo susijusius mitus, o taip pat ir prieš (ne)sąmoningas diskusijos dalyvių pastangas apsiriboti draudimais arba sulieti ir ištirpinti problemą abstrakčiuose idealuose, apie kuriuos užsiminiau ankstesnėje pastraipoje. Beje, ši kova drauge galėtų būti ir prieš vadinamuosius idealus, kurie dažnai tėra maskuotė, skirta dangstyti ydingas, dar nuo sovietmečio mus lydinčias asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klišes (t.y. „vertybes“).

Man regis, daugelį racionalių pasiūlymų, kaip kovoti su alkoholizmu (pabrėžiu – ne su alkoholiu), kokie tik kada yra nuskambėję viešoje erdvėje, galima sutraukti iki dvi svarbiausias veikimo kryptis apibūdinančių (iš pirmo žvilgsnio viena kitai prieštaraujančių) tezių, pagal kurias būtų galima formuoti visą alkoholio politiką:

Pirmoji: visiškas alkoholio reklamos draudimas.

Antroji: visiškas prekybos alkoholiu liberalizavimas.

Panašiai kaip „skaitymo kultūrėlė“, vietoj skaitymo peršanti abstraktų buvimo su knyga jaukumą ir meilę knygai, kurią reikia įrodyti, užsisakant dizaino salone naujas knygų lentynas, mitai apie alkoholio vartojimą sukuria burbulą, kuriame atsidūrusiam individui tikrai nelengva įrodyti, kad alkoholis – kaip, beje, ir daugelis kitų priklausomybę sukeliančių medžiagų, – deja, nėra jo laisvas pasirinkimas. Tai – labai didelė, visos jo ateities pareikalaujanti auka, kurią individas turi užmokėti alkoholio pramonės magnatams ir ją ramstantiems liberaliems politikams bei vadinamajai šviesuomenei, įtikėjusiai „laisvo pasirinkimo“ idėjos klastote.

Alkoholio kaip neatskiriamo kasdienybės (ypač – menininko kasdienybės) elemento sklaida buvo susijusi su instinktyvia sąvokos „laisvė“ reikšmės paieška, kurią plačiai atspindėjo medijos ir menas.

Drįsčiau teigti, kad aš ir vėlyvuoju gariūnmečiu brendusi mano karta gana gerai suprantame, kas yra vienadienės reikšmės spąstai ir kaip lengva į juos papulti.

Daugybė mūsų aplinkos žmonių, – neišskirčiau čia ir savęs, – gėrė, tvirtai manydami, kad gausiai kiekvieną dieną laistydami save alkoholiu daro ne daugiau ir ne mažiau negu tai, ką privalo daryti normalus žmogus. Tiesą kalbant, anuomet pasirinkimų nelabai ir būta – gėrimas buvo kiekvieno sandorio, susitikimo, meilės romano, netgi vienišo poilsio namuose svarbiausias atributas.

Alkoholio kaip neatskiriamo kasdienybės (ypač – menininko kasdienybės) elemento sklaida buvo susijusi su instinktyvia sąvokos „laisvė“ reikšmės paieška, kurią plačiai atspindėjo medijos ir menas: vaizdo klipuose, humoro laidose, teatro spektakliuose – visur klestėjo alkoholis. Tame pasaulyje, jei nenorėjai būti nustumtas į šalį ir sutryptas, turėjai gerti, o jei gyvenime siekei daugiau – ir išgerti turėjai daugiau nei kiti.

Deja, mitų apie alkoholį šiandien tikrai ne mažiau, ir jie, drįsčiau teigti, dar pavojingesni, neturintys kaip anuomet stichiniam reiškiniui būdingos kūrybinės energijos. Mitus mūsų laikais kuria ir palaiko reklama bei viešieji ryšiai, meistriškai manipuliuojantys vartotojų lūkesčiais ir neretai sau leidžiantys būti ciniški tiek, kiek gili užsakovų kišenė.

Taip pamažu atsidūrėme ganėtinai komiškoje situacijoje, kai alkoholio (kurio vartotojai didelės dalies visuomenės narių yra laikomi moraliniais padugnėmis) vartojimas reklamoje imtas aktyviai sieti su visu vertybių ir dorybių kompleksu. Įsijungę televizorių ar bet kurį interneto portalą sužinome, jog alkoholis – tai patirtis, tradicija, saviraiškos laisvė (akivaizdžios sąsajos su darbo „šiuolaikiškame kolektyve“ „vertybėmis“), skaidrumas, tyrumas (nuo čia jau nebetoli iki minties, kad alkoholis iš tikrųjų visai naudingas organizmui), pergalė, šventė, (seksualinė) galia.

