Ko tik nebuvo pasakyta ir parašyta po to, kai Rusija pradėjo agresyviai veržtis į Krymą. Keletą kartų pakartota, kad Vakarai supuvę, silpni ir amoralūs. Todėl esą svarbiausia – pareikalauti iš NATO konkrečių įrodymų, kad Lietuva bus ginama. Duokite mums planą ir karių ir tuoj pat!
Nenoriu per daug suasmeninti, bet taip kalbėjo ir žurnalistai, ir politikai. Jei negauname konkrečių NATO gynybos įrodymų, tęsė šios logikos šalininkai, tai reiškia mes vėl vienų vieni ir t. t.
Tai, kad JAV atsiuntė Lietuvai tris naikintuvus, man atrodo, yra labai aiškus rodiklis to, kaip konkrečiai mūsų šauksmas girdimas iš toliau. „Duokite jiems ką nors, kad nusiramintų“, – galiu tiesiog fiziškai išgirsti, kaip Vašingtone kažkas tai ištaria.
Tai, kad JAV atsiuntė Lietuvai tris naikintuvus, man atrodo, yra labai aiškus rodiklis to, kaip konkrečiai mūsų šauksmas girdimas iš toliau. „Duokite jiems ką nors, kad nusiramintų“, – galiu tiesiog fiziškai išgirsti, kaip Vašingtone kažkas tai ištaria.
Nuraminę mus, mūsų draugai Vašingtone, tikriausiai, grįžo svarstyti reikalo iš esmės ir ieškoti rimto situacijos sprendimo. Be mūsų, kiek galima suprasti.
O tuo tarpu Lietuvos kovotojams, žinoma, nepakako trijų naikintuvų kaip NATO ištikimybės įrodymo. Jie savo vaizduotėje nukeliavo visą kelią, liko vienų vieni, susikovė su Rusija ir pralaimėjo. Suprantama, viešumoje mielai pasidalindami visomis tų reginių detalėmis. Ar neapmaudu?
Neslėpsiu, kad man tai apmaudu. Įkyriai į galvą lenda tezė, kurią labai intelektualus partizanų vadas pasakė apie kitą, partizanu taip ir netapusį, intelektualą: „Jei medinėmis kulkomis šaudytų, išeitų ir jis. Bet dabar kaip išeisi, kad užmušti gali.“
Teisę į tokią ironiją ir viešą drąsą turi tik tas, kas pats neišsigando tikro, šalia savęs esančio karo. Ačiū Dievui, mes tuo matu šiandien nematuojami. Dauguma iš mūsų juo niekada ir nebuvome pamatuoti (ir bent aš, atvirai sakau, mielai išlikčiau nepamatuotas).
Kol kas Lietuvos visuomenė tiriama tik plepumo termometru. Jo parodymai, bent istoriškai analizuojant, dažniausiai būna priešingi tikrajam. Paprastai ir medinių kulkų neprireikia išgąsdinti tam, kuris kaunasi iki paskutinio rašalo lašo.
Bet tiek to, ne tai šiuo atveju svarbiausia. Svarbiausia – vadinamasis didysis paveikslas. O jame ne visai įtikinantys kovos šūkiai buvo atsverti kitos, visiškai tradicinės lietuviškos pozicijos.
Premjeras Algirdas Butkevičius, kuris kartais, kaip atrodo, atstovauja verslininkams labiau negu jie patys nori, iš esmės pakartojo jau visai išblukti baigiančią mintį, kad neverta pyktis su Rusija. Kai Rusijos pareigūnai priekabiavo prie Lietuvos vežėjų, tai, suprantama, buvo visos ES reikalas. Bet ginkluota agresija su netoliese esančią valstybę – argi tai mus liečia?
Ne vienam iš mūsų daugelį metų rūpėjo, kaip atrodytų Lietuva bent šiek tiek kritiškoje situacijoje. Prašom, štai taip ir atrodo. Nei rimtai, nei išmintingai.
Ne vienam iš mūsų daugelį metų rūpėjo, kaip atrodytų Lietuva bent šiek tiek kritiškoje situacijoje. Prašom, štai taip ir atrodo. Nei rimtai, nei išmintingai.
Įtariu, kad, kaip sakoma, tą ir reikėjo įrodyti. Žvelgiant, šį kartą, jau iš rusiškos perspektyvos.
Žinoma, kad tiesioginis Rusijos tikslas Ukrainoje – numalšinti tai, kas, matyt, klaidingai suprantama kaip neramumai autonomiškoje Rusijos provincijoje. Bet pakeliui galima sustiprinti ir strateginę poziciją prieš NATO.
Nuo tada, kai Baltijos valstybės ir kitos posovietinės šalys tapo NATO narėmis, Rusija siekia vieno iš dviejų.
Viena galimybė – įrodyti, kad šios naujos partnerės yra nerimtos ir nepatikimos (tada NATO siektų jų atsikratyti arba galbūt susigundytų „dviejų greičių“ politika). Kita galimybė – pasinaudoti naujųjų narių baimėmis ir destabilizuoti organizaciją iš vidaus (mes vis smarkiau reikalaujame NATO vienytis prieš Rusiją, Vokietijai ar JAV tai neatrodo taip svarbu – ir skylame).
