Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Kas tas konservatorių rinkėjas ir ką jis iš tikrųjų renkasi?

Šaltinis: 15min
13
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Pasibaigę Seimo ir prasidėję konservatorių partijos pirmininko rinkimai išryškino vieną svarbią šios partijos savybę – jos priklausomybę nuo „tradicinio rinkėjo“. Įdomu, kad absoliuti dauguma diskusijos apie konservatorius dalyvių šią partijos savybę suvokia kaip silpnybę. Esą konservatoriai nieko negali pasiūlyti tiems, kas nėra jų „tradiciniai rinkėjai“, todėl jiems niekaip nepavyksta tapti „antro pasirinkimo“, „liaudies“ ar dar kokia nors kitokia partija.

Aš pats esu be jokių kabučių tradicinis konservatorių rinkėjas, todėl stebėdamas šią diskusiją jaučiuosi gerokai nesuprastas. Neabejoju, kad pagal kiekybinius parametrus esu politikos technologų tinkamai išmatuotas, pasvertas ir priskirtas vienai iš „tradicinį elektoratą“ sudarančių socialinių grupių.

Bet skaitydamas ir klausydamas, ką kalba partijos politikai, jų padėjėjai ir procesą komentuojantys apžvalgininkai, aš aiškiai matau, kad kokybiškai esu neperprastas. Daugumai paminėtų žmonių mano tikrosios mintys ir intencijos yra visiška paslaptis.

Nepaisydamas to aš už konservatorius balsuoju ir greičiausiai balsuosiu toliau. Manau, kad būtent nuo šio paradokso ir tariamo prieštaravimo turėtų prasidėti tikrai rimtas pokalbis apie iš tikrųjų tradicinį konservatorių rinkėją.

Tikrieji konservatorių rinkėjai visada balsuoja ko nors nepaisydami. O visų pirma – nepaisydami vieni kitų. Retai kada atkreipiamas dėmesys į tai, kokia nevienalytė žmonių grupė yra „tradicinis konservatorių elektoratas“.

Ko tik čia nerasime: politinių kalinių, disidentų, verslininkų, studentų, inteligentų, ateistų, humanistų ir krikščionių. Šie žmonės skiriasi ne vien charakteriu ar elgesiu, bet visu savo gyvenimo būdu. Suėję į vieną patalpą jie dažnai sunkiai gali vienas kitą pakęsti, tarpusavio mandagumas ir susivaldymas pareikalauja iš jų milžiniškų valios pastangų. Nepaisydami to jie vieningai balsuoja.

Didžiausia ir dažniausia klaida yra manyti, kad šiuos tradicinius rinkėjus vienija meilė ir ištikimybė konservatorių partijai. Visų pirma, konservatoriams apskritai nebūdinga partinė ištikimybė (prisiminkite partijas mielai keitusį Winstoną Churchillį). Antra, šiuolaikinės partijos pačios savaime nebepajėgia sukurti nieko panašaus į rinkėjų ištikimybę ir tai aiškiai liudija nuolatinė partinės sistemos kaita.

Retai kada atkreipiamas dėmesys į tai, kokia nevienalytė žmonių grupė yra „tradicinis konservatorių elektoratas“. Ko tik čia nerasime: politinių kalinių, disidentų, verslininkų, studentų, inteligentų, ateistų, humanistų ir krikščionių.

Pasaulis, kuriame gyvename, yra poideologinis. Tik iš XX a. paveldėta inercija mus vis dar verčia diskutuoti apie partijų „ideologijas“ ir kurti vis beprasmiškesnius ideologinius naratyvus. Iš tikrųjų politika, viena vertus, grįžta į klasikinę viduramžišką ar antikinę būklę, o iš kitos pusės – įžengia į naują dar nematytą epochą. Demokratinėse respublikose tai kol kas reiškia, kad politinį gyvenimą lemia tai, ko nepavadinsi kitaip nei interesais.

Būtent per intereso ar interesų atstovavimą šiuolaikinės partijos pajėgia iš tikrųjų sutelkti rinkėjus, kurie jau seniai įprato kiaurai permatyti visus naratyvus. Todėl norint iš tikrųjų suprasti tradicinių konservatorių rinkėjų paslaptį reikia aptikti juos vienijantį tikrąjį interesą.

Manau, kad to intereso vardas yra Lietuva. Tai labai sunkiai apibrėžiamas, bet užtat labai gilus ir stiprus interesas. Kiekvienas savaip tradiciniai konservatorių rinkėjai Lietuvą priima kaip konkretų ir asmenišką reikalą ir savo gyvenimą racionaliai, emociškai ar dar kaip kitaip susieja su gyvybinga, laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybe.

Lietuva kaip interesas pasižymi dar ir tuo, kad jam politiškai atstovauti nėra labai patraukli perspektyva. Atstovavimas Lietuvai dažniausiai nepadeda triuškinamai laimėti rinkimų ir neduoda jokio kito greito ir trumpalaikio rezultato, o būtent greiti ir trumpalaikiai rezultatai labiausiai domina partijas demokratinėje politikoje.

Todėl žmonėms, kuriems Lietuva yra interesas, dažnai atrodo, kad politikoje jiems apskritai niekas neatstovauja. Na, nebent konservatoriai...

