Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Džeimsas Bondas. Ianas Flemingas ir specialiosios tarnybos

Šaltinis: 15min
0
A A

Žinomas britų šnipų romanų autorius Johnas Le Carré yra taip pasakęs: „Savo knygoje „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ aš aprašiau realybę. O Flemingo skaitalai rėmėsi sąmoningai iškraipyta patirtimi, kai jis pats saugiai leido laiką Niujorke“.

Šis įspūdis apie Flemingą ir jo nerimtą tarnybą žvalgyboje išlieka stiprus, nepaisant pamažu aiškėjančių vis naujų jo tikrosios veiklos aplinkybių. Todėl svarbu dar kartą apibendrinti net ir gerai žinomus faktus apie šnipišką Flemingo gyvenimo dalį. Klausimą reikėtų formuluoti taip: kas buvo Flemingas transatlantiniame šnipų pasaulyje?

Iš visko sprendžiant, Flemingo ryšiai su tuo pasauliu prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą ir tarnybą laivyne. Nesėkmingai pamėginęs įsidarbinti britų Užsienio reikalų ministerijoje, Flemingas 1931 m. tapo „Reuters“ užsienio naujienų korespondentu.

1933 m. jis buvo pasiųstas į Maskvą stebėti tuo metu daug atgarsių sukėlusio britų inžinierių teismo proceso.

Bet įdomiau tai, kad grįžusį iš kelionės Flemingą užsienio reikalų nuolatinis sekretorius Robertas Vansittartas pasikvietė pasidalyti įspūdžiais su juo pačiu ir dar keliais „paslaptingais džentelmenais“. Vansittartas tuo metu buvo svarbiausias dar jaunos Britanijos žvalgybos „globėjas“ Užsienio reikalų ministerijoje.

Įdomi ir dar viena aplinkybė. Atrodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje Flemingas priklausė neformaliai politinei sąjungai „The Focus“, kurios įkūrėjas buvo Winstonas Churchillis. Ši savotiškų valstybininkų koalicija vienijo labai įvairių pažiūrų žmones, kurie Adolfą Hitlerį laikė grėsme Britanijai ir manė, kad karas su Vokietija neišvengiamas.

1939 m. Flemingas dar kartą iškeliavo į Maskvą. Šį kartą jis lydėjo užsienio prekybos sekretorių, vykusį su nevykusia prekybos misija.

Oficialiai Flemingas turėjo dirbti dienraščiui „The Times“, o neoficialiai – Užsienio reikalų ministerijai. Tačiau daugelis tuo metu su Flemingu susidūrusių žmonių buvo įsitikinę, kad iš tikrųjų jis vykdo slaptosios tarnybos užduotis. Po kelionės Flemingas parašė išsamią ir labai stilingą ataskaitą apie įvairius Rusijos gyvenimo aspektus, įskaitant kariuomenės būklę.

Šiuos epizodus svarbu turėti galvoje, norint aiškiau suvokti, su kuo 1939 m. gegužę Londono grietinėlės pamėgtame restorane „Carlton Grill“ sėdosi pietauti laivyno žvalgybos vadovas admirolas Johnas Godfrey. Admirolui reikėjo dar jauno, bet jau pakankamai nuovokos įgijusio žmogaus. Dėl to Britanijos centrinio banko valdytojas Montagu Normanas, kruopščiai ištyręs visas galimybes, rekomendavo Godfrey pasamdyti Flemingą.

Po šių pietų Flemingas buvo pašauktas į karo tarnybą ir paskirtas Godfrey padėjėju.

Po šių pietų Flemingas buvo pašauktas į karo tarnybą ir paskirtas Godfrey padėjėju. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad angliškas terminas „personal assistant“ yra labai aptakus ir gali reikšti pareigas nuo sekretoriaus iki patarėjo. Flemingo atveju jis reiškė pagalbą valdant organizaciją. Būsimasis Bondo autorius labai greitai įgijo visišką Godfrey pasitikėjimą ir, kaip vėliau tvirtino pats admirolas, Flemingui „buvo parodyta viskas“.

Biografas Johnas Pearsonas taip taikliai apibendrino Flemingo tarnybą laivyno žvalgyboje, kad lieka tik šį apibendrinimą pacituoti: „Pagaliau Flemingas rado sau idealiai tinkantį darbą, profesiją, leidusią jam būti savimi, išnaudojant visas savo sudėtingos ir prieštaringos prigimties teikiamas galimybes. Dar prieš prasidedant karui jis tarnyboje tapo nepakeičiamas“.

Taip Flemingas virto savotišku laivyno žvalgybos vadovo antrininku, žmogumi, kuris krizės atveju, jei žūtų ar nukentėtų pats Godfrey, būtų turėjęs užtikrinti tarnybos tęstinumą. Tačiau tai buvo toli gražu ne vienintelė žvalgybos tarnyba, kurią Flemingas detaliai pažino iš vidaus.

Po neseniai išleisto BBC miniserialo „Žmogus, kuris tapo Bondu“ („The Man Who Would Be Bond“) visi jau žino apie Flemingo sukurtą žvalgybos desanto būrį, grobdavusį dokumentus ir kitas vertybes iš besitraukiančios nacių kariuomenės. Bet daug svarbesnių dalykų Flemingas nuveikė užtikrindamas ryšius tarp dar tik augančių svarbiausių Vakarų specialiųjų tarnybų.

Bet daug svarbesnių dalykų Flemingas nuveikė užtikrindamas ryšius tarp dar tik augančių svarbiausių Vakarų specialiųjų tarnybų.

