TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Artūras Račas: Baltarusija. Didžioji pliušinių meškiukų paslaptis

Šaltinis: 15min
0
A A

Aš iš esmės pritariu Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės politikai Baltarusijos atžvilgiu, tai yra, manau, jog nepaisant to, kad šios šalies vadovas yra ledo ritulininku tapęs buvęs sovchozo pirmininkas, užsidarymas ir izoliacija nėra pats geriausias būdas skatinti demokratiją ir aiškinti, kad sovchoze gerai būna tik jo pirmininkui bei dar vyriausiajam zootechnikui (jei karvės gerai veda) bei agronomui (jei bulvės gerai sudygsta).

Aš – už bendravimą. Betarpišką, nuolatinį ir su kuo mažiau apribojimų. Žinau, kad tokia politika Lietuvoje priimtina ne visiems ir kad tikriems Lietuvos patriotams, kurių vardų aš neminėsiu, nes jau ne kartą esu minėjęs, vien nuo rusų kalbos skambesio ar A.Lukašenkos protreto susuka sąnarius ( o dažnai ir vidurius), užpuola migrena (nors šiaip tai jos objektas yra smegenys) ir pradeda krėsti karštinė (iš tiesų tai dažniausiai būna pagirios). Ir tai nepaisant to, kad didžioji dalis tų patriotų rūko iš Baltarusijos atvežtas cigaretes, pilasi į savo geresnių nei kaimyno automobilių bakus iš ten pat įvežtą dyzeliną ir nuo karštinės gydosi “Zelionaja marka” ar panašia ta pačia kryptimi keliavusia gydomaja mikstūra. Jie tikri Lietuvos patriotai, todėl aukojasi, gindami savo bendrapiliečius nuo blogio, tai yra atkišdami jam savo krūtinę, skrandį ir kišenę.

Aš ne toks. Ta prasme – ne patriotas. Net ir vakar skaitinėjau vieną rusišką puslapį, o miegamajame prie lovos vis dar guli neperskaityta “Tretja imperija”, o pulkininkas Vasinas su savo jauna žmona man iki šiol skamba taip pat gražiai kaip ir prieš 20 metų.

Beje ir pasaulio (Kubos) patirtis rodo, kad bendravimas turi teigiamos įtakos šalims, nežinia dėl kokių priežasčių vadinančiomis save “respublikomis” ar “demokratijomis”.

Todėl, pritardamas Lietuvos Respublikos prezidentės politikai Baltarusijos atžvilgiu, aš nusprendžiau prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Nuolat girdėdamas apie tai, koks gražus ir saugus miestas yra Minskas, ir koks aktyvus yra naktinis gyvenimas jame, nusprendžiau bendrauti, tai yra aplankyti meškiuką jo paties guolyje.

Nuolat girdėdamas apie tai, koks gražus ir saugus miestas yra Minskas, ir koks aktyvus yra naktinis gyvenimas jame, nusprendžiau bendrauti, tai yra aplankyti meškiuką jo paties guolyje.

Pirmiausia, susiradau labai gerą puslapį internete, kuriame galima išsinuomoti padorų butą Minske už prieinamą kainą (labai mėgstu kavą ryte virti pats). Parašiau, man atsakė, sutarėme dėl datų.

Išsiaiškinau, kad traukinys į Minską važiuoja vos keturias valandas, o kaina – net nepadoru sakyti, nes prarasiu statusą.

Beliko smulkmena – gauti vizą. Kadangi eilėse stovėti tingiu, pavedžiau šį reikalą vienai iš turizmo agentūrų (prieš tai gavęs iš buto Minske nuomotojų vardą, pavardę, adresą ir telefoną).

Ir štai tada paaiškėjo, kodėl meškiukai yra blogai. Ogi todėl, kad jų smegenys yra pliušinės.

Pasą man grąžino. Be vizos ir su bjauriu ir visai nepanašiu nei  į meškiuką, nei į ledo ritulį antspaudu. Kai pabandžiau išsiaškinti, kodėl, pirmiausia man buvo pasakyta, kad pliušinės smegenys nieko neaiškina, tačiau vėliau man buvo atskleistos pliušinių meškiukų paslaptys. Pasirodo, aš kreipiausi dėl privačios, o ne turistinės  vizos, o norint ją gauti, būtinai reikia iškvietimo iš asmens, kurį aš nurodžiau savo prašyme. Tai buvo pirmoji paslaptis.

Vėliau išgirdau ir antrąją:  jei aš nuvykčiau į Baltarusiją be iškvietimo, kas gi tada būtų už mane ten atsakingas. Na, pavyzdžiui, tuo atveju, jei man vidury dienos imtų ir ant galvos nukristų koks pliušinis meškiukas arba jei aš, pavyzdžiui, sugalvočiau pamatęs buvusio sovchozo pirmininko rūmus suploti rankomis iš nuostabos ir pasigėrėjimo? Taigi – niekas. Juk aš pats tai už save negaliu atsakyti.

