Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Antanas A.Terleckas: Už ką balsuoti konservatoriui?

Šaltinis: 15min
0
A A

Antanas A.Terleckas Šito klausiu vis dažniau. Atsakymo į jį nebežinau. Ir panašu, kad kuo toliau, tuo labiau nežinosiu. Kai man suėjo 18 metų (2012 m.), pirmojo savo balsavimo laukiau kaip šventės. Kadangi buvau dar jaunesnis ir žalesnis negu dabar, tikėjau žmonių racionalumu ir kažkodėl buvau įsitikinęs, kad mano remiama partija (Tėvynės Sąjuga – Lietuvos krikščionys demokratai) laimės rinkimus, žmonės nepatikės populistiniais pažadais, kuriuos skleidė kairiojo flango figūros ir kuriais, net ir žmogui mėgstančiam svajoti ir tikėti pasakomis, turėtų būti labai sunku patikėti.

Mano viltys žlugo, tuomet su visais savo bendraamžiais, kurie taip pat dalyvavo rinkimuose pirmą kartą, liejau ašaras feisbuke ir daužiau galvą į sieną, klausdamas savęs „kodėl?“, “kas dabar bus?“

Nepaisant tokių fenomenų Seime ir Vyriausybėje kaip Birutė Vėsaitė, Povilas Gylys, Loreta Graužinienė ir dar bent 50 (kiekvienas jų gali išvardinti pagal skonį), turiu prisipažinti, kad tikėjausi bent 17 kartų baisesnės Lietuvos padėties. Tik nežinau, ar tai daugiau pasako apie dabartinę valdžią, ar apie mane.

Turiu prisipažinti, kad tikėjausi bent 17 kartų baisesnės Lietuvos padėties. Tik nežinau, ar tai daugiau pasako apie dabartinę valdžią, ar apie mane.

Nekalbėsiu apie priežastis, kurios nulėmė buvusios koalicijos nesėkmę rinkimuose, kiekvienas turi savo nuomonę, tik pridėsiu: tai buvo pirmas skaudus smūgis mano, kaip piliečio, gyvenime.

Nepaisant nesėkmės, ir toliau buvau aršus konservatorius, prunkščiojęs dėl kiekvieno palankaus atsiliepimo apie kairiuosius.

Tačiau atsirado kažkoks neužtikrintumas, kurio veikiausiai net nesugebėsiu tiksliai apibūdinti. Iki tol vieningas konservatorių pasaulis (nesakau, kad jis toks buvo, tačiau man taip atrodė), ėmė aižėti. Andrius Kubilius kažkaip man nebebuvo ta asmenybė, kuri sugebėdavo konsoliduoti partiją ir elektoratą, atskirų politikų asmeninės ambicijos ėmė vis labiau ryškėti.

Ir tuomet Tėvynės sąjungos pirmininko rinkimuose dalyvauti nusprendė Vytautas Landsbergis. Kalbos viešojoje erdvėje ilgai netilo, buvo galima stebėti ir konfliktus partijos viduje. Turiu pripažinti, kad nežinau, už ką būčiau balsavęs tuose rinkimuose.

V.Landsbergio oponentai akcentavo jo garbų amžių, kad jis jau nėra pajėgus vadovauti partijai. Tačiau man atrodo, kad geriausiai šiuos argumentus paneigė pats V. Landsbergis, prasidėjus įvykiams Maidane. Jis sugebėdavo (ir iki šiol tą puikiai daro) blaiviai įvertinti padėtį ir dažnai gerokai tiksliau už politologus įvardyti Rusijos tikslus bei kalbėti apie tai, ko reikia Ukrainai.

Nežinau, ar norėjau, kad V. Landsbergis laimėtų, tačiau tikrai norėjau, jog jis pasirodytų solidžiai. Tą jis ir padarė, nuo A. Kubiliaus abiejuose turuose atsilikdamas nedidele persvara. Tikėjausi, kad tai partijai bus rimtas ženklas imtis kažkokių veiksmų. Kaip sako anglai, „A wake up call“.

Tačiau įvyko priešingai, rinkimai tik dar labiau padidino prarają tarp partijos flangų. Po to buvo Europos parlamento rinkimai, kurių metu ir vėl balsavau už konservatorius. Tiesa, šįkart jau su mažesniu entuziazmu nei per Seimo rinkimus, nes į EP nekandidatavo nei vienas iš mano favoritų.

