Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Ką daryti? (išklausius Prezidentės metinį pranešimą)

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Nepaisant viso mūsų cinizmo, kartais taip nutinka, kad politikai išsako mūsų tikruosius jausmus. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai jie išsako ir savo tikruosius jausmus. Todėl nieko keisto, kad Ukrainos įvykių fone Prezidentės metinis pranešimas daugeliui žmonių patiko. Man taip pat. Tikiu, kad konfliktas Ukrainoje ne vieną žmogų palietė asmeniškai. Sakykim tiesiai – išgąsdino. Pranešimas išduoda, kad išsigando ir pati Dalia Grybauskaitė.

Paskui, kaip ir dera politikams, tas sveikas išgąstis buvo aplipdytas tikslingais pareiškimais, įvairių institucijų rūpesčiais ir pragmatiniais interesais. Bet pagrindinė pranešimo idėja išliko atspindinti mūsų tikruosius jausmus: „Naujomis akimis pažvelgėme į viską, ką darėme iki šiol“. Kas, kaip sakoma, galėtų paneigti?

Kaip nepriklausomas apžvalgininkas, galiu tikėtis būti išgirstas autentiškiau už bet kurį politiką. Todėl be jokios ironijos sakau: turėtume konstruktyviai pažvelgti į D.Grybauskaitės pranešimą. Jame tikrai esama „sąžiningos akistatos su realia situacija šalies viduje“. Mums lieka tik amžinasis klausimas – ką daryti?

Dabartinei Vyriausybei ramu, nes viską bus galima atiduoti kitai vyriausybei. 2016 m. (kai įvyks Seimo rinkimai) dar bus likę 4 iš 5 gynybos gerinimui paskirtų metų (kurie kažkodėl pradedami skaičiuoti nuo 2015 m.).

Pradėkime nuo legendinių 2 proc. BVP, kurie per 5 metus bus paskirti gynybai. Kol kas, panašu, partijos ketina išsisukinėti. Problema „pervedama į skaičiukus“.

Dabartinei Vyriausybei ramu, nes viską bus galima atiduoti kitai vyriausybei. 2016 m. (kai įvyks Seimo rinkimai) dar bus likę 4 iš 5 gynybos gerinimui paskirtų metų (kurie kažkodėl pradedami skaičiuoti nuo 2015 m.).

Bet net ir būsimai Vyriausybei, kurioje, tikėtina, didelę įtaką turės konservatoriai, nėra reikalo intensyviai krapštyti pinigų kariuomenei. Mat 2020 m. jau bus nauji Seimo rinkimai ir (jei tada kas nors dar apskritai prisimins praėjusį savaitgalį pasirašytą partijų susitarimą) „kraštinė“ liks mažiausiai trečia nuo šiandien Vyriausybė. Jos dar, kaip sakoma, reikia sulaukti.

Žvelgiant apsimetinėjimų nepripažįstančiu žvilgsniu, nesunku suprasti, kodėl Lietuvos politikai iš tikrųjų nenori stiprinti gynybos. Niekas Lietuvoje ta gynyba netiki.

Arba mus apsaugos NATO ir tada JAV viskuo pasirūpins, arba mums šakės ir tada išlaidos gynybai yra beprasmiškos. Taip galima vienu sakiniu apibendrinti nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo nesikeičiančias ir Ukrainos kontekste išryškėjusias viešas kalbas šia tema.

Jei jau žvelgiame į viską naujomis akimis, tai apie gynybą reikėtų pradėti mąstyti ir kalbėti ne nuo „skaičiukų“, o nuo idėjos. Koks esminis Lietuvos gynybos principas? Kas mums svarbiausia?

Jei einame su Vakarais, tai jiems svarbiausia – žmogaus gyvybė. Pasiruošimas karui ir stichinei nelaimei remiasi tuo pačiu principu: kuo daugiau gyvų civilių ir kuo mažiau sužeistų. Paskui  jau kuo daugiau gyvų karių ir kuo mažiau sužeistų. Šiandien diskutuojama net apie kuo mažiau nužudytų priešų.

Jei einame su Vakarais, tai jiems svarbiausia – žmogaus gyvybė. Pasiruošimas karui ir stichinei nelaimei remiasi tuo pačiu principu: kuo daugiau gyvų civilių ir kuo mažiau sužeistų.

Žmogus negins valstybės, kuri negali apginti žmogaus, – tai seniai visiems aišku. Todėl Vilnių aplankęs Vokietijos generolas aiškiai pabrėžė: „NATO žmonės bus apsaugoti“. Lietuvai, atrodo, svarbesni kažkokie simboliniai šūviai.

Įstojus į NATO reikia pamiršti simbolius, nes kariauti gali tekti iš tikrųjų. Ir tuomet reikėtų visai ne ginti šventą protėvių žemę, kaip esame įpratę. Tektų kovoti už viso Vakarų pasaulio išlikimą – apie tokią galimybę, atrodo, atpratome net mąstyti. Karo atveju „mūsų“ teritorija būtų visa NATO teritorija, kurią turėtume apginti geriausiu visai NATO būdu ir paskui garbingai išsidalinti – kaip Vakarų valstybės po Antrojo pasaulinio karo.

Jei Lietuva savo gynybą laikys beprasmiška, tai gali, neduok Dieve, tik tos menkos kruopelytės ir pritrūkti Vakarų pergalei. Štai dėl ko mus spaudžia kitos NATO narės. Narystė šioje organizacijoje reiškia ne tai, kad mumis pasirūpins, o tai, kad mūsų rūpestis savimi ir kitais privalo įgyti naują mastą.