Kaip suprantate, šios galimybės tik iš dalies viena kitai prieštarauja. Man kažkodėl atrodo, kad iš savo pusės mes, galima sakyti, nuosekliai ir sistemingai padedame Rusijai.
Jau visi pastebėjo, kad Lietuvą ir Lenkiją siekiama pavaizduoti kaip slaptąsias Maidano organizatores. Tačiau problema rimtesnė.
Už tipiškai rusiško žaidimo sąmokslo teorijomis slypi tipiškam vakariečiui peršama mintis, kad net jei Lietuva su Lenkija nerengė slaptose bazėse teroristų, tai vis tiek jos labiausiai atsakingos už kebliai susiklosčiusią padėtį.
Tipišką vakarietį (net ir nelabai kvailą) tuo nesunku įtikinti pirmiausia todėl, kad Lietuva ir Lenkija iš tikrųjų labai aktyviai dalyvavo „traukiant“ Ukrainą į Vakarus. Dalyvavo, pripažinkime, ne visada labai rimtai ir apgalvotai.
Bet kas buvo – tas buvo. Kaip šiandien atrodo, konkrečiai kalbėkim, Lietuva? Ar ji yra pasiruošusi būti Vakarų lydere ir iš tikrųjų komplikuotoje situacijoje?
Aišku, kad ne. Užtenka Rusijos ginklams sužvangėti, ir Lietuva rėkia. Dalis Lietuvos akivaizdžiai nenori problemų su Rusija. Kitai daliai – greičiau paduok amerikiečių karių, kuriais būtų galima prisidengti kaip gyvuoju skydu, tikintis, kad jau į amerikiečius tai rusai tikrai nešaudys.
Neapsigaukime – mūsų gynybos strategiją persmelkiantis noras prisidengti amerikiečiais nėra jokia paslaptis. Ir klysti, skaitytojau, jei manai, kad to nori tik Juozas Olekas, bet ne tu pats.
Taip Rusija laimi tikrąjį informacinį mūšį ne tik prieš Lietuvą, bet ir prieš NATO. Laimi, nes pataiko ten, kur tikrai yra silpnoji vieta.
Gal ir nėra labai malonu taip save matyti. Bet būtent taip viskas atrodo žvelgiant, pavyzdžiui, iš mažo Vokietijos miestelio, nuo kurio gyventojų Vakarų pasaulio ateitis priklauso tiek pat, kiek ir nuo visų mūsų.
Taip Rusija laimi tikrąjį informacinį mūšį ne tik prieš Lietuvą, bet ir prieš NATO. Laimi, nes pataiko ten, kur tikrai yra silpnoji vieta.
Juk silpnoji vieta yra vis dar iškreiptas Lietuvos santykis su Vakarais. Jie mums vis dar yra kažkas trečias mūsų pačių reikaluose su Rusija. Kažkas, kas mus turėtų stipriai priglausti, bet tai nepriglaudžia, tai nepakankamai stipriai.
Taip tarp mūsų ir toliau gyvuoja amoralių ir silpnavalių Vakarų vaizdinys, kuris kažkur giliai pasąmonėje persipina su paveldėtu iš sovietų supuvusių Vakarų šūkiu.
Iš tikrųjų Vakarai nėra nei tokie, kokių norime, nei tokie, kokius įsivaizduojame. Vakarai esame mes.
Pats ryškiausias Vakarų pasaulio bruožas tas, kad tai žmogaus pasaulis. Ne Naujojo Žmogaus, kaip komunizmas, ir ne žmonijos, kaip humanizmas, o konkretaus žmogaus. Jo ieškoti reikia ne dairantis aplink, o giliai savo viduje.
Tas vidinis žmogus, jei į jį pažvelgsime tikrai sąžiningai, brangina savo gyvybę, savo gerą gyvenimą ir, kaip sakoma, problemų neieško. Todėl šiandien, kaip ir kitais tokiais atvejais, Vakarai elgiasi tarsi didesnė Lietuva: bijo, nervinasi, kalba neapgalvotai.
Bet po šia apgaulingai silpna išore slypi didysis Vakarų paradoksas. Vakarietišku siekiu išvengti karo pagrįsta NATO yra galingesnė už bet kurią sąjungą, gimstančią iš noro pakariauti. Mūsų suvokimas, kad išgyvensime tik kartu, yra stipresnis už pražūties baimę.
Todėl man ne gėda pasakyti, kad žvelgdamas į Ukrainą aš esu vakarietis. Esu toks pat amoralus ir supuvęs, kaip ir visi kiti vakariečiai.
Todėl man ne gėda pasakyti, kad žvelgdamas į Ukrainą aš esu vakarietis. Esu toks pat amoralus ir supuvęs, kaip ir visi kiti vakariečiai. Nepasiilgau niekada negirdėto naktinio naikintuvo skrydžio ir nenoriu kariauti karų, kurie patys manęs nekariauja.
Kaip mokė didis Vakarų karvedys generolas George‘as Pattonas, aš labai pasistengsiu nežūti nei už savo, nei už kieno kito tėvynę. Tai – didžiausias mano tikslas, kurio siekdamas galiu asmeniškai labai daug padaryti. Tiesą sakant, ir amerikiečius norėčiau nuo žūties už Lietuvą apsaugoti.
Kaip tik dėl to tikiu, kad mes laimėsim, o pražūti gali tik tie, kas trokšta karo. Bet tai jau kita tema.