Tyliai, ramiai prabalsavau už konservatorius, stebėdamas makabrišką rinkimų kampaniją, kurią būtų galima pavadinti lenktynėmis „Kas sugebės kandžiau įkąsti oponentams ir nebūti paduotas į teismą"

Tyliai, ramiai prabalsavau už konservatorius, stebėdamas makabrišką rinkimų kampaniją, kurią būtų galima pavadinti lenktynėmis „Kas sugebės kandžiau įkąsti oponentams ir nebūti paduotas į teismą“. Jas, o kartu ir bukumo lenktynes, manau, laimėjo Gintaras Steponavičius su savo dramatišku pasakojimu apie tai, kaip jį „užkniso“ žmonės, neištariantys žodžio „Konstitucija“.

Į šias lenktynes, beje, labai smagiai įsiliejo ir didžioji dalis partijų jaunimo, taip iliustruodami mano skeptišką požiūrį į buvimą jaunuoju politikieriumi.

Kartais susidaro vaizdas, kad dažnas, tapęs jaunuoju „kažkuo“ – socialdemokratu, konservatoriumi, liberalu – šiuo atveju tai visiškai nesvarbu, nustoja mąstyti savo galva.

Atsiranda viena tiesa, kurią padiktuoja Partija ir kuriai praktiškai niekad neprieštaraujama, nuomonės skiriasi minimaliai. Dėl to raginu bendraamžius vengti tokių teiginių kaip „aš esu liberalas“ ar „aš – konservatorius“, o kaip įmanoma objektyviau stebėti tai, kas vyksta politinėje erdvėje. Aš, be abejo, apibendrinu, tarp jaunųjų politikų tikrai yra ir mąstančių žmonių, tačiau vis dėlto atrodo, kad tai – nykstanti rūšis.

O dabar apie savivaldybių rinkimius, kurie vis arčiau.

Per kelis mėnesius konservatoriai pristatė jau gausybę kandidatų: Adomėną, Dargužaitę, Adomėną, Šimonytę, Adomėną, Šimonytę, Adomėną, dabar dar pasigirdo kalbos apie dar šešis – Šedbarą, Anušauską, Saudargą, Majauską, Kasčiūną, Benkunską.

Mantas Adomėnas savo laikysena iš dalies primena žaidimą „King of the hill“, kai užsilipi ant kalnelio ir turi išlaikyti savo poziciją bet kokiomis priemonėmis.

Pavyzdžiui, Jurgiui Razmai spalio 2-ąją feisbuke pasvarsčius apie galimus TS-LKD kandidatus į Vilniaus merus, M. Adomėnas kažkodėl tai priėmė labai asmeniškai, nors aš ir su žiburiu neradau dėl ko J.Razmą reikėjo užsipulti.

Kita vertus, kiti partijos nariai irgi mėgsta šį žaidimą ir patys norėtų būti kalvos karaliais, todėl nevynioja žodžių į vatą. Rasa Juknevičienė apkaltino M. Adomėną sudalyvavus Artūro Zuoko ryšių akcijoje beigi nevyniojo žodžių į vatą: „Tai yra apgailėtina, nes reikia gelbėti ne Zuoką, o bankrutuojantį Vilnių nuo Zuoko.”

Neturiu tvirtos nuomonės dėl M.Adomėno susitikimo su A. Zuoku, tačiau tokie komandos narių žudymai viešais pasisakymais tikrai atrodo apgailėtinai

Neturiu tvirtos nuomonės dėl M.Adomėno susitikimo su A. Zuoku, tačiau tokie komandos narių žudymai viešais pasisakymais tikrai atrodo apgailėtinai.

Galiausiai viską palydi „genialūs“ partijos lyderio A.Kubiliaus komentarai. Šis, pavyzdžiui, po to, kai pasigirdo kalbos apie galimą dar vieną I. Šimonytės grįžimą į Vilniaus mero rinkimus (po jos pirmojo atsisakymo) A.Kubilius pareiškė: „Kol kas atrodome linksmai, bet svarstome rimtai. Tuo ir skiriamės nuo kitų partijų. Todėl ir laimėsime:)”.

O ar pamenat, kaip aršiai būdavo puolama valdančioji koalicija, kai nuolat keisdavosi Algirdo Butkevičiaus pozicija? Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Summa summarum – dalyvavimas rinkimuose kuo toliau, tuo labiau praranda sakralumą.