Todėl man buvo atskleista ir trečioji pliušinių meškiukų paslaptis: reikia gyventi viešbutyje ir kelionę organizuoti per Baltarusijos turizmo agentūrą. Ir, jei ką, tai gal net kitomis dienomis, nei aš pageidavau. Išdrįsau pasidomėti, ar tik kartais tomis dienomis neplanuojama kokia nors opozicinė akcija, nes, sakau, būtų visai įdomu pažiūrėti, kaip demokratija veikia realiame gyvenime . Iš meškiuko išraiškos supratau, kad pasidomės ir kad tomis dienomis saugūs bus net mezgimo ir ledo ritulio užsiėmimai.

O bet tačiau kadangi aš pritariu Lietuvos Respublikos Prezidentės politikai Baltarusijos atžvilgiu, tai padariau kaip patartas: susiradau kelionių agentūra, organizuojančią keliones į Baltarusiją, rezervavau viešbutį Minske ir dar kartą užpildžiau prašymą vizai gauti. Pažadėjau sau, kad paliksiu savo senąją rudą kuprinę namie, kad niekam nepasirodytų, jog ji panaši į meškiuką ir pakeisiu ją mėlynu lagaminu, kuris nė iš tolo į meškiuką nepanašus.
Ilgai netruko: dar tą pačią dieną paskambino iš agentūros ir pranešė, kad pasą galiu pasiimti. Ir net nuotrauką. Bet be vizos. Taip pat – be to bjauraus antspaudo. Ir be pinigų, kuriuos už vizą sumokėjau.

Šį kartą jau jokių paslapčių.

Bet aš ne kvailas ir viską supratau. Pati didžiausia pliušinių meškiukų šalies paslaptis yra ta, kad pliušiniai meškiukai neturi smegenų. O smegenys reikalingos kam? Kad apdirbtų iš išorės gaunamus signalus, juos apdorotų, įvertintų ir pasiūlytų sprendimą.

Pati didžiausia pliušinių meškiukų šalies paslaptis yra ta, kad pliušiniai meškiukai neturi smegenų.

Kai smegenų nėra, signalai ateina, bet apdoroti juos nėra kam. Todėl pliušiniai meškiukai pasimeta: jiems baisu, nes jie nesupranta, kodėl aš noriu atvažiuoti į Minską. Jų tuščios piušinės galvos renka signalus, žiūri į degančias įvairiaspalves lemputes ir kompiuterių monitorius ir nors jokie ženklai nerodo jokio realaus pavojaus, jų rankos dreba, uodegėlės tirta, o ausytės linksta.

Jei jų pliušinėse galvytėse būtų bent miligramas smegenų (tegul ir pliušinių), jie galbūt leistų sau pagalvoti, kad gal ir visai neblogai, jei aš paliksiu jų gražiojoje sostinėje kelis šimtus dolerių prieš tai išsikeitęs juos į kelis milijonus pliušinių rublių). Nes aš kažkur gyvensiu, kažkur valgysiu ir net (buvau jau išsirinkęs) vieną iš kelių naktinių klubų (demokratijos išraiška) aplankysiu.

Jei po tomis nulinkusiomis ausytėmis būtų bent vieno pliušinio rublio vertės pilkosios masės, tai meškiukai, jei to norėtų, galėtų net kokio klofelino man tame naktiniame klube į taurę įpilti ir su kokia nors pusiau apsirengusia pliušine meškyte nufotografuoti arba sukurti situaciją, kurioje žinanat mano nemeilę dundukams, būtų galima nesunkiai išprovokuoti sėdynių spardymą. Žinoma, mano statusas ne toks, kad kam nors tai labai rūpėtų, bet gal kokiai Šiaulių ar Kėdainių krašto televizijai kaip aktualija ir sueitų. Ar bent jau būtų galima viešai  paklausti “Kodėl?” ar paaukoti šventas mišias už taip žemai puolusią žiniasklaidą.

Bet pliušiniai meškiukai smegenų neturi. Todėl jie ir pliušiniai ir jiems baisu. Jie negali suprasti, ko jie bijo, dėl kokių priežasčių ir kodėl iš viso reikia bijoti miške, kuriame jokių žvėrių, išskyrus pliušinius meškiukus nėra.
Man šiek tiek apmaudu dėl žmonių, kurie gyvena tame pliušinių meškiukų miške, bet apskritai galbūt viskas į gera. Mat kai nėra smegenų, kurios geba apdirbti iš išorės ateinančius signalus, labai tikėtina, kad nuolatinėje baimėje gyvenantys pliušiniai meškiukai vieną gražią dieną pradės bijoti patys savęs. Ir savo rankomis išpešios vienas iš kito vatą, kuria prikimštos jų galvos.

Baltarusijos žmonėms beliks tik stebėti, kaip draiskanos nukloja kažkada buvusių sovchozų žemes ir po to švariai viską sušluoti ir išmesti.

Aš kažkodėl tikiu, kad dar pamatysiu kaip tai atsitiks. Nes aš sužinojau didžiąją pliušinių meškiukų paslaptį.

P.S. Jei pakaks noro, laiko ir jėgų, planuoju šį tekstą taip pat publikuoti ir rusų bei anglų kalbomis.

P.P.S. Tikiuosi, kad mano piniginis įnašas į pliušinių meškiukų šalies biudžetą bus panaudotas pagal paskirti, tai yra, bent jau kokia dešimtis kilogramų smegenų (tegul ir kiaulės ir virtų)  už tą sumą turėtų būti prieinama.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min