Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Navickas: Kūrybinga mažuma Atgimimo laikotarpiu ir dabar

Šaltinis: 15min
4
A A

Andrius Navickas Jau 29-eri metai prabėgo nuo istorinės birželio 3-iosios, kai buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Laisvės ilgesys įgavo balsą. Pakako pradėti viešai kalbėti apie laisvę, tautos istoriją, praeities kančias, ir pusę amžiaus kankinę melo imperijos gniaužtai ėmė laisvėti.

Sakyti tiesą tapo veiksmingiausia priemone išgyti. Dar neseniai išblaškyti ir tik patikimų bičiulių ratelyje nepabijoję nedrąsiai kalbėti apie laisvę žmonės budo iš baimės stingulio.

Nedera nei nuvertinti, nei pervertinti Sąjūdžio reikšmės. Jis tikrai nebūtų buvęs įmanomas, jei ne tos laisvės sėklos, kurias pasėjo pokario Lietuvos partizanų kraujas, jei ne disidentiniai judėjimai, Katalikų bažnyčios kronikos žygdarbis, žygeivių grupės.

Kita vertus, iki tol už laisvę buvo grūmusis saujelė drąsuolių, o Sąjūdis tapo trimito garsu, pažadinusiu net apsnūdusius ir prisitaikiusius prie gyvenimo okupacijoje. Sąjūdžio ištakose ir jo veikloje būta ir prisiplakusių, ir KGB pasiųstų, ir tuščiagarbių asmenų. Tačiau svarbiausia, jog patys Sąjūdžio pradininkai ir aktyvistai laisvėjo kartu su tauta. Keitėsi, brandesnės darėsi kalbos, drąsesni veiksmai.

Aišku, galima sakyti, kad ne visiems pakako drąsos. Būta ir vidinio kiršinimo, ir sąmoningų provokacijų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, naivus atrodo ir anuometinis įsitikinimas, kad visa tauta pabudo iš okupacijos snaudulio. Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis – kūrybinga mažuma, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisitaikyti prie bet ko.

Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis – kūrybinga mažuma, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisitaikyti prie bet ko.

Vis dėlto Atgimimas buvo tikras, pokyčiai nepaprastai dideli, ir neįtikėtinai greit atkeliavome į Kovo 11-ąją. Gal net kiek per greitai, nes, regis, netrukom pamiršti laisvės kainos, to, kad už vertybes reikia kovoti, kad tiesos sakymas brangesnis už didesnę ekonominę gerovę. Itin greit vienybę pakeitė įvairūs susiskaldymai, susipriešinimai, susiveržėme naujos vergystės pančiais ir neretai net esame tuo patenkinti.

Atgimimo laikotarpiu viskas atrodė aiškiau. Okupacijos gniaužtai buvo regimi, laisvės kova gana konkreti, savos valstybės atkūrimo siekis sutelkė net labai skirtingus žmones. Prieš tris dešimtmečius kovojome už teisę laisvai keliauti po pasaulį, šiandien jau nebežinome, kaip suvaldyti emigracijos srautų.

Džiaugiamės atkūrę daugiapartinę sistemą, šiandien garsiai šaukiame, kad daugiapartinė politika tėra rietenų menas. Tačiau nemeluokime sau, jog anuomet būta lengviau nei dabar. Baimė į žmonių širdis ir protus diegta represijomis, sankcijomis, nuolatiniu vertybių niekinimu ir gundymu patogiai susitaikėliškai gyventi. Tam, kad išsitiestume, prireikė labai daug drąsos ir tikruosius laisvės vaisius regime tik jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimusiose kartose. Jos visai kitokios, galime burbėti, kad išlepusios, neatsakingos, bet laisvė niekada neateina su sėkmės garantija ir gyvenimas laisvoje visuomenėje reikalauja net daugiau kasdienių pastangų nei vergijoje.

Beveik per tris dešimtmečius Lietuva pasikeitė beveik neatpažįstamai. Tikrai ne visi pokyčiai džiugina, tačiau pripažinkime, kad šiandien jau ne tik svajojame apie savo vietą Europoje, bet ir esame tikrai europietiška valstybė, deja, dar turinti beveik visose srityse „pasispausti“.

Prieš tris dešimtmečius kovojome už teisę laisvai keliauti po pasaulį, šiandien jau nebežinome, kaip suvaldyti emigracijos srautų.

Žvelgiant iš dabartinės situacijos į Atgimimo laikotarpį labiausiai pavydu, jog anuomet tikrai turėjome kūrybingą mažumą, pasiryžusią prisiimti atsakomybę už valstybės gyvenimą. Dabar mes turime daug įvairių mažumų, bet, deja, tai, ką televizijos įpratino vadinti „elitu“ visai neprimena Atgimimo laikų „tautos žiedo“. Universitetai, kultūrinė žiniasklaida, įvairūs politiniai „think tank’ai“ šiandien nėra nei tautos sąžinė, nei protas. Gal dėl to ir politikai šiandien siejasi labiau su „Dviračio šou“ reportažais nei su kūrybine mažuma, kuri visas jėgas atiduoda Tėvynei.

Blogiausia tai, kad, žvelgiant į įvairias švietimo ar kultūros strategijas, nekyla abejonių, kad ir toliau visas dėmesys bus skiriamas patogių vykdytojų, o ne kūrybingų intelektualų ugdymui. Per pastaruosius Seimo rinkimus rinkėjai išreiškė aiškų nepasitenkinimą dabartiniu „politiniu elitu“, tačiau, kaip įsitikinome, didžiausia problema yra ta, kad nelabai yra tų, kurie ne tik norėtų, bet ir sugebėtų „įgrisusius politikus“ pakeisti.

Kas toliau? Beveik prieš šimtmetį, paskelbus Nepriklausomybę, Lietuvą gelbėjo per visus persekiojimus išlikusi provincijos inteligentija ir tie, kurie mokslus baigė užsienyje. Nesu tikras, ar dabartinėje situacijoje toks pats receptas gali suveikti. Vilties atsirastų, jei švietimo sistemoje iš tiesų prasidėtų tikri pokyčiai ir kokybiška, kūrybinga mokykla būtų suvokiama kaip svarbiausia mūsų valstybės institucija.

Deja, kol kas mes tik pailginsime dviem savaitėms mokslo metus, sugriežtinsime egzaminus ir svarstysime, ko labiausiai reikia darbo rinkai. Pamiršdami akivaizdžią tiesą, kad šiandien mums kur kas labiau nei kvalifikuotų specialistų trūksta kūrybingos mažumos, galinčios vėl sutelkti politinę bendruomenę, kurti teisingesnę, stipresnę valstybę, kuri turėtų ką pasakyti Europai ir pasauliui.

Nemanau, kad situacija beviltiška – viena didžiausių problemų ta, kad per tuštybių mugės bruzdesį susiskaldžiusių, užsisklendusių savo „mažajame pasaulyje“ intelektualų balsų nesigirdi. Kita vertus, gal ir mes pernelyg įvaldėme barikadų statymo ir smerkimo meną ir nebemokame statyti tiltų, kurie sugrąžintų į viešąją erdvę dialogo dvasią – svarbiausią kūrybingos mažumos gaivintoją.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min