Alkoholis reklamoje žymi orumą ir vertę, „vyriškumą“ ir sėkmę, kilnumą ir stiprybę. Neliko netgi paties gėrimo fakto – atnašaujame brandui, svaigstame nuo iliuzinės laisvės, keliame prie lūpų savo sėkmingos ateities simbolį. Štai kodėl daugeliui kartais būna pernelyg sunku suvokti, kad tai, kas jiems įsiūlyta kaip skaistesnės būties pažadas, tėra paprasčiausi nuodai, o vadinamoji sėkmė arba prabanga reiškia ne daugiau nei tai, kad spausdinant gėrimo etiketę gamintojai sunaudojo daugiau aukso spalvos dažų.

Alkoholio reklama bene vienintelė iš reklamų taip stipriai ir įvairiapusiškai veikia vaizduotę ir lūkesčius ir taip stipriai susijusi su žmogaus pasirinkimu, kuo jis bus. Sunku abejoti, kad save gerbiantis ir aukštų lūkesčių turintis žmogus, ypač jaunuolis, kuriam alkoholis – būtina iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, visada rinksis gerti, nes jam aiškiai pasakyta, jog kitas galimas kelias yra liūdnas ir neperspektyvus.

Labai veidmainiška paskui kaltinti „silpną valią“ ir baksnoti pirštu į kažkokį abstraktų puolusio žmogaus „menkumą“, neleidžiant sau pastebėti, kad tas žmogus pasiklydo ir pražuvo rūme, kurio tokia yra ir paskirtis – nesuteikti pasirinkimo, vietoj jo iškišant, taip, įspūdingą, bet trumpalaikę ir dažnai per brangiai kainuojančią laimę.

Štai kodėl, jei norime su alkoholio vartojimu ir alkoholio vartojimą lydinčiais mitais kautis ne žodžiais, o darbais, turime pasisakyti už visišką ir besąlygišką alkoholio reklamos draudimą. Tačiau apie tokią galimybę Lietuvoje šnekama pavojingai mažai, idėjos šalininkus vaizduojant represijų išsiilgusiais puspročiais idealistais, pasiryžusiais suvaržyti kiekvieno laisvo apsisprendimo teisę.

O juk yra kaip tik atvirkščiai! Kurdama geriančio šaunuolio įvaizdį ir per „alkoholio vartojimo kultūrą“ formuodama individo laisvalaikio įpročius, prievartos mechanizmu tampa ne kas kitas, o būtent reklamos mašina. Šiuo požiūriu alkoholio reklamos visiškas draudimas ne suvaržytų, bet veikiau sugrąžintų tą laisvę, kurios buvo nelikę, alkoholio reklamai ėmus despotiškai manipuliuoti mūsų iliuzijomis ir jausmais. Pagaliau, uždraudus reklamą, žmogus ir toliau galėtų sėkmingai pirkti ir vartoti alkoholį, tik niekas jam daugiau nemeluotų, neva jis mokėjęs už vertybes, o ne už nuodus.

Tačiau yra ir kita šio dalyko pusė, – čia pereinu prie antrosios tezės, – kurią suvokti ne mažiau svarbu nei tai, kad alkoholio reklamos draudimas visai nesusijęs su apsisprendimo laisvės ribojimu. Turiu galvoje prekybos alkoholiu suvaržymus, akcizų didinimą ir kitas panašias priemones, kuriomis su alkoholio pabaisa (visai rimtai?) ketina kautis esamoji valdžia.

Kadangi gyvename demokratiškame krašte, kuriame veikia laisva rinka, pardavimo taisyklių konkretiems vartojimo produktams sugriežtinimai atrodo represyviai ir iškreipia realų pasiūlos paklausos santykį. Pagrįstas verslo interesas pasiekti kuo platesnę vartotojų auditoriją ir parduoti kuo daugiau savo produkcijos negali ir neturi būti ribojamas – bet kokių prekių, taigi ir alkoholio, turime teisę įsigyti kur tik norime ir kokiu tik nori paros metu, už priimtiną ir situaciją rinkoje atspindinčią kainą (t.y. privalome atsispirti ir pagundai nepagrįstai didinti akcizą) – juk niekas neriboja kitų legaliai platinamų nuodų kainos arba pardavimo laiko.

