Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Dėmesio! Dar kartą apie VSD

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Daugeliui žmonių nebūdinga nuolat galvoti apie specialiasias tarnybas. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos žvalgybos reforma 2009 m. trumpai sužmėžavusi pirmuosiuose puslapiuose, greitai nuslinko į kasdienio mūsų gyvenimo paraštę. Vis dėlto šiandien turėtume sukaupti šiek tiek dėmesio ir žvalgybos reformą apmąstyti nuodugniau. Pastarųjų penkerių metų patirtis rodo, kad ši reforma gali nepastebimai, bet iš esmės pakeisti Lietuvos konstitucinę santvarką.

Manau, kad tokios perspektyvos nenumatė net patys žvalgybos reformos autoriai. Tai pokyčių praktikos padiktuotas klausimas. Bet būtų nedovanotina, jei leistume Konstitucijos problemoms spręstis pačioms savaime – be sustojimo ir atskiro apsvarstymo.

2012 m. priimtas naujos redakcijos Žvalgybos įstatymas reikšmingai sumažino Valstybės saugumo departamento savarankiškumą. Visų pirma, VSD neteko teisinio išskirtinumo – atskiro įstatymo ir įstatymu tvirtinamo statuto. Žvalgybos įstatymas suliejo VSD ir karinės žvalgybos funkcijas vykdantį Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos į bendrą žvalgybos institucijų sistemą.

2012 m. priimtas naujos redakcijos Žvalgybos įstatymas reikšmingai sumažino Valstybės saugumo departamento savarankiškumą. Visų pirma, VSD neteko teisinio išskirtinumo – atskiro įstatymo ir įstatymu tvirtinamo statuto.

Tokiu būdu Prezidento su Seimo pritarimu skiriamas ir už labai platų klausimų spektrą atsakantis VSD direktorius susilygino su ministro skiriamu ir labai konkrečias funkcijas prižiūrinčiu AOTD direktoriumi. Susilygino viskuo: statusu, įgaliojimais, atskaitomybe ir net atlyginimu.

Tokia padėtis nėra logiška ir savaime peršasi išvada, kad šiuo metu veikianti konstrukcija yra tik tarpinis variantas. Jei reformos kryptis bus išlaikyta, turi būti siaurinamos VSD funkcijos. Galimas sprendimas (jis dažnai paminimas ir kuluaruose) – vadinamasis „skandinaviškas modelis“, kai žvalgyba yra glaudžiai susijusi su kariuomene, o kontržvalgybos ir saugumo tarnyba – su policija.

Jei būtinai reikėtų spėti, sakyčiau, kad Lietuva nusprendė iš lėto dreifuoti į estišką šio modelio versiją. Estijoje specialiųjų tarnybų sistemą sudaro trys institucijos: karinė žvalgyba, nedidelė civilinė žvalgybos tarnyba ir saugumo policija (ji vykdo ir kontržvalgybą). Lietuvai šis variantas reikštų neišvengiamą VSD padalijimą ilgalaikėje perspektyvoje.

Tačiau būtent čia ir iškyla konstitucinės santvarkos problema. Konstitucijos 84 str. 14 p. minima viena „saugumo tarnyba“, kurios vadovą Prezidentas skiria ir atleidžia Seimo pritarimu. Matant šią aplinkybę vien tik kaip problemą žvalgybos reformos kelyje, ją nesudėtinga išspręsti. Dabartiniam VSD virstant civiline žvalgybos tarnyba, nuo jo gali (gal net su visu pavadinimu) atsiskirti kažkokia kita „saugumo tarnyba“, kuri virstų specialia policijos šaka, panašia į Specialiųjų tyrimų tarnybą, ar gal net susijungtų su pastarąja.

Vis dėlto šioje vietoje aš matau būtinybę sustoti ir rimčiau apmąstyti būsimus sprendimus. VSD padalijimas, mano nuomone, reikštų mėginimą pakeisti Lietuvos konstitucinę santvarką nekeičiant Konstitucijos. Tai (bandymai nepastebimai keisti konstitucinę santvarką) visada iš principo neigiamai veikia valstybės raidą.

Jau minėtas Konstitucijos 84 str. 14 p. skelbia, kad Seimo pritarimu Prezidentas skiria saugumo tarnybos vadovą ir kariuomenės vadą. Tai labai aiškus valstybės saugumo problemos padalijimas karo ir taikos sąlygoms. Konstitucija nurodo, kad saugumo tarnyba yra kariuomenės atitikmuo taikos metu. Taip sukuriamas nedviprasmiškas balansas tarp „kardo ir skydo“ bei „durklo ir apsiausto“.

Konstitucijos kontekstas taip pat leidžia tvirtinti, kad ši „durklo ir apsiausto“ saugumo tarnyba nėra policijos dalis ar šaka.

Konstitucijos kontekstas taip pat leidžia tvirtinti, kad ši „durklo ir apsiausto“ saugumo tarnyba nėra policijos dalis ar šaka. Policijos įkūrimas prie Vidaus reikalų ministerijos išplaukia iš Vyriausybės konstitucinės pareigos užtikrinti viešąją tvarką.

Konkretus saugumo tarnybos vadovo paminėjimas Konstitucijoje reiškia, kad ši tarnyba atskiriama nuo bendro Vyriausybės konteksto. Analogiškai karo metu krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas atsiskiria nuo Vyriausybės ir vadovauja gynybai.

Kitaip tariant, šiek tiek įsigilinus aiškėja, kad „saugumo tarnyba“ Konstitucijoje minima ne vien kaip abstrakcija, kurią valstybės politikai gali savaip interpretuoti. Panašu, kad turime reikalą su konkrečios institucijos vizija ir ją turėtume plėtoti Konstitucijos kūrėjų nustatyta kryptimi.

