Mums, kartu su visa eile, pamažu judant į priekį, ji pasisuko į jį ir paklausė: ar jau paskambinai tėčiui?
Šis trumpas epizodas buvo tik vienas didelės mozaikos gabalėlis. Išsamesnis visos mozaikos paveikslas susidėliojo vėliau: iš kūdikių „Ryanair“ reise, skrendančiame į Londoną, skaičiaus ir jų sutartinio klyksmo leidžiantis lėktuvui (nes jie dar per maži, kad suprastų, kodėl jiems skauda ausis, ir todėl paaiškinimų neklauso), keliasdešimties sportinėmis kelnėmis „pasipuošusių“ ir atvykstančius iš Vilniaus pasitinkančių vaikinų (teigiama, kad tai išskirtinis lietuvių ir latvių bruožas), dokumentus tame pačiame Stanstede tikrinančio britų pareigūno, kuris tau sako „Labas vakaras“ ir „Ačiū“.
Mozaikos pavadinimas visiems seniai žinomas, aptarinėjamas ir gal net kiek pabodęs – emigracija. Visi apie ją viską išmano, visos vyriausybės su ja kovoja, kai kada net bandoma įvairių programų sukurti, bet niekas nesikeičia. Ir tikriausiai nesikeis.
Tą ypač gerai supranti stovėdamas šalia tos jaunos šeimos su dviem mažom mergaitėm. Jie tarpusavyje vis dar kalbasi lietuviškai, tačiau Lietuvoje jų jau nebėra ir tikriausiai niekada nebebus. Išskyrus galbūt artimųjų laidotuves, vestuves ar trumpas atostogas.
Reemigracijos nebus. Iš tiesų jos ir nereikia, nes Lietuva tikriausiai niekada nebus tokia turtinga ir geranoriška kaip Didžioji Britanija.
Galiu, žinoma, klysti, bet, žiūrint į tuos jaunus žmones, girdint jų pokalbių nuotrupas, stebint, kaip jie rikiuojasi eilėje prie vartų ir ką vėliau dauguma jų veikia lėktuve, manęs neapleido mintis, kad didžioji dalis jų nėra tie žmonės, dėl kurių mums labai reikėtų jaudintis ir stengtis juos susigrąžinti atgal.
Jie pragmatikai, aiškiai žinantys, ką daro. Tie klykiantys kūdikiai ir jų vežimėliai „Ryanair“ lėktuvuose skrenda ne šiaip sau – jie yra geresnio ir paprastesnio gyvenimo garantas. Jie, be didesnių pastangų, užtikrina pigesnį būstą, suteikia teisę į pajamas neturint darbo (ar tiesiog nenorint dirbti), jie net leidžia iš dalies pasirūpinti savo artimaisiais.
Kalbant paprasčiau, tie kūdikiai nuima naštą nuo mūsų visų ir perkelia ją Didžiajai Britanijai, kuri vis dar gali leisti sau šią naštą prisiimti. Kita vertus, tie kūdikiai kartu yra kaina, kurią mes sumokame Didžiajai Britanijai už jos prisiimtą naštą.
Ar mainai lygiaverčiai? Priklauso nuo to, iš kokių pozicijų žiūrėsi. Jei tikslas yra galvų skaičius, tada galbūt Didžioji Britanija laimi. Bet jei rūpi kokybė ir geresnis gyvenimas tiems, kas stengiasi, tada – ačiū britams už jų geranoriškumą. Taip, kartu su kiekybe galbūt prarandame galimybę mokėti kiek didesnes pensijas, bet kalbant apie kokybę – galbūt atsiranda daugiau erdvės ir galimybių tiems, kas iš gyvenimo nori daugiau nei pašalpų.
Todėl visiems tiems, kurie kalba apie galimybę kažką iš kažkur susigrąžinti, noriu pasakyti: „Pamirškit.“ Reemigracijos nebus. Iš tiesų jos ir nereikia, nes Lietuva tikriausiai niekada nebus tokia turtinga ir geranoriška kaip Didžioji Britanija.
Bet vis dar esame pakankamai turtingi, kad pradėtume rūpintis tais, kurie vis dar gimsta Lietuvoje ir neklykia „Ryanair“ lėktuvuose.
