Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 1d. 10:05

Artūras Kazlauskas: Šv. Velykų homilija. Krikščionių tikėjimo esmė yra susitikimas, asmeninis santykis su Gyvuoju

Kun. Artūras Kazlauskas Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“

Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė“ (Mk 16, 1–8).

Kvietimas į pasimatymą

Nuotaika, dominuojanti šiame trumpame Morkaus pasakojime, atrodo, yra išgąstis, baimė ir siaubas. Jei susitapatintume su tomis keturiomis prie kapo einančiomis moterimis, aną ankstų sekmadienio rytą, prieš du tūkstantmečius, galbūt tokios nuotaikos būtų suprantamesnės. Šitaip jaustųsi kiekvienas, susiduriantis su, kaip čia tiksliau pasakius: didžių netikėtumų seka.

Kiekvienas tikintysis turi būti pasiruošęs siurprizui.

Štai pirmasis netikėtumas: nuo kapo nuristas akmuo. Jų rūpestis (kas mums nuritins akmenį), neteko prasmės. Tačiau atviro kapo jos nesitikėjo... Kas gi čia dabar?

Antras siurprizas: kape, kuriame paprastai guldomi mirusieji – gyvas žmogus, jaunuolis.

Štai dar trečiasis: negirdėta informacija su prašymu perduoti kvietimą į pasimatymą.

Tačiau šioje Velykų Evangelijos ištraukoje randame ne vien baimę. Dar vienas taip pat tris kartus vartojamas žodis čia – „matyti“. Ką matė moterys? Nuritintą akmenį... Jaunuolį, sakantį neįtikėčiausias tiesas... Ar to jau užtenka, kad pasakytum, jog Jėzus prisikėlė?

Ne, visa tai dar neįtikina, ne! Viską pakeis susitikimas su pačiu Jėzumi. Štai kam tas kvietimas į pasimatymą Galilėjoje.

Galijėjoje, kur viskas prasidėjo. Kur maišosi tautos ir rasės. Galilėjoje Jėzus kviečia susitikimui saviškius. Tik po to mokiniai galės kartoti jau du tūkstantmečius šią palaimintą dieną skambančią naujieną.

Jų baimė, arba tiksliau, pasimetimas, susidūrus su netikėtumais, ženklina kiekvieną autentišką Dievo patyrimą.

Iš esmės, mūsų kelias yra tas pats, kuriuo reikėjo eiti anoms keturioms moterims ir Vienuolikai (deja, jau be vieno) mokinių. Jų baimė, arba tiksliau, pasimetimas, susidūrus su netikėtumais, ženklina kiekvieną autentišką Dievo patyrimą. Ne tą, saugiai išguldytą popieriuje ant rašomojo stalo, kai akivaizdu, ko tikėtis ir ko nebus. Ne tą veidrodžių ir šviesų pagimdytą. Kiekvienas tikintysis turi būti pasiruošęs siurprizui. Gražiam siurprizui, kaip šis, velykinis. Net jei jo negalėsi priimti iš karto. Nes pasimeti su juo susidūręs.

Ir mums reikia kai ką pamatyti. Jo buvimo pėdsakus, ženklus. Bet svarbiausia – susitikti su Juo, su Prisikėlusiuoju.

Krikščionių tikėjimo esmė yra susitikimas. Ne kai ko seno, išsaugoto amžiais, balzamuoto ekshumacija. Asmeninis santykis su Gyvuoju, kuris tūkstančiais būdų mūsų laukia istorijos kryžkelėse. Ir, pranokdamas didžiausius mūsų troškimus, dovanoja savo artumą ir naują viltį. Šviesiausių Velykų!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min