Dėl šio tikslo – ryšių palaikymo jis ir atsidūrė Niujorke ir Vašingtone. Galbūt griežtai kariniu požiūriu ten buvo saugu, kaip sakė Le Carré. Bet dėl to nereikėtų nuvertinti Flemingo veiklos JAV. Jis, kartu su Godfrey ir britų žvalgybai daug padėjusiu Kanados verslininku Williamu Stephensonu, siekė ir pasiekė, kad sąjungininkai realiai suvienytų pajėgas slaptajame fronte.

Įdomiausia, žinoma, tai, kad Flemingas buvo Vašingtone tuo metu, kai JAV žvalgybos istorijoje įvyko lemtingas lūžis – generolas Williamas Donovanas, pravardžiuotas Laukiniu Bilu, buvo paskirtas STV – Strateginių tarnybų valdybos (Office of Strategic Services) vadovu. Po karo ši tarnyba sklandžiai peraugo į kur kas geriau žinomą CŽV – Centrinę žvalgybos valdybą (Central Intelligence Agency).

Donovanas buvo artimas Stephensono bendražygis. Plačiai žinoma, kad ankstyvosios JAV žvalgybos organizacijos rėmėsi britų patirtimi. Ne taip gerai žinoma, kad sukurti pradinę STV struktūrą Donovanui greičiausiai padėjo Flemingas, kuris tuo metu geriau nei daugelis žmonių pažinojo britų žvalgybos tarnybų struktūras ir organizacijos principus.

Po karo pasitraukęs iš tarnybos ir grįžęs prie žurnalisto darbo Flemingas sužinojo tai, ką tik po daugelio metų išdrįso garsiai pasakyti Vladimiras Putinas: buvusių šnipų nebūna.

Ankstesniame tekste šiek tiek parodžiau, kaip Bondo romanų detalėse išryškėja neįprastas Flemingo informuotumas, kurį galima paaiškinti tik nenutrūkusiais ryšiais su senais kovų draugais.

Bet antroje gyvenimo pusėje išsaugotus Flemingo santykius su žvalgyba patvirtina ir kiti, labiau tiesioginiai šaltiniai. Jaunas britų istorikas ir Bondo fanas Christopheris Moranas neseniai atskleidė iki tol menkai ištirtus Flemingo santykius su vienu iš pirmųjų ir svarbiausių CŽV vadovų Allenu Dullesu.

Pasak Morano, jie pirmą kartą susitiko 1959 m. Londone, MI6 pareigūnų organizuotame renginyje, kuriame Flemingas visus sužavėjo savo įžvalgomis apie žvalgybos ateitį.

Pasak Morano, jie pirmą kartą susitiko 1959 m. Londone, MI6 pareigūnų organizuotame renginyje, kuriame Flemingas visus sužavėjo savo įžvalgomis apie žvalgybos ateitį. Flemingas ir Dullesas iš karto rado bendrą kalbą ir visą likusį Flemingo gyvenimą susirašinėjo.

Ši draugystė tik sustiprino jau anksčiau užgimusį Dulleso susidomėjimą Bondu. CŽV vadovas nepaprastai vertino Flemingo herojų, skaitė visus romanus ir net atvykdavo į filmų premjeras. Šis Dulleso pomėgis dažnai stebino jo pavaldinius.

Toks Flemingo biografijos eskizas leidžia tiksliai, nors ir neįprastai atsakyti į skyrelio pradžioje iškeltą klausimą, apie Bondo autoriaus vietą transatlantiniame šnipų pasaulyje. Sunku pasakyti, ar per savo gyvenimą Flemingas pabuvo Bondu. Bet sėsdamas rašyti Bondo romanų, jis jau buvo ne Bondas, o greičiau M.

Flemingas praktiškai buvo į pensiją pasitraukęs žvalgybos tarnybos vadovas ir vertintas kaip toks. Pats Godfrey yra sakęs, kad Flemingas turėtų vadovauti laivyno žvalgybai, o admirolas – būti jo patarėju laivyno reikalams. Tarnybos darbą Flemingui teko koordinuoti itin sunkiu metu – per Antrąjį pasaulinį karą, todėl jis pagrįstai laikytas tarptautinio masto žvalgybos ekspertu.

Kitaip tariant, Flemingas yra pirmtakas visų tų buvusių ypač britų specialiųjų tarnybų vadovų, kurie savo negalėjimą parašyti autentiškų atsiminimų nusprendė kompensuoti romanais.

Kitaip tariant, Flemingas yra pirmtakas visų tų buvusių ypač britų specialiųjų tarnybų vadovų, kurie savo negalėjimą parašyti autentiškų atsiminimų nusprendė kompensuoti romanais. Šia prasme Bondo atstovaujama Slaptoji tarnyba, žinoma, nėra iš tikrųjų egzistuojanti institucija.

Tiksliau būtų sakyti, kad tai Flemingo turėta tarnybos vizija, idealas, kuriame paryškinamos sėkmės ir paslepiamos nesėkmės. Bet ši tarnyba yra tikra. Kuo atidžiau skaitantis ir kuo rimčiau Bondo atžvilgiu nusiteikęs yra skaitytojas, tuo aiškiau jis pastebi tą tikrumą.

Bondo tarnyba yra tokia tikra, kad net daug lengvabūdiškiau pavaizduota kine, ji savo tikrumo visiškai nepraranda. Tai tokia tikra tarnyba, kad sukurta siauroje šnipų pasaulio tikrovėje ji palengva plečiasi tol, kol apima visą politinę ir net religinę šiuolaikinių Vakarų tikrovę.

Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale "Naujasis Židinys-Aidai“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min