TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Apie Lietuvos lietuvių lietuviškumą

Šaltinis: 15min
0
A A

Bernardas Gailius Vis mintimis grįžtu prie kadaise netikėtai aptikto istorijos herojaus paliudijimo. Vienas iš ankstyviausių XX a. pradžios Lietuvos politikų, 1920-1922 m. vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis savo atsiminimuose kruopščiai suregistravo, kokia kalba šeimose kalbėjo jo kolegos ministrai, viceministrai ir kiti „ministerių kabineto nariai lietuviai“. Iš 13 R.Skipičio pasirinktų asmenų 8 namuose kalbėjo lietuviškai, 3 rusiškai ir po 1 – lenkiškai bei prancūziškai.

Kiekvieną kartą, kai pasižiūriu į šį sąrašą, man jis atrodo tarsi raktas, atrakinantis Lietuvos ir lietuviškumo problemą. Kelios neišraiškingos knygos eilutės slepia visą spektrą klausimų, kurių dar ir šiandien negali vadinti atsakytais ir pamirštais.

Labiausiai į akis krenta tai, kad R.Skipitis nusprendė įamžinti būtent namuose vartotą kalbą. Jo sąrašas (ypač, jei išimtas iš konteksto) netiesiogiai perša skaitytojui išvadą, kad darbe, savaime suprantama, visi ir visada kalbėjo tik lietuviškai. Tai labai abejotina.

Labiausiai į akis krenta tai, kad R.Skipitis nusprendė įamžinti būtent namuose vartotą kalbą. Jo sąrašas (ypač, jei išimtas iš konteksto) netiesiogiai perša skaitytojui išvadą, kad darbe, savaime suprantama, visi ir visada kalbėjo tik lietuviškai. Tai labai abejotina.

Dar įdomiau, kad į sąrašą nepateko Vyriausybėje dirbę tautinių mažumų atstovai. Jie, kaip nelietuviai, tikriausiai laikyti neturinčiais pareigos puoselėti lietuviškumą. Toks tiesiogiai neišreikštas, bet nuspėjamas požiūris leidžia įtarti R.Skipitį veikus kaip šiokį tokį „lietuviškumo policininką“.

Nors atsiminimuose sąrašas pateikiamas palyginti neutraliai – kaip ateities skaitytojui skirta įdomybė, akivaizdu, kad R.Skipitis matė savo užfiksuotą padėtį kaip tarpinį rezultatą siekiant, kad visi lietuviai visur ir visada kalbėtų lietuviškai.

Lietuviškumas turėjo persmelkti visą Lietuvą. Jei žmonės viešai kalbėjo lietuviškai, tai dar nebuvo pakankama. Buvo galima net manyti, kad jie savotiškai veidmainiauja – viešumoje apsimeta lietuviais, o grįžę namo slapčiomis mėgaujasi užsienio kultūromis.

Tokia iš už sąrašo besiskverbianti R.Skipičio pasaulėžiūra yra palyginti tipiškas tarpukario visuomenės atvejis. Šiandienos akimis R.Skipitis su savo sąrašu neatrodo labai tolimas to meto saugumiečiui, iškėlusiam bylą keliems šmaikštuoliams, kurie restorane dingus elektrai rusiškai uždainavo „Duokit šviesos nors penkioms minutėms“. Savo vadovams pareigūnas paaiškino, kad daina akivaizdžiai buvo slaptas valstybės niekinimas – esą Lietuva yra toks tamsus kraštas, kad žmogui čia nepakeliama.

Tačiau reikia nepamiršti, kad visa tai vyko aplinkoje, kuri iš tikrųjų buvo labai nelietuviška. Lietuvą kūrė ir joje kūrėsi žmonės, kuriuos suformavo Rusijos imperijos kultūra. Nemaža dalis jų tiesiogiai buvo grįžę iš Rusijos, rečiau – iš kitų užsienio valstybių. Jie nei kalbėjo, nei rengėsi, nei valgė, nei elgėsi lietuviškai. Bent mums, jei pavyktų ten nusikelti, 1920 m. Lietuva neatrodytų labai lietuviška.

Dėl šio paradokso (kad lietuviškumą labiausiai skatino nelietuviška Lietuva) R.Skipičio sąrašas man atrodo svarbus argumentas, leidžiantis suabejoti mums įprastu įsitikinimu, kad XX a. Lietuva yra XIX a. kultūrinis projektas.

Nuo mokyklos laikų „žinome“, kad XIX a. tautinis atgimimas augo, augo ir pagaliau tapo Lietuva. R.Skipičio sąrašas veda į tokį istorinį kontekstą, kuris ne visai atitinka mokyklinę (taigi – daugiau mažiau visuotinai priimtą) schemą.

