Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 3d. 10:39

Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Nelaukti pokyčiai

Kun. Artūras Kazlauskas “Anuomet, atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.

Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“

O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.

Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 1–10).

Nelaukti pokyčiai

Tiesiai šviesiai: niekas šito nelaukė. Zachiejus nebuvo iš eilinių. Jis – mokesčių rinkėjų šefas. O Jerichas sutraukdavo daugybę prekeivių.

Todėl buvo tapęs labai turtingu. Ir dėl to nesuko sau galvos. Ir niekam nežiūrėjo į akis. Pasinaudodavo paprastais žmonėmis. Nežinančiais (kaip visada) įstatymų. Negirdėjusiais apie mokesčių dydžius. Neturinčius kaip apsiginti nuo arogantiškų reikalavimų. Pinigai juk svarbesni už teisingumą, už nacionalinę tapatybę, už šeimyninius santykius. Pinigai reikalauja bendradarbiauti (svetimos okupacinės) valdžios interesams. Visi žinojo, kad mokesčiai renkami romėnams. O šie, žinia, nemokėjo rinkėjams algų. Jas turėjo susirinkti patys.

Kas nutiko, kad vienas tokių, kuriems pinigai buvo svarbiausia, kuris be sąžinės priekaištų turtėjo vogdamas ir grobdamas, dabar pusę savo turto dalina vargšams, o tiems, kuriuos apvogė, grąžina ne dvigubai, o net keturgubai? Kas tokio svarbaus nutiko, kad aukštyn kojomis apsivertė visi gyvenimo principai?

Tą dieną iš namų Zachiejus išėjo degdamas smalsumu. Norėjo pamatyti Jėzų.

Ar tai buvo vien smalsumas? Turbūt ne. Nes nesustojo dėl pirmo trukdžio. Hm, žemas ūgis. Ir, nepabijojęs pajuokos, įsiropštė į medį.

Pirmąjį siurprizą Zachiejui paruošė Jėzus. Kreipiasi tiesiai į jį vardu.

Neblogas stebėjimo postas. Pamatysiu ką norėsiu. Grįšiu namo patenkintas. Bet pirmąjį siurprizą Zachiejui yra paruošęs Jėzus. Kreipiasi tiesiai į jį, vadindamas vardu, ir pasikviečia save į jo namus!

Drąsu. Nieko nepridėsi. Jei kuris nors vyskupas šiandien įsiprašytų į namus pas nusikaltėlį, pas mafijozą… Sąmokslas? Akivaizdus kompromisas? Troškimas pasinaudoti turtuolio gėrybėmis? Būtinybė gauti pagalbą geriems darbams? Tą patį ką šiandien sakytų, sakė tada prieš du tūkstančius metų jerichiečiai: “„Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius“.

Iš esmės skirtumas tarp žmonių ir Jėzaus būtent čia: žmonės mato tik nusikaltėlį, o Jėzus nujaučia naują, dar nematytą Zachiejų, kuris nustebins visus.

Zachiejus, atsidūręs priešais tokią nelauktą meilę, suvokia esąs mylimas, yra laikomas kai kuo kitu. Ne, jis ne vien vagis, ne vien aferistas, ne vien lupikautojas. Tada Zachiejus supranta jog atėjo laikas nustebinti jam. Nieko nelaukdamas jis įrodys, kad Jėzus nesuklydo. Kad jis, Zachiejus, gali elgtis ir kitaip. Tuo pačiu parodys kaip meilės akivaizdoje griūna visos gynybinės sienos.

Tada Zachiejus supranta jog atėjo laikas nustebinti jam.

Per akimirką apsisprendęs, jis sugriaus visą gyenimą statytą turto ir neapykantos pilį. Ir taps „Abraomo palikuonimi“, kurį gobšumas, pagieža, niekšiškumas buvo užkasęs ir padaręs neatpažįstamu.

Visi esame šiek tiek Zachiejus. Visi esame pasirengę pasikeisti. Jei kas nors, kaip Jėzus ar vardan Jėzaus, į mus pasižiūrės kaip į „Dievo vaikus“. Kuriais išliekame. Nežiūrint visko.

Komentarai: 17

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min