Tiesą sakant, aš manau, kad alkoholis turi grįžti ir į degalines, ir į kioskus, taip pat protinga būtų legalizuoti ir autentiškus naminukės verslus – tik taip rasime sveiką balansą tarp gamintojų (tariamo) cinizmo ir vartotojų poreikių. Privalome suprasti, kad alkoholis, jei ne jo įvaizdis ir nepagrįsti reklamos keliami lūkesčiai, niekuo nesiskiria nuo kitų prekių. Jį galima pirkti, galima netgi mėgti, bet sumažėjus jo simbolinei reikšmei, jam bus daug sunkiau užimti žmogaus gyvenime centrinę vietą.

Nei sutrumpintos darbo valandos, nei jokie apribojimai ar tuo labiau specializuotos parduotuvės nenumalšins žmogaus troškimo gerti, jei jis – kurstomas alkoholio reklamos – alkoholyje matys laisvę ir laisvą pasirinkimą. Be to, nelanksti prekybos alkoholiu sistema gali pražudyti ne vieną nuo alkoholio priklausomą pilietį, kuriam C2H5OH reikia čia ir dabar, o ne kažkokią hipotetinę rytdieną, kai atsidarys legali alkoholio parduotuvė.

Alkoholį toleruojančioje mūsų kultūroje abstinencijos sindromas, vadinamas pagiriomis, atrodo nekaltas ir lengvas reiškinys, tačiau jis kiekvienais metais pražudo gausybę nuo alkoholio priklausomų asmenų – ir šios beprasmės mirtys, dar labiau apribojus prekybą alkoholiu, kristų ant veidmainių blaivybės sergėtojų sąžinės. Sergėtojų, iš esmės kurstančių visuomenėje kovai su alkoholizmu priešiškas nuostatas, kaip širinskienės ir narbekovai skatina norą (iš esmės nepelnytai) šaipytis iš krikščionybės kaip tokios.

Galima visai užtikrintai teigti, kad visi davatkiški raginimai riboti alkoholio prekybą jei kam ir tarnauja, tai tiems patiems alkoholio gamintojams ir prekeiviams, nes jie diskredituoja pačią kovą ir alkoholizmu. Šitaip žvelgiant, nėra nieko baisesnio už agresyvų, buką, pagieža besitaškantį blaivybės kvieslį – deja, kaip rodo patirtis, dažniausiai tai visai kitų problemų kamuojami ir savęs svajonių srityje neradę žmonės, kovą su alkoholiu pasirinkę tiesiog kaip būdą išlieti savo agresiją ir nepasitenkinimą.

Trumpai tariant, daugiausia, ką mes galime padaryti blaivybės labui – tai griežtai uždrausti paikus (ir visada laikinus – nes juos vis tiek tenka atšaukti) draudimus, ir sugrąžinti žmonėms pasirinkimo laisvę, visiškai atsisakant iš esmės klaidinančios alkoholio reklamos.

Tačiau jei jau kam nors Seime ir vyriausybėje labai knieti riboti ir be saiko (ir be proto) kelti akcizus, jie galėtų pirmiausia savo planus išmėginti su skulptūromis, kurios Vilniuje toliau dygsta ir jų nevaržo nei meninis skonis, nei kokybė, nei pagaliau sąžinė.

Jeigu būtų priimtas sprendimas, – čia leisiu sau šiek tiek pajuokauti, – kad skulptūras Vilniuje, pavyzdžiui, galima statyti tik keliamaisiais metais, ir skulptūros iniciatoriai dar turėtų sumokėti milžinišką akcizo mokestį, visi gerai pagalvotų, ar dėl vieno vargano angelėlio, tegul ir labai dailaus, verta mokėti tiek daug pinigų. (Tiesa, suskubti jau būtinai reikia – iš vienos pusės volu važiuoja Gutauskas, žymėdamasis kelią „suomiais“, „golfiais“ ir „verpstėmis“, o Vaidas Ramoška jau grasina skulptūrinėmis priemonėmis atskleisiąs kitokią Vilniaus atsiradimo versiją, padėsiančią, anot paties skulptoriaus, gimti visai kitokiam menui.)

P.S. Šio papildomo teksto nebūtų, jei įpusėjus tekstą manęs nebūtų pasiekusi žinia, kad dėl savo polinkio lošti pareigų neteko sveikatos apsaugos ministro Verygos patarėjas A.Mažrimas.

Nesu pono Mažrimo darbų ir kompetencijų žinovas, vis dėlto faktas, kad žmogus neteko darbo dėl savo ligos (kaip žinome, lošimas, kaip ir alkoholizmas, narkomanija yra lėtinė liga), rodo, kad mūsų požiūris į priklausomybę kaip ligą yra apsimestinis ir naudojamas tik oficialiuose dokumentuose. Realybėje priklausomybės – tiek alkoholizmas, tiek narkomanija ar lošimas vis dar yra „gėdos žymė“, „žmogaus silpnumo ženklas“, kelias, kurį, anot daugelio mūsų visuomenės narių, renkasi bevaliai, morališkai žlugę žmonės, ir kurio vienintelė ir dėsninga pabaiga – prie konteinerio.

