Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio homilija. Ateitis – ant tvirtos uolos

Šaltinis: 15min
4
A A

Sigitas Tamkevičius Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.

Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!' Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15,1-32)

Šią savaitę prisimename, kad prieš dvidešimt trejus metus, vos sovietiniams tankams palikus Lietuvą, rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė šventasis popiežius Jonas Paulius II. Lietuva buvo išgyvenusi okupacijos terorą, prievartinį bedievinimą ir nutautinimą, buvo daug nukraujavusi, bet kėlėsi laisvam gyvenimui.

Jis kvietė kurti naują gyvenimą ant Evangelijos pamatų, perspėdamas ypač saugotis dviejų pagundų: vartotojiškumo ir hedonizmo.

Šis prisikėlimas buvo labai sunkus, nes buvome giliai dvasiškai sužeisti. Vieniems reikėjo nusimesti ilgai nešiotą vergystės rūbą, kitiems reikėjo didžiadvasiškumo atleisti ir užmiršti patirtas nuoskaudas bei skriaudas. Visiems mums reikėjo padrąsinančio ir kelią į ateitį rodančio žodžio. Šį žodį pasakė į Lietuvą atvykęs šventasis popiežius Jonas Paulius II. Jis kvietė kurti naują gyvenimą ant Evangelijos pamatų, perspėdamas ypač saugotis dviejų pagundų: vartotojiškumo ir hedonizmo. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo laisvės atgavimo, iki galo suvokiame tų pagundų jėgą – matome žmones, įklimpusius į pinigų ir malonumų paieškas.

Lietuviams Jonas Paulius II buvo gerai pažįstamas nuo 1978 metų, kai, tapęs popiežiumi, pažadėjo būti tylinčios Bažnyčios balsas. Mes buvome ta „tylos Bažnyčia“, ilgus dešimtmečius galėjusi atsiremti tik į Dievą. Popiežius Jonas Paulius II tapo matoma uola, ant kurios stovėjo Kristaus Bažnyčia, o mes buvome jos dalimi. Jonas Paulius II nepraleisdavo progos neišreiškęs savo palankumo Lietuvai. 1987 m. švenčiant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų, Jonas Paulius II mums padovanojo palaimintąjį juo paskelbdamas arkivyskupą Jurgį Matulaitį.

Jonas Paulius II gynė žmogaus teises, sąžinės ir tikėjimo laisvę, kurių daugelis pasaulyje nesilaikė. Tai skaudžiai pajutome mes, kurie gyvenome Sovietų sąjungoje.

1993 m. į Šiluvą atvykęs Jonas Paulius II linkėjo lietuvių tautai: „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė! (Kol 3, 15). Šį Pauliaus linkėjimą Koloso krikščionims šiandien norime jums tarti Marijos lūpomis iš šios žavingos vietos - Jai skirtos ir visai Lietuvai brangios Šventovės. Visi lengvai galim suprasti, kaip karštai tikrosios ramybės yra išsiilgusi tauta, kuri šitiek metų kentė žeminančią prievartą, tautinio savitumo naikinimą ir dusinančią nežmonišką ideologiją.“

Kristus tebūna jūsų gyvenimo, jūsų demokratijos ir ateities uola.

Jonas Paulius II Šiluvoje ragino nepasitenkinti „vien paviršutine taika, kuri tik užtikrina laisvę ir demokratiškumą, bet neatsižvelgia į didžiąsias vertybes, į moralės ir gyvenimo prasmės problemas. Senas tradicijas turinčių demokratinių visuomenių patirtis mus įspėja apie pavojų tokios dviprasmiškos taikos, paremtos minimalizmu ar moraliniu reliatyvizmu“. Popiežius ragino mus statyti tautos ateitį ant uolos, kuri yra Kristus, sakydamas: „Kristus tebūna jūsų gyvenimo, jūsų demokratijos ir ateities uola.“

Tęsdamas mintį, ką reikia konkrečiai daryti, kad Kristus iš tikrųjų atneštų mūsų šaliai ramybę ir taiką, Jonas Paulius II nurodė Švč. Mergelės Marijos pavyzdį. Ji tobulai vykdė Dievo valią. „Marija - moteris, kuri ištarė „fiat“ - „tebūnie“. Jinai nesvyruojančio tikėjimo moteris: „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45), palaiminta, nes „klausėsi Dievo žodžio ir jo laikėsi“ (plg. Lk 11, 28). „Taigi sekime Ja, –ragino popiežius, – tikėjimo keliauninke, visą savo gyvenimą kreipusia tik į Kristų.“

Popiežius Jonas Paulius II pagrįstai galima vadinti didžiuoju popiežiumi, nes jis vedė Bažnyčią gilaus atsinaujinimo keliu. Šio kelio kryptį suformulavo Vatikano II Susirinkimas, o Jonas Paulius II, kaip Bažnyčios uola, giliai atsirėmęs į Kristaus Evangeliją, kvietė visus – vyskupus, kunigus, vienuolius ir pasauliečius – į naująją evangelizaciją, drąsiai atveriant duris ir langus Kristaus šviesai.

Šiluvoje Jonas Paulius II kalbėjo: „Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Homilija pasakyta rugsėjo 7 –ąją, Šv. Jono Pauliaus II dieną, Šiluvoje

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min