Saugumo tarnyba – VSD pagal Konstituciją prilygsta ministerijai, o VSD direktorius – ministrui. Tačiau jis taip pat yra ir „durklo ir apsiausto“ kariuomenės vadas, kuris išsiskiria iš visų, nes vykdo tikrai unikalią funkciją – saugo valstybę taikos metu. Šios funkcijos unikalumas nulemia ypatingą VSD direktoriaus vietą konstitucinėje svertų ir atsvarų sistemoje (http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/bernardas-gailius-patria-et-veritas-ka-mums-reiskia-vsd-500-414837).

Tokia VSD vizija Konstitucijoje neatsirado „iš lubų“. Specialiosios tarnybos yra ypač arti konkrečios valstybės esmės, todėl jų raidai nacionalinė klaidų ir bandymų istorija yra daug svarbesnė už bet kokius „modelius“.

Lietuvos specialiosios tarnybos 1918 m. pradėjo kurtis kaip kariuomenės dalis. Labiausiai tai nulėmė nuo pat Vasario 16-osios prasidėję nepriklausomybės karai.

Lietuvos specialiosios tarnybos 1918 m. pradėjo kurtis kaip kariuomenės dalis. Labiausiai tai nulėmė nuo pat Vasario 16-osios prasidėję nepriklausomybės karai. Tačiau tolesnei šių tarnybų raidai įtakos turėjo ir Vidaus reikalų ministerijoje veikusios policijos silpnumas.

Perkelti taikos meto valstybės saugumo funkciją į VRM pavyko tik tada, kai patys karinės žvalgybos vadovai (Mykolas Lipčius, Antanas Račys ir kiti) perėjo ten dirbti. Taigi, iš esmės tai buvo ne funkcijos, o konkrečios tarnybos perkėlimas. Jis įvyko 1923 m. ir ši sistema neblogai veikė, kol valdžioje išliko ta pati partija – krikščionių demokratų.

Kai 1926 m. Seimo rinkimus laimėjo radikaliai nusiteikę kairieji, atsiskleidė Vyriausybei tiesiogiai pavaldžios specialiosios tarnybos silpnumas. Kadangi naujoji Vyriausybė laikė politinę policiją (taip ji anuomet vadinta) savo „taikiniu“, tai per keletą mėnesių pagrindiniai vadovai buvo pakeisti politiškai patikimesniais, užtat mažiau kompetentingais. Iš dalies tai nulėmė politinės policijos pademonstruotą tylią paramą Antano Smetonos perversmui.

Po perversmo tolesnė specialiųjų tarnybų raida ir VSD kūrimas vyko VRM kontekste, bet tai buvo įmanoma tik todėl, kad pati Vyriausybė buvo nedemokratinė. Ji pati nepriklausė nuo politinių partijų kovos.

Vis dėlto, 1940 m. pateikė kitą pamoką. Kai komunistai perėmė Vyriausybę, jiems iš karto atiteko ir VSD. Net anksčiau – SSSR ultimatumas privertė dar A.Smetonos sufomuotą Vyriausybę išduoti sovietams VSD direktorių A.Povilaitį.

Vis dėlto, 1940 m. pateikė kitą pamoką. Kai komunistai perėmė Vyriausybę, jiems iš karto atiteko ir VSD. Net anksčiau – SSSR ultimatumas privertė dar Antano Smetonos sufomuotą Vyriausybę išduoti sovietams VSD direktorių Augustiną Povilaitį. Tai būtų buvę daug sunkiau, jei VSD būtų savarankiškesnis.

Patirtis veikia net žmonėms tiksliai nežinant istorijos. VSD istorinė patirtis aiškiai atsiskleidė 1992-1994 m. laikotarpiu, kai valstybės vadovai niekaip negalėjo apsispręsti dėl konstitucinės saugumo tarnybos pavaldumo. Nenorint susieti su konkrečia ministerija, ši tarnyba buvo įkurta prie Vyriausybės.

Tik 1994 m. įsteigtas visiškai savarankiškas VSD. Taip nusprendė socialdemokratai. Vėliau VSD stiprino konservatoriai ir liberalių pažiūrų Prezidentas Valdas Adamkus. Tai taip pat privedė prie konkrečių pasekmių.

Piliečiams dažniausiai sunku įvertinti savo laikų specialiųjų tarnybų darbą, bet mums pasitaikė reta proga Rolando Pakso krizės metu. Drįstu tvirtinti: R.Pakso apkalta nebūtų įvykusi be savarankiško VSD ir ne mažiau savarankiško Konstitucinio Teismo. Tai buvo tikras Konstitucijos „avarinis testas“, kuris įrodė, kad sukurta gera svertų ir atsvarų sistema.

Kodėl šiandien norime atsisakyti to, kas veikia, ir grįžti prie to, kas neveikia? Kodėl siekiame padalinti VSD, sumažinti jo „raumenis“ ir priartinti prie Vyriausybės, kur juo galės lengviau manipuliuoti tarpusavyje kovojančios partijos?

Neturiu pagrindo slėpti, kad esu 1994-2008 m. modelio savarankiško VSD šalininkas. Bet dar labiau man rūpi, kad VSD likimas nebūtų sprendžiamas nutylėjimais.

Konstitucinė santvarka yra ta riba, kur baigiasi viešo ir privataus gyvenimo atskyrimas, o politika tampa kiekvieno iš mūsų kasdieniu reikalu. Jei kažkada negailėjome laiko ir energijos sustabdyti dabar jau nė kiek savo priešiškumo Konstitucijai nebeslepiančiam R.Paksui, tai neturėtume pagailėti jėgų ir tam, kad VSD „durklas ir apsiaustas“ patikimai saugotų Lietuvą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min