Iki šios teksto vietos sąmoningai neminėjau R.Skipičio surašytų pavardžių. Dabar vieną paminėsiu – pačią įdomiausią. Neabejoju, kad degate noru sužinoti, kuris Lietuvos ministrų kabineto narys šeimoje kalbėjo prancūziškai.

Iki šios teksto vietos sąmoningai neminėjau R.Skipičio surašytų pavardžių. Dabar vieną paminėsiu – pačią įdomiausią. Neabejoju, kad degate noru sužinoti, kuris Lietuvos ministrų kabineto narys šeimoje kalbėjo prancūziškai (lenkiškai kalbėjo generolas Konstantinas Žukas).

Tai buvo įvairių ministerijų portfelius kilnojęs ir gana sėkmingu premjeru buvęs Ernestas Galvanauskas – viena iš įdomesnių ir gal dėl to menkiau pažintų tarpukario asmenybių.

Taigi prancūziškai kalbėjęs E.Galvanauskas labiausiai pasižymėjo tuo, kad prijungė prie nelabai lietuviškos Lietuvos labai vokišką Klaipėdą, atimdamas ją iš prancūzų. Šis žygis tapo turbūt didžiausiu tarpukario Lietuvos triumfu.

Klaipėdos prijungimu to meto žmonės džiaugėsi dėl to, kad šis veiksmas visiškai atitiko jų pasaulėžiūrą. Lietuviškumas buvo dar labiau išplėstas – juk tai ir reikėjo daryti. Ne dėl to, kad Klaipėda buvo lietuviška, ją reikėjo prijungti prie Lietuvos (taip tarpukario logiką dažnai matome mes, kai žiūrime per savo „kultūrinio projekto“ prizmę). Ne, tam, kad Klaipėda taptų lietuviška, ją reikėjo prijungti prie Lietuvos.

Klaipėda yra labai geras pavyzdys, rodantis, kad valstybės kuria kultūras, o ne atvirkščiai. Politinė nelietuviško lietuvio E.Galvanausko mąstysena pasirodė buvusi visiškai teisinga: kas šiandien pasakytų, kad Klaipėda – nelietuviškas miestas?

Tas pats tinka ir visai Lietuvai. Ją reikėjo sukurti, kad ji taptų lietuviška. Ji privalėjo tapti lietuviška – iš čia kyla „lietuviškumo policijos“ logika. Bet tai nereiškė, kad ji buvo lietuviška savo sukūrimo metu.

Kai R.Skipitis sudarė savo sąrašą, nuo lietuvių tautinio atgimimo pradžios buvo praėję apie 60 metų. Visi tie metai nepadėjo suformuoti net kultūrine prasme lietuviško ministrų kabineto, ką tada kalbėti apie kažkokį kultūrinį valstybės projektą.

Kai 60 metų praėjo nuo R.Skipičio aprašyto ministrų kabineto laikų, Lietuva buvo lietuviška nepaisant to, kad buvo okupuota. Apskritai, visas XX a. lietuviškumas iš tikrųjų buvo užaugintas per 20 nepriklausomos valstybės metų.

Tuo tarpu kai 60 metų praėjo nuo R.Skipičio aprašyto ministrų kabineto laikų, Lietuva buvo lietuviška nepaisant to, kad buvo okupuota. Apskritai, visas XX a. lietuviškumas iš tikrųjų buvo užaugintas per 20 nepriklausomos valstybės metų.

Visa tai turėtume prisiminti, kai šiandien kartais kyla pagunda žvelgti į tarpukarį atvirkščiu žvilgsniu. Mūsų įsitikinimas, kad Lietuvą sukūrė ir išlaiko lietuviškumas greičiau atspindi mūsų pačių laikmečio pasaulėžiūrą. Sėkmingai įsitaisę ant tarpukario palikimo mes manome, kad galima būti labai lietuviškais lietuviais per daug nesijaudinant dėl Lietuvos.

Jei būsime pakankamai lietuviški, Lietuva gyvuos savaime. Tokią išvadą norėtume daryti iš savo įsivaizduotos istorinės patirties.

Tačiau tikroji istorija mums teigia priešingai. Ne kultūra, o ministrų kabinetas suvienijo R.Skipičio sąrašo žmones. Lietuva gimė ir plėtėsi tik tada, kai tapo politikos klausimu. Tarpukario Lietuva buvo ne išgyventa, o greičiau pastatyta – panašiai, kaip statomas namas.

Ministrų kabineto nariams Lietuva buvo ne bendras pojūtis, o greičiau bendras daiktas – res publica. Ir tik taip jiems pavyko laike ir erdvėje įtvirtinti lietuviškumą. Dalyvaujant ne visada labai lietuviškiems lietuviams ir net ne lietuviams.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min