Negaliu nebalsuoti, tačiau už ką balsuoti – nežinau. Man, kaip eiliniam rinkėjui, kuris nesiremia jokiomis apklausomis, politologų išmone ar pačios partijos vidiniais tyrimais, atrodo, jog su TS-LKD yra blogai.

Vienas iš kertinių postulatų, ant kurio turėtų stovėti partija – vertybės – braška. Politinei erdvei persikėlus į internetą, dauguma veikėjų labai lengvai persiorientavo ir iš racionalumo perėjimo į atvirą oponentų įžeidinėjimą, į kurį man žiūrėti sunku ir nemalonu.

Žiūrint iš kitos pusės, partijoje nebematau asmenybių, o ta saujelė veikėjų, kuriuos būtų galima taip pavadinti, yra labai susiskaldžiusi ir vieni su kitais kovoja, veikiausiai iš baimės, jog jų „asmenybės statusui“ gali pakenkti kita asmenybė.

artais net susidaro vaizdas, kad laimės ar nelaimės konservatoriai rinkimus – visiškai nesvarbu; kur kas svarbiau – susilpninti partijos kolegos padėtį ir sutvirti savąją. Konservatoriai labai bijo protingesnių už save.

Kartais net susidaro vaizdas, kad laimės ar nelaimės konservatoriai rinkimus – visiškai nesvarbu; kur kas svarbiau – susilpninti partijos kolegos padėtį ir sutvirti savąją. Konservatoriai labai bijo protingesnių už save.

Aš tvirtai tikiu, kad TS-LKD yra susirinkęs didžiausias Lietuvos politinės erdvės intelektualinis potencialas. Tačiau ar to užtenka? Veikiausiai ir toliau balsuosiu taip pat, tačiau didelio džiaugsmo dėl to nejaučiu. Kuo toliau, tuo labiau partija nuo manęs (rinkėjo), tolsta. Labai norėtųsi, kad partija atrastų asmenybių – sėkmės ir politinės brandos, ko gero, reikia linkėti jauniesiems G.Landsbergiui, M.Majauskui, R.Morkūnaitei. Reikia, kad asmenybės vadovautųsi racionalumu ir vertybėmis, o ne sugebėjimu kandžiau įkąsti oponentui.

Kaip tą padaryti, aš nežinau. Pasakysiu erezijos vertą mintį, kuri vis dažniau mane aplanko: gal derėtų išsiskirti ir bandyti kažką sukurti iš naujo? Lietuvos politinėje erdvėje labai mėgstami įvairūs naujadarai – Darbo partija, Drąsos kelias etc. Gal TS-LKD išsiskyrimas duotų kažkokių pozityvių impulsų Lietuvos politinei erdvei?

Labai lengva sėdint internete tyčiotis iš V.Putino, tačiau vien patyčiomis valstybės nesustiprinsi ir pavojaus akivaizdoje tos patyčios niekuo valstybei nepadeda. Dažnai sakoma, jog Krymo aneksija, Rytų Ukrainos užpuoimas yra labai rimtas signalas Lietuvai, tačiau memų karai valstybei nepadeda. Lietuvai yra reikalinga stipri partija su stuburu, o šiuo metu į tokią vietą TS-LKD gali tik pretenduoti. Labai tikiuosi, kad padėtis greitai pasikeis.

P.s. Keli žodžiai tiems, kuriems įdomu, kodėl aš nekalbu apie liberalus, kaip politinių simpatijų pakaitalą. Man atrodo, kad Liberalų sąjūdis turi tokių pat bėdų, kaip ir TS-LKD, tik kažkaip sugeba jų nesureikšminti (arba aš jų nepastebiu), o už tai galima tik paploti.

Tačiau kol vieni iš reklaminių partijos veidų bus, pavyzdžiui, G.Steponavičius, kuris dabar atrado antrąją jaunystę (arba vidurinio amžiaus krizę), viešojoje erdvėje kalbantis labai jaunatviškai („užkniso“, adresuotas L. Graužinienei), kuris kartais tampa didžėjumi ir apskritai yra „modernus“, niekaip neprisiversiu padėti kryžiuko už Liberalų sąjūdį. Vis dėlto atrodo, kad kol TS-LKD kimba vieni kitiems į atlapus ir niekaip nenutaria dėl kandidato į Vilniaus merus, savo ramiu elgesiu liberalai Vilniuje perims bent dalį konservatorių elektorato.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min