Pono Mažrimo atvejis siunčia labai blogą, labai liūdną signalą tūkstančiams kenčiančių nuo priklausomybių žmonių, tarp kurių, skirtingai nei mato veidmainiškieji dorybės sergėtojai, apstu išsilavinusių, gerai uždirbančių, kad ir kaip jiems baisiai skambėtų, dorų žmonių – taip pat ir jų pažįstamų, kaimynų, bendradarbių, jų vaikų bei anūkų. Tai signalas visiems šiems žmonėms, kad gyti, keistis, tvarkytis gyvenimą nėra prasmės – kartą „paslydusiems“ bus visiems laikams užtrenktos durys į „padorių žmonių“ visuomenę.

Tiesą kalbant, viešoji erdvė ne visada buvo tokia nedraugiška kenčiantiems nuo priklausomybių. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje būta net kelių nedidelių periodų (vienas jų pirmojo XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje), kai atrodė, kad visuomenės santykis su alkoholizmu ir alkoholikais peržengs įsivaizduojamos „moralės“ ribas ir taps racionalus. Jie sutapo su laiku, kai tam tikrose terpėse alkoholis staiga pasidarė nebūtinas kaip socializacijos elementas, ir tuo pasinaudoję daugybė žmonių pripažino savo problemas ir metė gerti. Vargu ar tai būtų pavykę, jei alkoholikai nebūtų jautę, kad pasakydami „ne“ jie nerizikuoja (bent jau mažiau rizikuoja) savo reputacija ir ateitimi.

Dabar, kai kvazivertybinė retorika vėl dominuoja viešojoje erdvėje, alkoholikai ir kitos pažeidžiamos grupės stumiamos atgal į apkasus. TV žvaigždės gali šnekėti apie kokius tik nori savo paklydimus – joms bus atleista, bet savo problemų nenuslėpęs paprastas tarnautojas, – kaip matome iš pono Mažrimo atvejo, nuo to neapsaugoti netgi gana aukšto rango valdininkai, – bus tiesiog išspirtas lauk kaip šiukšlė. Kas tokiu atveju norės kalbėti apie savo problemas ir gydytis? Sveiki atvykę į buitinio alkoholizmo, savižudybių ir cinizmo pasaulį, kuriame visi „padorūs“, o kiti – tiesiog ne žmonės.

Net ir aukščiau minėtos priemonės nieko neduos, jei nerasime jėgų suvokti, kad nuo to, kaip mes priimame ir padedame integruotis kenčiantiems nuo priklausomybių asmenims, priklauso ir mūsų kovos su alkoholizmu sėkmė. Jeigu jaunuomenė matys, kad už širmos, vardu alkoholizmas, kruta vien šiurpūs, niekuomet dienos šviesos nei „padoraus gyvenimo“ neregėję skeletai, jie kaip įmanydami neigs bet kokius savyje pastebėtus alkoholizmo daigus ir, šiems atsitiktinai iškerojus, neras drąsos kreiptis į specialistus.

Pagaliau jei alkoholikai supras, kad nepriklausomai nuo to, ar jie toliau gers, ar ryšis mesti, vis tiek bus atskirti nuo visuomenės kaip „nenormalūs“, „per silpni“, „neturintys vertybių“, jie neturės paskatų gyti, ir mes prarasime žmones, galinčius autentiškai papasakoti apie savo kelią į pražūtį ir atgal.

Be abejo, tai tikrai sunkus iššūkis mums visiems – pakeisti mąstymą reikia ir laiko, ir pastangų. Tačiau mūsų nuoširdžios pastangos, – ypač jei pavyktų savo mentalinius pokyčius suderinti su aukščiau minėtomis priemonėmis, – gali neįtikėtinai paveikti ir pakeisti alkoholio vartojimo įpročius, o ir paskatinti nuo priklausomybių kenčiančius asmenis rinktis blaivų rytojų. Taip pat esu tikras, kad šie pokyčiai padėtų sugrąžinti į mūsų visuomenę blaivybę ir platesne prasme – kaip valią ir drąsą žvelgti į tai, kas neišvengiama, be įniršio ir panikos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Jakučiūnas: Kiek lieka iki apokalipsės? Trumpa lietuvių literatūros istorija

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min