Akivaizdu – tradiciniai konservatorių rinkėjai toje partijoje kažkokiu būdu mato Lietuvos veidą ir Lietuvos kelią. Taip pat akivaizdu, kad tai tęsiasi nuo Sąjūdžio laikų – juk to meto mitingų šūkius buvo galima išgirsti ir taip: „Landsbergis – Lietuva!“.

Tačiau šių tapatinimų nederėtų priimti kaip besąlygiško atsidavimo. Tradicinių konservatorių rinkėjų politinis apsisprendimas daug sunkesnis ir sudėtingesnis. Kad jis išryškėtų reikia griežtos formuluotės: tradiciniai rinkėjai renkasi konservatorius todėl, kad retsykiais (toli gražu ne visais būtinais atvejais) ši partija pajėgia susitelkti ir būtent kaip partija nedviprasmiškai, be išlygų paremti Lietuvos valstybės interesą.

Būtent taip padėtį mato, drįsčiau spėti, nemaža dalis tradicinio konservatorių elektorato. Partijos ryšys su šiais žmonėmis labai trapus ir tai būtina pabrėžti. Galbūt neišplėtusi elektorato konservatorių partija netaps „antro pasirinkimo“ partija. Bet be savo tradicinių rinkėjų ši partija apskritai neišliks.

Todėl konservatoriams gal iš tikrųjų reikėtų nusikratyti bent vienos rūšies arogancijos – arogancijos savo tradicinių rinkėjų atžvilgiu. Konservatorių politikams mes turėtume atrodyti ne visur iš paskos sekiojantis fanų klubas, o vadinamieji VIP‘ai.

Tradiciniu konservatorių rinkėju žmogus tampa ne tada, kai partija jam ką nors pasiūlo, o tada, kai jis atranda pats save.

Taip žiūrint, atsinaujinančiai partijai reikia ne užkariauti naujas teritorijas, o greičiau jau giliau užkabinti ariamą vagą. Konservatoriai turi siekti dar aiškiau suvokti, ko iš tikrųjų reikia šiuolaikinei Lietuvai, ir dar tvirčiau įsipareigoti konkrečiai nepriklausomos valstybės ir 1992 m. Konstitucijos realybei.

Stipresnis Lietuvos kaip intereso atstovavimas politikoje gali įtakoti ir elektorato permainas. Tradiciniu konservatorių rinkėju žmogus tampa ne tada, kai partija jam ką nors pasiūlo, o tada, kai jis atranda pats save.

Kitaip tariant, tikėtina, kad egzistuoja pakankamai platus ratas žmonių, kurie yra tradiciniai konservatorių rinkėjai, tik niekada nebandė šios tapatybės išreikšti praktiškai – kryželiu biuletenyje. Būtent šiuos žmones reikėtų siekti pritraukti, o taip pat susigrąžinti tuos, kurie laikinai suspendavo kryželius biuleteniuose nebeištvėrę daugybės nemalonių dalykų, kurių tradiciniam konservatorių rinkėjų tenka nepaisyti.

Tačiau politinis Lietuvos kaip intereso atstovavimas niekada nesukurs daugumos partijos – su tuo taip pat reikia susitaikyti. Dauguma nepalaiko nei Lietuvos, nei konservatorių ir apskritai turi kitų rūpesčių.

Vis dėlto Lietuvos interesui atstovaujanti partija įgyja galimybę dirbti su ta mažuma, kuri rašo istoriją. Lietuvos mažumos partija, tikra Tėvynės sąjunga gali tikėtis nuolat būti solidžia jėga Seime, priversti kitus su savimi skaitytis, užmegzti tamprų ilgalaikį ryšį su valstybės tarnyba, savotiškai „suaugti“ su svarbiausiomis valstybės institucijomis, pati tam tikra prasme tapti institucija.

Tokia partija galėtų atremti ir stiprėjančią „krikščioniškų vertybių“ demagogiją kurdama autentišką santykį su tikrąja Romos Katalikų Bažnyčia. Čia svarbu tai, kad Bažnyčiai nepriklausoma Lietuvos valstybė taip pat atrodo svarbus interesas (Lietuva mažų mažiausiai svarbi kaip padėties Europoje rodiklis: kol egzistuoja nepriklausoma Lietuvos valstybė, tol Europoje tveria žmogaus politinė laisvė, kurią Vatikanas labai nuosekliai gina).

Baigiant sunku nutylėti visas šias diskusijas kurstantį konkretaus partijos pirmininko klausimą. Neturiu pagrindo slėpti, kad tinkamiausiu pirmininku laikau Lietuvos interesą nuosekliai ginantį Gabrielių Landsbergį. Bet sakau tai tik sąžiningumo, o ne agitacijos sumetimais.

Vieną dalyką būtų pravartu suvokti visiems kandidatams: tradiciniai konservatorių rinkėjai yra gyvenimo daug ir skaudžiai mokyti žmonės. Jų nesuagituosi, nesuvedžiosi ir neapgausi. Jie parems tik tą partijos lyderį, kuris sugebės jiems iš tikrųjų parodyti šiuolaikinės Lietuvos veidą.

TAIP PAT SKAITYKITE: G.Landsbergis apie išsiskyrusias pozicijas partijoje: ta kritinė energija buvo visada

Komentarai: 13
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min