Sprendžiant iš viešų pasisakymų, nepanašu, kad Lietuvos gynyba planuojama pagal vakarietiškas prielaidas. Teisingos idėjos (arba jų trūkumas) yra didžiausia mūsų ne tik karo, bet ir taikos meto saugumo problema. Vadinasi su idėjomis ir reikia ką nors daryti, o ne su „skaičiukais“.

Šioje vietoje galiu tik pakartoti savo praėjusios savaitės išvadą. Tikrąsias mūsų visų nuotaikas saugumo klausimu daug greičiau nei per 5 metus atskleis VSD likimas. Jei politikams iš tikrųjų rūpi valstybės saugumas, jie privalo ilgam paskirti tokį VSD direktorių, kuris užimtų reikiamą vietą valstybės svertų ir atsvarų sistemoje.

Tai tikras, konkretus ir rimtas darbas, kuris tiesiogiai išplaukia ir iš Prezidentės metinio pranešimo. Tai jums ne gražų išlaidų gynybai augimo grafiką nupiešti.

Bet Prezidentės pranešimas palietė ne tik Ukrainos aktualizuotą saugumo temą. Labai svarbi, bet nepakankamai analizuota ši D.Grybauskaitės mintis: „Jeigu ir Valstybinė mokesčių inspekcija būtų akyla ne tik smulkiajam verslui, bet ir milijoniniams pelnams, turėtume dar bent puse milijardo pilnesnį valstybės iždą“.

Prezidentei, žinoma, svarbu konkrečiais skaičiais pagrūmoti tam tikroms valstybės įstaigoms. Man (tikiu, kad ir jums) tai mažiau rūpi. Svarbus pats principas. O jis paprastas: mokesčius turi mokėti visi. Visi visi. Ne visi, kaip abstrakcija, o visi, kaip visi konkretūs fiziniai ir juridiniai asmenys.

Visuotinis mokesčių sumokėjimas yra daug svarbesnis už pačią mokesčių sistemą, apie kurią taip mėgstame diskutuoti. Šiuolaikinė valstybė iš tikrųjų atsiranda tik tada, kai visi yra bent jau sistemingai verčiami mokėti mokesčius (kova su mokesčių vengimu yra kas kita nei mokesčių surinkimo užtikrinimas).

Tik taip galima veiksmingai, bet, žinoma, skausmingai išsiaiškinti valdžios ir verslo santykius. Kol kavinėse šnabždamasi ir net prezidentai skelbia, kad mokesčius moka ne visi, valstybė ne visai yra. Ji egzistuoja tiek pat, kiek nebaigtas statyti namas – stovėti stovi, bet apsigyventi jame neįmanoma.

Pagaliau, optimistinė Prezidentės pranešimo dalis apie darbo kokybę taip pat be reikalo paskendo tarp jau gerokai pabodusių kalbų apie energetiką. Darbštus lietuvis nėra vien tik mums patiems patinkantis mitas.

Lietuva, bent Europoje, išsiskiria tuo, kad Lietuvos piliečiai: 1) mano, kad pragyvenimui reikia užsidirbti; 2) nori pragyvenimui užsidirbti kuo daugiau; 3) nelaiko pensijos žmogaus teise.

Vis mažiau išmintingos Rusijos politikos fone tokia Lietuva galėtų tapti naujuoju Vakarų Berlynu. Vieta, kurią gera ir pačiam aplankyti, ir priešui parodyti. Jei jau kalbame apie naująjį Šaltąjį karą.

Su tokiais piliečiais mūsų laikų Europoje galima padaryti labai daug. Lietuva turi visas sąlygas sukurti tokią darbo teisę ir socialinės apsaugos sistemą, kuri užbėgtų už akių Europos raidai, o ne ją sektų.

Vis mažiau išmintingos Rusijos politikos fone tokia Lietuva galėtų tapti naujuoju Vakarų Berlynu. Vieta, kurią gera ir pačiam aplankyti, ir priešui parodyti. Jei jau kalbame apie naująjį Šaltąjį karą.

Jei tai, ką čia dėstau, skamba neįtikimai, tai taip pat yra rodiklis. Jei nieko nekeisime, tai niekas ir nepasikeis – nereikia būti didžiu analitiku, kad tą suprastum. Bet tokiu atveju nereikia ir vaizduoti, kad mus labai sukrėtė Ukrainos krizė.

Jei nepavyks tvirtai ir aiškiai susitarti dėl VSD ateities, nepavyks kitaip planuoti gynybos, geriau surinkti mokesčių ar pakeisti darbo teisės, reiškia, to ir nenorime. Vadinasi, pažvelgėme naujomis akimis į tai, ką iki šiol veikėme, ir matome, kad veikėme ne taip jau blogai. Galime ir toliau maždaug taip veikti.

Tačiau jei esame sukrėsti kaip politinė bendruomenė, tai ir pasikeisime kaip politinė bendruomenė. Kai D.Grybauskaitė piliečiams nurodo jų vietą „priešakinėse linijose“, šiek tiek pakvimpa naftalinu. Bet ir tai tiesa. Ateitis, kiek ji apskritai gali būti veikiama, priklauso ne nuo vieno, o nuo kiekvieno iš mūsų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min